Gyventi jaučiant savo kaltę — dažnam iš tikrųjų atrodo nepakenčiama, bet Pavelas Sedovas sau to netaikė. Kaip ir visų žmonių, jo gyvenime buvo tokių atvejų, apie kuriuos galvojant turėtų sąžinė graužti, tačiau kaip ir daugelis, jis vikriai nuo tokių minčių išsisukdavo, taigi atrodydavo, jog jų išvis nekyla. Todėl bendraudamas su septyniolikmete dukra Sonia jis laikėsi, kaip jam atrodė, pedagogiškai teisingos pozicijos — buvo griežtas ir per daug jos nelepino.

Su Sonia susitikinėdavo reguliariai, maždaug kartą per dvi tris savaites. Vesdavosi ją į restoraną vakarieniauti, griežtai tėviškai tardė apie laimėjimus mokykloje, išklausydavo viską, ką dukra laikė reikalinga papasakoti apie savo motiną, buvusią Pavelo žmoną, dovanodavo dovanas, ne itin brangias, demonstruojančias išimtinai tėvišką rūpestį. O Sonios bandymams pakelti pretenzijų lygį jis atkakliai priešinosi.

— Tėti, o kaip tu ketini sutikti Naujuosius metus?

Apie tai Sedovas dar negalvojo, dar anksti — vos lapkritis prasidėjo. Be to, nežinia, gal teks budėti. Nors grafikas jau sudarytas iki metų pabaigos, bet maža kas — pavyzdžiui, susirgtų kuris ir prasidėtų perkėlinėjimai ir keitimai.

— Nežinau, — abejingai atsakė jis.

— O gal nuvažiuojam į Emyratus, ką? Nagi, tėti, visi normalūs žmonės per Naujuosius važiuoja į šiltus kraštus. Ten žiauriai gerai! Jau visos mūsų mergaitės buvo.

— Ir kaip tu visa tai įsivaizduoji? — nepatenkintu balsu griežtai paklausė Sedovas.

— Na kaip... Niekaip. Nuvažiuosim su tavimi dviese, štai ir viskas.

Viešbutį galima internetu užsisakyti, dėl bilietų irgi problemų nėra. Ką čia daug įsivaizduoti?

— O mama? Paliksi ją per Naujuosius vieną?

— Ji vis tiek su Ilja Naujuosius sutiks, kam aš jai reikalinga? Ir apskritai nesirengiu su jais visą naktį sėdėti, labai čia man reikia!

— Na, gerai, o Milena? Apie ją nepagalvojai?

— Na, tėti, tu irgi! Galvosiu čia dar apie Mileną! Aš tavo duktė ir turiu teisę važiuoti su tavimi kur noriu.

— Bet Milena mano žmona ir turi teisę švęsti kartu su manimi. Nori, važiuojam trise?

Žinoma, kad apie jokią kelionę su Sonia į Emyratus negalėjo būti nė kalbos. Sedovas laikė, kad šitaip lepinti vaikų negalima, bet tegul mergaitė atsisako pati. O ji tikrai atsisakys, nes Milenos negalėjo pakęsti.

— Jokia ji tau žmona, jūs juk nesusituokę! — prunkštelėjo dukrelė. — Jūs tiesiog taip gyvenate... Su Milena nevažiuosiu. Pats žinai.

— O kodėl tau nepasikalbėjus su mama ir Ilja? Gal jie norėtų važiuoti?

— Tai jau, žinoma... — Dailiame Sonios veidelyje pasirodė panieka. — Norės jie tau, sulauksi. Jie tiek pinigų neturi. Ir apskritai tas Ilja baisus skrudžas, atliekamos kapeikos iš jo neišmuši, tik tiek, kiek būtina.

— Kad jis turbūt ir neturi atliekamų kapeikų, — bandė užstoti Pavelas savo buvusios žmonos meilužį. — Jis juk ne milijonierius.

— Tai aš ir sakau... — atsiduso ji. — Ne milijonierius. Nei veda, nei pinigų turi, kokia iš jo nauda. Ko mama su juo prasideda? Aš jos vietoje seniai jį būčiau pavariusi.

— Ir liktum viena? — skeptiškai pakėlė antakius Pavelas.

Jis seniai jau buvo pripratęs, kad Sonia nė kiek nejaučia pagarbos tėvams. Jam tai, žinoma, nepatiko, ne kartą bandė reikšti dukrai pastabas, atseit negalima taip šiurkščiai kalbėti apie vyresniuosius, bet kalbos buvo perniek, tad teko su tuo susitaikyti. Jos jau neperauklėsi.

— Nieko, viena neliks. Juk neliko, kai su tavim išsiskyrė. Kažkoks labai jau pasitikintis savimi balselis. Ar šiaip leptelėjo, ar turi omeny ką nors konkretaus? Pavelas uždavė dar keletą klausimėlių, ir padėtis paaiškėjo. Pasirodo, Natalija įsitaisė naują gerbėją, kažkokį pasiturintį tipą, nuolat gyvenantį Austrijoje ir steigiantį Rusijoje kažkelintą (trečią ar jau penktą) savo firmos filialą. Ir jo ketinimai, kaip Soniai atrodo, labai rimti. Šiaip ar taip, į Austriją jis jau jas pasikvietė. Kol kas pasisvečiuoti, o paskui...

— Na, ir kaip mama, sutiko? — abejingai pasidomėjo Sedovas.

— Pasvajok, — perkreipė lūputes Sonia. — Ji savo Iljos negali palikti. Ką jis pasakys ir kaip jam visa tai atrodys, juk nepadoru... Skiedalai kažkokie. Pasikalbėtum su ja ar ką. Tavęs ji paklausytų.

— Neišsigalvok niekų, — ėmė juoktis Sedovas. — Na kaip aš galiu pasikalbėti su mama? Apie ką? Kad ji turi palikti žmogų, kurį myli, ir važiuoti pas tą, kurį vos tepažįsta? Ką tu čia paistai?

— O ką ten mylėti?! — piktai sušuko Sonia. — Nei šis, nei tas jos tas Ilja, jokios iš jo naudos. O galėtume gyventi Austrijoje kaip normalūs žmonės.

Jam labai nepatiko jau antrą kartą ištartas žodis „nauda". Visiškai aišku, kad jo dukrelė vertina žmones tik pagal jų turimų pinigų kiekį. Iš Iljos jokios naudos, kadangi jis nenuveža jų su Natalija į užsienį ir nedovanoja brangių dovanų, o verslininkas iš Austrijos, be abejo, naudos duos. Ak, Sonia, Sonia! Ir kada gi jis ją pražiopsojęs? Iš kur tokia pažiūra į žmones?

Tuo metu nedaug trūko, kad kaltės jausmas būtų atsinaujinęs, juk Sedovas su žmona išsiskyrė prieš penkerius metus, tad galima būtų kalbėti apie tėvo dėmesio vaikui stoką ir panašiai... Bet apie tokį jausmą Pavelas nieko neįtarė, todėl gražiai, tiksliai ir visiškai instinktyviai jo išvengė.

— Iš tikrųjų, — tarė jis susimąstęs, — kodėl mama ir Ilja iki šiol nesusituokę? Gal mama nenori?

— Irgi pasakei, nenori. Dar ir kaip nori!

— Tai kas trukdo? Juk jis, kaip žinau, laisvas.

— Na ir kas? Jis ožys, tik mama to nesupranta. Tavo Milena, ko gero, irgi sapnuoja, kaip su tavimi tuokiasi, o tu vis tiek jos nevedi, nors irgi laisvas. Visi vyrai ožiai.

— Sonia!

— Na gerai jau, gerai, tėti, atleisk. Dar deserto man užsakytum?

— Žinoma, — nusišypsojo Sedovas ir pašaukė padavėją.

Iš visų restoranų, į kuriuos jis vesdavosi Sonią, šis buvo pats mėgstamiausias, nes jo dukrelė buvo pašėlusi smaližė, o šiame restorane — gausus desertų su plakta grietinėle pasirinkimas. Ji juos dievino.

— Teta Ira, ar tu žvaigždė?

Aštuonmetis Griša Stasovas žiūrėjo į Irą Savenič rimtai ir mąsliai. Beje, jis viską savo vaikiškame gyvenime darė rimtai ir mąsliai.

— Ne, katinėli, aš netikra žvaigždė, aš antrojo plano aktorė, — taip pat rimtai atsakė Irina. — Bet labai gera.

Korotkovas prunkštelėjo į kumštį ir nusigręžė.

— Tu turbūt mane apgaudinėji, — balsu rimtai svarstė Griša. — Kodėl dėdė Jura juokiasi? Jei tu sakytum tiesą, jis nesijuoktų. Jis juokiasi todėl, kad tu iš manęs šaipaisi.

Mestelėjęs tokią nepaneigiamą išvadą, vaikas nutilo ir susimąstė. Griša mąstė, Irina smulkino daržoves, o jos vyras perdėtai rimtu veidu tvatino kulinariniu plaktuku išdėliotus ant lentelės mėsos luitus. Pro virtuvės duris kyštelėjo galvą Grišos mama Tatjana.

— Sūneli, netrukdyk dėdei Jurai ir tetai Irai, eik žaisti į savo kambarį.

— Jis netrukdo, Tania, — užstojo Korotkovas. — Jis dirba tardytoju. Į tave atsigimė. Surengė mums čia rimtą apklausą.

— Ką jūs sakot!

— Būtent, — patvirtino jis. — Vaikas domisi Iros šlovės mastais — ar ji žvaigždė, ar ne.

— Na ir kaip, sūnau, išsiaiškinai? — pasidomėjo Tatjana.

— Kol kas ne, — rimtai atrėžė Griša. — Teta Ira neatsako į klausimą. Išsisukinėja nuo tiesaus atsakymo. Ji mano, kad aš dar mažas, ir su manimi negalima rimtai kalbėtis.

