Knygos anotacija

Hugo von Hofmannsthalis (1874–1929) – žymus XIX–XX amžių sandūros poetas, prozininkas, Vienos modernizmo atstovas.

„... ta amžių sandūra, tas garsusis fin de siècle, lieka apgaubtas ypatingos ir paslaptingos auros, stebina daugybe spalvų bei atspalvių, srovių bei tendencijų ir dar nepakartojamu amžiaus pabaigos nuovargiu, nuspalvinusiu Hugo von Hofmannsthalio ir jo amžininkų kūrybą bei pasaulėjautą. Jie buvo vadinami ir estetais, ir dekadentais, ir narcizais, jie atrodė žavingai nuvargę nuo gyvenimo, ir ne patirtieji sunkumai buvo to nuovargio priežastis.“ (Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė)

Hofmannsthalis baigė gimnaziją, vėliau studijavo lingvistiką ir teisę. Galiausiai atsidėjo kūrybai, po Pirmojo pasaulinio karo įsteigė Zalcburgo festivalį. Jo draugai buvo – Richardas Straussas, Stefanas Zweigas, be to, šis patyrė didžiulę Friedricho Nietzsche‘s kalbinės teorijos, Novalio „magiškojo idealizmo“ įtaką.

„Hofmannsthalis tiki, kad grožis pažadina mene įšaldytus instinktus, kuriuos jis laiko pavojingais ir nevaldomais, bet pradeda jais domėtis, ir jau vien dėmesys instinktų raiškai nebeleidžia kūrėjui likti abejingu stebėtoju arba vien tik žaisti mažai individualizuotais personažais bei siužetais – instinktų pripažinimas estetui praveria duris į realesnį gyvenimą negu jo pavaizduotasis. Vis dėlto sakralinė Hofmannsthalio sąvoka lieka grožis, bet ne tas, kuris turėtų išgelbėti pasaulį, o tas, kuris paslaptingai susijęs su iracionalumu.“ (Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė).