Ištrauka

Kerol Somers būtų galėjusi prisiekti, kad visas namas dreba nuo repo, sklindančio iš penkiolikmečio sūnaus garso kolonėlių.
Aš, Wizard MC, kalbėsiu į mikrafą,
Nuo mano istorijos užgniauš jums kvapą,
Mano tekstai veža, o nuo ritmo svaigstat,
Kai ateinu į studiją, babkes kišu į maišą.
– Piteri! – iš virtuvės sušuko Kerol, užsidengusi ausis. Jos manymu, bombonešių eskadrilė keltų mažiau triukšmo.
Supratusi, kad Piteris per tokį triukšmą jos neišgirs, nužingsniavo siauru koridoriuku ir kumščiu pabeldė į kambario duris.
Piteris su geriausiu draugu Džimu Prestonu sėdėjo ant lovos ir lingavo galvas pagal muzikos ritmą. Ją pamatę abudu išpūtė akis.
Piteris sumažino garsą.
– Ko reikia, mama?
– Berniukai, būkite geri, muzika per garsiai.
Vaikinai reikšmingai susižvalgė, be žodžių prikišdami jai amžių.
– Mama, argi jau taip garsiai?
Kerol atrėmė įžūlų sūnaus žvilgsnį.
– Net sienos ir grindys dreba.
– Nepykite, ponia Somers.
– Nepykstu, Džimai, bet nenorėčiau, kad suskilinėtų stiklinės. – Apie gresiantį apkurtimą ji nutylėjo...
– Mama, ar gali Džimas pasilikti vakarienės? Jo tėtis šiandien eina į pasimatymą.
– Deja, ne, – atsakė Kerol ir atsiprašydama nusišypsojo sūnaus draugui. – Šiandien mokysiu būsimąsias mamytes, bet kurį nors kitą vakarą Džimas tikrai galės pasilikti.
Piteris linktelėjo. Paskui, lyg norėdamas pabrėžti nesąs prastesnis už draugą, pridūrė:
– Ir mano mama kone kiekvieną savaitgalį kviečiama į pasimatymą.
Kerol prireikė didžiulių pastangų kosuliu užmaskuoti juoką. Kurgi ne! Pastarasis jos pasižmonėjimas buvo... Reikia pagalvoti... Prieš du mėnesius. Ir tai buvo tik paslauga draugei. Kerol nesiekė vėl ištekėti. Nuo Briuso mirties prabėgo beveik trylika metų. Per tiek laiko nesutikusi kito žmogaus ji nebesitikėjo pokyčių. Be to, viengungiškas gyvenimas neabejotinai turėjo privalumų.
Ji užvėrė Piterio kambario duris, įsirėmė pečiu į sieną ir atsiduso. Vėl supurtė kurtinanti muzikos banga. Garsas buvo tuojau pat sumažintas iki pakenčiamo ir Kerol pasuko atgal į virtuvę.
Penkiolikmetis Piteris išgyveno sudėtingiausią paauglystės laikotarpį. Taip pat ir Džimas. Abu ne per seniausiai gavo Motorinių transporto priemonių departamento mokinio pažymėjimus, abudu mokykloje lankė penkto lygio vairavimo kursus.
Žvilgtelėjusi į laikrodį Kerol nuskubėjo į virtuvę, įjungė orkaitę ir įkišo du šaldytus apkepus su mėsa.
– Mama, ar mes galėtume pavėžėti Džimą namo?
Pagrindinis klausimo žodis, be jokios abejonės, buvo mes, o tai reiškė, kad vairuotų Piteris. Sūnus nesiliovė kartojęs, jog jam reikia kuo daugiau vairuoti, jei nori išlaikyti vairavimo egzaminą, kai stuktelės šešiolika. Piteris nepraleisdavo nė menkiausios progos įsitaisyti prie vairo.
– Žinoma, – ji sukando dantis ir nusišypsojo. „Pratyboms“ su Piteriu reikėjo geležinių nervų.
Tiesą sakant, per pastarąsias savaites jis padarė milžinišką pažangą, ir vis dėlto atrama keleivio pusėje buvo paženklinta nenykstančiais įspaudais. Per pirmuosius bandymus plaukai jai šiaušėsi labiau negu nuo siaubo filmų – dar vienos laisvalaikio pramogos, kurią dievino sūnus.
