Metų metus aš laukiau vampyro, ir štai jis įėjo į barą.

Vos tik prieš porą metų vampyrai išlindo iš karstų, kaip jie patys juokaudami sako, aš ėmiau tikėtis, kad bent vienas atvyks į Bon Toną. Mūsų mažame miestelyje yra visos kitos mažumos. Tad kodėl gi negalėtų atsirasti dar viena, naujausia — legaliai pripažįstami nemirėliai? Tačiau, atrodo, Šiaurės Luizianos kaimai ir miesteliai vampyrų nevilioja. Kita vertus, Naujasis Orleanas yra tikras jų centras — na, žinote, dėl to, ko prirašė toji Ana Rais [Ana Rais (Anne Rice, g. 1941) — gotikinių ir religinės tematikos romanų amerikiečių rašytoja, ypač išgarsėjo romanų ciklu Vampyrų kronikos. Veiksmas vyksta Naujajame Orleane, Luizianoje.].

Nuo Bon Tono iki Naujojo Orleano ne toks ir tolimas kelias, o ten apsilankę žmonės bare mėgsta pasakoti, kad tereikėtų atsistojus prie gatvės kampo mestelėti akmenį bet kuria kryptimi ir tikrai pataikytum į kokį nors vampyrą. Geriau, aišku, nepataikyti.

Tačiau aš laukiau savo vampyro.

Jau tikriausiai supratote, kad mano asmeninis gyvenimas nelabai turiningas. Ir ne todėl, kad būčiau negraži. Ne, aš visai patraukli. Esu šviesiaplaukė, mėlynakė, dvidešimt penkerių metų, mano kojos — tvirtos, krūtinė — iškili, o juosmuo — tarsi vapsvos. Aš puikiai atrodau, ypač kai apsivelku Semo parinktą, šiltu oru dėvimą padavėjos aprangą: juodus šortukus, baltus marškinėlius, baltas kojinaites ir juodus Nike batelius.

Tačiau aš turiu negalią. Na, bent jau pati taip apie tai galvoju.

Baro lankytojai paprasčiausiai sako, kad esu kuoktelėjusi.

Kad ir kaip pažiūrėsi, rezultatas tas pats: aš iš esmės niekada nevaikštau į pasimatymus. Taigi nedideli malonumai man labai svarbūs.

Be to, jis atsisėdo prie vieno iš mano stalelių — tas vampyras.

Iš karto supratau, kas jis. Net nustebau, kad daugiau niekas neatkreipė į jį dėmesio. Jie negalėjo jo atskirti nuo paprastų žmonių! Tačiau aš mačiau, kad lankytojo oda šiek tiek švyti, ir tiesiog žinojau, kas jis toks.

Norėjau šokti iš džiaugsmo ir, tiesą sakant, padariau keletą šokio žingsnelių čia pat, prie baro. Semas Merlotė, mano bosas, pakėlė akis nuo kokteilio, kurį tuo metu ruošė, ir šyptelėjo. Pasičiupau padėklą, bloknotėlį ir nužingsniavau prie vampyro staliuko. Tikėjausi, kad mano lūpdažis nenusitrynęs, o plaukai vis dar glotniai surišti viršugalvyje. Buvau šiek tiek įsitempusi ir jaučiau, kaip lūpų kampučiai, lyg trūktelėti už virvelių, pakyla aukštyn.

Svečias sėdėjo paskendęs savo mintyse, todėl naudojausi proga gerai jį apžiūrėti, kol nepakėlė akių. Nusprendžiau, kad jis kiek žemesnis negu metro ir aštuoniasdešimties centimetrų. Tankūs, tamsiai rudi plaukai buvo sušukuoti atgal, galiukai siekė apykaklę. Ilgos žandenos atrodė keistai senamadiškos. Jis, savaime aišku, buvo išblyškęs — ei, jeigu tikėsime senomis pasakomis, jis juk miręs. Politiškai teisinga teorija, kurią palaiko patys vampyrai, teigia, kad šis vyrukas yra viena iš viruso, dėl kurio jis keletą dienų atrodė kaip numiręs, o vėliau tapo alergiškas saulės šviesai, sidabrui ir česnakui, aukų. Detalės priklauso nuo to, kurį laikraštį skaitai. Šiomis dienomis juose daugybė straipsnių apie vampyrus.

Grįžkime prie mano vampyro. Jo lūpos buvo gražios, aiškiai apibrėžtos, o tamsūs antakiai išlinkę tarsi arka. Nosis leidosi žemyn iš tos arkos, kaip kokio princo iš bizantiškos mozaikos. Kai pagaliau žvilgtelėjo į mane, pamačiau, kad jo akys net tamsesnės už plaukus, o baltymai nepaprastai balti.

 - Ko pageidautumėte ? — paklausiau.

Iš laimės man net kalbėti buvo sunku.

Jis kilstelėjo antakius.

 - Ar jūs turite sintetinio kraujo buteliais? — paklausė.

 - Ne, ir aš labai atsiprašau! Bet Semas jo jau šiek tiek užsakė, turėtų pristatyti kitą savaitę.

 - Tuomet norėčiau raudonojo vyno, — pasakė jis, šaltas ir aiškus balsas skambėjo kaip glotniais akmenimis čiurlenantis upelis.

Aš garsiai nusijuokiau. Jis buvo tiesiog tobulas.

 - Ponuli, nekreipkite dėmesio į Sukę, ji truputėlį trenkta, — išgirdau pažįstamą balsą iš kabinos prie sienos.

Mano džiaugsmas staiga išgaravo, nors lūpos vis dar šypsojosi. Vampyras sėdėjo įsmeigęs į mane akis, stebėdamas, kaip iš mano veido dingsta visas gyvumas.

 - Tuoj pat atnešiu jums vyno, — pasakiau ir nužingsniavau šalin, net nepažiūrėjusi į savimi patenkinto Meko Žiurkveno veidą.

Jis čia pasirodydavo beveik kiekvieną vakarą kartu su savo žmona Denise. Aš juos vadinau Žiurkių pora. Nuo to laiko, kai Žiurkvenai atsikraustė į mūsų apylinkes ir išsinuomojo gyvenamąją priekabą Keturių takų kampe, jie padarė viską, kad mano gyvenimą paverstų pragaru. Vis tikėjausi, kad jie kada nors išnyks iš Bon Tono taip pat staiga, kaip ir atsirado.

Kai pirmą kartą atėjo į „Pas Merlotę“, aš labai nemandagiai pasielgiau — pasiklausiau, ką jie kalba. Žinau, kad tai labai žema ir negražu. Tačiau kaip ir visi kartais nuobodžiauju ir, nors didžiąją laiko dalį stengiuosi užblokuoti kitų žmonių mintis, besiskverbiančias man į smegenis, kartais ir aš pasiduodu pagundai. Taigi žinojau apie Žiurkvenus keletą dalykų, kurių tikriausiai daugiau niekas nežinojo. Pavyzdžiui, tai, kad jie kurį laiką sėdėjo kalėjime, nors nežinau už ką. Dar perskaičiau keletą bjaurių mintelių, kurias Mekas Žiurkvenas surezgė apie šių eilučių autorę. Be to, išskaičiau Denisės galvoje besisukančią mintį, kad ji prieš porą metų kažkur paliko kūdikį, kurio susilaukė ne nuo Meko.

Be to, jie nepalikdavo arbatpinigių.

Semas įpylė į taurę raudonojo vyno ir, statydamas ją ant mano padėklo, įdėmiai nužvelgė vampyrą.

Kai jis vėl pasižiūrėjo į mane, supratau, kad Semas taip pat žino, jog naujasis klientas yra nemirėlis. Semo akys žydros kaip Polo Niumano. Maniškės — pilkšvai melsvos. Semas šviesiaplaukis, kaip ir aš, tačiau jo plaukai šiurkštūs ir atspalvis ryškesnis, tarsi ant jų kas būtų išliejęs ištirpinto raudonojo aukso. Jis visada atrodo truputį įdegęs ir, nors apsirengęs atrodo liesas, esu jį mačiusi ir be marškinių — kai jis padeda iškrauti prekes — ir galiu pasakyti, kad viršutinė jo kūno dalis tikrai raumeninga. Niekada nesiklausau, ką galvoja Semas. Jis mano bosas. Man jau teko palikti keletą darbų, nes apie savo viršininkus vis sužinodavau ką nors, ko tikrai nenorėjau žinoti.

Tačiau Semas nieko nepasakė. Jis tik padavė taurę su vynu. Patikrinau, ar ji visiškai švari, ir nuvinguriavau prie vampyro staliuko.

 - Jūsų vynas, pone, — pasakiau iškilmingai ir pastačiau taurę tiesiai priešais jį.

Vėl į mane pažiūrėjo, o aš įsispitrijau į jo gražias akis, kol dar turėjau progos.

 - Skanaus, — išdidžiai pasakiau.

Man už nugaros užbliovė Mekas Žiurkvenas:

 - Ei, Suke! Nešk mums dar vieną ąsotį alaus!

Aš atsidusau ir atsigręžusi paėmiau nuo Žiurkvenų staliuko tuščią ąsotį. Pastebėjau, kad Denisė šiandien labai išsipusčiusi — apsivilkusi prie kaklo surišamą palaidinę ir užsimovusi šortukus. Jos rudos stambios garbanos buvo madingai susiraizgiusios aplink galvą. Denisė nėra labai graži, tačiau ji taip pasitiki savimi ir taip moka taip elgtis, kad tai ne iš karto pastebėsi.

Po kurio laiko nepatenkinta pastebėjau, kad Žiurkvenai persikėlė prie vampyro staliuko. Dabar jie kažką jam kalbėjo. Neatrodė, kad jis atsakinėtų, tačiau ir nesiruošė išeiti.