— Viešpatie, koks siaubas! — Ira metė peilį ir griebėsi už galvos. — Tania, kaip judu su Stasovu auklėjate vaiką? Jis juk neturi vaikystės. Jūs tik paklausykit, kaip jis kalba! Tarsi jam būtų keturiasdešimt, o ne aštuoneri.

— Mama, — staiga įsiterpė Griša, — aš supratau. Teta Ira tikra žvaigždė, ir visi tai žino, tik aš vienas nežinojau, todėl mano klausimas dėdei Jurai pasirodė juokingas. Teisingai?

— Taip, saulele, — nusijuokė Tatjana. — Bėk į savo kambarį, dabar teta Ira pjaustys svogūną, ir tau pradės tekėti ašaros.

Griša oriai išėjo iš virtuvės. Net ir grėsmė apsiverkti svogūninėmis ašaromis neprivertė jo greičiau judėti. Stasovas visada juokavo, kad žmona pagimdė trynukus: pirma Grišos rimtumą, paskui Grišos lėtumą, o paskui jau patį Grišą.

Jie šventė Milicijos dieną. Tiesa, lapkričio 10–oji šiais metais buvo šiokia diena, todėl jie susitarė susirinkti pas Tatjaną ir Stasovą artimiausią šeštadienį. Pasidalijo pareigomis: Korotkovas pažadėjo žmonos padedamas paruošti kažkokį paslaptingą mėsišką patiekalą, Kamenskaja ir Čistiakovas turėjo atnešti saldumynų, namų šeimininkų rūpestis — alkoholis ir užkandžiai. Na, o pyragai turėjo atkeliauti kartu su Miša Docenka, nes geriau už jo mieliausiąją niekas nemokėjo jų kepti.

Korotkovas su Irina atvažiavo anksčiau, nes paruošti „paslaptingąjį mėsišką" reikėjo laiko, o svečiai turėjo pasirodyti tik po valandos. Tatjana dar kartą peržvelgė stalą, įsitikino, kad viskas, kas reikia, padaryta, todėl dabar leido sau bent kiek atsipūsti ir išgerti arbatos.

— Štai ką reiškia įprotis, — susimąsčiusi tarė ji. — Švenčiam Milicijos dieną, o milicininkų tarp mūsų vos pora. Tik tu, Jura, ir Nastia. Stasovas seniai atsargoje, aš — neseniai, Docenka irgi jau netarnauja.

— Ir Nastia gali greit išeiti, — atsakė Korotkovas. — Tada aš vienas pasiliksiu. Ir mūsų kasmetiniai susirinkimai Milicijos dieną vyks tik mano vieno garbei. Aš tada jausiuosi didvyriu ir baisiai didžiuosiuosi. Tania, man reikia dubens, kuo didesnio ir kuo gilesnio.

Tatjana davė jam gilų platų dubenį, į kurį Korotkovas sudėjo išmuštą mėsą.

— Tu rimtai apie Nastia? — paklausė Tatjana. — Ji tikrai ruošiasi išeiti?

— O ką jai daryti? Sukako keturiasdešimt penkeri, o su mūsų Afonia ji nesusigyvens. Jis ją gyvą ėda. Kamenskaja jau beveik parengė disertaciją, katedra jai siūlo dėstyti, etatas pulkininko, taigi laipsnį ji gaus. O Afoniai vadovaujant, jai niekas nesišviečia, jis kategoriškai atsisako ją paaukštinti. Jau beveik visi mūsų kadrai išsilakstė. Tik panašūs į mane, didžiausi storaodžiai gali kęsti jo idiotizmą. Tiesa, Afonia susiruošė į aukštesnes pareigas, šiomis dienomis gausim naują viršininką, bet bijau, kad dar blogesnį.

— Žinot ką tokį?

— Žinom. Jaunas ir energingas iš centrinio aparato. Afonios chamizmą Nastia dar šiaip taip pakentė, vis dėlto jie bendraamžiai. O įsivaizduoji, kaip ji jausis, jei su ja chamiškai elgsis koks snarglius? Ji ir poros minučių tarnyboje nepasiliks.

— O kodėl tu manai, kad jis būtinai bus chamas? — papriekaištavo Ira. — Gal jis bus padorus, sveikai mąstantis, išauklėtas vyriškis.

— Nejuokink manęs, — prunkštelėjo Jura. — Kur tu tokį matei? Net ir jūsų išgirtajame kine seniai tokių nerodo, o milicijoje juo labiau jų nėra. Jei Nastia išeis, tai išvis nebus su kuo dirbti. Vienas Sergejus Zarubinas liks, visi kiti — žalias jaunimėlis.

Virtuvėje vėl atsirado Griša, ir jo susirūpinęs veidelis rodė, kad berniukui kilo dar vienas svarbus klausimas.

— Mama, o kai ateis Ira, kaip mes jas skirsim?

— Ką tokias — jas?

— Na, mūsų Irą ir tetą Irą, — jis linktelėjo į Irinos Savenič pusę. — Jas juk vienodai vadina, tai kaip skirti?

„Mūsų Ira" jis pavadino Misos Docenkos žmoną Iriną.

— Iš veido, — išmintingai patarė Korotkovas.

— Dėde Jura, aš rimtai klausiu. Reikia sugalvoti joms skirtingus vardus, kad niekas nepainiotų. Tegul mūsų Ira būna Mūsų Ira, o jūsų teta Ira tiesiog Ira.

— Nieko sau, — pasipiktino Korotkovas, — tai mano Ira, vadinasi, ne mūsų, taip? Ne, šitaip nieko nebus.

— Tada tegul būna Didžioji Ira ir Mažoji Ira, — pasiūlė Griša naują variantą. — Juk teta Ira aukšta, o mūsų Ira maža.

— Tu dar pasakyk, kad aš stora, o jūsų Ira plonytė, — ironiškai patarė Irina, maišydama stiklinėje salotinėje kažkokį sudėtingą padažą.

— Bet... — pradėjo prieštarauti Griša, tačiau pamatęs įspėjantį Tatjanos žvilgsnį, užsikirto.

Visiems buvo aišku, kad jis rengėsi pasakyti: „Bet tu juk iš tikrųjų stora, o mūsų Ira plonytė". Svorio problema Irinai Savenič buvo skausminga ir nesibaigianti. Iš tikrųjų, kaip tiesiog graži trisdešimt penkerių metų moteris ji atrodė puikiai, bet kaip aktorė buvo stamboka ir daug metų kovojo su kilogramais, kurie taip ir taikėsi susikaupti apie juosmenį bei dubenį ir ten įsitvirtinti. Tatjana bijojo, kad jos per daug tiesmukiškas vaikas netyčia neįžeistų viešnios, todėl pasistengė nukreipti kalbą kokia nors ne tokia pavojinga vaga, bet nuoseklusis Griša negalėjo susitaikyti su tuo, kad klausimas lieka neišspręstas, ir siūlė vis naujus variantus. Diskusiją nutraukė Misos Docenkos telefono skambutis. Miša nusiminęs pranešė, kad jo mama blogai jaučiasi, negali pabūti su aštuonių mėnesių anūke, todėl jo žmonai Irai teks pasilikti su dukrele namie. O pats jis jau sudėjo pyragus į dėžę ir po dešimties minučių išeina.

— Ira neateis? — pasitikslino Griša. — Vadinasi, kol kas nereikia nieko sugalvoti.

Ir išdidžiai išėjo iš virtuvės.

— Viktorai Aleksėjevičiau, važiuojam pas Stasovą, ką? Ten Korotkokovas kažkokį neregėtą mėsišką patiekalą kombinuoja, mes su Lioša visą mašiną saldžių skanskonių vežam. Pasimatysim, pasėdėsim visi kartu. Na, Viktorai Aleksėjevičiau? — įkalbinėjo Nastia Kamenskaja savo buvusį viršininką.

Ji užsuko pas Gordejevą pasveikinti su profesine švente ir įteikti jam dovaną, kurią kolektyviai nupirko visi kažkada dirbę jo vadovautame skyriuje. Čistiakovas turėjo po penkiolikos minučių laukti jos gatvėje, ir Nastia tikėjosi per tą ketvirtį valandos vis dėlto įkalbėti Bandelę ir jį atvežti, kur rinkosi visa kompanija.

— Negaliu, Nastasija, dievaži — negaliu! — atsikalbinėjo atsargos pulkininkas. — Turi juk suprasti: anūkas — tai šventa.

Vyresnysis Viktoro Aleksėjevičiaus anūkas sėkmingai treniravosi

„Dinamo" [Milicijos sporto draugija] dziudo sekcijoje, ir būtent šiandien vyko svarbios varžybos. Nebuvo jokių abejonių dėl to, kad reikia eiti jį palaikyti, antraip mirtinai įsižeis.

— Jūs tiesiog jau mūsų nemylite, — nusiminusi dūsavo Nastia. — Kai išėjote į atsargą, tai mus ir užmiršote. Kas iš akių, tas iš širdies...

— Nieko aš neužmiršau, — rūstavo Gordejevas. — Ir myliu, ir ilgiuosi. Bet juk anūkas. Suprask pati. Štai išeisi iš tarnybos, tada aš pažiūrėsiu, ką tu rinksies — buvusius kolegas ar esamą vyrą arba brolį. Tada pažiūrėsiu!

Tai išgirdusi, Nastia galutinai nuliūdo. Išeiti iš darbo ji visiškai nenorėjo, tokia perspektyva ją gąsdino, bet ir toliau tarnauti, rodos, nebuvo įmanoma. Prie Afanasjevo, kuris vadovavo skyriui po Gordejevo, ji šiaip taip prisiderino, bet Afonia rengėsi kopti aukščiau, ir jau pirmadienį jiems pristatys naują viršininką, su kuriuo — Nastia tai garantavo dviem šimtais procentų — ji nesutars. Naujokas, kaip ji girdėjo, gana jaunas, o koks gi jaunas vadovas pakęs senus patyrusius pavaldinius, kurie geriau už jį žino, kaip ir ką reikia daryti?