Kai Piteris nepastebėjo „Stop“ ženklo prie Džeksono ir Betelio gatvių sankryžos, Kerol pasijuto it naujai gimusi. Tarsi norėdamas ištaisyti klaidą, automobiliui perlėkus sankryžą sūnus taip nuspaudė stabdžius, kad jie metėsi į priekį. Tik saugos diržai apsaugojo nuo baisios nelaimės.
Nes tėškėsi į dešimties metų senumo fordą.
– Kai gausiu vairuotojo pažymėjimą, tėtis man iškart nupirks džipuką, – pasigyrė Džimas, segdamasis saugos diržą. – Raudoną, su keturiais varomaisiais ir liepsnomis išpaišytomis durelėmis.
Piteris pašnairavo į Kerol. Su jų šeimos biudžetu jiedviem kurį laiką teks dalytis senąjį aptriušusį sedaną. Automobilio draudimo įmokų padidėjimas dėl atsirasiančio antro vairuotojo – ir dar paauglio – reiškė, kad jie kas trečią vakarą turės tenkintis šaldytu mėsos apkepo pusfabrikačiu. Kerol buvo įsitikinusi, jog sunkus slaugytojų darbas per mažai mokamas ir nevertinamas.
– Mama, slėpkis!
Iš netikėtumo jai užgniaužė gerklę.
– Kas atsitiko?
– Melodi Volford.
– Kas?
– Mamyte, būk gera, pasislink žemyn.
Nieko nesuprasdama ji nuslydo žemyn, prieš akis atsirado prietaisų skydelis.
– Žemiau, – iškošė Piteris pro sukąstus dantis ir uždėjęs ranką jai ant peties stumtelėjo. – Melodi neturi pamatyti, kad vairuoju su mama! 
Murmėdama panosėje Kerol stengėsi neprarasti savitvardos. Lėtai iškvėpusi priminė sau, kad ir tai praeis.
Piterio vairuojamas automobilis kone šliaužė. Nerangiai mėgindamas nuleisti langą jis netyčia bakstelėjo mamai tarp šonkaulių ir iškišo pro langą kairę alkūnę. Kerol prikando lūpą gniauždama aiktelėjimą, kad nesužlugdytų sūnaus pasirodymo. 
– Labas, Melodi, – abejingai tarė jis kilstelėjęs ranką.
Jam atsakė švelnus moteriškas balselis:
– Labas, Piteri.
– Sveika, Melodi. – Kerol vos atpažino lipšnų Džimo balselį.
– Sveikas, Džimi, – atsakė Melodi. – Kur važiuojate?
– Vežu Džimą namo.
– Jo, – atitarė Džimas, pasilenkęs virš Kerol taip, kad jos galvą kone prispaudė prie kelių. – Tėtis jau užsakė man ratus, bet dar negavome.
– Berniukai, – išstenėjo Kerol, – aš uždusiu.
– Dar truputį, mama, – sumurmėjo Piteris, jis nuspaudė akceleratorių ir automobilis šoko pirmyn.
Kerol išsitiesė ir godžiai įkvėpė. Buvo beketinanti išrėžti pamokslą, bet Piteris įsuko į bičiulio kiemą. Po kelių sekundžių namo durys plačiai atsilapojo.
– Džeimsai, kur buvai? Juk liepiau iš mokyklos drožti tiesiai namo. 
Kerol sumirksėjo. Berniukai – gimnazijos pirmokai, susirinkę iš įvairių mokyklų, taigi Kerol nepažinojo Džimo tėvo. Regis, dabar buvo ne pati tinkamiausia proga šokti iš automobilio ir prisistatyti.
Įpykęs Aleksas Prestonas jos nė nematė. Kai pagaliau žvilgtelėjo jų pusėn, nepratarė nė žodžio, tik mostelėjo jiedviem su Piteriu važiuoti. Tamsūs antakiai juokingai styrojo virš pilkų akių, jis gręžė sūnų piktu žvilgsniu.
Kerol pagalvojo: jei Džimas nebūtų išlipęs iš automobilio, Aleksas turbūt išsitemptų jį pro langą.
Pro Kerol akis nepraslydo įspūdinga Alekso Prestono išvaizda: ūgis turbūt siekė metrą devyniasdešimt. Aukšta kakta, griežta žandikaulio linija. Bet jos žvilgsnį prikaustė akys, nepaprastai valdingai žvelgiančios į sūnų.