 - Tu tik pažiūrėk! — pasibjaurėjusi pasakiau Arlenai, savo bendradarbei. Arlena raudonpaukė, jos veidas nusėtas strazdanomis, ji dešimt metų už mane vyresnė, buvo ištekėjusi jau keturis kartus. Ji turi du vaikus ir kartais imu manyti, kad mane ji laiko trečiuoju.

 - A, naujas vaikinas? — ne itin susidomėjusi tarstelėjo ji. Šiuo metu Arlena susitikinėja su Renė Lenjeru ir, nors negaliu suprasti, kuo jis ją žavi, atrodo visai laiminga. Jeigu teisingai prisimenu, Renė buvo jos antrasis vyras.

 - O ne, jis vampyras, — pasakiau, nes norėjau dar su kuo nors pasidalyti savo džiaugsmu.

 - Tikrai? Čia? Na, jūs tik pamanykit, — sumykė ji truputį šypsodamasi, kad parodytų, jog džiaugiasi kartu su manimi. — Bet, širdele, jis tikriausiai nelabai protingas, jeigu susidėjo su Žiurkėmis. Nors, kita vertus, Denisė jam surengė tikrą spektaklį.

Aš irgi tai supratau, kai Arlena paaiškino — ji daug geriau moka pastebėti situacijos seksualinę dalį: jai užtenka patirties, man — tikrai ne.

Vampyras buvo alkanas. Ne kartą esu girdėjusi, kad sintetinis kraujas, kurį išrado japonai, leidžia vampyrams patenkinti pagrindinius mitybos poreikius, tačiau alkio iki galo nenumalšina. Štai kodėl kartais pasitaiko „nelaimingų atsitikimų“ (taip vampyrai eufemistiškai vadina kruviną žmogaus nužudymą). O dabar — tik pasižiūrėkite, kaip demonstratyviai Denisė Žiurkven glosto sau gerklę pasukdama kaklą tai į vieną, tai į kitą pusę... kalė.

Tą akimirką į barą įžengė mano brolis Džeisonas, neskubėdamas priėjo prie manęs, apkabino. Jis žino, kad moterys mėgsta vyrus, kurie gražiai elgiasi su savo šeimos nariais, taip pat yra malonūs neįgaliesiems, taigi apkabindamas mane jis tarsi gaudavo dvigubą rekomendaciją. Aišku, broliui nelabai reikia tų kelių papildomų taškų, paprastai užtenka būti savimi. Jis toks dailutis. Jis gali būti ir bjaurus, tačiau, atrodo, dauguma moterų gan noriai to nepastebi.

 - Labas, sese, kaip senelė?

 - Jai viskas gerai, kaip visada. Atvažiuok, ir pats pamatysi.

 - Atvažiuosiu. Kuri šiandien laisva?

 - Pats pasidairyk.

Pastebėjau, kad, kai tik Džeisonas ėmė dairytis, bare sumirguliavo moteriškių rankos, ir visos ėmė ką nors taisytis: vienos — plaukus, kitos — palaidines, trečios dažė lūpas.

 - O, matau Di Aną. Ar ji laisva?

 - Ji šiandien su sunkvežimio vairuotoju iš Hamondo. Jis dabar tualete. Pasisaugok.

Džeisonas man nusišypsojo, o aš dar kartą nusistebėjau, kodėl kitos moterys nepastebi, kad ši šypsena savanaudiška. Net Arlena pasitaisė marškinėlius, kai Džeisonas įėjo, nors po keturių sutuoktinių ji juk tikrai turėtų šiek tiek daugiau nusimanyti apie vyrus. Dar viena padavėja, su kuria šį vakarą dirbome, Dona, pasikedeno plaukus ir išrietė nugarą, kad labiau išryškėtų papukai. Džeisonas jai maloniai pamojavo. Ji apsimetė pykstanti. Nors su Džeisonu nebedraugauja, tačiau vis dar nori, kad jis ją pastebėtų.

Buvau labai užsiėmusi (šeštadienio vakarais visi užsukdavo „Pas Merlotę“ ilgiau arba trumpiau pasėdėti), todėl kurį laiką savo vampyro nemačiau. Kai pagaliau nutaikiau akimirką į jį pažiūrėti, jis kalbėjosi su Denise. Mekas į jį taip godžiai žvelgė, kad rimtai susirūpinau. Prisiartinau prie staliuko nenuleisdama akių nuo Meko. Galiausiai pašalinau apsauginį minčių skydą ir ėmiau klausytis.

Mekas ir Denisė sėdėjo kalėjime už vampyrų nukraujinimą.

Labai sunerimau, tačiau vis tiek turėjau nunešti ąsotį alaus ir stiklines triukšmingam ketvertukui prie vieno stalo. Manoma, kad vampyrų kraujas gali laikinai palengvinti ligos simptomus ir padidinti seksualinę potenciją (na, tarsi į vieną krūvą būtų sudėti prednizonas ir viagra), todėl egzistuoja didžiulė gryno, neskiesto vampyrų kraujo juodoji rinka. O jeigu yra paklausa, yra ir tiekėjų. Ir aš ką tik suvokiau, kad tie tiekėjai yra niekingoji Žiurkių porelė. Į savo pinkles jie įviliojo jau ne vieną vampyrą: tada juos nukraujindavo, t. y. ištraukdavo iš vampyrų kūno visą kraują ir jį parduodavo nedideliais buteliukais maždaug po 200 dolerių už vieną. Jau dvejus metus vampyrų kraujas yra madingas narkotikas. Kai kurie pirkėjai, išgėrę gryno kraujo, išprotėja, tačiau tai nė kiek nesumažina paklausos.

Nukraujinti vampyrai ilgai neišgyvena. Nukraujintojai suvaro jiems kuolą į širdį arba tiesiog palieka atvirame lauke. Kai pakyla saulė, iš jų lieka tik pelenų krūvelė. Tačiau retkarčiais galima perskaityti istorijų apie tai, kaip auka tampa medžiotoju — jeigu vampyrams pavyksta ištrūkti. Taip atsiranda negyvų nukraujintojų.

Kol aptarnavau ketvertuką, mano vampyras pakilo nuo stalo ir kartu su Žiurkėmis patraukė link išėjimo. Meko ir mano žvilgsniai susidūrė ir pamačiau, kaip jo veidą perkreipia nuostaba. Tikriausiai mano veide buvo šis bei tas parašyta. Tačiau Mekas paprasčiausiai nusisuko, numodamas į mane ranka, kaip ir visi kiti.

Aš įsiutau. Rimtai įsiutau.

Ką dabar turėčiau daryti? Kol kovojau su savimi, jie jau buvo už durų. Ar vampyras patikėtų, jeigu nubėgčiau iš paskos ir viską papasakočiau? Niekas manimi netiki. O jeigu netyčia ir patiki, ima nekęsti ir bijoti dėl to, kad sugebu matyti slapčiausias jų mintis. Kartą Arlena manęs tiesiog maldavo, kad perskaityčiau jos ketvirtojo vyro mintis, kai vieną vakarą šis atvažiavo jos pasiimti, nes buvo beveik visiškai įsitikinusi, jog jis ruošiasi palikti ją ir vaikus. Tačiau aš atsisakiau, nes nenorėjau prarasti vienintelės draugės, kurią turiu. Ir netgi Arlena neišdrįso to atvirai paprašyti, nes tai reikštų, kad pripažįsta, jog turiu tą dovaną, tą prakeiksmą. Žmonės to negali pripažinti. Jiems paprasčiau manyti, kad aš pamišusi. Kartais tikrai taip jaučiuosi.

Taigi kurį laiką dvejojau, susinervinusi, išsigandusi ir pikta, o tada supratau, kad privalau veikti. Labiausiai mane įtikino Meko žvilgsnis — tarsi mane būtų laikęs visišku nieku.

Nuskubėjau pas Džeisoną į kitą baro galą, kur jis bandė sužavėti Di Aną. Sklinda kalbos, jog tam, kad ją sužavėtum, daug pastangų nereikia. Įsitaisęs kitoje mergužėlės pašonėje, vairuotojas iš Hamondo piktai į juos dėbsojo.

 - Džeisonai, — nekantraudama pašaukiau brolį. Jis atsigręžė ir metė į mane perspėjantį žvilgsnį. — Klausyk, ar ta grandinė vis dar pikapo gale ?

 - Be jos nė kojos iš namų nekeliu, — tingiai nutęsė jis, tuo pat metu ieškodamas mano veide bėdos ženklų. — Suke, su kuo ketini muštis ?

Nusišypsojau: esu taip įpratusi šypsotis, kad tai daryti man nepaprastai lengva.

 - Tikiuosi, kad neprireiks, — linksmai pasakiau.

 - Ei, ar tau reikia pagalbos ?

Pagaliau jis juk mano brolis.

 - Ne, ačiū, — atsakiau tvirtai ir nukulniavau pas Arleną. — Paklausyk, man reikia trumpam ištrūkti. Prie mano staliukų žmonių nedaug, ar galėtum pavaduoti ?

Neprisimenu, kad kada nors anksčiau būčiau to prašiusi Arlenos, nors pati ją dažnai pavaduodavau. Ji taip pat pasisiūlė man padėti.

 - Ne, nereikia, — pasakiau. — Kai tik galėsiu — sugrįšiu. Jeigu išvalysi mano plotą, aš išvalysiu tavo priekabą.

Arlena entuziastingai linktelėjo savo raudona ševeliūra.

Iš tolo Semui parodžiau, kad išeinu — nukreipiau ranką į save, tada į darbuotojams skirtą išėjimą ir „paėjau“ pirštais.

Semas linktelėjo. Neatrodė labai patenkintas.