— Na, ko gi tu surūgai Stasele? — pastebėjęs jos nuotaiką, meiliai paklausė Viktoras Aleksejevičius. — Išeiti visai nebaisu, gali manimi patikėti. Štai aš išėjau į atsargą, pusę metelių pasėdėjau namie, išsimiegojau, knygų prisiskaičiau, televizoriaus prisižiūrėjau, su anūkais prisižaidžiau, o paskui nuėjau dirbti — ir puikiai jaučiuosi!

— Palyginot, — graudžiai nusišypsojo ji. — Jūs pas savo sūnų dirbate, jo apsaugos tarnybą tvarkote. Jūsų šefas ne tik atleisti jūsų, bet ir balso prieš jus pakelti negali. O kur man tokį darbą rasti? Kam aš reikalinga? Keturiasdešimt penkerių, negana to — moteris. Manęs net sekretore niekas nepriims.

— Tu geriau neapsimetinėk, — pabarė Gordejevas. — Kuo čia dėtos sekretorės? Tave juk į katedrą kviečia, docento etatą duoda. Mano laikais be kandidato [Europinio daktaro] laipsnio docentu neskirdavo, daugiausia, ko galima buvo tikėtis, tai vyresniojo dėstytojo vieta. O tau štai kaip pasisekė, ir vis tiek raukaisi.

— Tai ne sėkmė, o paprasčiausia kadrų stoka. Nėra kas dėsto, štai n vilioja pareigomis. Be to, mano darbą po savaitės katedroje svarsto, o po pusmečio aš ginuosi. Bet aš nenoriu dėstyti!

Nastia apėmė tokia neviltis, kad ji vos nepravirko. Žinoma, po to pokalbio jos nuotaika visai subjuro, ir pas vyrą į mašiną ji įsėdo niūri ir nekalbi. Aleksejus seniai jau tokiais atvejais neklausdavo, kas atsitiko. Kam klausti, ir taip viskas aišku. Nuo tos dienos, kai Nastiai sukako keturiasdešimt penkeri, tai yra pastaruosius penkis mėnesius, jos blogos nuotaikos priežastis buvo tik viena, bet stabili: reikėjo apsispręsti išeiti iš kriminalinės paieškos. Prieš pusantrų metų ji sumanė parašyti ir apsiginti disertaciją, kad susiklosčius kritinėms aplinkybėms būtų kur pasitraukti nenusiėmus antpečių. Bet tada jai atrodė, kad laiko dar daug, visi metai, o iš tikrųjų tie metai jos gyvenime prabėgo labai greitai, ir štai tenka priimti sprendimą, o ji tam dar nepasirengusi. Negali ji mesti to darbo — tokio sunkaus, nedėkingo, varginančio, bet tokio mėgstamo! Ir mesti negali, ir pasilikti neįmanoma.

— Bandelė sako, kad išeiti nebaisu, — nežiūrėdama į Liošą, negarsiai tarė ji.

Tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos Nastia ištarė pakeliui pas Stasovą. Iki tol jiedu su Lioša kalbėjosi tarsi be žodžių, skaitydami vienas kito mintis ir atsakinėdami į neištartus klausimus, todėl jos žodžiai nuskambėjo kaip seniai pradėto pokalbio tęsinys.

— Asia, iš tikrųjų baisu tik netekti artimųjų arba mirti pačiam. Su visu kitu galima lengvai susidoroti. Pasižiūrėk į Stasovą: jis jau dešimt metų be antpečių — ir linksmai gyvena. O Miša Docenka? Irgi juk nesiskundžia.

— Būtų ko jam skųstis, — karčiai šyptelėjo ji. — Jis pas Stasovą dirba. Be to, abu jie — vyrai.

— Na, gerai, o Tatjana? — nepasidavė Čistiakovas. — Ji juk ne vyras. Dabar štai atvažiuosim, tu su ja pasikalbėk ir įsitikinsi, kad viskas jai gerai. O ji juk apskritai nedirba, namie tupi, vaiką augina, šeimininkauja. Asia, aš suprantu, svarbiausia tavo problema — tai santykiai su viršininku. Tau tik su Gordejevu buvo gerai, su bet kokiu kitu viršininku, bet kuriame kitame darbe tau bus blogai, net jei ir liksi savo pamiltojoje paieškoje. Antro Gordejevo tu jau niekada nerasi, tai akivaizdu, todėl kad ir kur dirbtum, tau visada bus kas nors ne taip. Išeik iš darbo, sėdėk namie, skaityk knygas, mėgaukis gyvenimu. Tatjana tau patvirtins, kad aš teisus.

— Tania namie dirba, rašo knygas, o man ką daryti? Barščius tau virti? Kojines skalbti?

— Jei nori žinoti, čia visai nieko blogo.

Nastia nutilo. Beprasmis pokalbis, tūkstančius kartų kartoti žodžiai, vis tie patys argumentai, ir nieko iš to gero. Negali ji nuspręsti, niekaip negali.

Su Tatjana jos nesimatė beveik pusę metų. Nuolat bendravo telefonu, o pasimatyti vis neturėjo laiko. Nastiai pasirodė, kad Tatjana šiek tiek pasitaisiusi, bet tai galėjo būti ir apgaulingas įspūdis dėl šviesios laisvo kirpimo suknelės.

— Žydi, jaunoji pensininke, — žvaliu balsu tarė Nastia, bučiuodamasi su namų šeimininke.

Ji nusprendė susitvardyti ir nedemonstruoti savo blogos nuotaikos. Juk vis dėlto šventės!

— Žydžiu, — šypsodamasi sutiko Tatjana.

Docenka su pyragais jau prisistatęs, buvo laukiama tik Stasovo, kuris, kad ir šeštadienį, turėjo dar kažką sutvarkyti darbe. Nastia nutaikė patogų momentą pasikalbėti su Tatjana akis į akį.

— Tania, kaip tu toj pensijoj jautiesi? Normaliai?

Tatjana įdėmiai į ją pasižiūrėjo, paskui linktelėjo kažkokioms savo mintims ir atsargiai privėrė virtuvės, kurioje jos abi tuo metu buvo, duris.

— Vadinasi, Korotkovas nesuklydo? Rengiesi išeiti?

— Nežinau. Baisu, — prisipažino Nastia. — Bandelė sako, kad nereikia bijoti, kad tai visai nebaisu ir viskas bus labai gerai. Miša, rodos, irgi patenkintas. O ką tu pasakysi?

— Aš? — Tatjana išsiėmė iš pakelio cigaretę, prisidegė, kelis kartus užsitraukė. — O ar pati nematai?

— Ką aš turėčiau matyti? Tu puikiai atrodai...

— Na, žinoma. Nematai, kaip aš pasitaisiau? Per pusę metų priaugau dešimt kilogramų.

— Nejau dešimt? — aiktelėjo Nastia.

Vadinasi, jai nepasirodė, Tatjana iš tikrųjų pasitaisius.

— Tik nevaidink, kad nepastebi, — liūdnai šyptelėjo toji.

— Na... šiek tiek...

— Šiek tiek. Tai todėl, kad suknelė tokia, slepia formas. O iš tikrųjų tai siaubas be žodžių. Blogai man, Nastia, labai blogai. O gerai atrodau todėl, kad dvi valandas dariausi makiažą ir prieš ateinant svečiams specialiai nusiteikinėjau. Matytum tu mane nusipraususią. Net į karstą gražesnes guldo.

— Tai gal tu sergi? — išsigando Nastia.

— Na, taip, ta liga vadinasi „paikystė". Arba depresija. Tu žinai, kai aš išėjau iš tarnybos, taip džiaugiausi! Maniau, štai pagaliau išsimiegosiu, vaiku pasirūpinsiu, laiko per akis — savo knygas kaip blynus kepsiu, užsidirbsiu krūvą pinigų. O kas iš to išėjo? Sėdžiu per dienas ant sofos ir verkiu. Kartais net raudu. Per pusę metų neparašiau nė eilutės, iš leidyklos skambinėja, o aš net nežinau, ką jiems atsakyti. Nieko nenoriu veikti, viskas atbulom rankom, tik susigūžiu ant sofos ir raudu. Stasovas nežino, kaip man padėti. Man rodos, jis susigalvoja visokių užsiėmimų, kad nereikėtų anksti grįžti namo ir visą vakarą žiūrėti į mano užverktą fizionomiją. Aš nuo tų ašarų jau užtinau. Dabar tik suprantu, kodėl išėję į pensiją žmonės pradeda sirgti ir sparčiai sensta.

Ji kalbėjo ramiai, beveik linksmai, tarsi pati iš savęs šaipydamasi, bet Nastia matė, kad iš tikrųjų Tatjana vos tvardosi.

— Nejau taip sunku? — su užuojauta paklausė ji.

— Labai.

Tatjana patylėjo žiūrėdama pro langą, paskui greitai nusibraukė pasirodžiusias ašaras.

— Negalima taip staiga... Visą gyvenimą galvoje skambėjo „reikia". Reikia keltis, praustis, rengtis ir eiti. Į vaikų darželį, į mokyklą, į universitetą, į darbą. Visą laiką reikia, reikia, reikia... Rodės, tas žodis mane užsmaugs, prislėgs, aš taip norėjau jo atsikratyti, išmesti iš galvos, atsibusti šiokią dieną ir suprasti, kad nieko NEREIKIA. Kad

galima nesikelti, nesirengti ir niekur neiti. Aš maniau, kad man to pakaks, nes visa kita aš jau turiu: mylimą vyrą, mylimą sūnų, draugų ir pelningą darbą. O paaiškėjo, kad viskas ne taip. Atrodo, neturėčiau jokios priežasties būti nelaiminga, o iš tikrųjų esu. Ir kaip visa tai paaiškinti? Supranti, nėra kaip paaiškinti! — Ji pakėlė balsą, ir tame balse suskambo isteriškos gaidelės. — Vien ašaros ir jausmas, kad prieitas liepto galas, gyvenimas baigėsi, ir jame nebus daugiau nieko džiugaus ir šviesaus. Tai ir vadinama depresija.

