Ištrauka

VERŽLIOS IK PASITIKINČIOS LIETUVOS LINK

Naglis Kardelis

Per Prezidento Valdo Adamkaus kadenciją Lietuva pasiekė įspūdingų laimėjimų. To negalėtų paneigti nei ideologiniai Prezidento oponentai, nei šiaip skeptikai. 2002-ųjų metų rudenį Lietuva jau stovi ant NATO slenksčio, taip pat yra įveikusi didžiausias kliūtis kelyje į Europos Sąjungą. Vien tik Lietuvos narystė Šiaurės Atlanto Organizacijoje (kuri yra jau beveik nuspręstas dalykas) taptų neginčijamu puikaus vadovavimo šaliai įrodymu. Aišku, Valdo Adamkaus indėlis į euroatlantinę Lietuvos integraciją nėra didesnis už Vytauto Landsbergio, nes pastarąjį jau dabar galime laikyti figūra, kurios istorinis statusas svaresnis už tą, kurį garantuotų formali Prezidento institucija: net jei Vytautas Landsbergis, kurį pavadinčiau antruoju po Jono Basanavičiaus Lietuvos patriarchu, ir nebuvo - kaip tvirtina jo priešai - Lietuvos Prezidentas, jis bet kokiu atveju yra ir tautos atmintyje išliks daugiau nei Prezidentas. Tačiau būtent Valdui Adamkui teko labai svarbi istorinė misija įtvirtinti Kovo 11-osios iškovojimus. Prezidentas ne tik puikiai susidorojo su šia užduotimi, bet ir suteikė politiniam šalies gyvenimui vakarietiškos kultūros, dinamiškumo ir elegancijos, sakytume, savito adamkiško stiliaus, kuris nepasiekiamas sovietinėje sistemoje išaugusiam žmogui. Būtų beveik neįmanoma rasti Lietuvoje kitą asmenybę, ypač dabar, kai nepriklausomybę atgavusi valstybė turi prisikelti iš penkiasdešimt metų trukusios užmaršties ir naujai prisistatyti pasauliui. Pati Adamkaus asmenybė yra tokia stipri ir charizmiška, jog tampa visos Lietuvos simboliu, siūlančiu naują valstybės viziją: kaip Prezidentas, kuris nėra jaunas, bet labai jaunatviškas, veržlus ir žvelgiantis ne į praeitį, o į ateitį, taip ir Lietuva, būdama sena valstybė, turinti labai garbingą praeitį, privalėtų didžiuotis šia praeitimi, bet ne gyventi vien jos prisiminimais, drąsiai žvelgti į ateitį ir ją kurti. Orus, pasitikintis savimi, bet drauge nepaniuręs ir niekuomet neprarandantis humoro jausmo Prezidentas visiems Lietuvos piliečiams teikia pasitikėjimo ne tik juo kaip Prezidentu, bet ir visa šalimi bei pačiais savimi.

Daugiausia Valdo Adamkaus nuopelnas yra tai, kad lietuviai jau pradeda įveikti savo kaip tariamai mažos ir nereikšmingos tautos, gyvenančios mažoje, galingų kaimynių apsuptoje valstybėje, kompleksą. Amerikietiškoji Prezidento patirtis ir jo ryšiai su politiniais JAV sluoksniais leido užsitikrinti Lietuvai galingiausios pasaulio valstybės paramą ir simpatijas. Lietuva drauge su Lenkija tapo labiausiai Ameriką palaikančiomis ir - tai svarbiausia - jos palaikomomis šalimis Vidurio Europoje. Be to, atviras ir diplomatiškas charakteris padėjo Adamkui užmegzti labai draugiškus santykius su kaimyninių valstybių (ypač Lenkijos) vadovais. Strateginė partnerystė su Jungtinėmis Valstijomis ir geri santykiai su kaimynėmis padidino ne tik Lietuvos saugumą, bet ir jos įtaką bei autoritetą Vidurio Europoje ir Baltijos jūros regione. Iš "mažos" ir užguitos valstybėlės, kurioje dar taip neseniai gyveno įvairiausių nevisavertiškumo kompleksų kamuojami žmonės, Lietuva pamažu tampa išdidžių, pasitikinčių savo jėgomis piliečių apgyventa regionine galybe. Šalies veržlumo didėjimą rodo prognozuojamas penkių nuošimčių ekonomikos augimas šiais metais, o išaugęs autoritetas skatina visuotinį susidomėjimą Lietuva, kurį liudija gerokai (beveik iki dviejų milijonų) padidėjęs metinis kraštą aplankančių užsienio turistų skaičius.