Taigi išėjau pro užpakalines duris, o atsidūrusi lauke stengiausi eiti kuo tyliau, kad negirgždėtų žvyras po kojomis. Darbuotojų automobilių stovėjimo aikštelė yra baro gale, į ją patenkama praėjus duris į sandėlį. Aikštelėje stovėjo virėjo automobilis, taip pat Arlenos, Donos ir maniškis. Dešinėje, rytų pusėje, priešais gyvenamąją priekabą puikavosi Semo pikapas. Patraukiau į kairę, greitai darbuotojų aikštelės žvyrą pakeitė gerokai didesnės, lankytojams skirtos aikštelės asfaltas. Progymę, kurioje įsikūręs baras „Pas Merlotę“, supa miškai, o stovėjimo aikštelės pakraščiuose paberta žvyro. Semas pasistengė, kad aikštelė būtų gerai apšviesta, tačiau dabar siurrealistinėje aukštai pakibusių žibintų šviesoje viskas atrodė labai keistai.

Pastebėjau raudoną sportinį, bet jau gerokai apdaužytą Žiurkių porelės automobilį, taigi jie turėjo būti kažkur netoliese.

Pagaliau radau Džeisono pikapą. Tai juodas sunkvežimiukas su pagal užsakymą ant šonų nupieštais akvamarino ir rausvos spalvos verpetais. Džeisonas tikrai mėgsta išsiskirti. Nuslinkau aplink automobilį ir pasiknisau priekaboje, kol suradau grandinę, storą metalinių žiedelių virvę, kurią broliukas vežiojasi, jeigu kartais prireiktų įsivelti į muštynes. Susukau iš jos kilpą ir prispaudžiau prie kūno, kad nežvangėtų.

Minutėlę pagalvojau. Vienintelė daugiau ar mažiau nuošali vietelė, kur Žiurkvenai galėjo nusivilioti vampyrą, buvo kitas stovėjimo aikštelės galas, kur medžių šakos gerokai išsikišusios į aikštelę ir palinkusios visai virš automobilių. Taigi nuslinkau ta kryptimi stengdamasi judėti greitai, bet neiškišdama galvos virš automobilių stogų.

Kas kelias sekundes vis sustodavau ir įsiklausydavau. Greitai išgirdau dejonę ir tylius balsus. Įsispraudžiau tarp automobilių ir pamačiau juos kaip tik ten, kur ir maniau. Vampyras gulėjo ant žemės, ant nugaros, jo veidas buvo perkreiptas agonijos, bolavo išsikišusios iltys, o ant kūno žibėjo grandinės: sukryžiuotos ant riešų jos leidosi iki kulkšnų. Sidabrinės. Ant žemės, prie Denisės kojų, jau stovėjo du maži kraujo buteliukai ir, man bežiūrint, ji pritaisė dar vieną vakuuminį mėgintuvėlį prie adatos. Virš nelaimėlio alkūnės į kūną buvo stipriai įsirėžęs turniketas.

Žiurkės buvo atsukę į mane nugaras, vampyras taip pat dar nepastebėjo manęs. Aš atpalaidavau susuktą grandinę — išėjo maždaug metro ilgio laisvas galas. Kurį pulti pirmą? Jie abu smulkaus sudėjimo, bet ir klastingi.

Prisiminiau paniekinamą Meko žvilgsnį ir tai, kad jis niekada nepalikdavo man arbatpinigių. Taigi pirmiausia Mekas.

Tiesą sakant, man dar nebuvo tekę dalyvauti muštynėse, tačiau kažkodėl nekantravau į jas įsivelti.

Iššokau iš už automobilio ir įsukau grandinę. Ji sužvangėjo atsitrenkusi Mekui į nugarą, jis suklupo prie savo aukos. Tada riktelėjo, bet tuojau pat pašoko ant kojų. Denisė tik žvilgtelėjo į mane ir toliau bandė pritvirtinti trečią vakuuminį mėgintuvėlį. Mekas staigiai nuleido ranką prie savo bato, o kai pakėlė, joje kažkas sužibėjo. Nurijau seiles. Rankoje jis laikė peilį.

 - Hm, — sukrenkščiau ir išsišiepiau.

 - Ak tu, išprotėjusi kale! — suklykė jis.

Atrodė, kad tik ir laukia progos panaudoti peilį. Buvau per daug įsitempusi, kad išlaikyčiau savo apsauginį skydą, todėl aiškiai pamačiau, ką Mekas nori man padaryti. Tai mane galutinai įsiutino. Pajudėjau į priekį nusiteikusi sužaloti jį taip smarkiai, kaip tik įstengsiu. Tačiau jis jau buvo pasiruošęs ir, kol bandžiau įsukti grandinę, puolė į priekį atkišęs peilį. Pabandė perskrosti man ranką ir jam tik per plauką nepavyko to padaryti. Tuo metu grandinė apsuko ratą ir apsivijo aplink Meko liesą kaklą kaip įsiaudrinusi meilužė.

Triumfuojantis vyriškio klyksmas persimainė į kriokimą. Peilis iškrito iš delno, Mekas įsikibo į grandinę abiem rankomis. Jam ėmė trūkti oro ir jis parpuolė ant kelių išplėšdamas grandinės galą man iš rankų. Taip praradau Džeisono grandinę. Greitai pasilenkiau ir nuo žemės pačiupau Meko peilį. Atstačiau į priekį, tarsi žinočiau, kaip juo naudotis. Denisė jau sėlino link manęs. Žibintų šviesoje ir šakų metamuose šešėliuose atrodė kaip kokia iš šabakštynų išlindusi ragana.

Ji sustingo, kai tik pamatė, kad laikau Meko peilį. Ėmė keiktis, grasinti ir pasakė keletą tikrai baisių dalykų. Palaukiau, kol jai pritrūks kvapo, ir tada pasakiau:

 - Varykit. Iš. Čia. Dabar.

Jeigu būtų galėjusi, Denisė vien neapykantos kupinomis akimis būtų pragręžusi mano galvoje porą skylių. Ji pabandė susišluoti nuo žemės buteliukus su krauju, tačiau aš piktai sušnypščiau, kad viską paliktų savo vietose. Taigi jai liko tik padėti Mekui atsistoti. Jis vis dar gargaliavo, tarsi dustų, ir iš rankų nepaleido grandinės. Denisei teko beveik tempte nutempti jį iki automobilio ir įgrūsti į vidų pro keleivio dureles.

Tada ji piktai išsitraukė raktus iš kišenės ir atsisėdo prie vairo. Kai išgirdau staiga užriaumojusį variklį, suvokiau, kad dabar Žiurkės turi naują ginklą.

Skubiai pribėgau prie vampyro galvos ir vos atgaudama kvapą prašvokščiau:

 - Stumkis kojomis!

Nedelsdama sugriebiau jį už pažastų ir iš visų jėgų trūktelėjau. Jis greitai suvokė situaciją ir įtempęs kojas atsispyrė. Vos tik atsidūrėme tarp medžių, riaumodamas atūžė raudonas automobilis. Denisei pritrūko mažiau negu metro iki mūsų — turėjo greitai pasukti vairą, kad neatsitrenktų į pušį. Tada išgirdau, kaip galingas Žiurkių automobilis nutolsta.

 - Ohoho, — iškvėpiau aš ir suklupau prie vampyro, nes nebesilaikiau ant kojų. Kokią minutę sunkiai kvėpavau norėdama atgauti kvapą. Vampyras truputį pasisuko ir pasižiūrėjo į mane. Sustingau iš siaubo, kai pastebėjau, kaip nuo jo riešų, kuriuos buvo apraizgęs sidabras, kyla lengvos dūmų sruogos.

 - Oi, vargšeli tu mano, — pasakiau supykusi ant savęs, kad anksčiau to nepastebėjau.

Vis dar sunkiai kvėpuodama nuvyniojau plonas sidabro virveles, kurios pasirodė esančios vienos ilgos grandinėlės dalys.

 - Vargšiukas, — sušnabždėjau, tik vėliau pagalvojau, kad taip sakyti lyg ir nedera. Mano pirštai vikrūs, todėl jo riešus išlaisvinau gan greitai. Ėmiau svarstyti, kaip Žiurkės sugebėjo nukreipti jo dėmesį, kad galėtų šitaip apraizgyti, ir nuo mintyse iškilusių vaizdų paraudau.

Kol bandžiau išpainioti jo kojas, vampyras rankas laikė prispaudęs prie krūtinės. Jo kulkšnims pasisekė labiau negu riešams, nes nukraujintojai nepasivargino atitraukti džinsų klešnių, kad sidabras priglustų prie plikos odos.

 - Atsiprašau, kad neatbėgau greičiau, — bandžiau pasiteisinti. — Juk greitai pasijusite geriau? Ar norite, kad palikčiau jus vieną?

 - Ne.

Toks atsakymas man iš karto pakėlė nuotaiką, tačiau tai truko tik akimirką. Staiga jis pridūrė:

 - Jie gali sugrįžti, o aš vis dar nepajėgčiau kovoti.

Jo šaltas balsas truputį trūkčiojo, tačiau negalėčiau pasakyti, kad vampyrui buvo sunku kvėpuoti.

Susiraukiau ir kol jis bandė atsigauti, ėmiausi šiokių tokių atsargumo priemonių. Sėdėjau nugara į jį, kad nepažeisčiau privatumo. Žinau, kaip nesmagu būna, jeigu kas nors spokso, kai tau skauda. Pritūpiau ant asfalto nenuleisdama akių nuo aikštelės. Išvažiavo keli automobiliai, dar keli atvažiavo, tačiau niekas nepasuko į šitą galą, prie pat miško. Kai oras aplink mane suvirpėjo, supratau, kad vampyras atsisėdo.

Jis ne iš karto prabilo. Pasukau galvą į kairę, kad į jį žvilgtelėčiau. Buvo arčiau, negu maniau. Didelės ir tamsios akys žvelgė tiesiai į mane. Iltys buvo įtrauktos. Dėl to šiek tiek nusivyliau.

 - Dėkoju, — šaltokai ištarė.

