Knygos anotacija

Maištas užtikrina mūsų nepriklausomybę ir gebėjimą kurti, - sako psichoanalizė. Tačiau ar dar įmanoma maištauti? Ar dar kas gali maištauti? Prieš ką? Ir kaip?

Ar dar įmanoma plėtoti ir mėgti kultūrą-maištą "reginių" ar "pramogų" kultūros akistatoje? Ne kaip nauja angažuotumo versija ar rojaus pažadas, o etimologine ir prustiška prasme maištas, atskleidimas, grįžtamumas, perkėlimas, yra praeities, atminties, jausmų atgaivinimas.

Šis tiesioginis diskursas apie psichoanalizės galias ir ribotumą, Julios Kristevos dėstytas 1994-1995 m. Paryžiaus VII universitete, tyrinėja patirtį trijų XX a. rašytojų, kurie atskleidžia kultūros-maišto pažangą ir aklavietes: Aragonas per žodžio magiją ir politinę apgavystę; nepaklusnusis Sartre'as nenustodamas teigti, kad mes turime "motyvą maištauti"; pagaliau Barthes'as - netikėtas šiame tekste, praktikuodamas rašymą kaip demistifikavimą.
Psichoanalitinė interpretacija, kuri veda į šio tyrimo esmę, verčia pasirodyti pačias analitinio diskurso galias ir ribotumus, leidžia atverti naujas psichinio ir kultūrinio gyvenimo perspektyvas.