Kerol nepatiko išdidžiai perkreiptos jo lūpos. Dažniausiai skubotų išvadų nedarančiai moteriai užteko vieno žvilgsnio suprasti, kad jai, ko gero, nepavyks sutarti su Džimo tėvu. Gaila, nes berniukai jau susidraugavo.
Nors didelio čia daikto. Užteks retkarčiais pasikalbėti telefonu.
Apie jį Kerol nedaug žinojo: tik apie šeiminę padėtį (vienišas – ko gero, išsiskyręs) ir kad vadovauja kažkokiai statybų bendrovei.
– Juk sakiau, kad ketinu išeiti, – kalbėjo Aleksas. – Mažų mažiausiai galėjai pranešti kur esąs.
Turėsi džiaugtis, jei negausi dešimt metų namų arešto.
Džimas kaltai panarino galvą.
– Atsiprašau, tėti.
– Atleiskite, pone Prestonai, – tarė Piteris.
– Tu nekaltas.
Alekso Prestono naudai reikia pasakyti, kad jis apgailestaujamai žvilgtelėjo į Kerol ir Piterį, tarsi norėdamas atsiprašyti už iškeltą sceną.
– Gal ir tau derėtų skubėti namo, – tarė Aleksas jos sūnui.
Kerol suakmenėjo. Jai kilo noras iššokti iš automobilio ir pasakyti, kad jie net neketino užsibūti.
– Važiuokime, – kuo oriau paragino ji sūnų.
– Iki, – tarstelėjo Piteris draugui.
– Iki, – atsakė nusiminęs Džimas.
Piteris išvairavo automobilį iš kiemo ir abiem tylint pasuko namų link.
– Ar žinojai, kad Džimas po pamokų turėjo grįžti namo? – paklausė Kerol.
– Iš kur galėjau žinoti? – užsiplieskė Piteris. – Pasiūliau pasiklausyti naujos kompaktinės plokštelės. Nemaniau, kad jo tėvas supyks.
– Jis paprasčiausiai rūpinasi.
– Gal, bet tu bent jau nerėki ant manęs draugų akivaizdoje.
– Stengiuosi.
– Pirmą kartą mačiau poną Prestoną taip nesitvardantį. Jis tikrai supyko.
– Pasistenkime nesmerkti, – pasiūlė ji, stengdamasi užmiršti ankstesnį susierzinimą ir būti atlaidi. Suaugusiesiems reikia būti vieningiems. – Matyti, kad jis nerimavo.
– Bet, mama, Džimui jau penkiolika! Juk nebūtina žinoti vaiko dienotvarkės minutės tikslumu.
– Nori lažintis?
Piteris diplomatiškai nutylėjo.
Kai juodu grįžo namo ir Kerol persirengė pamokai, vakarienė jau buvo paruošta.
– Mama, – rūpestingai kreipėsi Piteris, kai ji atnešė ant stalo žalių salotų, – tau reikėtų dažniau kur nors išeiti.
– Šiandien eisiu.
– Kalbu apie pasimatymus ir panašius dalykus.
– Dalykus? – pakartojo Kerol gniauždama šypseną.
– Puikiausiai supranti. – Jis garsiai atsiduso. – Juk dar nepasenai.
Kerol nebuvo dėl to tokia tikra, tačiau suprato, kad sūnus norėjo pasakyti komplimentą, todėl rimtai linktelėjo.
– Ačiū.
– Tau nė nereikia jauninamojo kremo.
Ji linktelėjo, nors nesidžiaugė esanti taip atidžiai vertinama.
– Plaukuose jokios žilės, be to, ant liemens nėra riebalų klosčių.
Kerol nebeištvėrusi nusijuokė.
– Mama, aš rimtai. Atrodai kaip trisdešimtmetė.
– Ačiū... Gal.
– Nejuokauju. Džimo tėtis turi dvidešimt vienų merginą. Džimas sakė, kad ji aukšta, daili šviesiaplaukė su didžiuliais... Na, supranti... – Jis delnais susiėmė krūtis.
Kerol atsisėdo prie stalo. Įsirėmusi alkūne ėmė knebinėti šakute po lėkštę.
– Ar tu man siūlai susirasti raumeningą dvidešimt vienų vaikiną ir varžytis su Džimo tėčiu?
– Aišku, kad ne, – pyktelėjo Piteris. – Na, gal ne visai. Noriu pasakyti, kad tu dar ne sena. Galėtum dažniau nueiti į pasimatymą. Netgi turėtum, kol... Kol dar ne per vėlu.
