Ištrauka

1

Ką pasakytumėt apie dvidešimt penkerių metų merginą, kuri mirė?

Kad buvo graži. Lakaus proto. Kad mylėjo Mocartą ir Bachą. Ir Bitlus. Ir mane. Kartą, kai ji mane šitaip suplakė su tais muzikantėliais, paklausiau, kokia eilės tvarka mus rikiuoja. Šypsodamasi atsakė: „Alfabetine“. Tąkart šyptelėjau ir aš. O dabar sėdžiu ir suku galvą. Kuo jos sąraše buvau vadinamas – vardu ar pavarde; jei vardu – būčiau po Mocarto, jei pavarde – įsiterpčiau tarp Bacho ir Bitlų. Šiaip ar taip, ne pirmas, o tai, nors ir kvaila, velniškai mane erzina: mat nuo mažens man kalė į galvą, kad visur privalau būti pirmas. Toks jau mūsų giminės bruožas, suprantate?

Paskutiniame kurse įpratau mokytis Redklifo  bibliotekoje. Ne vien dėl to, kad spoksočiau į paneles, nors neslepiu – pasižvalgyti mėgdavau. Vietelė buvo rami, niekas manęs nepažinojo. Privalomos literatūros paklausa ne tokia jau didelė. Istorijos egzamino išvakarėse dar nebuvau pradėjęs skaityti nė vienos iš rekomenduotų knygų. Tai tipiška harvardiečių liga. Nulingavau prie knygų išdavimo stalo pasirinkti kokio tomelio, kuris rytoj galėtų padėti man išsikapstyti. Tenai triūsė dvi merginos. Aukštesnioji iš tų, kurios sumestų tenisą su bet kuo. O kita – tikra akiniuota beždžionikė. Pasirinkau mažiukę – keturakę.

– Gal turite „Viduriniųjų amžių saulėlydį“?

Jinai dėbtelėjo į mane.

– O pas jus nėra bibliotekos? – paklausė.
– Klausykite. Harvardiečiai turi teisę naudotis Redklifo biblioteka.
– Aš ne apie teises, Parenginuk, o apie etiką. Jūs, vaikinai, turite penkis milijonus knygų. O mes – tik kelis tūkstantėlius.

Viešpatie, tipiška pasipūtėlė. Iš tų, kurios įsivaizduoja – jei harvardiečių penkis kartus daugiau, tai redklifietės privalo būti bent penkis kartus gudresnės už juos. Paprastai aš tokias sutrinu į miltus, bet šįkart man trūks pliš rūpėjo gauti tą nelemtą knygą.

– Klausykite, man reikia tos sumautos knygos.
– Skaitykis su žodžiais, Parenginuk!
– Kodėl jūs taip įsitikinusi, kad lankiau parengiamuosius kursus?
– Atrodote kvailas ir turtingas, – pasakė ji, nusiimdama akinius.
– Klystate, – užprotestavau. – Priešingai, esu protingas ir neturtingas.
– O ne, Parenginuk. Tai aš – protinga ir neturtinga.

Spoksojo stačiai į mane. Rudomis akimis. Puiku, gal ir atrodau turtingas, bet nepakęsiu, kad kažkokia „klifietė“ – tegu ir gražių akių – apšauktų mane mulkiu.

– Kodėl, velniai rautų, dedatės tokia protinga! – paklausiau.
– Todėl, kad neičiau su jumis išgerti kavos, – atsakė ji.
– Klausykite, aš jūsų nė nekviesčiau.
– Štai todėl jūs ir kvailas, – atsakė ji.

Leiskite paaiškinti, kodėl ją nusivedžiau į kavinę. Mat lemiamą akimirką apsukriai supasavau, t. y. apsimečiau, kad staiga sumaniau ją pakviesti, ir taip gavau knygą. Jinai negalėjo išeiti, kol neužsidarys biblioteka. Taigi man liko užtektinai laiko įsidėti į galvą keletą svarbesnių sentencijų apie tai, kaip vienuolikto šimtmečio pabaigoje stiprėjantis teisininkų luomas ėmė stelbti dvasininkijos įtaką monarchams. Per egzaminą gavau A su minusu – lygiai tokį pat pažymį, kokiu įvertinau Dženės kojas, kai ji pirmą sykį žengtelėjo nuo stalo. Tik nepasakyčiau, kad tokios vertės buvo ir kostiumėlis; man atrodė pernelyg bohemiškas. Ypač nepatiko tasai indėniškas daikčiukas, atstojęs jai rankinuką. Laimė, neprasižiojau, nes vėliau sužinojau, kad pati buvo jį sumaniusi.