Nastia sėdėjo sulinkusi, žvelgė į ryškiaspalvę saldainių dėžutę ir nežinojo, ką sakyti.

— Taigi jei nori mano patarimo, — po pauzės tęsė Tatjana, — nepalik tarnybos. Vyrams kažkodėl lengviau. Gal jie kažkokie kitokie, gal bobos anksčiau gyvenimo pabaigą pajunta... Nežinau. Bet jeigu dar gali dirbti — neišeik. Tupėdama tarp keturių sienų, kad ir kaip patraukliai tas tupėjimas atrodytų, laiminga nebūsi. Patikėk manim.

Nastia jau žiojosi sakyti, kad jai siūlo dėstytojauti, bet durys atsidarė, ir į virtuvę įsiveržė pasipiktinęs Korotkovas.

— Kas čia per netvarka, mergaitės! Po dešimties minučių mėsa bus gatava, o mes dar pirmos neišgėrėm ir užkandos net nepalietėm. Tania, sėdam už stalo be Stasovo, kiek galima jo laukti.

— Sėdam, — sutiko ji. — Einam ir sėdam.

Prie stalo Tatjana buvo linksma, juokavo, rūpinosi svečiais, ir Nastia, patyliukais ją stebėdama, galvojo, kad svetima patirtis savosios vis tiek nepakeis. Bandelė tvirtina, kad išeiti nebaisu, Tatjana tikina, kad geriau to nedaryti. Kuris iš jų teisus? Vis tiek nesužinosi, kol pats nepabandysi. Reikia spręsti. Bet Dieve mano, kaip nesinori!

Jis manė, kad pastaruoju metu jam nelabai sekasi. Ne, ne taip, — pataisė pats save, — ne pastaruoju metu, o iki šiol. Todėl, kad nusprendęs nutraukti begalinę nepriteklių ir juodų nesėkmių virtinę jis sugalvojo, kaip pasidaryti šlamančiųjų. O pradėjęs savo gudrų sumanymą realizuoti, padarė kelias korektyvas ir pamatė, kad viskas turi išeiti netgi geriau nei planuota.

Radiatorius buvo jaukus, namus jau šildė, ir sėdintį ant palangės

Čigriką apėmė kažkas panašaus į palaimingą snūdą. Greitai turi pasirodyti žmogėnas, paskui jį — jo boba. Šiandien Čigrikas dar tuščiomis rankomis, dar tik apsižiūri, sumeta kas ir kaip, sudarinėja ir tikslina svetimo gyvenimo tvarkaraštį, o jau kitą kartą veiks iš peties.

Jis mėgavosi pats savimi, savo sumanumu ir apdairumu, didžiavosi, kad neskuba ir veikia tvarkingai, neeikvodamas nervų, bet ir per daug netempdamas. Kažkokioje išmintingoje knygoje jis perskaitė, kad žmogui įgimta siekti maksimalaus rezultato, įdėjęs mažiausiai darbo, jis nori gauti didžiausią pelną. Todėl žmogus iš prigimties — vagis, kadangi lengviau pavogti, nei ilgai ir atkakliai darbuotis. Čigrikui toks požiūris patiko. Nes tėvai savo pamokymais „dirbk ir mokykis, įgyk profesiją" visai jau užkniso. Velniam visa tai reikalinga!

Jis jau ir pats neprisiminė, iš kur atsirado jo pravardė — Čigrikas, gal dar iš mokyklos laikų. Daug metų nuo tada prabėgo, dabar jam jau dvidešimt penkeri...

Jis „profesionaliai" atsikimšo butelį ir nurijo du didelius gurkšnius alaus. Gerai nutekėjo! Ir palangė patogi, plati, ir viršutinis gyvenamasis aukštas, aukščiau tik pastogė, todėl niekas pro Čigriką nevaikšto, o jam pačiam iš čia puikiai matyti to buto durys. Galima sėdėti, kiek tik reikia, kad ir iki rytojaus — giliose striukės kišenėse dar du buteliai alaus, traškučių maišelis, cigaretės — nepražus. Ir į tualetą nėra ko bėgioti — laiptais palypėjai iki pastogės durų, ir tvarka.

Čigrikas kantriai laukė ir galiausiai sulaukė. Liftas sustojo viršutiniame aukšte, durys pradėjo vertis, Čigrikas greitai nušoko nuo palangės ir žengė žingsnį į šalį, kad jo nepastebėtų. O pasislėpęs sekė, kas ir į kokį butą atėjo. Tai, ką jis pamatė, sukėlė jam nepaprastą susirūpinimą.

Natalija Maksimovna Sedova (išsiskyrusi ji pavardės nepakeitė) lygino sijoną ir tuo pačiu metu klausėsi, ką pasakoja dukra. Viena klostė kažkodėl visą laiką pūtėsi, gulė ne taip kaip reikia, ir Natalija pyko ant sijono už tai, kad taip sudėtingai pasiūtas, ant savęs, kad tokia nerangi, o ant dukros — už tai, ką ši kalbėjo. Sonia ką tik grįžo iš restorano, kur buvo susitikusi su tėvu.

— Aš nesuprantu, kodėl jis negali kur nors nuvažiuoti dviese su manimi, — piktinosi mergina. — Su savo Milena važiuoja, o aš? Kodėl mes turime važiuoti trise? Taip išeina, kad kažkokia kekšė jam brangesnė už mane?

— Sonia, tėvas tokiems vojažams neturi pinigų, — kantriai aiškino Natalija.

— Bet su Milena juk važiuoja!

— Jie važiuoja už jos pinigus, supranti? Milena daug uždirba, o tėvo alga visai nedidelė, jam tokios išlaidos ne pagal kišenę.

— Kurgi ne, ji uždirba, — prunkštelėjo Sonia. — Ji juk mokosi, gal užmiršai?

— Ji mokosi tik pirmi metai, o prieš tai dirbo ir dabar už tuos pinigus jie gyvena. Tu negali reikalauti, kad tėtis vežiotų tave j užsienį už visiškai svetimos moters pinigus. Tai tiesiog nepadoru.

Natalija apvertė sijoną ir susinervino pamačiusi, kad klostė vėl blogai išlyginta. Kas per velniava! Ir kam ji tokį nusipirko? Parduotuvėje juk pabandė, stipriai sugniaužė audinį saujoje, bet tada jai atrodė, kad sijonas nesiglamžo, todėl nekreipė dėmesio, kad tų klosčių tokia daugybė. Dabar pakako tik porą kartų išeiti su tuo sijonu į darbą ir prašom — jau reikia lyginti.

— Na, gerai, — neatstojo Sonia, — tada pasakyk Iljai, kad per Naujuosius nuvežtų mus į kokią nors prašmatnią vietą. Mūsų jau visos mergaitės visur buvo, tik aš viena kaip nežinau kas... Gal pasakysi, kad Ilja irgi tau svetimas ir važiuoti už jo pinigus taip pat nepadoru?

Natalija atsiduso ir pradėjo klostyti neklusnų sijoną. Ką gali atsakyti? Ilja — ne svetimas, jinai jį myli, jie jau daugiau kaip penkerius metus kartu, bet tas „kartu" kažkoks... gal sąlyginis. Jie kartu negyvena, tiesiog susitinka, lanko teatrus, restoranus, važinėja į užmiestį, du tris kartus per savaitę mylisi. Ir viskas. Ilja netgi nenakvoja pas ją ir Natalijos pas save nakvoti nekviečia. Santykiai, kurie iš pradžių rutuliojosi sparčiai ir audringai, staiga kažkuriuo metu tarsi užšalo ir sustingo, neartėjo nei link vedybų, nei link skyrybų. Kartą Natalija pradėjo įtarinėti, kad Ilja galbūt kažką turi, gal net žmoną ar nuolatinę meilužę, su kuria dėl kokių nors priežasčių nenori ar negali išsiskirti. Ir kai jis ją kviesdavosi pas save, Natalija įdėmiai ir kruopščiai apžiūrinėdavo kiekvieną jo nedidelio butuko kampelį, ieškodama kokių nors dar be jos čia buvusios moters ženklų. Ir nieko neaptiko. Ilja buvo meilus, dėmesingas, rūpestingas, pirko dovanas, gražiai bendravo su Sonia, neteikė dingsties pavydui, bet apie vedybas nekalbėjo. Ir apskritai jų santykiuose nesijautė net mažiausios užuominos apie tai, ką priimta vadinti „bendru ūkiu". Natalija neskalbė ir nelygino jo marškinių, jos virtuvėje nebuvo jo mėgstamo puodelio, o vonioje — skutimosi reikmenų. Jo bute nekabėjo Natalijos chalatėlis, nesimatė jos šukų ir dantų šepetėlio. Ji netgi nenutuokė, kiek Ilja uždirba. Tik žinojo, kad jis programuotojas ir neskursta, bet ar įkandama jam tokia kelionė, apie kokią kalba Sonia?

— Aš manau, kad tau reikia jį mesti, — pareiškė dukra. — Važiuojam geriau į Austriją pas tą tavo... na kaip tą... Andreasą, jis juk kviečia.

Apie Austriją Sonia prakalbo jau ne pirmą kartą, ir Nataliją tokie žodžiai net nupurtydavo. Andreasas jai, žinoma, patiko, jis buvo labai simpatiškas, labai protingas ir labai žavus, ir jai buvo malonu, kai jis iš pradžių rodė nedidelius, o paskui ir kur kas rimtesnius palankumo ženklus. Ir restoranas, į kurį jis kartą pakvietė ją pietų, buvo kur kas brangesnis už tuos, kuriuose jie lankydavosi su Ilja. Natalija apgailestavo, kad papasakojo apie tuos pietus dukteriai: Sonia iš kažkur suuodė, kokio aukšto lygio restoranas, ir iš karto padarė atitinkamas išvadas.