Taigi nebuvo labai patenkintas, kad jį išgelbėjo moteris. Tipiškas vyras.

Kadangi elgėsi taip nemandagiai, nusprendžiau, kad ir aš galiu elgtis grubiai, todėl ėmiau jo klausytis. Visiškai atvėriau savo protą ir...

Nieko neišgirdau.

 - O, — pasakiau. Mano balse buvo galima pajusti nuostabą, menkai suvokiau, ką kalbu: — Aš jūsų negirdžiu.

 - Dėkoju! — dar kartą pakartojo vampyras, pabrėždamas šį žodį daugiau negu reikia.

 - Ne, ne... Aš girdžiu, kai jūs šnekate, bet... — ir negalėdama suvaldyti jaudulio padariau tai, ko paprastai niekada nedarau, nes tai įžūlu, asmeniška ir atskleidžia, kad turiu negalią. Visiškai atsisukau į jį, abiem rankomis suėmiau jo baltą veidą ir įdėmiai į jį pasižiūrėjau. Sutelkiau visas jėgas. Nieko. Jaučiausi taip, tarsi visą laiką būčiau klausiusis radijo stočių, kurių pati negalėjau pasirinkti, ir staiga būčiau aptikusi bangą, kurią troškau surasti.

Pakliuvau į rojų.

Jo akys vis plėtėsi ir tamsėjo, nors sėdėjo visiškai nejudėdamas.

 - O, atsiprašau, — iškvėpiau susigėdusi.

Atplėšiau rankas jam nuo veido, vėl nusisukau į stovėjimo aikštelę. Pradėjau kažką murmėti apie Meką ir Denisę, tuo pat metu galvodama, kaip būtų nuostabu turėti draugą, kurio negirdėčiau, kol jis pats garsiai neprabiltų. Kokia graži buvo jo tyla!

 - ...todėl nusprendžiau, kad bus geriau ateiti ir pasižiūrėti, kaip jums sekasi, — užbaigiau visiškai pamiršusi, ką iki tol kalbėjau.

 - Jūs atėjote manęs išgelbėti. Pasielgėte labai drąsiai, — pasakė jis tokiu jusliu balsu, kad mano vietoje Di Ana būtų iššokusi iš savo raudonų nailoninių kelnaičių.

 - Tuoj pat liaukitės, — pasakiau šiurkščiai, su trenksmu iš rojaus nusileidusi ant žemės.

Jo baltame veide kokią sekundę atsispindėjo absoliuti nuostaba, bet raukšlelės tuoj pat vėl išsilygino.

 - Ar nebijote būti viena su išalkusiu vampyru? — paklausė jis, o už tų žodžių slypėjo kažkas vylinga ir tuo pat metu pavojinga.

 - Nė kiek.

 - Ar darote prielaidą, kad vien dėl to, jog atskubėjote manęs išgelbėti, esate saugi, kad išsaugojau nors truputį sentimentalių jausmų per visus šiuos ilgus metus ? Vampyrai dažnai atsigręžia prieš tuos, kurie jais pasitiki. Žinote, mes juk nesilaikome žmogiškųjų vertybių.

 - Daugelis žmonių atsigręžia prieš tuos, kurie jais pasitiki, — atrėžiau. Aš irgi galiu būti praktiška. — Aš nesu visiška kvailė.

Iškėliau ranką ir pasukau kaklą. Kol jis bandė atsigauti po užpuolimo, aš sidabrinę Žiurkių grandinėlę apsivyniojau aplink kaklą ir rankas.

Pamačiau, kaip jis suvirpėjo.

 - Betgi yra viena labai sultinga arterija jūsų kirkšnyje, — pasakė po trumpos tylos, jo balsas buvo slidus kaip šliaužianti gyvatė.

 - Prašau nekalbėti nešvankybių, — paliepiau. — Nesiruošiu jų klausytis.

Ir vėl žvelgėme vienas į kitą visiškoje tyloje. Bijojau, kad niekada daugiau jo nebepamatysiu, juk pirmasis apsilankymas bare „Pas Merlotę“ tikrai nebuvo sėkmingas. Taigi stengiausi įsiminti kiekvieną detalę. Šį susitikimą prisiminsiu ilgai ir galėsiu mintyse pakartoti daug kartų. Tai toks retas malonumas. Vėl norėjau paliesti jo odą. Negalėjau prisiminti, kokia ji. Tačiau tai jau tikrai peržengtų bet kokias mandagumo ribas, be to, jis vėl galėtų pradėti tas savo nepadorias kalbas.

 - Gal pageidaujate išgerti kraują, kurį jie nuleido? — netikėtai paklausė. — Taip galėčiau parodyti savo dėkingumą. — Jis mostelėjo į ant asfalto išsimėčiusius buteliukus. — Manoma, kad mano kraujas turėtų pagerinti jūsų seksualinį gyvenimą ir sveikatą.

 - Aš sveika kaip arklys, — sąžiningai jam atsakiau. — Ir negyvenu seksualinio gyvenimo, jeigu apie tai prakalbome. Darykite su tuo krauju ką norite.

 - Galėtumėte jį parduoti, — pasiūlė, tačiau pamaniau, kad jis paprasčiausiai nori pamatyti, kaip pasielgsiu.

 - Net nesiruošiu jo liesti, — įsižeidusi atrėžiau.

 - Tu kitokia, — pasakė jis. — Kas tu tokia?

Atrodė, kad žiūrėdamas į mane mintyse jis bando išsirinkti tinkamą variantą iš įvairių galimybių sąrašo. Kaip malonu, kad negaliu nė vienos jų girdėti.

 - Hm, aš esu Sukė Stekhaus ir dar esu padavėja, — pasakiau. — Koks tavo vardas? — Pamaniau, kad bent jau to galiu paklausti nebūdama per daug įkyri.

 - Bilas, — atsakė jis.

Nesusivaldžiau ir pradėjau taip juoktis, kad šleptelėjau ant užpakalio.

 - Vampyras Bilas! — iškvėpiau. — Galvojau, kad esi Antuanas, Bazilis arba bent jau Lengfordas! Bilas!

Jau seniai taip skaniai nebuvau kvatojusi.

 - Na, Bilai, dar pasimatysime. Man metas grįžti prie darbo.

Vos pagalvojau apie barą „Pas Merlotę“, šypsena vėl nušvietė mano veidą. Uždėjau ranką Bilui ant peties ir laikydamasi jo ėmiau stotis. Petys buvo kietas kaip akmuo, atsidūriau ant kojų taip staigiai, kad vos neparkritau. Apžiūrėjau kojinaites norėdama įsitikinti, kad jos vienodo ilgio, ir atidžiai nužvelgiau savo aprangą, ar neliko jokių susidūrimo su Žiurkėmis pėdsakų. Nusišluosčiau užpakalį, nes sėdėjau ant purvino asfalto, ir, mostelėjusi Bilui, nužingsniavau per stovėjimo aikštelę.

Vakaras buvo labai įdomus, tikrai turėsiu apie ką pamąstyti. Vos apie tai pagalvojau, pasijutau beveik tokia laiminga kaip mano šypsena.

Tik va, Džeisonas tikrai supyks dėl savo grandinės.

Tą vakarą po darbo išvažiavau namo — gyvenu maždaug už keturių mylių nuo baro. Kai grįžau į barą po susidūrimo su Žiurkėmis, Džeisonas jau buvo dingęs (kaip ir Di Ana), o tai buvo dar vienas geras šio vakaro nutikimas. Važiuodama link savo močiutės, pas kurią gyvenu, namų iš naujo prisiminiau vakaro įvykius. Močiutės namai yra tiesiai priešais Aukštųjų pušų kapines, kurios stūkso prie pat siauro, dviejų juostų apygardos plento. Namą pradėjo statyti mano proproprosenelis, o jis turėjo labai tvirtą nuomonę, kas yra privatumas, taigi, kad mus pasiektum, reikia išsukti iš apygardos plento į siaurą keliuką, truputį pavažiuoti per miškus, kol atsiduri proskynoje, o ten ir stovi namas.

Jis tikrai nėra istorinės reikšmės, nes per daugelį metų seniausios namo dalys buvo nugriautos ir pastatytos iš naujo, ir, žinoma, ilgainiui jame atsirado visi šiuolaikiniai civilizacijos privalumai — elektra, kanalizacija ir apšiltinimas. Tačiau jį vis dar dengia skardinis stogas, kuris saulėtomis dienomis žiba taip, kad net akina. Kai reikėjo keisti stogą, aš norėjau jį padengti įprastomis čerpėmis, mano močiutė paprieštaravo. Nors už pakeitimus mokėjau, tačiau tai jos namas, todėl vėl buvo padengtas skarda.

Nesvarbu, ar jis turi istorinę reikšmę, ar ne — gyvenu jame nuo to laiko, kai man sukako septyneri, o ir prieš tai čia dažnai lankydavausi, taigi mėgstu jį. Tai didžiulis, senas, šeimai skirtas būstas, kiek per didelis močiutei ir man. Jo fasadas platus, su didele veranda, nudažytas baltai — na, mano močiutė labai konservatyvi.

Įėjusi į vidų, perėjau didelę svetainę, apstatytą apdaužytais baldais, kurie buvo pastatyti taip, kaip mums patogiau, ir koridoriumi patraukiau į pirmą miegamąjį kairėje — jis didžiausias name.

Adelė Heil Stekhaus, mano močiutė, buvo įsitaisiusi ant aukštos lovos, paramsčiusi savo liesus pečius gal milijonu pagalvelių. Net tokią šiltą pavasario naktį vilkėjo ilgarankovius medvilninius naktinius marškinius, o lempa ant jos naktinio staliuko vis dar degė. Ant kelių gulėjo knyga.

 - Labas, — pasakiau.

 - Labas, širdele.

