Knygos anotacija

Sumirė trokšta tapti rašytoja. Ji pamilsta Miū, tačiau žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti. Sumirė ir Miū išvyksta į ožkų nusėtą Graikijos salą. Išvyksta, sušvyti, ir išnyksta... „Sputnikiškas“ romanas – meilės istorija, kupina vizijų ir sapnų, galiausiai tampanti gilia meditacija apie žmogaus vienatvę ir ilgesį:

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. Kodėl reikia tapti tokiems vienišiems? Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio? Gulėjau nugara ant tos akmens plokštės pakėlęs akis į dangų ir mąsčiau apie daugybę dirbtinių palydovų, dabar skriejančių aplink Žemę. Horizonte dar tysojo plonas šviesos siūlas, sodrios vyno spalvos danguje sužibo keletas žvaigždžių. Ieškojau tarp jų dirbtinių Žemes palydovų šviesų, bet dangus dar buvo per šviesus, kad juos įžiūrėčiau plika akimi. Visos žvaigždės mano akiratyje it prismeigtos stovėjo vienoje vietoje.
Aš užsimerkiau, ištempiau ausis ir galvojau apie vien Žemės traukos saito palaikomus, nepaliaujamai dangumi besisukančius Sputniko palikuonis. It vienišos metalinės sielos nekliudomai skriedami kosmoso tamsoje, jie atsitiktinai susitinka, prasilenkia ir visiems laikams išsiskiria. Neapsikeisdami žodžiais, nesusisaistydami pažadais.“

Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe‘s, J. L. Borgeso, G. G. Marquezo, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais.

Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jo noveles yra pamėgę kino kūrėjai, o pats rašytojas dar vadinamas japonų literatūros Davidu Lynchu. 2006 metais Murakami buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Autorius