Nuėjome į „Liliputą“, artimiausią pigią kavinukę, kuri, nepaisant pavadinimo, ne vien žemaūgiams. Užsakiau du kavos ir šokoladinį keksą su ledais (jai).

– Dženiferė Kavileri, – prisistatė ji, – italų kilmės amerikietė.

Lyg aš pats nematyčiau.

– Studijuoju muziką, – pridūrė.
– Oliveris, – pasakiau aš.
– Tai vardas ar pavardė? – paklausė.
– Vardas, – tariau ir prisipažinau, kad vadinuosi Oliveriu Baretu.
– O, – pasakė ji. – Baretas, kaip tos poetės?
– Taip, – tariau. – Bet mes ne giminės.

Stojo tyla, aš buvau dėkingas, kad ji nepaklausė dar nemaloniau: „Baretas, kaip to korpuso?“ Velku jau tokį gyvenimo kryžių – giminiuojuosi su tipu, kuris pastatė Baret Holą, didžiausią ir šlykščiausią statinį Harvardo universiteto teritorijoje – kolosalų monumentą mano šeimos pinigams ir tuštybei.

Vėliau ji laikėsi gana ramiai. Nejau taip greitai būtume pristigę kalbos!

Gal ją apvyliau, kad nesu poetės giminaitis? Ką? Sėdėjo ir šypsojosi lūpų kampučiu. Neturėdamas ką veikti, sklaidžiau jos užrašus. Rašysena savita – smulkios, kampuotos raidikės, visai be didžiųjų (kuo gi ji save laikė – e. e. kamingsu? ). Be to, ir disciplinos kažkokios miglotos. Lyg. lit. 105, muzika 150, muzika 201...

– Muzika 201? Tai aukštesnysis kursas?

Ji linktelėjo, ne itin vykusiai slėpdama pasididžiavimą.

Renesanso polifonija.

– Kas ta polifonija?
– Nieko seksualaus, Parenginuk.

Kodėl aš tai pakenčiu? Gal ji neskaito „The Crimson“**? Nejau neatpažįsta manęs?

– Ei, tu nežinai, kas aš?
– Taaip, – nutęsė ji paniekos gaidelę. – Tu tas tipas, kuriam priklauso Baret Holas.

Ji nežinojo.

– Kuriam nepriklauso Baret Holas, – mėgdžiojau ją. – Taip jau nutiko, kad mano prosenelis jį padovanojo Harvardo universitetui.
– Kad jo proanūkiui būtų lengviau į jį prasmukti.

Viskam yra riba!

– Džene, jei manai, kad aš toks žioplys, tai kam suveikei, kad atsitempčiau tave į kavinę?

Jinai įsistebeilijo į mane ir nusišypsojo.

– Man patinka tavo kūnas, – pasakė. Sieki didžių pergalių – mokėk ir gražiai pralaimėti. Tai ne paradoksas. Harvardiečiai kaip tik ir sugeba bet kokią nesėkmę paversti laimėjimu.

„Ką darysi, Baretai. Žaidei kaip dievas.“

„Džiaugiuosi, vyručiai, kad suprantate. Žinau, kaip jūs trokštate  pergalės.“

Aišku, absoliutus triumfas geriau. Suprantama, jei tik pasitaiko proga, reikia persverti rezultatą bent paskutinę minutę.

Į bendrabutį Dženę lydėjau dar nepraradęs vilties, kad vis tiek įveiksiu tą Redklifo pamaivą.

– Klausyk, Redklifo pamaiva, penktadienio vakare ledo ritulys su Dartmutu***.
– Na tai kas?
– Norėčiau, kad tu ateitum.

Ji atsakė su įprasta redklifietėms pagarba sportui:

– Kuriam velniui man tos suknistos rungtynės? Lyg niekur nieko, tarstelėjau:
– O tam, kad žaidžiu aš.

