Ištrauka

Prokuroras Matas Valksna vartė rankose prisirpusių vyšnių spalvos vizitinę kortelę. Jos pakraščiuose bronzos dulkėmis blizgėjo dvi horizontalios linijos. Kairėje snapeliais bučiavosi auksiniai balandžiai. Auksinės, kaligrafiškai išvedžiotos raidės skelbė: Liudvikas Antaburžis, UAB "Himenėjas" prezidentas. Adreso nebuvo, tik du telefonų numeriai, vienas jų - priemiesčio.

Ar tas lakštelis - užuomina apie prašmatnų firmos lygį? Gal jis tik atspindi paties pono Antaburžio norą parodyti savo padėtį visuomenėje tokia štai kortele. Kuo dar? Tojota, vila Žaliakalnyje, septyniolikmete ilgakoje meiluže?

Įmitęs artistiškos išvaizdos vyriškis, tik ką išėjęs iš kabineto, buvo tardytojui iki šiol nematytas. Iš pradžių tai Matą šiek tiek erzino. Dievas (arba gimdytojai podraug su protėviais) apdovanojo jį ypatinga atmintimi. Joje visam laikui likdavo kiekvienas, su kuo Matas Valksna nors probėgšmais susidurdavo per ilgus savo tarnybos dešimtmečius. Atmintį papildydavo vadinamoji "kompra" - užrašai, nuotraukos bei įvairiausi dokumentai, kaupiami asmeniniame seife. Prieš penkerius metus, atsisveikindamas su milicijos tardytojo kėde, jis parsigabeno tą turtą į savo tylius ir saugius namus. Prieš pusantrų metų vėl tapęs tardytoju, dabar prokuratūroje, jų nebejudino. Atmintis buvo kaip kadaise - aštri ir tiksli. Todėl šiandien, vos netikėtas lankytojas ėmė dėstyti savo rūpesčius, Valksna apmaudžiai pamanė, jog nieko, ničnieko nežino ne tik apie šitą žmogų, bet ir apie jo verslą. Štai kas išeina, kai tūnai šalikelėje trejus su kaupu metelių, kad ir garbingą dėstytojo darbą dirbdamas!

- Tikiuosi, - prisistatęs tarė jam Antaburžis, - kad mūsų firmos paslaugų tamstai niekada neprireiks. Vedybinis žiedas, balti kaip sniegas marškiniai... Jūsų santuoka, drįstu manyti, ne iš blogiausių. Čia tik šiaip, vietoje įžangos, - tęsė jis. - Mane pas jus atvarė rimta bėda, kuri - ką čia slėpti - neturi nieko bendra su mūsų firmos reikalais.
- Klausau jūsų, - pabrėžtinai sausai tarstelėjo Valksna, kad atvėsintų žmogėno familiarumą.
- Aš ryžausi kreiptis į jus, - ponas Antaburžis prislopino vibruojantį tenoriuką, - po to, kai vienas žmogus šį bei tą papasakojo. Kadaise jūs labai subtiliai ir taktiškai išsprendėte keblią, pusiau kriminalinę, pusiau moralinę bylą, - žinoma, panašių reikalų jūsų veikloje buvo dešimtys...
- Gal arčiau reikalo, - paakino prokuroras.
- Taip, žinoma. Tačiau mano istorija yra lyg tyčia tokia pat kebli, kriminalinė... ir ne tik. Labai bijau padaryti neatsargų žingsnį. Atsidūriau tarp kūjo ir priekalo, tarp dviejų viskam pasirengusių pasiutėlių ir neišmanau, kaip gelbėtis.
- O konkrečiau?
- Tai susiję su viena brangoka kolekcija. Bet esmė, deja, - ne jos brangumas, tik aplinkybės, į kurias patekau... Matote, praeitą vasarą apvogė mano butą. Kai tave apiplėšia, atima daiktus, kurie sudaro tavo gyvenimo dalį, tai jau savaime nepaprastas šokas. Smūgis! Ne į paširdžius, o į pačią širdį! Tačiau aš gavau stipriau... tikrą nokautą.