— Geras! — susižavėjusi sukliko tada Sonia. — Jis turbūt turi begales pinigų. Nepraleisk savo šanso mamule! Išvažiuosim į Austriją, gyvensim kaip padorūs žmonės.

— Atvėsk, niekur mes nevažiuosim, — nusodino ją Natalija.

— Tai ką, gal čia kukuosim? Už tavo kapeikas? Ilja tavęs neves, taip ir tupėsim kaip dvi kvailės.

Natalija tąsyk, prisimena, baisiai šaukė ant Sonios, bandė paaiškinti, kad negalima ne tik taip kalbėti — taip net galvoti šlykštu, bet naudos iš to, rodos, jokios. Motinos riksmo mergina neišsigando ir vis tiek atkakliai lenkė į savo pusę. Ilją reikia mesti, nedelsiant važiuoti pas Andreasą į svečius, iš visų jėgų pasistengti už jo ištekėti ir likti gyventi užsienyje.

Štai ir dabar Sonia giedojo:

— Jeigu tu negali pasikalbėti su savo Ilja, aš pati jam pasakysiu.

— Įdomu ką? — šyptelėjo Natalija.

— Tą: arba veža mus kur nors Naujųjų sutikti, arba mes su tavimi važiuojame į Austriją pas Andreasą. Gal mes kokios kvailės, kad per Naujus metus Maskvoje kiurksotumėm? Visi normalūs žmonės važiuoja į užsienį.

Natalija pasižiūrėjo į dukterį pavargusiu, nusiminusiu ir kažkokiu vėsiu žvilgsniu tarsi į pašalinį žmogų. Graži mergaitė. Liekna, pailgo veido, madingai pakirptais tamsiais plaukais ir gražiai apsirengusi, ačiū Pavelui ir Iljai, jie abu dovanoja jai madingus drabužėlius. Pati Natalija už savo — mokytojos — algą tokių neįpirktų. Gerai dar, kad pasitaiko papildomų uždarbių už vertimus, nes jos specialybė — vokiečių kalba. Bet pinigų vis tiek neužtenka. Ir štai stovi prieš ją graži, madingai apsirengusi septyniolikmetė mergina, lyg ir protingomis akutėmis, o kokia galvoje makalynė! Na iš kur, iš kur jos dukters galvoje toks šlykštus gyvenimo supratimas, tokie perdėti reikalavimai aplinkiniams, kurie turi, privalo rūpintis jos gerove ir būtinai kad būtų „neblogiau už kitus"? Ir pageidautina, kad net geriau. Ji, rodos, apskritai nepripažįsta tokios sąvokos kaip meilė, ji galvoja tik apie pinigus, kurių dar pati neuždirba. Nejau visa jos karta tokia? O gal tai jos, Natalijos, kaltė, kad prarado savo vaiką, kažką pražiopsojo, kažko neišmokė, į kažką neatkreipė laiku dėmesio? Ar galima tai kaip nors pataisyti, ar jau per vėlu?

Ji išjungė lygintuvą ir nieko nesakiusi pakabino užsispyrusį sijoną į spintą. Teks nunešti į valyklą, tegul ten specialistai su juo kankinasi.

— Na, ko tu tyli, mama? — nerimo Sonia. — Tu pati pasikalbėsi su Ilja?

— Aš su niekuo apie nieką nesikalbėsiu, — negarsiai, bet raiškiai pasakė Natalija. — Ir nenoriu daugiau klausytis šių pliurpalų. Be to, aš tūkstantį kartų prašiau tavęs nevadinti Milenos kekše. Tu neturi teisės taip jos vadinti.

— Kodėl? — piktai sužibo Sonios akys. — Dėl jos tėtis mus paliko, o aš turiu prieš ją ant pirštų galiukų vaikščioti ir žiūrėti į ją šuns akimis?

— Tu puikiai žinai, kad su mūsų skyrybomis Milena neturi nieko bendra. Tėvas tuo metu jos net nepažinojo.

— Iš kur ištraukei? Ką tu apskritai apie jį nutuokei, kai su juo skyreisi? Kad jis tau buvo neištikimas? Kaip tik su savo Milena jis tai ir darė, jeigu nori žinoti.

— Tai netiesa. Tėvas tikrai buvo man neištikimas, bet Milena čia niekuo dėta, ir tu puikiai tai žinai. Viskas, nenoriu daugiau apie tai kalbėti.

— O aš noriu kalbėti! — pasiuto Sonia. — Per ką gi jūs išsiskyrėte, jeigu ne per ją? Gal per tavo Ilją?

Natalija tylėdama peržiūrinėjo kabančius spintoje drabužius. Tiek to, dievai nematė to sijono, nors labai norėjo šiandien jį vilktis. Reikia išsirinkti ką nors tinkama nuotaikai pakelti.

— Tu išeini? — paklausė duktė, pamačiusi, kad Natalija nusikabino kelnes ir švarką.

— Taip.

— Susitikti su Ilja?

— Taip.

— Vadinasi, tu jam pasakysi?

— Jau kalbėjom.

— Na ir gerai! — jau pro ašaras suriko Sonia. — Nenori — nereikia. Ir sėdėk sau Maskvoj. O aš rasiu su kuo išvažiuoti! Aš tėtį įkalbėsiu! Ir tegul su Milena, tegul trise, aš vis tiek išvažiuosiu! Tavo pykčiui!

Ji išlėkė iš kambario ir smarkiai trenkė durimis. Natalija kelis kartus giliai įkvėpė, priėjo prie veidrodžio ir nusišypsojo savo atvaizdui. Ji niekam neleis sugadinti šeštadienio vakaro.

Nors labai stengėsi būti linksma, bet Ilja vis tiek pastebėjo, kad ją kažkas graužia. Jis jautė jos nuotaikas neklysdamas.

— Kas nors atsitiko? — susirūpinęs paklausė jis jau po penkių minučių, kai Natalija įsėdo į jo mašiną.

— Sonia... — Natalija atsiduso ir numojo ranka. — Negaliu suprasti, kodėl ji tokia išaugo. Galvoje vien pinigai ir rūpestis neatsilikti nuo kitų.

— Ir kas gi šį kartą?

— Nori per Naujuosius metus nuvažiuoti į užsienį. Juk puikiai žino, netikėlė, kiek aš uždirbu, supranta, kad mes negalime sau to leisti, bet vis tiek: važiuojam ir važiuojam... Prie Pavelo šiandien dėl to kibo, paskui prie manęs.

— Prie tavęs? Kai gauni tokį atlyginimą? — nustebo Ilja. Natalija nutilo. Ji norėjo pasipasakoti jam, išdėstyti smulkiai savo pokalbį su dukterimi, padejuoti, pasiskųsti. Ilja jos išklausytų, atjaustų, o gal ir ką patartų. Bet juk tema tokia delikati... Per visus tuos metus, kai jie pažįstami, Natalija nė karto nėra prašiusi jo nė rublio, to tiesiog nė nereikėjo: Ilja pats visada pajusdavo, kad Natalijai striuka su pinigais, ir vienu ar kitu pretekstu suteikdavo jai finansinę paramą. Saikingai, žinoma, o beprotiškų poreikių Natalija ir neturėjo.

— Įsivaizduoji, ji mano, kad tą kelionę galėtum apmokėti tu, Ilja, — pagaliau ryžosi moteris. — Jai atrodo, kad tu turi pakankamai pinigų. Ir iš kur tas šlykštus Sonios įprotis skaičiuoti svetimus pinigus?

Štai taip. Be jokių užuominų ir nutylėjimų. Galų gale artimesnio žmogaus už Ilją ji neturi, ir kokios nors slėpynės čia visiškai netinka.

— Mieloji, aš neturiu tiek pinigų, — ramiai tarė Ilja.

— Aš suprantu, Ilja, — skubiai atsakė ji, — kalbu ne apie tai... Aš visai ne tai turėjau galvoje... Kad tu... Aš tiesiog nežinau, ką daryti su Sonia.

— Gal tau verta pasikalbėti su Pavelu? — pasiūlė jis.

— Apie ką? Kaip auklėti vaiką? — šyptelėjo Natalija.

— Apie tai, kad jis surengtų jai tą kelionę.

— Ką tu? Jis be Milenos nevažiuos.

— Tai tegul važiuoja trise. Kas čia blogo?

— Žinoma, kad nieko, tu teisus. Tik Sonia jos pakęsti negali. Su Milena ji nevažiuos. Ji nori važiuoti dviese su tėvu, įsivaizduoji? Bet už Milenos pinigus. Pavelas bandė jai paaiškinti, kad taip nieko neišeina, bet ji to net girdėti nenori. Neketina įvertinti to, kad jos tėvai — valstybės tarnautojai, ir už jų atlyginimus tokių kelionių nenupirksi. Įsikalė sau į galvą, kad jeigu tėvas turi Mileną, kuri daug uždirba, o aš — tave, tai ji turi teisę į tavo ir Milenos pinigus. Ir jokie mano įtikinėjimai nepadeda, niekaip šito iš galvos jai neišmuši. Žinai, — staiga nusišypsojo Natalija, — ji net stumia man Andreaso idėją, to verslininko iš Austrijos. Prisimeni, aš tau pasakojau?

— Prisimenu, — linktelėjo Ilja.

— Jis juk kvietė mane atvažiuoti, siūlė darbą savo firmoje, o aš, kvailė, nepagalvojusi papasakojau Soniai. Štai ji ir užgiedojo, girdi, važiuojam pas jį Naujųjų sutikti. Nori, kad aš susukčiau jam galvą ir kad jis mane vestų, o tada mes su ja išvažiuotumėm gyventi į Austriją. Kaip tau patinka?

— Man visiškai nepatinka.

Iljos balsas nuskambėjo netikėtai šiurkščiai, ir Natalija staiga pagalvojo, kad štai dabar ir prasidės ta svarbiausioji kalba, kurios ji taip seniai laukia. Iš tikrųjų, kiek galima „tiesiog susitikinėti"? Argi jie kokie mokinukai? Po tiekos intymių santykių metų žmonės arba sueina gyventi kartu, arba skiriasi.