Mano močiutė smulkutė ir labai sena, tačiau jos plaukai vis dar tankūs ir tokie balti, kad beveik nematyti pilkšvų sruogų. Dieną ji juos susisuka į kuodelį prie pat sprando, tačiau naktį paleidžia arba susipina į kasą. Pasižiūrėjau į knygos viršelį.

 - Ir vėl skaitai Danielę Styl?

 - Ak, toji moteris tikrai moka pasakoti istorijas.

Didžiausi mano močiutės malonumai yra skaityti Danielės Styl knygas, žiūrėti muilo operas (kurias ji vadina „pasakomis“) ir lankyti milijardą būrelių bei klubų, kuriems ji, regis, priklausė visą savo gyvenimą. Jos mėgstamiausi yra „Šlovingai žuvusių karių palikuonys“ ir „Bon Tono sodininkų draugija“.

 - Spėk, kas šiandien atsitiko? — paklausiau.

 - Kas gi? Susiradai vaikiną?

 - Ne, — atsakiau stengdamasi veide išlaikyti šypseną. — Į barą užsuko vampyras.

 - Vaje, ar jis turėjo iltis ?

Mačiau, kaip jos žibėjo stovėjimo aikštelės žibintų šviesoje, kai Žiurkės bandė nuleisti jam kraują, tačiau dabar nebuvo reikalo apie tai pasakoti močiutei.

 - Žinoma, tačiau jos buvo įtrauktos.

 - Vampyras Bon Tone, — močiutė atrodė labai patenkinta. — Ar jis bare kam nors įkando?

 - Oi, ne, močiut! Jis tiesiog pasėdėjo ir išgėrė taurę raudonojo vyno. Tiksliau, jis vyno užsisakė, tačiau jo negėrė. Manau, tiesiog norėjo pabūti draugijoje.

 - Įdomu, kur jis apsistojo?

 - Nemanau, kad jis kam nors apie tai pasakotų.

 - Gal ir taip, — minutėlę pagalvojusi sutiko močiutė. — Ir aš nemanau. Ar jis tau patiko ?

Va šitas klausimas buvo tikrai sunkus. Kad į jį atsakyčiau, reikėjo pagalvoti.

 - Nežinau. Jis tikrai buvo įdomus, — pagaliau atsargiai atsakiau.

 - Aš tikrai norėčiau su juo susitikti.

Išgirdusi tokį pageidavimą, nė kiek nenustebau: močiutei nauji dalykai patinka nė kiek ne mažiau negu man. Ji tikrai nėra viena tų priešginų, kurie iš pat pradžių nusprendė, kad vampyrai yra blogis.

 - Bet dabar mieliau pamiegočiau, — pridūrė ji. — Aš tik laukiau, kol sugrįši namo — nenorėjau anksčiau išjungti šviesos.

Pasilenkiau virš lovos ir pakštelėjusi jai į skruostą pasakiau:

 - Labanakt.

Išeidama privėriau duris ir išgirdau, kaip spragtelėjo lempos jungiklis — močiutė išjungė šviesą. Mano katė Tina išlindo iš slėptuvės, kur iki šiol miegojo, ir pasitrynė man į kojas. Paėmiau ją ant rankų ir truputį pamylavau prieš išleisdama nakčiai į lauką. Žvilgtelėjau į laikrodį. Buvo beveik antra valanda nakties, lova mane šaukte šaukė.

Mano kambarys yra tiesiai priešais močiutės miegamąjį. Kai apsigyvenau jame (tada, kai mirė tėvai), močiutė pastatė baldus iš mano senojo kambario tėvų namuose, kad pasijusčiau kaip namie. Tie baldai tebestovėjo — viengulė lova, tualetinis staliukas iš baltai nudažyto medžio ir nedidelė komoda.

Įsijungiau šviesą ir uždariau duris. Nusirengiau. Aš turiu mažiausiai penkias poras juodų šortų ir daugybę baltų marškinėlių, nes jie labai greitai susitepa. Komodos stalčiuose guli nesuskaičiuojama daugybė baltų kojinių, susuktų į ritinėlius. Taigi šiąnakt skalbtis nereikės. Buvau per daug pavargusi, kad maudyčiausi po dušu, todėl tik išsivaliau dantis, nuo veido nusivaliau makiažą, tekšnodama užsitepiau kremo ir paleidau plaukus.

Įropojau į lovą apsirengusi mėgstamiausius naktinukus — marškinėlius su peliuku Mikiu, kurie man siekia beveik iki kelių. Kaip visada, persiverčiau ant šono ir pasimėgaudama įsiklausiau į kambaryje tvyrančią tylą. Pirmosiomis valandomis po vidurnakčio (iki ketvirtos ryto) beveik visos smegenys būna „išjungtos“, jų skleidžiama vibracija dingsta, todėl man nereikia bandyti nuo jos apsisaugoti. Apimta ramybės vos spėjau pagalvoti apie tamsias vampyro akis ir nugrimzdau į gilų miegą. Buvau labai pavargusi.

Kitą dieną apie pietus gulėjau ant sulankstomojo aliumininio šezlongo pievelėje priešais namą, sulig kiekviena sekunde darydamasi vis rudesnė. Dėvėjau mėgstamiausią dviejų dalių maudymosi kostiumėlį be petnešėlių, o kadangi jis atrodė laisvesnis negu pernai, buvau baisiai patenkinta.

Tada išgirdau keliuku atidardantį automobilį. Netrukus vos už kelių metrų nuo mano pėdų sustojo juodasis Džeisono pikapas su rausvais ir akvamarino spalvos ornamentais.

Džeisonas nulipo žemyn — ar minėjau, kad jo sunkvežimiukas turi tas didžiules padangas? — ir išdidžiai atstypino link manęs. Buvo apsivilkęs įprastinius darbo drabužius, rusvai žalsvos spalvos marškinius ir kelnes ir, kaip dauguma apygardos kelio darbininkų, prie diržo prisisegęs dėklą su peiliu. Iš eisenos supratau, kad jis įpykęs.

Užsidėjau juodus akinius.

 - Kodėl man nesakei, kad vakar sumušei Žiurkvenus ? — broliukas tiesiog sudribo ant aliumininės kėdės kieme šalia manojo šezlongo. — Kur močiutė? — paklausė pavėluotai.

 - Džiausto skalbinius, — atsakiau. Iš bėdos močiutė pasinaudodavo džiovinimo aparatu, tačiau jai labiau patikdavo šlapius skalbinius iškabinti saulutėje. Žinoma, mūsų skalbinių virvės buvo galiniame kieme, kur joms ir pridera būti. — Pietums ji ruošia kaimišką kepsnį su saldžiosiomis bulvėmis ir žaliosiomis pupelėmis, kurias užkonservavo praėjusiais metais, — pridūriau žinodama, kad tai truputį atitrauks Džeisono dėmesį. Tikėjausi, kad senelė liks galiniame kieme. Nenorėjau, kad ji išgirstų mudviejų pokalbį. — Ir pasistenk kalbėti tyliau, — priminiau.

 - Renė Lenjeras net spirgėjo, kaip norėjo man viską papasakoti, vos tik šįryt pasirodžiau darbe. Vakar jis nuvarė į Žiurkvenų priekabą nusipirkti žolytės, tuo metu parvažiavo Denisė — o vairavo ji taip, tarsi norėtų ką užmušti. Renė sakė, kad moteris buvo taip įsiutusi, kad geriau jau būtų buvęs negyvas. Renė padėjo Denisei įnešti Meką į priekabą, o paskui teko jį vežti į ligoninę Monrou.

Džeisonas kaltindamas įsmeigė į mane akis.

 - O ar Renė minėjo, kad Mekas mane užpuolė su peiliu rankose ? — paklausiau nusprendusi, kad puolimas šiuo atveju bus geriausia išeitis. Žinojau, kad Džeisono pyktį labiausiai sukėlė ne pats įvykis, bet faktas, kad apie tai sužinojo iš kažko kito.

 - Jeigu Denisė papasakojo Renė, jis man to neminėjo, — lėtai pasakė Džeisonas, ir pamačiau, kaip jo dailus veidelis aptemsta nuo įtūžio. — Jis užpuolė tave peiliu?

 - Taip, man teko gintis, — pasakiau abejingai, tarsi taip atsitiktų kiekvieną dieną. — Be to, jis pasiėmė tavo grandinę.

Visa tai buvo tiesa, nors ir truputį iškreipta.

 - Sugrįžau į barą, kad tau papasakočiau, — tęsiau toliau, — tačiau iki to laiko jau buvai dingęs su Di Ana. Kadangi viskas baigėsi gerai, nemaniau, kad reikėtų tave susirasti ir viską papasakoti. Be to, žinojau, kad jeigu būčiau papasakojusi apie peilį, būtum jautęs pareigą Meką prikulti, — pridūriau diplomatiškai. Va čia tiesos buvo daugiau, nes Džeisonas labai mėgsta geras muštynes.

 - Tai ką, po velnių, tu ten darei? — paklausė jis, bet jau atsipalaidavęs, tad supratau, kad baigia susitaikyti su įvykusiu faktu.

 - O ar tu žinojai, kad Žiurkės ne tik pardavinėja narkotikus, bet dar yra ir vampyrų nukraujintojai ?

Dabar jau jis buvo labai susidomėjęs.

 - Ne... o kas?

 - O tas, kad vienas mano klientų praėjusią naktį buvo vampyras. Jie bandė jį nukraujinti „Pas Merlotę“ stovėjimo aikštelėje! Tikrai negalėjau jiems to leisti.

 - Bon Tone yra vampyras ?

 - Aha. Net jeigu nenori, kad vampyras taptų tavo geriausiu draugu, negalima leisti, kad tokios padugnės kaip Žiurkės juos nukraujintų. Tai tau ne benziną iš mašinos nupumpuoti. Jie būtų palikę jį miškuose numirti.