Kerol panardino šakutę į salotas ir išlemeno patogų pasiteisinimą:
– Neturiu laiko rimtiems santykiams.
Piteris nurijo kąsnį.
– Jei sutiktum tinkamą vyriškį, rastum.
– Galbūt.
– Ponas Prestonas kažkaip suranda. Džimas sako, kad jo tėtis labai daug dirba, bet jam užtenka laiko matytis su daugybe moterų.
– Gal, bet dauguma jo moterų dar neturi balsavimo teisės, – metė Kerol ir pasijutusi nejaukiai dėl kandžios pastabos iškart papurtė galvą. – Persistengiau. Atsiprašau.
– Aš suprantu. – Piteris atrodė ne pagal metus subrendęs. – Man regis, tau reikia vyriškio.
Tai bent naujiena.
– O kam? Aš turiu tave.
– Taip, bet juk aš čia ne amžinai. Nenoriu nė galvoti, kad pasensi ir pražilsi vienui viena.
– Ne viena. Atsikraustys močiutė, mudvi sėdėsime supamosiose kėdėse ir siuvinėsime vilnones antklodes. O šeštadieniais žaisime bingą. – Dar nespėjusi nutilti Kerol jau suprato, kokie absurdiški jos argumentai.
– Su močiute per tris dienas išsikraustysi iš proto. – Šypsodamasis visažinio šypsena Piteris dūrė šakute jos link. – Be to, nutuksi nuo jos naminių makaronų.
– Gal ir taip, – sutiko Kerol, nenorėdama ginčytis. – Bet juk turiu dar marias laiko. Per kelerius metus gali daug visko nutikti.
– O man neramu dabar, – atšovė Piteris. – Leidi gyvenimui slysti pro pirštus kaip... smiltims smėlio laikrodyje.
Kerol įsmeigė žvilgsnį į sūnų.
– Ar vėl žiūri muilo operas?
– Mama, – sušuko Piteris, – pasikalbėkime rimtai!
– Nepyk, – paprašė ji, stengdamasi paslėpti šypseną, išdavikiškai keliančią lūpų kampučius. – Supranti, aš labai užimta. Neturiu laiko megzti santykių.
Sūnaus žvilgsnis aiškių aiškiausiai bylojo, kad jis nepatikėjo.
– Branguti, – tarė Kerol ir padėjo į šalį šakutę,– nesijaudink, aš jau suaugusi. Kai nuspręsiu nueiti į pasimatymą, jei apskritai nuspręsiu, prižadu išsirinkti raumeningą vyriškį, kad galėtum pasigirti draugams. Ar imtynininkas tiktų?
– Juk galėjai vėl ištekėti, – sumurmėjo jis, aiškiai prarasdamas kantrybę. – Ar nemanai, kad tėtis būtų to norėjęs?
Paminėjus Piterio tėvą Kerol kaskart užplūsdavo siaubas ir kaltė. Jie buvo per jauni ir per kvaili susituokti. Kai Kerol suprato esanti nėščia, abudu buvo gimnazijos abiturientai. Kadangi ji buvo iš tradicinės katalikų šeimos, vedybos atrodė vienintelė išeitis. Aišku, Kerol tikėjo, kad jos meilė ir kūdikis pakeis Briusą. Todėl ir sutiko ištekėti. Tačiau nuo tos akimirkos iki pat baisiosios automobilio avarijos, per kurią Briusas žuvo, jos gyvenimas buvo virtęs pragaru. Jai turėtų pasimaišyti protas, kad imtų vėl galvoti apie vestuves.
– Piteri, – staiga ji žvilgtelėjo į laikrodį ir atstūmė lėkštę, – nepyk, kad teks nutraukti pokalbį, bet manęs jau laukia mokinės.
– Tu baisiai užsispyrusi, bet tiek to. Daryk kaip nori.
Kerol neturėjo laiko ginčytis. Nukrapščiusi maisto likučius į šiukšlinę ji nuskalavo lėkštę ir įdėjo į indaplovę. Tada paliepė Piteriui susitvarkyti indus ir nuskubėjo į vonią.
Pasitaisiusi makiažą, persibraukusi šepečiu per tamsius pečius siekiančius plaukus ji tiriamai įsižiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje.
– Neblogai, – sušnibždėjo kritiškai vertindama tai, ką mato. Trisdešimt ketveri – dar ne pensinis amžius.