Lietuva niekada nebuvo maža ir nereikšminga valstybė, bet prireikė Valdo Adamkaus politinio talento ir žmogiškos charizmos, kad lietuviai atgautų prarastą orumo jausmą ir pasitikėjimą savimi. Ir iš tiesų, jei visas pasaulio valstybes išrikiuotume į eilę pagal teritorijos plotą ir gyventojų skaičių, nesunkiai pamatytume, kad Lietuva yra vidutinio dydžio valstybė, turinti puikią geografinę padėtį, derlingą žemę, gana švarų orą bei vandenį, o svarbiausia - išsilavinusius žmones. Gyventojų skaičiumi Lietuva gerokai didesnė už tokią, atrodytų, labai didelę valstybę kaip Mongolija. Teritorijos atžvilgiu ji didesnė, pvz., už Šveicariją ar Daniją (be Grenlandijos). Klestintis Singapūras, kuriame maždaug tiek pat gyventojų, kiek Lietuvoje, už ją mažesnis šimtą kartų. Ką ir kalbėti apie Ramiojo vandenyno salų valstybes, antai Tuvalu, kur gyvena kiek daugiau nei devyni tūkstančiai žmonių, o bendras visų šios valstybės salų plotas nesiekia dvidešimt keturių kvadratinių kilometrų: koralinių atolų žiedai tokie siauri, jog įbridus į atolo viduryje telkšančią lagūną galima permesti akmenį į vandenyną kitoje žiedo pusėje... Kai kurie lietuviai tebeverkšlena dėl neaiškios savo ateities, dėl globalizacijos pasekmių, nors jiems nereikia jaudintis, kad dėl visuotinio klimato atšilimo jų valstybę užlies vanduo (tai gresia Maldyvų, Tuvalu ir daugelio kitų salų valstybių, kurių teritorija iškilusi virš vandenyno lygio vos keletą metrų, gyventojams). Lietuvai nereikia jaudintis nei dėl jūros vandens pertekliaus, nei dėl gėlo vandens stygiaus, kaip kad singapūriečiams, geriantiems importuotą ir nereta panaudotą bei perdirbtą gėlą vandenį. Izraelio žydai, kurių tik šiek tiek daugiau nei lietuvių, gyvena kelis kartus mažesnėje nederlingoje teritorijoje, apsuptoje priešiškų valstybių, didžiąją šios teritorijos dalį sudaro dykuma, be to, žydai importuoja gėlą vandenį iš Turkijos, gyvena beveik nuolatinio karo sąlygomis, neišprotėja nuo nesibaigiančio savižudžių teroro, ekonomiškai klesti ir dar labiau nei lietuviai sugeba džiaugtis gyvenimu. Dalis mūsų tautiečių, prisimenančių sovietinę tremtį, niekaip negali išsigydyti aukos sindromo ir pradėti žvelgti į ateitį, nors tremtyje žuvo daug mažesnis lietuvių nuošimtis nei tibetiečių per 1959-ųjų metų kinų agresiją. Prisipažinsiu, man sunku suvokti, kodėl dauguma lietuvių dainų beveik patologiškai liūdnos, o Karibų salų gyventojų - guvios ir linksmos, nors šių salų žmonės gyvena visiškame skurde, įsikūrę mažytėse valstybėse, kurių kiekvieną sudaro virš vandens iškilęs ugnikalnis, nuolat grasinantis išsiveržti ir visą valstybės teritoriją padaryti negyvenamą. Į ateitį optimistiškiau žvelgia netgi japonai, statantys milžiniškus miestus