Supratęs, jog neprivers šito plepio glaustai išdėstyti savo problemos, Valksna pasisėmė kantrybės ir klausėsi tylėdamas. Pagaliau pašnekovas išdėstė esmę:

- Vos tik išvykau į Palangą, ketindamas ten praleisti bemaž paskutinį rugpjūčio savaitgalį, įsilaužė jau tą pačią naktį - iš penktadienio į šešta-ienį, iš rugpjūčio dvidešimt trečiosios į dvidešimt ketvirtąją. Pro balkono duris... Tai net ne balkonas, o erdvi terasa virš apatinio, pirmojo aukšto dalies. Išpjovė durų stiklą... susirinko pačius vertingiausius daiktus ir išsinešė mano nauju lagaminu. Sidabrinius indus, keliolika žmonos auksinių papuošalų, pustuzinį bronzinių rytietiškų statulėlių... na, dar porą šimtų dolerių. Bet žiauriausia - keletą senovinių kišeninių laikrodžių! Atvirai pasakysiu - su visų kitų daiktų praradimu ilgainiui būčiau susitaikęs, galų gale tai ne gyvybiškai svarbūs daiktai, ne tas, kas, tarkime, smuikininkui smuikas. Bet tie septyni laikrodžiai... kiekvienas unikalus ne tik dėl antikvarinės vertės... Niekada sau neatleisiu, kad neradau jiems saugesnės vietos.

- O ką policija? - įsiterpė Valksna, vėl pristigęs kantrybės. - Nieko nerado?

Antaburžis išraiškingai pažvelgė į lubas.

- Manau, jūs ne blogiau už mane žinote, kokia dabar policija bejėgė... aš ir nesitikėjau, kad jie ką nors nuveiks. Puoliau į neviltį, nes laikrodžiai, ponas prokurore, iš tikrųjų buvo ne mano...

- Apmaudu, - supratingai linktelėjo Valksna.
- Man juos paliko žmogus, išvykdamas keleriems metams į tolimą kelionę. Prieš porą savaičių jis sugrįžo. Įsivaizduojate mano padėtį?

Nebuvo kitos išeities, privalėjau jam pasakyti apie vagystę. Tikėjausi, laukiau, kad jis įnirš, priekaištaus, keiks... Nieko panašaus. Blogiau! Paniuro taip, lyg aš būčiau jam pranešęs apie artimo žmogaus mirtį. Kai ėmiau raminti, kad dar ne viskas prarasta, juk laikrodžiai - ne adatos, jis ne savo balsu pareiškė, jog pats jų ieškos. Nes tai neva mirusio tėvo atminimas, jo surinkti laikrodžiai, brangiausi iš brangiausių...

- Na, ir tegu sveikas ieško.
- Saugok, Viešpatie! Tas žmogus visiškai neprognozuojamas. Superagresyvi asmenybė, be to, turi ryšių ir draugų tokiuose sluoksniuose, kuriems įstatymai - anekdotų rinkinys... O ten, kaip jūs puikiai žinote, niekas ilgai nesvarsto, kiek esi kaltas ir apskritai ar kaltas...
- Nesmagi istorija, - sutiko Valksna. - Tačiau dar nesuprantu, kodėl ją pasakojate man.
- Tuoj suprasite. Prieš trejetą dienų aš pats aptikau tų laikrodžių pėdsaką. Pasirodo, pernai, lapkričio mėnesį, jie buvo šalčiausiai parduoti. Oficialiai! Pirkimo-pardavimo sutartis patvirtinta notaro.
- Na, štai, - skėstelėjo rankomis Valksna. - Išsivertėte ir be mūsų neprilygstamos policijos.
- O, man pavyko kaip tai aklai vištai... Su manimi dirba viena moteris, pagal specialybę notarė. Gal teko girdėti - Krinickienė. Kai neseniai užsiminiau apie prarastus laikrodžius, ji staiga prisiminė, jog prieš pusmetį surašiusi sutartį, pagal kurią kažkoks pilietis pirko septynių vertingų laikrodžių kolekciją. Šio bei to paklausinėjau ir esu beveik tikras, jog tai tie patys.
- Kas pardavė, sužinojote?
- Taip. Čia ir pakastas ciuckis... Pardavė toks Žvainius Ričardas, neaiškus tipas, dabar atseit komersantas...
- O kaip reagavo toji ponia, sužinojusi, ką padėjo parduoti?
- Aš jai kol kas nieko nesakiau. Pirma noriu pats išsiaiškinti, ar mano įtarimai pagrįsti.