Aišku, Žiurkės man nespėjo papasakoti savo ketinimų, tačiau galėjau lažintis, kad jie taip ir būtų padarę. Net jeigu būtų pridengę jį kuo nors, kad išgyventų dieną, nukraujintiems vampyrams reikia maždaug dvidešimties metų, kad atsigautų — bent jau taip pasakojo vienas vampyras per Opros laidą. Ir tik tuo atveju, jeigu juo rūpinasi koks nors kitas vampyras.

 - Vampyras buvo bare, kai ir aš ten sėdėjau? — apstulbęs paklausė Džeisonas.

 - Aha. Tas tamsiaplaukis vyrukas, kuris sėdėjo su Žiurkėmis.

Džeisonas išsiviepė išgirdęs, kaip pavadinau Žiurkvenus. Tačiau jis vis dar negalėjo liautis kalbėjęs apie praėjusią naktį.

 - O kaip tu sužinojai, kad jis vampyras? — paklausė, bet pamačiusi brolio žvilgsnį supratau, kad jau gailisi, jog pateikė klausimą.

 - Aš paprasčiausiai žinojau, — pasakiau neutraliausiu tonu.

 - Aišku.

Tas vienas žodis atstojo visą pokalbį.

 - Homulkoje nėra vampyro, — mąsliai pratarė Džeisonas.

Jis pakreipė veidą, kad gautų daugiau saulės spindulių, ir aš supratau, jog pagaliau man nebegresia pavojus.

 - Tas tiesa, — pritariau. Bontoniečiams labai patinka nekęsti Homulkos miestelio. Mes jau daugelį metų varžomės krepšinio, futbolo aikštėse ir dėl istorinės svarbos.

 - Roudeile irgi, — pasakė močiutė mums už nugarų, abu net šoktelėjome. Džeisono garbei turiu pasakyti, kad kiekvieną kartą, pamatęs močiutę, jis iškart atsistoja ir ją apkabina.

 - Močiut, ar tavo orkaitėje yra pakankamai valgio ir man?

 - Ir tau, ir dar kokiems dviem, — atsakė ji. Mūsų močiutė nusišypsojo Džeisonui. Ji aiškiai mato anūko (ir mano) trūkumus, tačiau vis tiek jį myli. — Ką tik sulaukiau skambučio iš Everlės Meison. Ji man pasakojo, kad vakar tu vėl susimetei su Di Ana.

 - Vargeli tu mano, ar šitame mieste galima ką nors padaryti, kad niekas nesužinotų? — subambėjo Džeisonas, tačiau jis rimtai nesupyko.

 - Toji Di Ana, — tęsė močiutė perspėjančiu balsu, kai mes visi patraukėme namo link, — jau buvo vieną kartą pastojusi. Kiek aš žinau. Tu jau pasistenk, kad nesusilauktų tavo vaiko, nes turėsi mokėti jai visą likusį gyvenimą. Žinoma, — pridūrė ji, — tai gali būti vienintelė mano galimybė susilaukti proanūkių!

Močiutė jau buvo padėjusi valgį ant stalo, taigi kai tik Džeisonas pakabino savo kepurę, atsisėdome ir sukalbėjome maldą. Tada močiutė su Džeisonu pradėjo liežuvauti (nors jie tai vadina „pasidalijimu paskutinėmis naujienomis“) apie mūsų miestelio ir apygardos žmones. Mano brolis dirba valstijai, prižiūri kelio darbininkus. Man atrodo, kad visa Džeisono diena yra tokia: jis važinėja valstybiniu pikapu, tada pasižymi išėjimo iš darbo laiką ir visą naktį važinėja jau asmeniniu pikapu. Renė dirba vienoje iš darbininkų brigadų, kurias prižiūri Džeisonas, be to, jie kartu mokėsi mokykloje. Jie dažnai valkiojasi su tokiu Hoitu Fortenberiu.

 - Suke, man reikėjo pakeisti vandens kaitintuvą namie, — staiga pasakė Džeisonas. Jis vis dar gyvena senajame mūsų tėvų name, tame, kur gyvenome, kai jie žuvo užklupti netikėto potvynio. Vėliau mes persikraustėme pas močiutę, tačiau Džeisonas, užbaigęs dvejus metus trukusias studijas koledže ir pradėjęs dirbti valstijai, sugrįžo į tėvų namą, kurio pusė, pasak dokumentų, priklauso man.

 - Tau reikia pinigų? — paklausiau.

 - Ne, aš viską sutvarkiau.

Mudu užsidirbame patys, tačiau taip pat gauname truputį pajamų iš fondo, kurį įsteigė tėvai, kai jų žemėse buvo rastas nedidelis naftos telkinys. Jį išnaudojo per keletą metų, tačiau tėvai, o vėliau — močiutė pasirūpino, kad pinigai būtų investuoti. Šita saugos pagalvė padėjo mums su Džeisonu gyventi visai padoriai, per daug nepersidirbant. Nežinau, kaip močiutei būtų pavykę mus išauginti, jeigu ne šitie pinigai. Ji nenorėjo parduoti nė lopinėlio savo žemių, tačiau jos pačios pajamas sudaro daugiausia socialinės išmokos. Tai viena priežasčių, kodėl negyvenu atskirai. Jeigu gyvendama kartu su ja perku maisto produktus — tai atrodo normaliai. Tačiau jeigu pirkčiau tą patį maistą, atvežčiau jai ir, palikusi ant stalo, grįžčiau nakvoti į savo namus, jai tai atrodytų kaip išmalda, o išmaldos močiutė negali pakęsti.

 - Kokį katilą nusipirkai ? — paklausiau, kad parodyčiau susidomėjimą.

Brolis tiesiog nekantravo norėdamas papasakoti. Džeisonas tiesiog pamišęs dėl įvairių buitinių prietaisų, todėl pasistengė smulkmeniškai nupasakoti visas naujo katilo pirkimo peripetijas. Stengiausi klausytis kiek sugebėjau.

O tada jis nelauktai tarė:

 - Ei, Suke, ar prisimeni tokią Modetę Pikens ?

 - Žinoma, — atsakiau nustebusi. — Mes mokėmės toje pačioje klasėje.

 - Praėjusią naktį kažkas nužudė Modetę jos bute.

Močiutė ir aš įsmeigėme į jį akis.

 - Kada? — paklausė močiutė susirūpinusi, kad ji dar nieko apie tai negirdėjo.

 - Rado šįryt jos miegamajame. Merginos bosas bandė prisiskambinti, nes ji nei vakar, nei šiandien nepasirodė darbe, tačiau niekas neatsiliepė. Taigi nuvažiavo pas ją pats, susirado namo vadybininką ir atrakino buto duris. Žinojai, kad ji gyvena bute priešais Di Aną?

Bon Tone yra tik vienas daugiabučių kompleksas, sudarytas iš trijų dviaukščių pastatų, sustatytų U raidės forma, taigi žinojome tiksliai, apie kokius butus jis kalba.

 - Ji buvo nužudyta savo bute ?

Man pasidarė negera. Gerai prisimenu Modetę. Modetė turėjo didžiulius žandikaulius ir kvadratinį užpakalį, gražius juodus plaukus ir plačius pečius. Modetė buvo tyki darbo pelytė, niekada nepasižymėjo protu arba ambicijomis. Man atrodo, kad ji dirbo „Čiupk ir neškis“ — degalinės ir parduotuvės komplekse. Pasakiau tą garsiai.

 - Jo, ji dirbo ten pastaruosius kelerius metus, man taip atrodo, — patvirtino Džeisonas.

 - Kaip ji buvo nužudyta? — močiutės veide išvydau tą keistą išraišką, kuri būdinga geriems žmoniems, norintiems sužinoti blogas naujienas. Ji tarsi reikalavo: „Greitai man viską papasakok“.

 - Jos... hm... a... vidinėje šlaunų pusėje buvo vampyro įkandimų žymių, — pasakė brolis, nepakeldamas akių nuo savo lėkštės. — Tačiau ji mirė ne nuo to. Mergina buvo pasmaugta. Di Ana man pasakojo, kad Modetė vis važiuodavo į vampyrų barą Srivporte, kai tik turėdavo laisvadienių, tai gal ten ir įsitaisė tuos įkandimus. Greičiausiai tai nebuvo tas Sukės vampyras.

 - Modetė buvo vampimyla? — man net negera pasidarė, kai pabandžiau įsivaizduoti lėtąją stambuolę Modetę, apsirengusią egzotiška juoda suknele, kokias mėgsta vampimylos.

 - Kas tai ? — paklausė močiutė.

Ji tikriausiai praleido Selės Džesės laidą, kurioje buvo atidžiai išnagrinėtas šitas reiškinys.

 - Vyrai ir moterys, kurie trainiojasi paskui vampyrus ir kuriems patinka, kai jiems įkanda. Vampyrų garbintojai. Man atrodo, kad jie paprastai ilgai netraukia, nes per daug nori, kad jiems įkąstų, tad anksčiau ar vėliau vienu įkandimu būna per daug.

 - Tačiau Modetė mirė ne nuo įkandimo, — močiutė norėjo įsitikinti, kad viską suprato teisingai.

 - Neee... ji buvo pasmaugta, — Džeisonas ir vėl pradėjo valgyti.

 - Tu, man atrodo, visada piliesi „Čiupk ir neškis“? — paklausiau.

 - Nu jo. Daug žmonių taip daro.

 - O tu nedraugavai su Modete? — pasiteiravo močiutė.

 - Nu, galima ir taip pasakyti, — atsargiai atsakė Džeisonas.

Mano supratimu, tai turėjo reikšti, kad kartais jis dulkindavo Modetę, kai nerasdavo nieko kito.

 - Tikiuosi, šerifas nenorės su tavimi pasikalbėti, — pasakė močiutė purtydama galvą, tarsi taip galėtų nuvyti tokią galimybę.