Bet jos viltys nepasiteisino. Ilja pasuko kalbą apie kažką kita, ir tuo metu Natalija labai aiškiai suvokė, kad vyriškis nuo jos tolsta. Dar tik prieš keletą minučių ji tikėjo, kad Ilja — artimiausias žmogus, o dabar pasijuto be galo vieniša. Ir ji sužvarbo, nors šildytuvas automobilyje veikė tvarkingai.

Natalija Maksimovna Sedova buvo taip išauklėta, jog jai atrodė, kad ne tik skaičiuoti svetimus pinigus, bet net apie tai galvoti save gerbiančiam žmogui yra nepadoru. Tą mintį nuo pat vaikystės jai įteigė tėvai, ir su ta mintim ji gyveno iki šiol. Reikia pridurti, kad šiais nelengvais biudžetinių įstaigų darbuotojams laikais įprotis negalvoti apie svetimus pinigus, o tuo pačiu nelyginti savo finansinės padėties su kitų žmonių padėtimi — Natalijai labai pravertė. Ji niekam nepavydėjo, į nieką nesidairė, o tiesiog nuoširdžiai tikėjo, kad visi žmonės gyvena skirtingai, kai kas turtingiau, kai kas kukliau, taip ir turi būti, ir neverta apie tai galvoti. Per visus pažinties su Ilja Babickiu metus jai net į galvą neatėjo pasidomėti, kiek jis uždirba ir apskritai, kiek jis turi pinigų. Ji manė, kad tai ne jos rūpestis. Moteris jautė nuoširdų dėkingumą už naudingas ir laiku įteiktas dovanas, bet niekada sąmoningai jų nesitikėjo, o juolab neprašė. Todėl Natalija Maksimovna nuoširdžiai išgyveno, kad jos auklėjama dukra Sonia elgiasi visiškai priešingai, negu motina.

Antras jai dar vaikystėje įskiepytas priesakas — privaloma laiku ištekėti ir pagimdyti vaiką. Būti neištekėjusiai — nepadoru. Sukurti šeimą, o tai reiškia turėti vyrą ir vaikų — būtina. Nataša užaugo graži mergina, bet tėvai, tramdomų emocijų, asketizmo šalininkai, sugebėjo įteigti, kad ji — pati paprasčiausia, ir jos gyvenimas turi klostytis kaip visų. Gerais pažymiais baigta mokykla, institutas, darbas pagal specialybę (pageidautina toje pačioje vietoje), saikinga karjera, santuoka iki gyvos galvos, o sulaukus penkiasdešimt penkerių — pensija. Todėl Nataša ištekėjo už pirmo gerbėjo, kuris jai pasipiršo. Ji gerai sutarė su Pavelu Sedovu, laikė jį maloniu vaikinu, juolab ir tėvai jo kandidatūrai pritarė: išsilavinimas tinkamas, darbas tais laikais prestižinis ir atlyginimas padorus. Kad vyro nemyli, Nataša suprato tik po kokių trejų metų, kai jau buvo gimusi Sonia. Bėgant laikui, tolstant nuo tėvų ir blėstant jų autoritetui, mintis apie skyrybas vis dažniau ateidavo jai į galvą, bet kuo ilgiau su Pavelu gyveno, tuo sunkiau buvo toms mintims įsišaknyti, ir Natalija valios pastangomis vijo jas lauk, neleisdavo užsibūti. Ir iš tikrųjų, kaip pasakyti žmogui, kad nenori su juo gyventi, jei jis nieko blogo tau nepadarė: nenuskriaudė, neapgaudinėjo, girtas nesivoliojo, nesimušė? Kas tau staiga pradėjo nepatikti, jei anksčiau viskas buvo gerai? Juk niekas iš esmės nepasikeitė. Galima būtų kibti dėl nuolatinių išgėrimų, bet Natalija — protinga moteris, ji suprato, kad Pavelo darbe to neišvengsi, visi jo kolegos, kas daugiau, kas mažiau geria. Jis nė karto negrįžo namo prisiputęs iki žemės graibymo, neriogsojo prieškambaryje drebindamas namus griausmingu knarkimu, ir juolab negerdavo kelias dienas iš eilės. Ką ir sakyti, su Pavelu jai buvo nuobodu, jis neskaitė knygų, o per televiziją žiūrėjo tik naujienas ir kovinius filmus, bet argi tai priežastis skirtis, kai šeimoje auga vaikas? Juokinga apie tai net kalbėti.

Kita vertus, Natalija tikrai troško išsiskirti, bet ji nematė galimybės. Nors tėvų autoritetas nublanko, bet auklėjimas ir įgautas tarybinis mentalitetas vertė ją laikytis įsikibus santuokos. Net ir jos gyvenime atsiradęs Ilja Babickis nepaskatino jos ryžto palikti vyrą.

Ilja asistavo jai ilgai ir gražiai, nebuvo įkyriai atkaklus, lankė drauge teatrus, koncertus, parodas, ir atsiduoti jam Natalija ryžosi tik po pusės metų pažinties. Bet ją tuoj pat ėmė graužti kaltės prieš Pavelą, kurio niekada nemylėjo, jausmas. Kankinantis ir graužiant sąžinei praėjo dar mėnuo, o paskui atsitiko tai, kas atsitiko.

Tą vakarą jie su Ilja lankėsi „Sovremeniko" teatre. Pavelas budėjo, Sonia trims dienoms išvažiavo su klase į ekskursiją, namie Natalijos niekas nelaukė, tad ji galėjo ir neskubėti. Po spektaklio užsuko išgerti kavos simpatiškoje vietelėje Čystyje Prudy alėjoje, paskui Ilja parvežė ją namo. Jiedu ilgai sėdėjo mašinoje, paskui išlipo ir sustojo prie laiptinės durų. Skirstytis nesinorėjo, apsikabinti, kad pamatytų kaimynai, irgi netroško — tad paprasčiausiai stovėjo ir kalbėjosi. O tada prie jų priėjo jaunas vaikinas su maišeliu rankose.

— Atleiskit, jūs Natalija Maksimovna? — mandagiai paklausė jis.

— Taip, — linktelėjo Natalija. — O kas yra?

— Jums prašė perduoti.

Vaikinas įspraudė jai į rankas maišelį ir greitai nuskubėjo šalin.

— Palaukit! — sušuko Natalija jam pavymui. — Kas čia? Kas prašė perduoti?

Bet vaikinas tik paspartino žingsnius ir dingo už kampo. Ji taip sutriko, kad net nebandė nepažįstamojo vytis. Ilja irgi stovėjo kaip įbestas, klausiamai žvelgdamas jai į akis.

Tai buvo pats paprasčiausias maišelis, polietileninis, firminis, su žinomo prekybos tinklo pavadinimu ir logotipu, tokius maišelius be skaičiaus ir nemokamai dalija prie kasų visiems pirkėjams. Jame matėsi įdėtas kažkoks daiktas, panašus į knygą, suvyniotą į paprastą popierių. Natalija ištraukė pakelį ir jau rengėsi jį apžiūrėti, bet Ilja sugriebė ją už rankos.

— Neliesk!

— Kodėl?

— Ar užmiršai, kur dirba tavo vyras?

— O kuo čia dėtas Pavelas? Čia juk man perdavė, o ne jam, — nesuprato ji.

— Nataša, prašau tavęs... Tavo vyras Kovos su narkotikais skyriaus darbuotojas, o tu — jo žmona. Negi nesupanti? Nesuvoki, kokiais čia kvepia pinigais?

— Tu manai, kad tai kyšis? — išsigando Natalija.

— Čia gali būti ir kyšis, ir sprogstamasis įtaisas, ir kas tik nori. Nevyniok paketo pati.

— O ką daryti? Laukti Pavelo?

— Nataša, — jis atsargiai paėmė iš jos rankų paką, — šito daikto apskritai negalima namo nešti. Tu tik įsivaizduok: grįžti namo, išvynioji jį, o ten krūva pinigų. Tu juos čiupinėji, apžiūrinėji, skaičiuoji, o tuo metu tau skambina prie durų ir tarpdury pasirodo saugumo ar kiti kokie nors kovojantys su korupcija darbuotojai. Ir viskas, Nataša. Tu niekam nieko niekada neįrodysi. Pinigai Pavelo namuose, ant jų žmonos pirštų atspaudai, taigi pinigai šeimynos, ir sės tavo Pavelas ilgiems metams. Tai gali būti paprasčiausias kyšis, supranti? O jeigu tai sprogstamasis įtaisas? Jei kažkas nori tavo vyrą įbauginti ar suvesti su juo sąskaitas?

— Tai ką daryti? Išmesti?

— Negalima. Jeigu tai pinigai, tai velniai jų nematė, o jei sprogmuo? Kas nors ras, išvynios, gali žmonės žūti. Reikia kreiptis į specialistą.

— Į kokį? Iš kur paimsiu tokį specialistą? Klausyk, Ilja, aš paskambinsiu Pavelui...

— Puikiai sugalvota, — nusijuokė jis. — Ir kaip visa tai įsivaizduoji? Mes su tavimi stovim čia ir laukiam tavo vyro, jis atvažiuoja, tu mus supažindini ir papasakoji, kaip gavai čia tą maišelį. Taip? Ir kas bus paskui?

— Bet tau nebūtina laukti kartu su manimi, tu gali sau važiuoti...

— Ir palikti tave vieną šalia bombos? Vėlai vakare gatvėje? Kuo tu mane laikai? Nataša, susikaupk. Tuoj aš paskambinsiu savo bičiuliui, jis tuos reikalus išmano. Jis atvažiuos ir pasižiūrės. O mes kol kas to siuntinėlio rankose nelaikysim, ar maža kas.