Kerol su giliu atodūsiu nuleido pečius. „Ką bandai apgauti?“ – kirbėjo liūdna mintis. Atsigręžusi į veidrodį ji dar kartą pažvelgė į savo atvaizdą. Nors, Piterio manymu, jai dar nereikia jauninamojo kremo, akivaizdu, kad jaunatviško skaistumo jau nė ženklo.
Patempusi odą ties skruostikauliais, kad ši visiškai išsilygintų, Kerol prisimerkusi žvelgė į veidrodį ir bandė prisiminti, kaip ji atrodė aštuoniolikos. Jauna. Daili. Kvaila. Šiandien jau visiškai kitokia. Vis dėlto net turėdama tokią galimybę nebegrįžtų į praeitį. Daug kartų klydo, tačiau ničnieko nenorėtų keisti. Galbūt galvos kitaip, kai Piteris gaus vairuotojo pažymėjimą.
Ne, atviros vienintelės durys – į ateitį. Ir jos niekas nebaugino – net vystanti oda.
– Mama, – Piterio balsas nutraukė jos mintis, – ar galiu šįvakar pasikviesti draugą?
Kerol atidarė vonios kambario duris ir piktai dėbtelėjo į sūnų.
– Kodėl klausi? Juk puikiausiai žinai taisykles. Kai manęs nėra namie, jokių draugų.
– Bet, mama, – suinkštė Piteris.
– Be išimčių.
– Tu manimi nepasitiki?
– Apie tai nesikalbėsime. Manęs laukia mokinės, vėluoju jau penkias minutes. – Ir dėl to kaltas Piteris. Jei nebūtų užsimojęs jos įtikinti, kokia ji patraukli, ji tikrai nebūtų pavėlavusi. 
Pamoka pavyko. Ėjo trečia iš aštuonių savaičių kurso, kurį finansavo Fordo ligoninė, įsikūrusi Oregono valstijos Portlando priemiestyje. Dauguma porų laukėsi pirmagimio. Džiugus nerimas ir smalsumas sukūrė užkrečiamai jaudinamą atmosferą.
Jei laukdamasi Piterio Kerol būtų žinojusi, kad tas nėštumas jai vienintelis, būtų daug labiau juo pasidžiaugusi.
Kerol liko paskutinė, todėl išeidama iš pastato išjungė šviesas, tada suėmė į glėbį mokomąsias priemones ir pasuko prie automobilio. Aikštelė buvo gerai apšviesta. Lijo ir Kerol paskubėjo klestelėti į automobilį. Atgavusi kvapą pasuko raktelį. Fordas springdamas užriaumojo. Pastaruoju metu automobilis dažnai ožiuodavosi, bet tai buvo smulkmenos, nevertėjo kreipti dėmesio. Apsidžiaugusi, kad šįkart nieko bloga nenutiko, Kerol įsiliejo į sraunią eismo upę.
Kai pirmoje sankryžoje teko stabtelėti prie raudono šviesoforo signalo, automobilis vėl ėmė springti ir šįkart garsas kėlė nerimą.
– Kas yra?! – suriko ji, kai užsidegė žalia šviesa. Spausdama akceleratoriaus pedalą ji šoktelėjo pirmyn, bet buvo aišku, kad gedimas rimtas. – Gerai jau, gerai, – sumurmėjo, – aš viską supratau. Tau reikia mechaniko, ir kuo greičiau. – Skubiai mestas žvilgsnis į palei judrią gatvę išrikiuotus biurus neužkliuvo už automobilių remonto dirbtuvių. – Baisu, – sudejavo ji. – O jeigu prižadėčiau, kad kurį laiką uždrausiu Piteriui liesti vairą? Gal padėtų? Ligota mašina garsiai suprunkštė, automobilio galas paskendo juodų dūmų kamuolyje.
– Aišku, kad derėtis nenori.
Įsukusi į pirmą posūkį Kerol suprato atsidūrusi automobilių aikštelėje prie restorano. Vos spėjo įvažiuoti į laisvą stačiakampį, automobilis dar kartą suprunkštė ir nutilo. Žinoma, savo mobilųjį buvo palikusi įkrauti – namie.
Kerol kurį laiką sėdėjo tyloje.
„Neturi teisės su manimi taip elgtis!“ Automobilis jai nepritarė. Kerol išlipo ir apėjo aplink jį ratu, tarsi būtų maniusi rasti stebuklingą raktą. Pylė kaip iš kibiro ir per kelias sekundes ją permerkė kiaurai.