Trumputė tyla. Atrodė, girdžiu, kaip krinta snaigės.

– Už kuriuos? – ji paklausė. 2 Oliveris Baretas IV. Ketvirtakursis.

Ipsvičas. Masačusetso valst. Filips Ekseterio absolventas
Amžius – 20 m. Ūgis – 5 pėdos 11 colių.
Svoris – 185 svarai.
Specializacijos sritis: sociologija.
Studentų sąrašuose 1961, 1962, 1963 m.
Visų gebenių lygos* pirmoje komandoje: 1962, 1963 m.

Karjeros tikslas: teisė. Dženė jau turėtų būti perskaičiusi mano biografiją. Tris kartus patikrinau, kad Vikas Klemenas, mūsų vadybininkas, parūpintų jai programą.

„Viešpatie, Baretai, nejaugi čia tavo pirmasis pasimatymas?“

„Nutilk, Vikai, jei ne – kaipmat imsi spjaudyti dantimis.“

Kol šilome ant ledo, nepamojau jai (fe, kaip negražu!), net nežvilgterėjau jos pusėn. Vis dėlto jinai turbūt įsivaizdavo, kad aš skersakiuoju į ją. Nejau grojant himną būtų nusiėmusi akinius vien tik iš pagarbos vėliavai?

Antrojo kėlinio viduryje mes spaudėme dartmutiečius, bet rezultatas laikėsi 0:0. Atrodė, kad mudu su Deiviu Džonstonu tuoj tuoj prakiurdinsime jų vartų tinklą. Žalieji valkatos pajuto tai ir ėmė žaisti kiečiau: tikėjosi sulaužyti mums kokį kaulą, kol mes jų galutinai nepatvarkėme. Sirgaliai žvygavo, ištroškę kraujo. O ledo ritulyje ne juokais trykšta kraujas, įlekia įvarčiai. Prestižo spiriamas aš niekada jiems neatimdavau tų malonumų.

Elas Redingas, dartmutiečių vidurio žaidėjas, prasiveržė per mėlynąją liniją; trenkiausi į jį, atėmiau ritulį ir nulėkiau ledu. Sirgaliai riaumojo. Kairėje mačiau Deivį Džonstoną, bet nusprendžiau atlikti viską iki galo pats, nes jų vartininkas – viščiukas, kurį terorizuodavau dar tada, kai jis žaidė už Dirfildą. Bet smūgiuoti nesuspėjau – mane užgriuvo abu jų gynėjai, ir kad išlaikyčiau ritulį, turėjau nučiuožti už varžovų vartų. Ir štai visi trys spiečiumi rėžiamės į bortą. Per tokius susidūrimus laikausi taktikos stipriai vožti bet kuriam priešininkui. Ritulys maišėsi kažkur tarp pačiūžų, tačiau mums terūpėjo išleisti viens kitam smarvę.

Teisėjas sušvilpė.

– Ei, tu – dviem minutėm iš aikštės!

Apsidairiau. Jis rodė į mane. Mane? Kuo gi prasikaltau?

– Pala, teisėjau, ką aš padariau?

Jis kažkodėl nesileido į kalbas, tik šūktelėjo, signalizuodamas rankomis sekretoriato staleliui: ,,Septintas numeris – dviem minutėm.“
Truputėlį pasispyriojau, bet tik todėl, kad taip priimta. Kad ir kokia aiški pražanga, žiūrovai visada laukia protestų. Teisėjas mostelėjo ranka, kad dingčiau iš aikštės. Kunkuliuodamas nuo bejėgiško pykčio, nučiuožiau prie nubaustųjų suolo. Kai, bildėdamas pačiūžomis į lentines grindis, ropščiausi į aptvarą, išgirdau, kaip per garsiakalbį pranešė:

– Dviem minutėms iš aikštės pašalintas harvardietis Baretas. Už varžovo laikymą.

„Minia įsiutusi baubė; kai kurie harvardiečiai abejojo teisėjo regėjimu ir objektyvumu. Sėdėjau nudelbęs akis, nežiūrėdamas nei aukštyn, nei į aikštelę, kur dartmutiečiai dabar turėjo kiekybinę persvarą, ir stengiausi atgauti kvapą.

– Ko čia kiūtai, kai visi taviškai žaidžia?

