Ištrauka

I SKYRIUS

1. VALDŽIA. VALSTYBĖS VALDŽIA

1.1. Valdžios esmė ir sąvoka

Bandymai ištirti valdžios fenomeną tęsėsi visą žmonijos civilizacijos istoriją. Be žymių žmonių, užsiiminėjusių valdžios problemomis – Platono, Aristotelio, T. Hobso, J. Locke’o, N. Makjavelio ir Ch.-L. Montesquieu – galima paminėti daug kitų mokslininkų. Vien tik Biblijoje terminas valdžia vartojamas daugiau kaip 160 kartų. Nuo senovės iki nūdienos svarbiausia mokslininkų ir politikų problema buvo klausimas, kas turi valdyti visuomenę, ar valdžia ir yra valdančiojo poveikio pagrindas.

Žodis valdžia (angl. power) yra kilęs iš lotyniško žodžio potere, reiškiančio „galėti, sugebėti, pajėgti“. Juo paprastai žymima nuosavybė, galingumas ar galimybė už pinigus įsigyti daiktus. Ši koncepcija artimai susijusi su dominavimo koncepcija. Pastaroji reiškia tam tikrą kontrolės arba viešpatavimo rūšį. Ji kilusi iš lotyniško žodžio dominium, kuris buvo vartojamas patriarcho viešpatavimui savo šeimynos ar valdomos teritorijos atžvilgiu pabrėžti. Kadangi valdžios (power) koncepcija dažnai buvo interpretuojama kaip dominavimo sinonimas, ji asimetriškai turėjo šalutinę papildomą prasmę. Ši koncepcija taip pat buvo glaudžiai susijusi su kito anglų kalboje vartojamo žodžio, reiškiančio valdžią (angl. authority), koncepcija (kitaip nei anglų, lietuvių kalba turi vieną paprastą žodį valdžiai apibūdinti, o anglų kalboje yra net du tokie žodžiai – power ir authority). Tačiau pastaroji koncepcija turi norminį aspektą, reiškianti įgaliojimų (valdžios) suteikimą. Šių koncepcijų esmė bei jų tarpusavio ryšiai yra įdomūs ir svarbūs, tačiau valdžios (power) koncepcija traktuojama kaip galimybė veikti, o dominavimo (dominium) ir valdžios (authority) koncepcijos gali būti nagrinėjamos kaip jos rūšys4.

Žodis valdžia vartojamas labai plačiame kontekste: kalbama apie tėvų, savininko, karinę valdžią, darbdavio valdžią savo darbuotojams, mokytojo valdžią mokiniams ir t. t. Taigi šis žodis yra laikomas bendro pobūdžio, apibūdinančiu daugelį valdžios rūšių – valstybės, tėvų, vietos, viešosios ir pan. – terminu. Tačiau dažniausiai faktiškai kalbama ne apie valdžią tiesiogine šio žodžio prasme, o apie įtaką, poveikį atsisakant bet kokios prievartos arba smurto.

Siekiant suformuluoti mokslinį valdžios apibrėžimą būtina įvertinti daugelį jos pasireiškimo visuomenėje formų, o būtent išsiaiškinti atskirų jos rūšių – ekonominės, politinės (taip pat ir valstybės, visuomeninės), šeiminės – specifinius ypatumus; nustatyti grupinės ir asmeninės valdžios, kurios tarpusavyje susipynusios, tačiau nėra sutelkiamos viena į kitą, atskyrimo kriterijus bei valdžios pasireiškimo formų, metodų ir ypatumų atribojimo pagrindus įvairiose socialinėse, ekonominėse ir politinėse sistemose. Todėl suprantama, kad visų jos rūšių, taip pat ir politinės, ekonominės turinys pasireiškia per atitinkamu būdu griežtai nustatytas formas – tokias kaip viešpatavimas, vadovavimas, valdymas, organizavimas, kontrolė ir kt.

Galima teigti, jog valdžia atsirado kartu su žmonių visuomene. Tai senovinė ir visuotinė bet kokios socialinės organizacijos universali savybė, kuriai būdingi tokie elementai kaip viešpatavimas, taip pat ir pavaldumas. Jau pirmykštės bendruomeninės santvarkos organizacija pasižymėjo valdžia, kuri buvo įgyvendinama visos bendruomenės narių interesais. Jos įsikūnijimas buvo bendri giminės, genties narių susirinkimai. Pradžioje valdžia nedavė kokių nors realių materialinių privilegijų, pirmiausia ji buvo grindžiama autoritetu. Tuo metu veikė atitinkamos socialinės normos arba stiprią įtaką darė per žmonijos egzistavimo laikotarpį susiformavę papročiai – istoriškai susiklosčiusios elgesio taisyklės, kurios buvo žmonių santykių reguliatorius. Tačiau pamažu valdžia pradėjo keistis ir įgauti absoliučiai naujas formas.

