Filadelfija,

šeštadienis, sausio 6-oji

 

Pirmiausia Vorenas Keisas užuodė kvapą. Amoniako, dezinfekavimo skysčio... ir dar kažko. Ko? Atsimerk, Keisai. Jis išgirdo savo balsą aidint galvoje ir vargais negalais pakėlė akių vokus. Sunkūs. Jie buvo labai sunkūs, tačiau Vorenas stengėsi tol, kol atplėšė juos. Jau sutemo. Ne. Dar buvo šviesu. Vorenas sumirksėjo, tada dar kartą, stipriau, ir pamatė blykčiojančią šviesą.

Tai buvo ant sienos pakabintas deglas. Voreno širdis sunkiai daužėsi krūtinėje. Prieš jį stovėjo akmeninė siena. Esu oloje. Širdis ėmė pašėlusiai plakti. Kas tai, po velnių? Jis metėsi į priekį ir deginantis skausmas nutvilkė ranką iki pat peties. Aiktelėjęs parkrito atgal, atsitrenkdamas į kažką plokščia ir kieta.

Jis buvo pririštas. O Dieve. Voreno rankos ir kojos buvo pririštos, o jis pats – nuogas. Spąstuose. Iš vidaus jį draskė auganti baimė. Vaikinas pasimuistė tarsi žvėris ir vėl susmuko sunkiai šnopuodamas ir įtraukdamas dezinfekavimo skysčio kvapo. Dezinfekavimo skysčio ir...

Vorenui pritrūko oro, kai jis atpažino tą kitą kvapą. Lavono. Yrančio. Čia kažkas mirė arba nustipo. Jis užsimerkė tvardydamasis, kad nepultų į paniką. Tai netiesa. Tai tik sapnas, košmaras. Netrukus aš pabusiu.

Bet jis nesapnavo. Viskas tikra. Jis buvo pririštas prie truputį pakreiptos lentos, riešai apmazgyti virve, o rankos pakeltos už galvos. Kodėl? Vorenas stengėsi galvoti, prisiminti. Kažkas buvo... prieš akis iškilo paveikslas, bet jo nebuvo įmanoma suprasti. Jis įtempė atmintį ir pajuto skaudant galvą, – Vorenas krūptelėjo, kai nuo skausmo akyse pradėjo mirgėti juodi taškučiai. Dieve, tai buvo panašu į siaubingas pagirias. Tačiau jis negėrė. O gal gėrė?

Kava. Vorenas prisiminė, kad gėrė kavą, puodeliu šildydamasis rankas. Jis buvo sušalęs. Kažkur lauke. Bėgo. Kodėl jis bėgo? Vorenas pasuko riešus, jausdamas, kaip dega nubrozdinta oda, ir pirštų galiukais palietė virvę.

– Pagaliau pabudai.

Balsas atsklido iš už nugaros ir Vorenas pasuko kaklą, bandydamas pamatyti kalbantįjį. Tada jis prisiminė ir krūtinę užgulęs sunkumas truputį atlėgo. Tai filmas. Esu aktorius ir mes statome filmą. Istorinį dokumentinį filmą. Jis bėgo laikydamas... ką? Kardą, štai ką. Vorenas dėvėjo viduramžių kostiumą, riterio šalmą, turėjo skydą... ir net šarvinius marškinius. Dabar jis prisiminė visą sceną. Vorenas persirengė, net apatinius drabužius pakeitė kažkokiu šiurkščiu ašutinio audeklo gabalu, dirginančiu tarpušakį. Jis turėjo kardą ir nešėsi jį, bėgdamas miškeliu prie Mančo studijos ir rėkdamas, kiek išgali plaučiai. Vorenas jautėsi kaip suknistas idiotas, bet darė visa tai, nes taip buvo parašyta scenarijuje.

Tačiau to, – jis vėl nesėkmingai pasiraivė tarp virvių, – to scenarijuje nebuvo parašyta.

– Mančai, – kreipėsi Vorenas dusliu, gerklę draskančiu balsu, – ką tai, po velnių, reiškia?

Edas Mančas išniro jam iš kairės.

– Maniau, niekada nepabusi.