— Imkim ir paprasčiausiai jį išmeskim, — ryžtingai nusprendė Natalija. — Tegul voliojasi šiukšlių dėžėje ar konteineryje, o aš einu namo.

— O jeigu sprogs? Ir nukentės žmonės? Kas nors ras, valkata koks ar, neduokdie, vaikas, išvynios ir... Aš padėsiu jį į mašiną, o mes su tavimi paėjėsim į šalį.

— O jeigu tavo mašina sprogs? Padedam geriau tiesiog ant šaligatvio.

— Ir jį pakels bet kuris atsitiktinis praeivis. Ne, geriau jau tegul paguli mašinoje, ten jo bent jau niekas neims. Na, sprogs — tegul sprogsta, velniai nematė, — baigė abejones Ilja.

Jis išsitraukė telefoną, kažkam paskambino, paskui atsargiai paguldė maišelį į automobilį ir tvirtai paėmęs Nataliją po ranka pervedė ją į kitą gatvės pusę. Po pusvalandžio privažiavo mikroautobusas, iš kurio išlipo solidus tvirtas vyriškis, vilkintis „Gelbėjimo tarnybos" uniformą.

— Duokit šen tą maišą, — tarė jis, spausdamas Iljai ranką, — mašinoje mes turime reikalingą įrangą, tuoj jį patikrinsim. Jūs kol kas palaukite gatvėje.

Nuo įtampos Natalija drebėjo, ji siautėsi kašmyro skara ir vos laikėsi, kad stipriai neprisiglaustų prie Iljos. Patikrinimas truko neilgai. Greitai mikroautobuso durelės vėl atsivėrė.

— Netikras aliarmas, — šypsodamasis informavo Iljos bičiulis. — Ten vaizdajuostė.

— Kokia vaizdajuostė? — perklausė Natalija.

— Paprasta vaizdo kasetė. Jokios bombos ten nėra. Taigi žiūrėkit į sveikatą. Linkiu maloniai praleisti laiką. Ilja, iš tavęs konjako butelis, — linksmai pamerkė akį gelbėtojas.

— Sutarta. Ačiū, kad padėjai, — nusišypsojo atsakydamas Ilja. Gelbėtojai išvažiavo.

— Turbūt dabar laikai mane bailiu ir apsidraudėliu? — negarsiai tarė Ilja.

— Na ką tu, — karštai užprotestavo Natalija. — Tu pasielgei labai teisingai. Ačiū tau, Ilja.

Tik dabar ji suvokė, kad visą pusvalandį gyveno kaip košmare, kiekvieną akimirką laukdama sprogimo. Dabar ją perliejo karštis, kojos ėmė virpėti ir linkti, ji prisiglaudė prie Iljos, ir visai iš galvos išgaravo kaimynų langai.

Ilja švelniai pabučiavo ją į skruostą.

— Aš palydėsiu tave iki laiptinės durų. Namie pasižiūrėsi, kas toje vaizdajuostėje. Ko gero, tavo mokiniai sugalvojo kokį nors bjaurų pokštą.

Žinoma, tai jie, daugiau nėra kam. Tai netikėliai! Privertė ją, savo vokiečių kalbos mokytoją, tiek baimės iškęsti! O dar gimnazija vadinasi. Gabūs vaikai, sustiprintas humanitarinių dalykų mokymas... Pasirodo, tokie pat besmegeniai chuliganai kaip ir visur kitur, skirtumas tik toks, kad tėvai daugiau pinigų turi. Neveltui sakoma, kad turtingų tėvų vaikai blogesni nei mažiau pasiturinčių. Įžūlesni ir piktesni. Matyt, taip ir yra.

Kai jie priėjo prie laiptinės durų, Natalija staiga suprato, kad neįstengs tos bjaurasties žiūrėti viena. Ji apskritai dabar negali likti viena.

— Ilja, gal užeisi? — nedrąsiai pasiūlė ji. — Aš nenoriu viena žiūrėti vaizdajuostės.

Jis papurtė galvą.

— Ne.

— Tu man dabar labai reikalingas, Ilja, prašau tavęs. Paša budi iki ryto, Sonia išvažiavusi, grįš tik poryt. Labai prašau.

— Ne, — tvirtai pakartojo jis. — Aš niekada neperžengsiu tavo namų slenksčio, jau sakiau.

Taip, žinoma, jis sakė, ir ne kartą. „Negali vestis meilužio į namus, kuriuose gyveni su vyru. Toks elgesys nedoras, suterštų ir šeimą, ir pačius namus. Paskui tu sau to neatleistum, šlykščiai jaustumeisi ir tai susietum būtent su manim", — aiškino jis. Natašai, neturėjusiai didesnio santuokinės neištikimybės patyrimo, atrodė, kad jis kalba teisingai, bet dabar galėjo nusispjauti į tai, kas teisinga ar neteisinga, švaru ar nešvaru. Ji troško tik vieno — kad šalia būtų žmogus.

— Sulauk ryto, — pasiūlė Ilja. — Grįš vyras iš budėjimo, pasižiūrėsite kartu.

— Iki to laiko aš jau būsiu išėjusi į darbą. Be to, jei vaizdajuostę įkišo man, o ne jam, vadinasi, ji man ir skirta. Ar tau neatėjo į galvą, kad ten gali būti apie mus su tavimi? Tai šantažas. Pirma vaizdajuostė, paskui pinigų prievartavimas. Pavelui negalima to matyti. Ilja,

labai prašau... Aš turiu tai pasižiūrėti, bet viena negaliu... Einam pas mane.

— Ne, — trečią kartą pakartojo jis.

— Tada važiuojam pas tave. — Natalija ryžtingai apsisuko ir nužingsniavo prie jo automobilio. — Peržiūrėsim vaizdajuostę, o paskui tu parveši mane atgal.

Gatvės jau buvo tuščios, tad kelionė iki Iljos namų truko neilgai. Jau po dvidešimties minučių jie žengė pro buto duris, o dar po penkių televizoriaus ekrane sumirgėjo kadrai, kuriuose galėjai matyti, kaip kažkokioje patalpoje kažkokie menkai apsirengę žmonės linksmai leido laiką. Atvirai sakant, labai linksmai. Net galima sakyti, ištvirkavo. Kadrai nevirpėjo, filmuota aiškiai ne nuo peties, o įmontuota į lubas kamera.

Savo vyrą Natalija pažino iš karto, jis mylėjosi vienu metu su trimis mergelėmis, o tuo pačiu metu dar du vyrai ir viena visiškai nuoga gražuolė vaikštinėjo šalia, apie kažką kalbėjosi ir linksmai kvatojosi.

— Kas čia? — nustebęs paklausė Ilja. — Namudinis pornofilmas? Tavo mokiniai nutarė tave pralinksminti? Ar įžeisti?

— Tai mano vyras, — trumpai atsakė Natalija ir paspaudė pultelyje mygtuką „stop". — Toliau galim nežiūrėti, ir taip viskas aišku.

Ji pati nustebo, kad nepradėjo verkti, nepuolė isterijon. Ją užgulė bukas abejingumas sumišai su pasišlykštėjimu. Ji tiek metų bijojo palikti nemylimą Pavelą, nes manė neturinti teisės nuskriausti žmogaus, kuris taip gražiai su ja elgiasi ir, kad ji jo nemyli, iš esmės yra visiškai nekaltas. O jis linksminasi su kažkokiomis ištvirkusiomis mergšėmis ir neša visą tą purvą į namus. Nataša bandė įsiklausyti į save ir rasti bent mažiausią nevilties ar siaubo požymį. Jai atrodė, kad tai turėtų jausti bet kuri padori moteris, sužinojusi, kad jos karštai mylimas vyras, kuriuo ji tiek metų besąlygiškai ir tvirtai tikėjo, yra jai neištikimas. Ir dar tokiu primityviu, gyvulišku būdu. Bet iš tikrųjų vyras nebuvo karštai mylimas jau seniai, o gal ir apskritai niekada, ir kažkodėl į galvą lindo visai kas kita: dusinančio nuobodulio jausmas, kuris ją kamavo visus trylika santuokos metų, ypač skausmingai pasireiškiantis švenčių dienomis, taip pat ir naktimis. Su Pavelu ji neturėjo apie ką kalbėtis, vyro nedomino jos skaitomos knygos, jos mintys, jos darbas mokykloje, o apie savo darbą jis juolab neketino jai pasakoti. Jam reikėjo gausaus karšto maisto, švaros ir tvarkingų drabužių namuose, be to, nuolatinių lytinių santykių, įmantrių, įvairių ir ilgai trunkančių, tokių, kokie Natalijos visiškai nedomino. Ji tikrai nebuvo šalta ar nieko nesugebanti šventeiva, tiesiog labai natūraliai negalėjo jausti palaimos glėbesčiuodamasi su vyru, kuris jai atrodė nuobodus ir iš esmės jai visiškai nereikalingas. Ir kiekvieną kartą ji stropiai atlikdavo tai, kas įprasta vadinti santuokos pareiga, slėpdama tą gožiantį nuobodulį ir apsimetinėdama, nes buvo tvirtai įsikalusi — padarei klaidą, tai pati dabar už ją ir sumokėk. Niekas nevertė jos tekėti už Pavelo Sedovo, ji pati paskubėjo pasiduoti jo asistavimui ir skatino jo „rimtus ketinimus", nes bijojo likti sena pana, o jos supratimu, tai būtų visiškai nepadoru. Jai ir į galvą neateidavo, kad tokia gražuolė be gerbėjų nebūtų likusi, ir tarp daugelio kavalierių kada nors būtų atsiradęs tas, be kurio tikrai neįmanoma gyventi. Ji pasidavė baimei, skubėjo ištekėti už pirmo, kuris pasiūlė, tai dabar turi atkentėti už savo mergišką bailumą. Dabar staiga paaiškėjo, kad Pavelui jos aukos nelabai ir reikia, kad jis gyvena linksmą vyrišką gyvenimą, mylisi su mergšėmis, ir nuo to Natalija pasijuto dar labiau pažeminta. Jai niekada nebuvo atėję į galvą, kad vyrai ir moterys — iš principo skirtingi žmonės. Moteris paprastai (nors būna išimčių) negeidžia vyro, jei jo nemyli; o vyras kaip tik atvirkščiai — negali mylėti moters, jeigu jos negeidžia. Genetinėje vyro atmintyje per tūkstantmečius įsitvirtino nugalėtojo, užkariautojo ir savininko modelis: nenugalėsi mamuto, neužmuši jo, neparneši grobio į savo urvą — tavo moteris ir palikuonys liks be maisto; nenukariausi kaimyninės genties, neatimsi jos medžioklės plotų — tas pats rezultatas. O moteris, norinti užauginti palikuonis, turi rinktis būtent nugalėtoją, kuris be perstojo tiektų šeimynai maistą. Rinktis ir jam priklausyti. Elgtis taip, kad jis jos geistų. Būti patraukliai, gundančiai. Jei geis, žiūrėk, ir pamils. Apsistos prie jos židinio. O vyras, pamatęs geidžiamą objektą, stengiasi atrodyti nugalėtoju, kad šis objektas irgi jo norėtų. Pirmykštėje bendruomenėje ir net vergovinėje santvarkoje šitas modelis veikė gan harmoningai, ir nors visuomeniniai santykiai nuo tų laikų gerokai pasikeitė, genetinė atmintis beveik nenusilpo. Reikia tik pagalvoti, kiek tūkstantmečių ji formavosi ir tvirtėjo, negi galima tikėtis, kad taip greitai išnyks. Ji ir neišnyko. Todėl ir šiandien moteris pirmiausia turi pripažinti, kad vyras už ją pranašesnis, pavyzdžiui, protu, dvasios jėga, miklumu, gabumais, turtais ar dar kuo nors — o jau tada ji pradeda jo geisti, tuomet pradeda veikti sekso komponentas. O vyras gali geisti ir su malonumu leisti laiką lovoje su begale moterų, nepaisydamas kitų jų gerųjų savybių, nes tos savybės, švelniai tariant, jo nedomina. Seksualinė trauka jam pirminė, o dvasiniai ryšiai atsiranda paskui. Arba visai neatsiranda.