 - Ką? — atžagariai paklausė Džeisonas, visas išraudęs.

 - Kiekvieną kartą nuvažiavęs prisipilti degalų sutinki Modetę, tu su ja tam tikra prasme draugauji, ir štai staiga ją randa mirusią bute, o tu žinai, kur jis yra, — išpyškinau aš.

Faktų nebuvo tiek jau daug, tačiau jų pakako, o Bon Tone įvykdavo tiek mažai mįslingų žmogžudysčių, kad dabar policininkai nepaliks akmens ant akmens.

 - Aš ne vienintelis, kuris atitinka šį apibūdinimą. Daug kitų vaikinų ten pilasi degalų ir tikrai visi jie pažįsta Modetę.

 - Taip, bet kuria prasme „pažįsta“? — atvirai paklausė močiutė. — Juk ji nebuvo prostitutė? Vadinasi, ji tikrai su kuo nors kalbėdavosi apie savo vaikinus.

 - Jai tik patikdavo gerai praleisti laiką, ji nebuvo profesionalė.

Buvo gražu, kad Džeisonas pabandė apginti Modetę — juk jis tikrai savanaudiškas. Pradėjau šiek tiek geriau galvoti apie savo didįjį brolį.

 - Man atrodo, ji jautėsi truputį vieniša, — dar pridūrė jis.

Džeisonas pasižiūrėjo į mudvi ir pamatė, kad nustebome ir susijaudinome.

 - Kalbant apie prostitutes, — pasistengė greitai pakeisti temą. — Monrou gyvena viena, kurios specializacija — vampyrai. Ji laiko tokį vyruką, kuris stovi šalia su kuolu rankose, jeigu koks nors vampas per daug įsijaustų. Ji geria sintetinį kraują, kad išlaikytų normalų kraujo kiekį.

Tai jau taip, tikrai radikaliai pakeitė temą, todėl mums su močiute prireikė laiko sugalvoti klausimus, kurie nebūtų labai nepadorūs.

 - Įdomu, kiek ji prašo už valandą? — pabandžiau aš, o kai Džeisonas pasakė mums kainą, abi tik aiktelėjome.

Pokalbiui nukrypus nuo Modetės žmogžudystės, pietūs tęsėsi toliau kaip įprasta, o baigėsi irgi įprastai: kai tik atėjo laikas plauti indus, Džeisonas žvilgtelėjo į laikrodį ir šūktelėjęs, kad jau turi bėgti, movė pro duris.

Tačiau vėliau supratau, kad močiutės mintys vis dar sukasi apie vampyrus. Kai prieš eidama į darbą dariausi makiažą, ji atėjo į mano kambarį.

 - Kaip manai, kiek metų vampyrui, na, tam, kurį sutikai ?

 - Močiut, net neįsivaizduoju.

Dažiausi blakstienas, taigi plačiai išplėtusi akis žvelgiau į veidrodį stengdamasi nesujudėti, kad neišsidurčiau akies, todėl mano balsas buvo keistas, tarsi bandyčiau gauti vaidmenį siaubo filme.

 - Kaip manai... ar jis dar prisimena Karą?

Man nereikėjo klausti kurį karą [Karas čia — JAV pilietinis karas (1861—1865), kai vienuolika nuo federacijos atsiskyrusių vergvaldžių valstijų („konfederatai“) pietuose kovėsi su vergvaldystės nepripažįstančiomis šiaurėje esančiomis valstijomis. Luiziana buvo pietuose.]. Juk pagaliau močiutė buvo teisėta „Šlovingai žuvusių karių palikuonių“ klubo narė.

 - Galbūt, — pasakiau sukiodama veidą iš vienos pusės į kitą, nes norėjau įsitikinti, kad lygiai užsitepiau skaistalų.

 - Kaip manai, ar jis sutiktų pakalbėti susirinkime? Galėtume surengti ypatingą susitikimą.

 - Vakare, — priminiau aš.

 - Ak. Taip, tikrai. — „Palikuonys“ paprastai rinkdavosi vidurdienį bibliotekoje ir atsinešdavo pietų paketėlius.

Pagalvojau apie tai. Būtų visiškai nemandagu, jeigu pasakyčiau vampyrui, kad jis turi kalbėti močiutės klubui dėl to, kad išgelbėjau jo kailį nuo nukraujintojų. Tačiau gal pats pasisiūlytų tai padaryti, jeigu subtiliai užsiminčiau? Man ši mintis nelabai patiko, tačiau dėl močiutės galiu daug ką padaryti. Todėl pažadėjau.

 - Kai kitą kartą pas mus užsuks, aš jo paprašysiu.

 - Jeigu nenorės kalbėti klubui, gal bent jau galėtų ateiti pas mus, galėčiau įrašyti jo prisiminimus... — pasiūlė močiutė. Beveik girdėjau, kaip kažkas spragtelėjo jos smegenyse, kai įsivaizdavo, koks tai būtų sėkmingas manevras. — Tai būtų taip įdomu kitiems klubo nariams, — šventeiviškai pridūrė.

Vos sutramdžiau juoką.

 - Aš jam pasiūlysiu, — pasakiau. — Matysime, kaip bus.

Kai išėjau, močiutė tikrai mintyse skaičiavo viščiukus dar rudens nesulaukusi.

Net negalėjau įsivaizduoti, kad Renė Lenjeras nubėgs pas Semą norėdamas papasakoti apie nutikimą stovėjimo aikštelėje. Tačiau Renė, pasirodo, pastaruoju metu buvo tikrai žvitri vargo pelytė. Kai po pietų nuvažiavau į darbą, maniau, kad jaudulį, kuris tiesiog tvyrojo ore, sukėlė Modetės mirtis. Greitai sužinojau, kad klystu.

Vos įžengiau pro duris, Semas įstūmė mane į sandėlį. Jis negalėjo nustygti vietoje iš pykčio, tad tuoj pat užkūrė man pirtį.

Semas dar niekada nebuvo ant manęs supykęs, todėl greitai pajutau, kad akyse ima tvenktis ašaros.

 - Jeigu kada nors vėl pamanysi, kad mūsų klientui kyla pavojus, pasakysi man, tada aš sutvarkysiu reikalą, o ne tu, — pakartojo kokį šeštą kartą, ir tik tada pagaliau suvokiau, kad Semas labai dėl manęs išsigando.

Pajutau nuo jo sklindančią stiprią šio jausmo bangą ir vos spėjau užblokuoti Semo skleidžiamas mintis. Jeigu slapčia klausysiesi savo viršininko, tai gero nelauk.

Aš net nepagalvojau, kad galėjau paprašyti Semo — arba ko nors kito — pagalbos.

 - Jeigu pamanysi, kad kažką skriaudžia mūsų stovėjimo aikštelėje, tavo pirmas žingsnis turi būti paskambinti policijai, o ne pulti ten pačiai kaip kokiai „budrumo komiteto“ narei, — nenurimo Semas.

Jo šviesi oda, nors visada įdegusi, dabar buvo raudonesnė negu kada nors anksčiau, o šiurkštūs geltoni plaukai styrojo į visas puses, lyg šiandien jų dar niekas nebūtų šukavęs.

 - Gerai, — pasakiau kuo ramesniu balsu, plačiai išplėtusi akis, kad tik ašaros nepradėtų ristis skruostais žemyn. — Ar tu ruošiesi mane atleisti ?

 - Ne! Ne! — sušuko jis dar labiau supykdamas. — Aš nenoriu tavęs prarasti!

Jis sugriebė mane už pečių ir lengvai papurtė. Tada sustingo įrėmęs į mane plačias, svaiginamai žydras akis, pajutau nuo jo užgriūvančią karščio bangą. Prisilietimas tik padidina mano galią, iš esmės tuomet negaliu atsispirti ir privalau išgirsti, ką galvoja mano liečiamas žmogus. Ilgą akimirką žvelgiau jam į akis, o suvokusi, ką darau, atšokau. Jo rankos staigiai nusileido.

Apsisukau ir išsigandusi nėriau iš sandėlio.

Sužinojau keletą neraminančių dalykų. Visų pirma Semas manęs geidžia. Be to, negaliu jo girdėti taip pat aiškiai kaip kitų žmonių. Pajutau tik nuo jo sklindančius jausmus, tačiau negirdėjau minčių. Tarsi būčiau mūvėjusi nuotaikas rodantį žiedą, o ne gavusi faksogramą.

Taigi ką man daryti su šita informacija?

Ogi visiškai nieko.

Dėl daugelio priežasčių niekada nežiūrėjau į Semą kaip į vyrą, kurį norėčiau nusitempti į lovą — na, bent jau aš nesitempčiau. Pati paprasčiausia priežastis: niekada į nieką taip nežiūrėjau ne todėl, kad neturėčiau hormonų — vargeli, net klausti nereikia, ar turiu hormonų, — tačiau dažniausiai jie labai greitai nuslopinami, nes seksas man yra tikra katastrofa. Ar galite įsivaizduoti, kad žinote viską, ką galvoja jūsų sekso partneris? Aha, būtent. Na, maždaug: „Vaje, tu tik pažiūrėk į tą apgamą... jos subinė truputį didoka... galėtų gi ji truputį pasislinkti į dešinę... kodėl ji nesupranta užuominos ir ne..?“ Manau, jau galite įsivaizduoti. Patikėkite manimi, jausmai tikrai atšąla. O sekso metu paprasčiausiai neįmanoma išlaikyti apsauginio skydo.

Kita priežastis — Semas man patinka kaip bosas. Be to, mėgstu savo darbą, nes jis leidžia pasprukti iš namų, gyventi aktyvų gyvenimą, užsidirbti pinigų, taigi nevirsiu kokia nors atsiskyrėle, ko labiausiai bijo mano močiutė. Man sunku dirbti biure, tiesiog negalėjau mokytis koledže, nes ten reikia nuolat būti susikaupusiai, kad išlaikyčiau skydą, o tai mane paprasčiausiai išsekindavo.