Vorenas sumirksėjo blausiai deglo šviesai šokinėjant ant vyro veido. Jam sustojo širdis. Mančas pasikeitė. Prieš tai jis buvo senas, sulinkusiais pečiais. Žilais plaukais ir pakirptais ūsais. Vorenas negiliai kvėpuodamas nurijo seilę. Dabar Mančas stovėjo tiesus. Ūsų nebuvo. Kaip ir plaukų, juos buvo nusiskutęs plikai.

Mančas nebuvo senas. Iš siaubo jam ėmė kunkuliuoti viduriai, pradėjo pykinti. Už šį dokumentinį filmą buvo pažadėta penki šimtai. Pinigai turėjo būti sumokėti iš karto, kai tik Vorenas atvyks. Jam kilo įtarimas – daugokai pinigų už istorinį dokumentinį filmą, kurį geriausiu atveju parodys per visuomeninės televizijos kanalą. Tačiau Vorenas sutiko. Kažkoks nusenęs keistuolis nekėlė jokio pavojaus.

Tačiau Mančas nebuvo senas. Vorenas pajuto, kaip pakyla tulžis ir jį dusina. Ką aš padariau? Šį klausimą vijo kitas, keliantis dar didesnį siaubą. Ką jis padarys man?

– Kas tu? – iškrenkštė Vorenas ir Mančas jam prie lūpų prikišo butelį vandens.

Vorenas pasitraukė, bet Mančas stulbinamai stipriai sučiupo jam už smakro. Jo tamsios akys susiaurėjo ir vaikinas sustingo iš siaubo.

– Šįkart tik vanduo, – išsunkė pro dantis Mančas. – Gerk.

Vorenas prisipylė pilną burną vandens ir šliūkštelėjo vyrui į veidą. Kai Mančas iškėlė kumštį, Vorenas visas įsitempė. Tuomet Mančas nuleido kumštį ir gūžtelėjo pečiais.

– Vis tiek išgersi. Man reikia, kad tavo gerklė būtų drėgna.

– Kodėl? – paklausė Vorenas, laižydamasis lūpas.

Mančas vėl dingo ir Vorenas išgirdo kažką riedant. Vaizdo kamera. Vaikinas stebėjo, kaip vyriškis pro jį stumia kamerą ir sustoja už pusantro metro. Kamera buvo nukreipta tiesiai jam į veidą.

– Kodėl? – garsiau pakartojo Vorenas.

Mančas pažvelgė pro objektyvą ir pasitraukė.

– Todėl, kad man reikia tavo riksmo, – atsakė jis kilstelėdamas antakį. Mančas nutaisė siurrealistišką nuobodžiaujančio žmogaus veido išraišką. – Visi rėkė. Rėksi ir tu.

Vaikinas stengėsi įveikti užplūdusį siaubą. Nurimk. Elkis su juo gražiai ir gal tau pavyks išsisukti. Vorenas išrietė lūpas.

– Klausyk, Mančai, paleisk mane ir mes būsime atsiskaitę. Gali nemokamai turėti tas kovos su kardais scenas, kuriose jau nusifilmavau.

Mančas abejingai pažvelgė į jį.

– Aš tau ir taip neketinau mokėti.

Jis dingo ir vėl išdygo stumdamas dar vieną vaizdo kamerą.

Vorenas prisiminė kavą, prisiminė, kaip Mančas primygtinai siūlė jos išgerti. Šįkart tik vanduo. Voreno viduje sukunkuliavo įsiūtis, laikinai užgoždamas baimę.

– Tu mane užmigdei, – sušnypštė Vorenas, įtraukdamas pilnus plaučius oro. – Gelbėkit! – sušuko jis iš visų jėgų, bet iš gerklės išsiveržęs duslus garsas buvo apgailėtinai bergždžias.

Mančas nieko neatsakė, tik ant stovo užkėlė trečią kamerą ir nukreipė žemyn. Visi jo judesiai buvo metodiški, tikslūs. Neskubūs. Be nerimo. Be baimės.

Ir tada Vorenas suprato, kad jo niekas neišgirs. Karštas įsiūtis išnyko, liko tik baimė – šalta, visa apimanti. Jo balsas virpėjo. Privalo būti... kokia nors išeitis. Jis turi kažką pasakyti. Padaryti. Pasiūlyti. Maldauti. Vorenas nusprendė maldauti.

– Mančai, prašau, padarysiu bet ką...