Dženės balisas. Užuot atsigręžęs, šūkaudamas mokiau savo partnerius:

– Pirmyn, harvardiečiai, atimkit ritulį!
– Ką blogo tu padarei?

Atsigręžiau ir atsakiau. Juk atsitempiau ją čia kaip savo paną.

– Pernelyg stengiausi.

Tuoj įnikau stebėti, kaip komandos draugai iš paskutiniųjų gina vartus nuo ryžtingų Elo Redingo antpuolių.

– Ar tai didelė negarbė?
– Džene, prašau, leisk man susikaupti!
– Kam?
– Man reikės sutvarkyti tą išperą Elą Redingą!

Nusisukau į aikštelę ir vėl ėmiau teikti kolegoms moralinę paramą.

– Tu negarbingai kovojai?

Neatplėšiau akių nuo mūsų vartų, prie kurių knibždėte knibždėjo žalieji. Negalėjau sulaukti, kol vėl išeisiu į aikštelę. Dženė neatstojo:

– Ar tu ir mane sutvarkytum?

Neatsigręždamas atsakiau:

– Nors ir tuoj pat, jei neužsičiaupsi.
– Aš išeinu. Lik sveikas.

Kai atsisukau, jos nebebuvo. Atsistojau, norėdamas apsidairyti, tačiau pranešė, kad mano baudos laikas baigėsi. Peršokau barjerą ir nurūkau ledu.

Žiūrovai pasveikino mane šūksniais. Kai žaidžia kraštinis Baretas, viskas gerai. Kad ir kur Dženė slėptųsi, vis tiek išgirs, kokį entuziazmą, pasirodęs aikštelėje, sukėliau žiūrovams. Taigi, kas man darbo, kur jinai.

Bet kur jinai?

Elas Redingas kirto mirtiną smūgį, kurį mūsų vartininkas atmušė Džimui Kenevėjui, o tasai jį pasiuntė pirmyn, link manęs. Vydamasis ritulį, pagalvojau, kad dalelytę sekundės galiu žvilgterėti į tribūnas ir paieškoti Dženės. Taip ir padariau. Pastebėjau ją. Jinai ten.

Ir tą pačią akimirką žnektelėjau ant pasturgalio.

Į mane tvojosi du žalieji valkatos, aš šlaviau užpakaliu ledą ir, dievaži, jaučiausi nepaprastai sutrikęs. Taip sudirbti Baretą! Sklęsdamas ledu, girdėjau, kaip užjausdami aikčioja ištikimieji harvardiečių sirgaliai. Girdėjau, kaip skanduoja kraujo ištroškę dartmutiečių sirgaliai.

– Duokit! Duokit!

Ką pagalvos Dženė?

Dartmutiečiai vėl užgulė mūsų vartus, ir vėl mūsiškis vartininkas atmušė jų metimą. Kenevėjus iškišo ritulį Džonstonui, o tas, nieko nelaukdamas, pasiuntė jį man (jau buvau spėjęs atsistoti). Žiūrovai pašėlo. Atrodė, įvartis neišvengiamas. Visu greičiu perkirtau dartmutiečių mėlynąją liniją. Tiesiai į mane lėkė abu gynėjai.

– Pirmyn, Oliveri, pirmyn! Trenk jiems!

Išskyriau šaižų Dženės klyksmą. Spiegė itin skardžiai. Apgaulingu judesiu apėjau vieną gynėją, antrajam žiebiau taip, kad tam kvapą užėmė, ir, užuot mušęs iš nepatogios padėties pats, permečiau ritulį Deiviui Džonstonui, atskubėjusiam dešiniuoju kraštu. Deivis įmušė jį į vartus. Harvardas pirmauja!