Supykusi ji spyrė į padangą ir aiktelėjo pamačiusi, kad nusilaužė batelio kulniuką. Vos graudžiai nepravirko.
Nieko kito nesugalvojusi nušlubčiojo į restoraną, ketindama susirasti moterų tualetą. Kai nurims, sugalvos, ką jai daryti su automobiliu, ir paskambins Piteriui – įspės užtrunkanti. 
Aleksas nusprendė pakilti nuo stalo, jei mergina dar kartą sukikens. Nuo tos pamaivos jam jau darėsi bloga. Ir kaip jis susigundė aklu pasimatymu?
Kai juodu susėdo prie staliuko, Bembė iš karto čiupo druskinę ir ėmė garsiai žavėtis „kerinčiomis“
krištolo savybėmis.
Aleksui prireikė penkių minučių susivokti. Druskinė buvo krištolinė.
– Kraustausi iš proto dėl karštos vonios, – tarė Bembė ir palinkusi į priekį nesivaržydama atlapojo didžiules krūtis.
– Tikrai... karštos, taip, – sumurmėjo Aleksas, ne itin įdėmiai žiūrinėdamas valgiaraštį. Jo draugas – ar bent tas, kurį jis laikė draugu – dievagojosi, kad Bembė – kiekvieno vyriškio svajonė. Jam derėjo susimąstyti iškart, kai išgirdo vardą. Kai juodu susitiko, jis sužinojo, jog tikras vardas Mišelė, bet ji pasivadino Bembe iš meilės žvėreliams, tokiems kaip elniai, burundukai ir žiurkėnai.
Aleksui širdis neleido prisipažinti, kad per vieną iš daugybės turistinių žygių jam teko susidurti su žiurkėnų šeimynėle, besidairančia pievelėje.
Kai pasirodė padavėja priimti užsakymo, Bembė penkias minutes aiškino, kaip jai patiekti salotas. Na, gerai, kiek perdeda – keturias minutes. Jis užsisakė pusžalį jautienos kepsnį.
– Aš laikausi dietos, – paaiškino Bembė padavėjai pasišalinus.
Jis maloniai šyptelėjo.
– Ar manai, kad aš stora, Aleksai? – paklausė ji.
Didžiulės rudos akys maldavo pameluoti, jeigu jam taip atrodo. Ji vėl suspaudė apvalias krūtis ir palinko artyn. Aišku, kad be liemenėlės. Jis numanė, jog vaizdas turėjo apsvaiginti.
– Aš tau atrodau per stora, ar ne? – vėl paklausė Bembė, dailiai papūtusi lūpytes.
– Ne, – atsakė Aleksas.
– Tu taip sakai iš mandagumo, – murkė ji, apsimestinai kukliai nuleidusi blakstienas ant iškilių skruostų.
Tiesindamas ant kelių lininę servetėlę Aleksas nusprendė jau senstąs. Gerokai per senas tokiai kaip Bembė-Mišelė. Jo paauglys sūnus galbūt įvertintų jos grožybes, bet, Alekso manymu, net ir Džeimso skonis geresnis.
– Tai ar turi karštą vonią?
Aleksas mintyse skaičiavo, kiek dar galėtų trukti vakarienė, po kurios jis nuvežtų merginą namo, ir ne iškart suprato, kad klausimas skirtas jam.
– Dievinu karštas maudynes, – priminė ji. – Nešiojuosi maudymosi kostiumėlį tam atvejui, jei mano vaikinas turėtų didžiulę vonią. Supranti? – Pasiraususi rankinėje ji išsitraukė tokią mažą medžiagos skiautelę, kokios Aleksas nebuvo matęs per visą gyvenimą. Jis vos susilaikė nečiupęs skiautės jai iš rankų ir nesugrūdęs atgal į rankinę.
– Aš neturiu didelės vonios, – tarė jis, iš paskutiniųjų tvardydamasis, kad nepratrūktų.
– Oi, kokia vargšelė, – sudejavo Bembė, žvelgdama pro jį į restorano duris.
– Nesupratau.
Bembė pasinaudojo proga dar labiau priglusti, užklojo krūtimis jam ranką ir sušnibždėjo:
– Į restoraną įėjo valkatėlė. Sulyta ir, man atrodo, susižeidusi, nes labai šlubuoja.
