Knygos anotacija

Koks nepatogus ir neracionalus gyvenimas atrodo tų, kurie užsiima pinhole fotografija žvelgiant iš šių dienų visur skubančio, bet niekur nespėjančio žmogaus perspektyvos. Pinhole atima pagrindinius mūsų kasdienybės „privalumus“: skubėjimą ir gyvenimą iš inercijos. Pinhole - viskas atvirkščiai, nei šiandien esame įpratę. Negali judėti iš inercijos – privalai būti kantrus, negali tik žiūrėti – privalai matyti. Pinhole – ėjimas prieš srovę nuolatos mąstant apie šviesą ir laiką.

Fotografuodamas pinhole privalai susitapatinti su aplinka. Likęs svetimkūniu, paneigsi meditacijos būtinumą, kuri čia tokia pat svarbi, kaip kvėpavimas. Pinhole procesą ir rezultatą valdo ne programa, o žmogus ir dėžutė. Valdo, bet negali kontroliuoti. Žmogus priklauso nuo dėžutės, o dėžutė nuo žmogaus. Ji pratęsia žmogų arba, kitaip tariant, tampa trečiąja akimi. Taigi, ji ne įrankis, o suasmenintas antrasis tu, kuris iš šviesos ir laiko sukuria jausmą.

Pinhole šaiposi iš sėkmės. Ši sąvoka jam neegzistuoja. Galima skaičiuoti, matuoti, prognozuoti, bet jausmas į dėžutę patenka ne dėl skaičių tikslumo. Fotografinis faktas pinhole – ne vaizdas, o būsena, kai svarbiau ne tikslus subjekto perteikimas, o sąmoningas jausmo įkalinimas. Rezultato realumas ir įtaigumas priklauso nuo to, ar egzistuoja simbiozinis ryšys tarp žmogaus ir dėžutės ar ne...

Pinhole rašymas šviesa ištęstame laike vaizdui visada suteikia tam tikros mistikos. Jis turi savo ypatingą aurą, suteikiančią jam neapibrėžtą statusą. Matyt, ne veltui camera obscura buvo naudojama velnio egzistavimo įrodymui.

Pinhole – pasaulio matymo filosofija, o kartais ir gyvenimo būdas. Tie, kurie kuria pinhole – apnikti fotomąstymo. Jie – fotografijos estetai, o gal tiksliau – asketai? Juos visus vienija atsakingas ir apmąstytas požiūris į fotografiją ir aplinką. Jie tikriausiai vieninteliai, kurie sutalpina pasaulį pro adatos skylutę bet kuriuo kampu.