Akimirka – ir mes glėbesčiuojamės, bučiuojamės. Aš, Deivis Džonstonas bei kiti vaikinai. Glėbesčiuojamės, bučiuojamės, tapšnojame per nugaras ir šokinėjame (su pačiūžomis). Minia staugia. O tasai partrenktas dartmutietiis vis dar tebesėdi ant ledo. Žiūrovai mėto į aikštelę programas. Šitaip perlaužėme Dartmuto nugarkaulį (tai metafora – atgavęs kvapą, gynėjas atsistojo). Mes juos supylėme 7:0. Jei būčiau sentimentalus ir taip branginčiau Harvardą, kad užsimanyčiau pasikabinti ant sienos kokią nors jo nuotrauką, tai pasirinkčiau ne Vintrop Hauzą, ne Mem Čarčą, o Diloną. Dilono sporto rūmus. Jei kur Harvarde yra mano dvasios buveinė, tai tik ten. Tegu Neitas Pusėjus atima man diplomą už tokius žodžius, bet Vaidenerio biblioteka man ne tiek brangi, kiek Dilonas. Besimokydamas koledže, kiekvieną popietę įžengdavau į jį, paleisdavau bičams keletą draugiškų blevyzgų, nusimesdavau civilizacijos varžtus ir virsdavau atletu. Kaip šaunu prisitvirtinti apsauginius skydelius, užsivilkti marškinėlius su mielu septintuoju numeriu (svajojau, kad tada, kai paliksiu komandą, tą numerį panaikins, bet taip neįvyko) ir, pasiėmus pačiūžas, eiti čiožyklon.

Grįžti į Diloną dar smagiau. Nuplėši nuo savęs prakaitu persigėrusią sportinę aprangą, stypčioji nuogas prie rūbininko stalo, kol gauni rankšluostį.

„Kaip šiandien sekėsi, Oli?“
„Puikiai, Riči. Puikiai Džimi.“

Paskui klausaisi dušuose, kas, su kuo, ką ir kaip išdarinėjo praėjusio šeštadienio naktį. „Žinai, mes pasičiupom tas pupytes iš Maunt Aidos*...“ Buvau privilegijuotas – naudojausi asmenine vieta apmąstymams. Didžiausia mano laimė, turėjau nesveiką kelį (taip, laimė: netikite – žvilgtelėkite į mano karinį bilietą), todėl tekdavo po rungtynių masažuoti jį vonioje. Sėdėdamas ir sekdamas, kaip vandens ratilai sukasi apie mano kelį, susiskaičiuodavau visas žaizdas ir mėlynes ant kūno (savotiškai jomis didžiavausi) ir mintimis klaidžiojau šen bei ten. Šį vakarą buvo ką apmąstyti – kaip įkaliau įvartį, kaip sukūriau progą įmušti antrą ir kaip šitokiu būdu trečius metus paeiliui užsitikrinau vietą rinktinėje.

– Vandens masažas keliui, Oli?

Šalia stovėjo Džekis Feltas, komandos treneris, pats save paskyręs dar ir mūsų dvasios ganytoju.

– O kaip tau atrodo, Feltai! Gal daužau jį?

Džekis prunkštelėjo ir nušvito idiotiška šypsena.

– Žinai, kas tavo keliui, Oli? Žinai?

Aš esu apvažiavęs bemaž visus rytinių valstijų ortopedus, bet Feltas tarėsi išmanąs geriau už juos:

– Tu netinkamai maitiniesi.

Plepalai, lyg man būtų įdomu.

– Tu per mažai valgai druskos.

Nusileisiu jam, gal atsikabins.

– Gerai, Džekai, pradėsiu valgyti daugiau druskos.

Viešpatie, kaip jam patiko! Nuėjo tokiu idiotiškai palaimingu veidu, kad net suglumau. Užtat vėl likau vienas. Panardinau visą maloniai geliantį kūną į vonią, užsimerkiau ir atsilošiau šiltame vandenyje. Aaach.

Po perkūnėliais! Juk gatvėje manęs laukia Dženė! Tikėkimės, kad dar tebelaukia! Viešpatie, aš čia lepinuosi, o ji styra Kembridžo šaltyje. Apsirengiau per rekordinį laiką. Kai išnėriau pro centrines Dilono duris, nebuvau dar nė kaip reikiant sausas.

Mane nutvilkė šaltis. Dieve, šąla. Ir tamsu. Ties sporto rūmais vis dar lūkuriavo būrelis sirgalių. Daugiausia seni ledo ritulio aistruoliai, nors ir baigę koledžą, bet sportinės karštligės taip ir neišsigydę. Tokie vyriokai, kaip Džordanas Dženksas, kuris nepraleidžia nė vienų rungtynių nei namuose, nei išvykose. Ir kaip jie šitaip sugeba? Tiesa, Dženksas – stambus bankininkas. Bet dėl ko jie šitaip vargsta?

