Tik neišsigąskite kiek niūraus ir ne visai patrauklaus viršelio ar ryškių, bet šiek tiek primityvių iliustracijų. Nes vis dėlto tai įdomi knyga, pasakojanti apie planetą, kurioje gyvena tik vaikai (kuris gi vaikas apie tai nesvajoja!). Ir vieną dieną į planetą atskrenda suaugėlis Džiaugsminguolis Kosmosaitis, kuris vaikams įrodo, kad jų gyvenimas nuobodus, o jis galįs padovanoti jiems „amžiną džiaugsmą“ ir svajonių išsipildymą (mainais į mažąmažutėlaitį jų jaunystės ir širdies lašelį). Vaikai tampa nesustojamai laimingi, jie nuolatos švenčia dieną, kuri niekada nesibaigia (manais į tai praranda vis daugiau savo jaunystės, žvalumo ir energijos).

Autorius sumaniai parodo, kad yra ir kita tokio naivaus, nevisavertiško, nuolatinio džiaugsmo pusė – tai tamsa ir nuolatinis alkis bei liūdesys, kuris visai čia pat – kitoje vaikų planetos pusėje. Rašytojas aiškiai teigia, kad begalinis džiaugsmas griauna pasaulio ir gyvenimo darną, pusiausvyrą, o džiaugsmą teikiantys daiktai labai greitai pa