Valksna puikiai prisiminė ir nebejauną teisininkę, kurios parašą matydavo tikrinamuose dokumentuose, ir sportiškos išvaizdos jaunuolį, iš kurio veido niekada negalėdavai nuspėti, ar jis meluoja, ar teikiasi sakyti tiesą.

Nuotaika pasitaisė. Vadinasi, ne tik jis liko tas pats nepalenkiamas tardytojas. Nepasikeitė nei laikinoji sostinė, nei jos patamsių gyvatynas. Prieš šešerius metus nepavyko įrodyti Ričardo Žvainiaus dalyvavimo apiplėšiant komiso parduotuvę. Bet štai aiškėja, jog ilgapirščių amato jis neatsisakė, nors, be abejo, dangstosi kitokiu verslu. Ką gi, kausimės toliau, kausimės iš naujo, pilieti Žvainiau.

- Ir ką tamsta nusprendei, - paklausė Matas, - supratęs, kad kolekcija vienaip ar kitaip perėjo per to Žvainiaus rankas? Judu pažįstami?
- Taip, porą metų. Viena iš dviejų. Arba kas nors paprašė jį tarpininkauti, parduodant vogtus daiktus, arba... tačiau bet kuriuo atveju man trūksta įrodymų.
- Nekilo noras vyriškai pasišnekėti?
- Gal ir būtų kilęs, bet niekaip nepavyksta jo pagauti.
- Į policiją su savo įtarimais kreipėtės?
- Ne, - Antaburžis suraukė nosį, kilstelėdamas raitytų ūsų šluoteles. - Jie manęs nesuprastų, atėjau pas jus. Kaip minėjau, vienas žmogus - mano pusbrolis, su kuriuo mes kaip broliai, - vos pasiguodžiau, iš karto ir sako: "Valksna, girdi, jeigu panorėtų, atmazgytų tau šitą mazgą taip, kad ir vilkas būtų sotus, ir ožka sveika".
- Kas gi mane taip vertina?

Antaburžis ištarė miesto tarybos deputato pavardę. Ir vėl praeitis! To veikėjo sūnų Matas kadaise išgelbėjo nuo nepilnamečių kolonijos, nenukreipdamas į teismą bylos dėl apiplėšto kiosko. Tik todėl, kad berniūkštis buvo nepaprastai panašus į mažąjį Valksniuką. Veikėjas tada net nepadėkojo. Jis užėmė nemenką postą ir, matyt, todėl manė, jog milicininkai bus pabūgę griežčiau nubausti nomenklatūros atžalą...
- O kieno iš tikrųjų tie laikrodžiai?

Antaburžis atsakė ne iš karto.
- Tas žmogus... neseniai grįžo atlikęs bausmę.
- Kuo toliau, tuo gražiau. Už ką?
- Už kvailumą, pasak jo paties. Nežinojo, su kuo dalytis. O straipsnis: valstybinio turto grobimas stambiu mastu. Tiešinis, gal teko girdėti? Teistas iki Atgimimo, aštuoniasdešimt šeštaisiais.
- Daržovės ir pietų vaisiai? - prisiminė Valksna.
- Tiksliai.

Abu patylėjo. Matas, stebėdamas sutrikusį lankytoją, spėliojo, ką gi šitas bus veikęs prieš Atgimimą.
- Pats aš niekada neturėjau reikalų su teisingumo organais, - staiga prabilo Antaburžis. - Gal todėl esu toks neryžtingas.
- Gerai, - tarė prokuroras. - Aš pagalvosiu...