Gintaras Beresnevičius – reikia jau pridurti „šviesaus atminimo“ - buvo neįprastas žmogus ir autorius. Sunkiausiai jam tinka trafaretiniai apibūdinimai. Žmogus, įvardijęs save kaip kairįjį (prieš keletą metų Lietuvoje tai nebuvo mados dalykas), bet gynęs konservatyvias vertybes. Kaip religijotyrininkas reikalavęs neutralumo visų religijų atžvilgiu, bet tvirtai tikėjęs krikščionybės galia atnešti naują gyvybę ir jėgą. Vokiečių, lenkų kultūrų žinovas, drauge skelbęs „Lietuvos imperijos“ idėją <...>
Nemaža lietuvių publicistų ar eseistų per keletą metų išleido savo tekstų rinkinius. Jie gana vienalyčiai – jei žmogus yra politiko apžvalgininkas, jis rašo tik apie politiką. Jei meno kritikas – apie dailę, literatūrą, galiausiai kultūros procesus apskritai. Jei eseistas – daugiausiai apie savo gyvenimą, kur maišosi draugai, menas, seksas, paskersto kiaulės, šieno kvapas, politiko marazmas ir vienintelio mūsų didmiesčio vaizdai. Čia skelbiama publicistika yra kitokia – rasime tekstų apie kasdieną ir apie mitologiją, apie politiką ir televiziją, galiausiai tekstų apie tekstus ir tekstų tarsi apie „nieką“ - turbūt artimiausių tam, kas vadintina eseistika.
Vytautas Ališauskas
Gintaras Beresnevičius 1979-1984 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. 1986-1988 dirbo Kauno Politechnikos instituto Filosofijos katedroje asistentu, nuo 1989 dirba Kultūros ir meno institute, nuo 1990 VDU etnologijos ir folkloristikos katedros dėstytojas, nuo 1995 docentas. 1993 m. apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją.