Pati savaime valdžia yra laikoma vienu iš galingiausiu išteklių5, nes valdingi įgaliojimai suteikia galimybę daryti įtaką gamybai, materialinių ir kitų visuomenės išteklių paskirstymui bei vartojimui. Centrinių ir regioninių institucijų, partinių ir valstybinių struktūrų valdžia kaip išteklis iš esmės skiriasi. Jos pobūdis daugeliu atvejų priklauso nuo to, kokia kryptimi vystosi visuomenė – demokratine, autoritarine ar totalitarine. Turėdamas didelius įgaliojimus valdžios subjektas turi savo žinioje platų materialinių ir žmogiškųjų išteklių arsenalą. Valdžia valstybėje6 gali būti panaudota ir kaip savarankiška, savaiminga jėga, kurios paskirtis yra užtikrinti tam tikrus grupinius, asmeninius arba kitus interesus padarant žalą kitos visuomenės dalies interesams. Esant tokiai padėčiai valdžia praranda savo visuomeninę paskirtį ir tampa atskirų grupių tikslų pasiekimo priemone.

Valdžia yra pagrindinė bet kokios žmonių bendrijos kategorija. Reikia pasakyti, kad ji slypi žmogaus, kaip visuomeninės būtybės, prigimtyje. Be valdžios negali būti paties žmogaus ir žmonių visuomenės, nes jo atsiradimas, taip pat žmogaus išėjimas (pasitraukimas) iš gyvuliško, arba bandos, gyvenimo būsenos glaudžiai susijęs su atskirų įgimtų jo polinkių, atskirai paimto individo individualistinių ir agresyvių siekių nuslopinimu, paklusnumu besiformuojančio socialinio gyvenimo, visuomenės interesams. Kitaip sakant, valdžia atsirado kartu su žmonių visuomene ir kartu su ja nuėjo ilgą vystymosi kelią. Visa istorinė patirtis rodo, kad be valdžios visuomenė funkcionuoti negali, nes ji negyvybinga.

Bet kokią visuomenę sunku įsivaizduoti be tos arba kitos valdžios. Su šiuo fenomenu vienokia arba kitokia forma mes susiduriame beveik visose žmonių gyvenimo srityse. Dauguma šio socialinio reiškinio (valdžios) tyrinėtojų laikosi tos nuomonės, kad valdžia, įgyvendinama tik valstybės, jos institutų ir pareigūnų, yra pripažįstama politine. Esant tokiai politinės valdžios sampratai valstybės skirtumo nuo kitų organizacijų ypatumas yra tas, kad ji yra pagrindinė ir vienintelė politinės valdžios reiškėja (turėtoja).

Valdžia paprastai vadinama jos subjekto – atskiro žmogaus, nevyriausybinės organizacijos, didelės korporacijos arba suinteresuotos žmonių grupės ir t. t. – galimybė primesti savo valią kitiems asmenims, kolektyvams, organizacijoms, tvarkyti ir valdyti jų elgesį įvairiomis prievartos ir nesmurtinio pobūdžio priemonėmis bei metodais siekiant panaudoti (pritaikyti) jų elgesį savo interesams tenkinti. Kartu nereikia pamiršti ir to fakto, kad valdžia – tai pirmiausia visuomeninis santykis tų, kurie ja disponuoja, ir tų, kam ji primetama. Valdžia suprantama kaip vieno žmogaus viešpatavimas ir dominavimas kitų žmonių arba valstybės, savo piliečių atžvilgiu. Jai visada vienokia ar kitokia forma būdingas prievartos elementas, kuris totalitarinėse ir autoritarinėse valstybėse pasireiškia kraštutinių ir griežtų prievartos formų taikymu. Kitaip sakant, valdžia labai susijusi su jėga ir smurtu. Vien tik skatinimo ir papeikimo priemonių neužtenka siekiant palaikyti socialinę tvarką visuomenėje. Netgi pati demokratiškiausia valstybė daugeliu atvejų laikoma prievartos ir smurto prieš žmones mechanizmu.

Nagrinėjamame kontekste pirmiausia kalbama apie politinę valdžią, realiai pasireiškiančią per valstybės valdžią, kuri nustato piliečių, visuomenės ir pačios valstybės tarpusavio santykius. Šiuo atveju valstybė laikoma visuomenės politine organizacija, kuriai suteiktas valdingų prerogatyvų kompleksas. Todėl valstybės, arba politinė, valdžia dar vadinama viešąja valdžia7, nes ji veikia visuomenės vardu ir atstovauja jos interesams. Valstybės valdžia turi viršenybę prieš kitas valdžios rūšis visuomenėje, kuri išreiškiama per valstybės suverenitetą.