Taigi šią akimirką norėjau truputį pasvarstyti apie geismą, kurį man jaučia Semas. Juk tai nebuvo žodinis pasiūlymas, Semas nepargriovė manęs ant sandėliuko grindų. Aš pajutau jo jausmus ir, jeigu norėsiu, galėsiu juos ignoruoti. Smagu, kad galiu taip paprastai išsisukti, tačiau rimtai susimąsčiau, ar Semas palietė mane tyčia, ar jis tikrai žino, kas aš esu.

Pasistengiau tą vakarą viena su juo nepasilikti, tačiau turiu prisipažinti, kad jaučiausi ganėtinai sukrėsta.

Kiti du vakarai buvo geresni. Sugrįžome prie įprastų malonių santykių. Man palengvėjo. Buvau truputį nusivylusi. Taip pat buvau nusivariusi nuo kojų, nes dėl Modetės žmogžudystės dar labiau suklestėjo verslas „Pas Merlotę“. Bon Tone kirbėte kirbėjo visokių gandų, o dar Srivporto naujienų komanda parengė nedidelį reportažą apie šiurpiąją Modetės Pikens mirtį. Nors laidotuvėse nebuvau, ten apsilankė mano močiutė, ji papasakojo, kad bažnyčia tiesiog lūžo nuo žmonių. Vargšė gremėzdiškoji Modetė su sukandžiotomis šlaunimis visiems buvo įdomesnė mirusi negu būdama gyva.

Artėjo du laisvadieniai, ir aš susirūpinau, kad per tą laiką galiu pražiopsoti savo vampyrą Bilą. Reikėjo jam perduoti močiutės prašymą. Jis dar nė karto neapsilankė bare, tad jau pradėjau abejoti, ar kada nors sugrįš.

Mekas ir Denisė taip pat nesugrįžo „Pas Merlotę“, tačiau Renė Lenjeras ir Hoitas Fortenberis pasistengė, jog sužinočiau, kad jie grasino man padarysią siaubingų dalykų. Kažkodėl jų žodžiai nesukėlė didelio nerimo. Tokios padugnės kaip Žiurkės klajoja Amerikos greitkeliais ir gyvenamųjų priekabų stovėjimo aikštelėmis, jie neturi pakankamai proto arba moralės, kad kur nors įsikurtų ir pradėtų prasmingai gyventi. Jie nieko gero nepalieka pasaulyje ir neverti nė sudilusio skatiko — bent jau aš taip manau. Taigi į Renė perspėjimus tik numojau ranka.

Jis, aišku, smaginosi perduodamas tuos grasinimus. Renė Lenjeras tokio pat smulkaus sudėjimo kaip ir Semas, tik Semas įdegęs ir šviesiaplaukis, o Renė — tamsaus gymio su kupeta šiurkščių juodų plaukų, padabintų sidabro gijomis. Renė dažnai apsilanko mūsų bare, kad išlenktų bokalą alaus arba aplankytų Arleną, nes (ir tai jis mėgsta pasakoti kiekvienam, kas tik jo klausosi) ji yra jo mėgstamiausia buvusi žmona. Jų turėjo net tris. Hoitas Fortenberis dar didesnis menkystėlė negu Renė. Jis nei šviesus, nei tamsus, nei aukštas, nei žemas. Visada atrodo linksmas ir visada palieka padorių arbatpinigių. Jis žavisi mano broliu Džeisonu daug labiau, negu šis to vertas. Na, aš taip manau.

Apsidžiaugiau, kad tą vakarą, kai sugrįžo vampyras, jų bare nebuvo.

Jis atsisėdo prie to paties staliuko.

Dabar, kai vampyras buvo tiesiai prieš mane, šiek tiek susidrovėjau. Suvokiau, kad buvau pamiršusi beveik nematomą jo odos švytėjimą. Mintyse buvau padidinusi ūgį, o jo lūpos nebuvo tokios ryškios.

 - Ko galėčiau pasiūlyti ? — paklausiau.

Svečias pažvelgė į mane. Jo akių gilumą taip pat buvau pamiršusi. Jis nesišypsojo ir net nemirksėjo — jis visiškai nejudėjo. Antrą kartą atsipalaidavau jo skleidžiamoje tyloje. Kai pašalinau savo skydą, pajutau, kaip atsipalaiduoja mano veidas. Tai buvo taip malonu, kaip koks masažas (čia tik spėju — man dar niekada niekas nedarė masažo).

 - Kas tu esi? — paklausė jis. Jau antrą kartą norėjo tai sužinoti.

 - Aš padavėja, — pasakiau vėl apsimesdama, kad jo nesupratau. Pajutau, kaip, lyg truktelėjus už virvelės, į vietą sugrįžo šypsena. Mano lašelis ramybės išgaravo.

 - Raudonojo vyno, — užsisakė, ir jeigu jautėsi nusivylęs, balse to nebuvo girdėti.

 - Žinoma, — tariau. — Rytoj su kroviniu turėtų atvežti sintetinio kraujo. Hm, ar galėčiau su jumis pasikalbėti po darbo ? Norėčiau paprašyti paslaugos.

 - Žinoma. Aš jums skolingas, — ir jis tikrai nesijautė dėl to laimingas.

 - Ta paslauga ne man! — jaučiau nepasitenkinimą. — Mano močiutei. Jeigu dar nemiegosite — na, spėju, tikrai nemiegosite, — kai baigsiu darbą apie pusę antros, ar labai prieštarautumėte pasiūlymui susitikti su manimi prie darbuotojų išėjimo baro gale? — linktelėjau rodydama duris, o mano į uodegą surišti plaukai šoktelėjo virš peties. Jo akys įdėmiai sekė mano plaukų bangavimą.

 - Man būtų nepaprastai malonu.

Nežinau, ar taip kalbėdamas išreiškė mandagumą, kuris, pasak senelės, būdingas praėjusių laikų džentelmenams, ar paprasčiausiai iš manęs pasišaipė.

Atsispyriau norui parodyti jam liežuvį arba „nosį“. Apsisukau ant kulno ir nužingsniavau atgal prie baro. Kai atnešiau vyno, jis paliko man dvidešimt procentų arbatpinigių. Visai netrukus vėl pasižiūrėjau į tą staliuką ir supratau, kad vampyro ten nebėra. Įdomu, ar jis laikysis savo žodžio?

Arlena ir Dona išėjo, kai dar nebuvau susiruošusi. Vėlavau dėl kelių priežasčių, bene svarbiausia iš jų — visi servetėlių laikikliai mano aptarnaujamame plote buvo pustuščiai. Pasiėmusi savo rankinę iš rakinamos spintelės Semo biure (laikau ją ten, kol dirbu), šūktelėjau viršininkui atsisveikindama. Girdėjau, kaip jis kažką žvangina vyrų tualete, tikriausiai bandė sutaisyti vandenį leidžiantį klozetą. Minutėlei įžengiau į moterų tualetą, kad pasitikrinčiau šukuoseną ir makiažą.

Išėjusi į lauką pastebėjau, kad Semas jau buvo išjungęs klientų automobilių stovėjimo aikštelės lempas. Darbuotojų aikštelę apšvietė vienintelis apsaugos žibintas ant elektros stulpo šalia Semo namelio. Arlena ir Dona gardžiai juokėsi, kai Semas įsirengė kiemelį ir pasisodino keletą buksmedžių priešais gyvenamąją priekabą, ir nuolat erzino jį dėl gyvatvorės.

Man ta gyvatvorė atrodė labai daili.

Kaip paprastai, priešais priekabą stovėjo Semo sunkvežimiukas, taigi darbuotojų aikštelėje buvo likęs tik mano automobilis. Pasirąžiau žvalgydamasi į šonus. Bilo nebuvo matyti. Net pati nustebau, kad pajutau tokį nusivylimą. Tikrai tikėjausi, kad bus mandagus, net jeigu ir nelabai nuoširdus (įdomu — ar jis turi širdį?).

Galbūt su šypsena pagalvojau, kad iššoks iš už medžio arba pokšt — ir atsiras iš oro tiesiai priešais mane apsigobęs juoda skraiste su raudonu pamušalu. Tačiau nieko panašaus neįvyko. Nusiminusi nusliūkinau link automobilio.

Taip, staigmenos tikėjausi, tik ne tokios, kokios sulaukiau.

Iš už automobilio iššoko Mekas Žiurkvenas ir vienu liuoktelėjimu atsidūrė taip arti, kad galėtų vožtelėti man į žandikaulį. Jis nė kiek nesistengė tramdytis, taigi nuvirtau ant žvyro kaip maišas cemento. Griūdama dar suspėjau šūktelėti, tačiau nuo smūgio į žemę iš plaučių išlėkė visas oras (o nuo alkūnių nudrisko šiek tiek odos), taigi daugiau neišleidau nė garso. Gulėjau ant žemės be kvapo ir bejėgė. Tada išvydau Denisę, pamačiau, kaip ji iškėlė sunkų batą, tačiau tespėjau susigūžti į .kamuoliuką, o tada Žiurkvenai ėmė mane spardyti.

Stiprus skausmas užgriuvo iškart, be pasigailėjimo. Instinktyviai prisidengiau veidą rankomis, todėl daugiausia smūgių teko rankoms, kojoms ir nugarai.

Atrodo, po pirmųjų smūgių dar galvojau, kad Žiurkės greitai liausis, sušnypš keletą perspėjimų bei keiksmažodžių ir paliks mane gulėti. Tačiau tiksliai prisimenu tą akimirką, kai supratau, jog jie ketina mane užmušti.

Galėčiau ramiai gulėti ir iškęsti skausmą, tačiau gulėti ir leistis užmušamai — tai ne man.

Kai kitą kartą prie manęs priartėjo ko