Viso to Natalija nesuprato ir buvo šventai įsitikinusi, kad jeigu jos vyras, nepaisant nemažai kartu nugyventų metų, pavydėtinai reguliariai su ja mylisi ir ne bet kaip, o su išmone ir entuziazmu — tai jis ją myli. Labai. Ištikimai ir švelniai. Tai kaip galima žmogų, kuris taip tave myli, nei iš šio, nei iš to palikti? Kaipgi jis tada gyvens? Jis juk uždustų be jos. Pati Pavelo visiškai negeidė, bet kentė jo erotinius kūliavirsčius, kentė stropiai, artistiškai, iš visų jėgų slėpdama nuobodulį ir stengdamasi, kad jis nieko nepastebėtų ir neįtartų.

Ir staiga paaiškėjo, kad viskas be reikalo ir beprasmiška. Jam, pasirodo, visiškai tas pats, su kuo mylėtis — su ja ar su tomis mergšėmis, ar dar su kuo... Ir jo entuziazmas lovoje liudijo visai ne karštą, švelnią ir vienintelę meilę žmonai, o tik nepasotinamą seksualinį apetitą ir nepaprastą vyrišką galią. Tik tiek. Per akimirką iš mylinčio vyro Pavelas Natalijos akyse pavirto sekso geidžiančiu ir neišrankiu brisiumi. Ir tiek metų ji nerado savyje moralinių jėgų jo palikti? Tai bjauru, tai įžeidu, tai žemina.

— Įpilk man ko nors, — tyliai paprašė ji Iljos.

— Vandens? Valokordino? — pasirengęs padėti, pašoko jis.

— Išgerti, — šyptelėjo Nataša. — Ir ko nors stipresnio.

Jis, nieko nesakęs, pripylė jai didelę taurę konjako. Nataša išgėrė, užsimerkė, kelias minutes patylėjo.

— Parvežk mane namo.

— Ir kas bus toliau?

— Nežinau, — ji patraukė pečiais. — Greičiausiai aš susirinksiu savo ir Sonios daiktus, išsikviesiu taksi ir važiuosiu pas tėvus. Su Pavelu aš daugiau negyvensiu. Nenoriu jo matyti. Išvažiuosiu jau šiąnakt, kol jo nėra. O poryt pasiimsiu Sonią tiesiai nuo mokyklos, kai tik atvažiuos autobusas.

— Tvirtai nusprendei?

— Turbūt, — ji vėl patraukė pečiais. — Nors ką gali žinoti, ar pakaks man drąsos, kai praeis girtumas.

— Nataša, — Ilja atsisėdo greta, apsikabino ją per pečius. — Tau nebūtina grįžti pas tėvus. Tu gali gyventi pas mane.

— O Sonia? Viena, jei aš jai pasakysiu, kad susipykau su tėčiu, ir visai kas kita, jeigu ji supras, kad aš buvau jos tėvui neištikima ir išėjau gyventi pas savo meilužį. Jai dvylika metų, ji jau didelė.

— Žinoma, — atsiduso jis. — Atleisk, nepagalvojau. Jei nori, padėsiu tau persikelti.

Jis jos neatkalbinėjo, leido suprasti, jog džiaugiasi, kad Natalija vyrą palieka, ir tai teikė jai pagrindą galvoti, kad Ilja, tegul ne iš karto, bet vis dėlto jai pasipirš. Bet praėjo penkeri metai, o viskas liko kaip buvę.

Tą naktį jis nuvežė ją namo ir kantriai laukė mašinoje, kol ji susirinks savo ir dukros daiktus, paskui nugabeno ją į pamaskvės Balašichą, kur gyveno Natašos tėvai, ir visus kitus mėnesius buvo šalia, kasdien palaikydamas ir padėdamas išgyventi nelengvą santykių su Pavelu aiškinimosi laikotarpį. Pavelas viską neigė, šaukė, kad tai montažas, kad jį pakišo, nes jo toks darbas, kad jis turi begales priešų, ir kaipgi ji, Nataša, nesupranta, kad narkotikai — tai minų laukus, kuriame vaikšto tokie milžiniški pinigai, jog baisu net pagalvoti, ir už tuos pinigus narkotikų prekeiviai, kuriuos Pavelas gaudo, gali padaryti bet ką, ir ta vaizdajuostė tai tiesiog bandymas jį išgąsdinti, parodyti, ką jie gali, bandymas pažaboti stropųjį mentą, priversti jį sustoti, apsidairyti, pagalvoti ir padaryti atitinkamas išvadas. Nataša klausėsi jo ir galvojo, kad tikrai tai gali būti tiesa, bet tuo pat metu, žiūrėdama į vyrą, suprato, kad vaizdajuostėje irgi tiesa. Visai ne montažas. Tiesiog dvi skirtingos lygiagrečios tiesos, einančios kiekviena savo keliu. Taip, be abejo, jis turi priešų ir, be abejo, gaudyti narkotikų prekeivius — tai ne kioske falsifikuotą degtinę pardavinėti. Bet ir grupinis seksas su pasileidėlėmis, negana to, atviras (dviejų vyriškių ir kažkokios visiškai nuogos panelės akyse), girti pokštai ir šlykštūs juokeliai — visa tai irgi egzistavo.

Paskui greitos skyrybos ir sudėtingi, ilgai sprendžiami ir painūs variantai perkant ir parduodant butus bei vasarnamį. Galiausiai Pavelui teko vieno kambario butas, Natašai su dukra — dviejų kambarių, o Natašos tėvai persikėlė į žiemą šildomą vasarnamį toje pačioje Balašichoje.

Neilgai trukus Pavelo gyvenime atsirado jaunutė gražuolė Milena, apie tai Natašai pranešė Sonia, kuri nuolat susitikinėjo su tėvu. Mergaitė greitai priprato prie Iljos, tiksliau, prie to, kad ir mama turi „draugą", ir viskas ėmė tekėti ramia vaga, viskas kažkaip susitvarkė, susidėstė į vietas, bet... taip toje vagoje ir liko, tarsi užklimpo. Pavelas su Milena nesituokė, bet ji vis dėlto pas jį atsikraustė, ir jie, naudodamiesi dideliu Milenos atlyginimu, abudu persikėlė iš mažo butuko į didesnį, prašmatniai suremontavo, įsigijo brangius baldus, kas metai važinėjo į brangius prestižinius kurortus ir naudojosi bendru biudžetu. Natašai su Ilja klostėsi kiek kitaip, jiedu vis dar „susitikinėjo", o atostogauti važiuodavo su dukra. Apskritai tokie santykiai ją tenkino, bet vis dėlto taip ir nepaaiškėjo, kodėl jis nenori Natašos vesti. Jis juk siūlė persikelti pas jį tada, tą naktį, kai į tvarkingą nuobodų Natašos gyvenimą įsiveržė ta vaizdajuostė. Juk siūlė, vadinasi, buvo pasiryžęs su ja gyventi ir to norėjo. O dabar? Dabar jau apleido noras? Ar mažiau myli?

2 skyrius

Šalia skyriaus viršininko Viačeslavo Michailovičiaus Afanasjevo stovintį žmogų Nastia Kamenskaja pažino iš karto. Jau pirmą akimirką suprato, kad kažkur jį yra mačiusi, ir ne vieną kartą, bet labai seniai, ir niekaip negalėjo prisiminti, būtent kur ir kokiomis aplinkybėmis. Jaunas, ne daugiau trisdešimt penkerių metų, sportiškas, aukštas, labai dailia šukuosena. Gražus. Akys protingos. Tai kur gi, velniai griebtų, ji buvo jį sutikusi? O kad buvo sutikusi, abejonių nekilo, nes ir jis pats į ją vis žvilgčioja ir kartkartėmis šypteli