Aleksas abejingai pažvelgė pro petį. Jo žvilgsnis susitiko su moters, apie kurią kalbėjo Bembė, akimis, ir jis kaipmat apsuko kėdę, norėdamas pasižiūrėti atidžiau.
– Ji ne valkata, – tarė, – aš ją pažįstu.
– Tikrai?
– Taip. Šiandien mačiau su savo sūnumi ir jo geriausiu draugu. Turbūt jų draugė. – Jis patylėjo. – Atrodo, jai kažkas nutiko. – Nors jis nemėgo į bėdą papuolusių mergelių gelbėtojo vaidmens, kažkas juk turėjo padėti. – Trumpai atsiprašysiu.
– Aleksai! – pasišiaušė Bembė ir čiupo jam už rankos, stengdamasi sulaikyti. Į juos sužiuro dauguma restorano lankytojų, taip pat ir moteris prie durų. Aleksas per pusę salės juto į jį susmigusias akis.
– Nereikia apsikrauti svetimais rūpesčiais, – inkštė Bembė.
– Ji dar vaikas. – Jis ištraukė ranką.
– Brangusis, patikėk manimi – tikrai ne vaikas.
Nesiklausydamas įkyraus Bembės zyzimo Aleksas padėjo ant stalo servetėlę, pakilo ir nužirgliojo
link durų.
– Dar kartą labas, – pasisveikino priėjęs prie sūnaus draugės.
Dėl vieno Bembė neklydo – ši būtybė atrodė klaikiai, anksčiau buvo visiškai kitokia. Nuo šlapių, prie švarkelio prilipusių plaukų sruogų varvėjo vanduo, skruostais tekėjo akių tušas. Rankoje ji laikė batelio kulniuką.
– Aš Džeimso tėtis, šiandien jau buvome susitikę. – Jis ištiesė jai ranką. – Ar mane prisimeni?
– Žinoma, – šaltai atsakė ji, nė trupučio nepradžiuginta jo dėmesio. Ir nekantriai žvilgtelėjo
moterų tualeto link.
– Ar kas atsitiko?
– Atsitiko? – pakartojo. – O kas galėjo atsitikti?
Ji išdidžiai kilstelėjo smakrą, bet jis atsispyrė norui įkrėsti jai proto. Nemėgo sarkazmo.
– Mielai padėčiau, jei reikia.
– Ačiū, bet nereikia. Grįžkite pas savo merginą.
– Ji linktelėjo galvą į Bembę ir vos pastebimai šyptelėjo. Kažkodėl nebuvo lengva atremti Alekso žvilgsnį.
Iš pradžių Aleksas nesuprato, kas ją taip pralinksmino, bet netrukus susivokė.
– Ji lyg ir turėjo būti aukšta, – tarė ji vos tvardydama juoką. Alekso nesužavėjo merginos humoro jausmas, jis neketino pasiduoti jos užduotam tonui. Juk tai ji, o ne jis atrodo kaip permirkusi žiurkė.
Kilstelėjusi antakius ji tyrinėjo Bembę.
– Žinote, du iš trijų – neblogas rezultatas. Aleksas nenutuokė, apie ką ji kalba. Turbūt išdavė suglumęs veidas, nes ji pridūrė:
– Džimas pasakojo Piteriui, kad jūsų mergina šį vakarą aukšta, šviesiaplaukė ir su didžiuliais... – Ji staiga nutilo ir Aleksas būtų galėjęs prisiekti, kad nuraudo. Ryškus raudonis nuo kaklo nušliaužė iki skruostų. – Atleiskite, nederėjo.
Regis, Bembei atsibodo būti už akių aptarinėjamai. Ji atsistūmė kėdę, priėjo prie administratorės stalelio, prie kurio jie stoviniavo, ir įsikibo Aleksui į parankę.
– Gal mus supažindinsi, brangusis Aleksai?
Aleksas vos neužvertė akių išgirdęs kreipinį „brangusis“. Juodu buvo beveik nepažįstami. Kažin ar Bembė įsiminė jo pavardę. Jos Aleksas jau spėjo pamiršti.
Abejodamas dėl pavardžių Aleksas ranka mostelėjo į Kerol ir tarė:
– Čia mano sūnaus draugė...
– Kerol Somers, – prisistatė ji.
Aleksas nustebo.
– Nežinojau, kad Piteris turi seserį.
Kerol dėbtelėjo į jį.
– Aš ne sesuo, o jo mama.