Jo žodžius užgožė galvoje suskambėjusi Mančo anksčiau pasakyta frazė. Visi rėkė. Edas Mančas. Vorenui suspaudė krūtinę, iš nevilties trūko kvapo.

– Mančas nėra tavo tikroji pavardė. Edvardas Mančas yra dailininkas. – Voreno galvoje šmėstelėjo vaiduokliška žmogysta agonijos iškreiptu veidu. Paveikslas „Šauksmas“.

– Iš tiesų jo pavardė – Munkas, o ne Mančas, bet niekas jos teisingai neištaria. Niekas paprastai nepastebi detalių, – su pasidygėjimu pridūrė vyriškis.

Detalės. Šiam vyrui labai rūpėjo detalės. Jis piktai susiraukė, kai Vorenas nenorėjo vilktis šiurkščių apatinių baltinių. Kardas taip pat buvo tikras. Reikėjo man juo nudobti šitą šunsnukį, kai dar galėjau.

– Autentiškumas, – Vorenas murmėdamas pakartojo žodžius, kurie tada jam pasirodė pakvaišusio senio sapalionės.

Mančas linktelėjo.

– Dabar supranti.

– Ką tu darysi?

Voreno balsas nuskambėjo keistai ramiai.

Mančas kilstelėjo lūpų kraštelį.

– Netrukus pamatysi.

– Prašau. Prašau. Padarysiu, ką tik nori, tik paleisk, – maldavo Vorenas kiekvienąkart įkvėpdamas.

Mančas nieko neatsakė. Jis pastūmė vežimėlį su televizoriumi truputį toliau nuo sau prie kojų stovinčios kameros, tada ramiai ir kruopščiai patikrino ryškumą.

– Tau nepavyks išsisukti, – beviltiškai pareiškė Vorenas, vėl tampydamas virves ir stengdamasis išsilaisvinti, bet riešai ėmė degti ir įsitempusios rankos pavargo. Virvės buvo storos, mazgai tvirti. Nebuvo jokios galimybės išsilaisvinti.

– Tą patį sakė ir visi kiti. Bet aš išsisukau ir toliau tą darysiu.

Kiti. Buvo ir kitų. Voreną, tarsi tyčiojantis, gaubė negyvėlių tvaikas. Kiti mirė čia. Jis taip pat mirs čia. Kažkur iš gilumos atplūdo drąsa.

– Draugai manęs ieškos. Pasakiau savo sužadėtinei, kad ketinu su tavimi susitikti.

Baigęs tvarkyti kameras, Mančas atsisuko. Jo akyse atsispindėjo panieka, bylojanti, kad jis žino, jog tai paskutinis beviltiškas melas.

– Ne, nepasakei. Savo sužadėtinei paaiškinai, kad susitinki su draugu, kuriam padėsi skaityti jo vaidmens tekstą. Taip man sakei, kai susitikome šią popietę. Prasitarei, kad už gautus pinigus nupirksi jai gimtadienio dovaną ir taip padarysi staigmeną. Norėjai, kad tai būtų paslaptis. Tai ir tavo tatuiruotė buvo dvi priežastys, dėl kurių pasirinkau tave. – Mančas kilstelėjo petį. – Be to, tau tinka kostiumas. Ne kiekvienas moka tinkamai dėvėti šarvinius marškinius. Taigi niekas tavęs neieškos. O jei ir ieškos, niekada neras. Susitaikyk su tuo, kas nutiko, – tu priklausai man.

Viskas Voreno viduje apmirė. Tai buvo tiesa. Jis pasakė Mančui, kad už gautus pinigus padarys staigmeną Šerei. Niekas nežinojo, kur jis yra. Niekas jo neišgelbės. Vorenas pagalvojo apie Šerę, mamą ir tėtį, visus, kurie jam brangūs. Jie spėlios, kur jis. Rauda ėmė kilti gerkle.

– Šunsnuki, – sušnibždėjo jis, – nekenčiu tavęs.

Mančas šyptelėjo lūpų krašteliu, bet smagiai žybtelėjusios jo akys gąsdino labiau nei šypsena.

– Kiti irgi tą sakė.

Jis vėl prikišo prie Voreno vandens butelį, užspaudė nosį, kad šis prasižiotų įkvėpti oro. Vaikinas įnirtingai grūmėsi, bet Mančas prievarta sugirdė vandenį.

– Dabar, pone Keisai, pradėsime. Nepamiršk rėkti.