– Šiandien gerokai jums kliuvo, Oliveri.

– Taip, pone Dženksai. Žinote, kaip jie žaidžia.

Dairausi Dženės. Nejau išėjo ir kulniuoja viena į Redklifą?

– Džene!

Pasitraukiau nuo sirgalių per tris keturis žingsnius, nervingai dairydamasis. Staiga ji išniro iš už krūmo taip apsisukusi veidą šerpe, kad buvo matyti tik akys.

– Ei, Parenginuk, pasiutusiai šalta!

Neįsivaizduojate, kaip apsidžiaugiau, pamatęs ją!

– Džene!

Tarsi impulsyviai pabučiavau ją į kaktą.

– Ar aš leidau? – paklausė ji.
– Ką?
– Ar leidau bučiuoti?
– Atleisk. Užsimiršau.
– O aš ne.

Stovėjome beveik vieni, buvo tamsu, šalta ir vėlu. Vėl ją pabučiavau. Tik šį kartą ne į kaktą ir ne lengvai. Bučinys maloniai užsitęsė. Kai baigėme, ji buvo įsikibusi į mano rankovę.

– Man nepatinka, – tarė ji.
– Kas?
– Tai, kad man patiko bučiuotis.

Einant namo (aš turėjau automobilį, bet ji norėjo pasivaikščioti), Dženė visą laiką buvo įsikibusi mano rankovės. Ne rankos, o rankovės. Ir neprašykite, kad paaiškinčiau kodėl. Prie Brigs Holo bendrabučio pasakiau labanakt, bet nebučiavau.

– Klausyk, Džene, galbūt aš tau nepaskambinsiu keletą mėnesių.

Kokią sekundę ji tylėjo. Gal kelias sekundes. Pagaliau paklausė:

– Kodėl?
– O galbūt paskambinsiu vos parėjęs namo. 

Apsisukau ir nudrožiau.

– Išsigimėlis! – išgirdau ją šnabždant. Vėl atsigręžiau ir iš kokio dvidešimties pėdų atstumo persvėriau rezultatą savo naudai:
– Tai va, Džene, užvirei košę – pati ir srėbk.

Būtų miela žvilgterėti į jos fizionomiją, bet strateginiais sumetimais neatsigręžiau. Namuose užtikau kambario draugužį Rėjų Stretoną su dviem bičais futbolininkais, pliekiančius pokerį.

– Sveiki, galvijai.

Pokerininkai, kaip ir dera, kriuktelėjo.

– Kaip šį vakarą sekėsi, Oli? – paklausė Rėjus.
– Vienas perdavimas ir vienas įvartis, – atsakiau.
– Į Kavileri vartus?
– Ne tavo reikalas, – atkirtau.
– Kas ji tokia? – pasiteiravo vienas tų begemotų.
– Dženė Kavileri, – atsakė Rėjus. – Tokia nupiepusi muzikė.
– Pažįstu ją, – atsakė antrasis. – Iš tų, kurios laiko užspaudusios.

Atnarpliojau telefoną ir, nekreipdamas dėmesio į tuos netašytus kelmus, nusinešiau į miegamąjį.

– Ji groja pianinu „Bacho draugijoje“, – pasakė Stretonas.
– O kuo groja Bareto draugijoje?
– Tikriausiai jo nervais arba kokiu nors kitu instrumentu.

Ūksmai, kriuksėjimas, klegesys. Tie galvijai žvengė.
– Džentelmenai, – tariau, – eikit žinot kur!..

Palydėtas naujo nežmogiškų garsų choro, užtrenkiau miegamojo duris, nusiaviau batus, atsiguliau ant lovos ir surinkau Dženės numerį. Mudu kalbėjomės pašnibždomis.

– Ei, Džene...
– Aha!
– Džene... Ką tu į tai, jei pasakyčiau...

Delsiau. Ji laukė.
– Atrodo... kad įsimylėjau tave. Pauzė.

Paskui ji atsakė tyliai tyliai:

– Žinai... eik šikt.

Ir padėjo ragelį.

Nesijaučiau nelaimingas. Nei nustebęs.