ant nuolat drebančios žemės ar netgi tiesiog jūroje, kitaip (metaforiškai) tariant, statantys ant smėlio. Dar ir dabar, po dvylikos nepriklausomybės metų, kai kurie tautiečiai dejuoja dėl skurdo ir dėl jiems neva gresiančio bado, nors dirbamos žemės Lietuvoje yra maždaug tiek, kiek Japonijoje, kurioje gyvena trisdešimt kartų daugiau žmonių (tuo tarpu dalis Lietuvos žemdirbių nežino, kur dėti savo perprodukcijos vaisių ir bando šantažuoti valstybę). Visus šiuos pavyzdžius suminėjau dar neatsibudusiems tautiečiams sugėdinti ir jiems pasakyti: brangieji, gyvenate beveik idealiame krašte, kurį iš jūsų norėtų paveržti bet kuri tauta, ir dar skundžiatės... Tačiau, kaip jau minėjau, Valdo Adamkaus kadencijos metu dauguma lietuvių pradėjo atgauti pasitikėjimą savo jėgomis, ir tai nemažas Prezidento nuopelnas. Palyginus 2002-ųjų metų Lietuvą su Lietuva iki Adamkaus, pastaroji atrodytų tarsi įmigusi šalis, lėtųjų kraštas (ne Lietuva, o Lėtuva). Regis, būtent Adamkaus kadencijos metu tautiečiai pamatė, kad Lietuvos nerealizuotos galimybės yra tokios didelės, jog ši šalis galėtų klestėti kaip Danija, Šveicarija ar Singapūras, joje galėtų patogiai gyventi ir kurti apie dvidešimt milijonų gyventojų, o geležinis Lietuvos vilkas - staugti garsiau už keltišką Airijos tigrą... Jei lietuviai iki galo įveiks savo vangumą ir vieną sykį tikrai atsibus, jie pasieks tokių rezultatų, kad Lietuva kada nors iš tiesų bus vadinama Baltijos vilku. Lietuviams paprasčiausiai reikia įveikti savąjį provincialumą ir suvokti naujos epochos realijas, o padėti jiems taip padaryti niekas negali geriau už tokį Prezidentą kaip Valdas Adamkus. Prezidentas, kaip ir kiekvienas tikras politikas, neprivalo būti nei ūkininkas, nei statybininkas, nei (senų valdovų ir nesenų vadovų papratimu) medžioklis. Prezidentas neprivalo būti technokratas ar biurokratas. Jis privalo turėti ryškią charizminę asmenybę, tvirtą charakterį, politiko talentą ir ateities viziją, kuri suburtų tautą. Adamkus visa tai turi. Kontroversija dėl Valdovų rūmų Vilniuje atstatymo (tiksliau tariant, pastatymo) simboliškai atskleidžia dvi konkuruojančias Lietuvos ateities koncepcijas. Viena jų, kuriai atstovauja ankstesnysis Prezidentas ir dabartinis premjeras Algirdas Brazauskas, parėmęs Valdovų rūmų pastatymą, naują Lietuvą norėtų kurti pagal praeities modelius ir brėžinius. Kadangi autentiškų Valdovų rūmų brėžinių beveik neišliko, naujai statomi rūmai iš esmės bus nei nauji, nei seni, o Lietuva, bandoma kurti pagal tokį Valdovų rūmų modelį, taip pat būtų nei sena, nei nauja, o įstrigusi istorijos akligatvyje tarp praeities ir ateities. Beje, šia proga derėtų pastebėti, jog dauguma kairiųjų Lietuvos inteligentų savąjį sovietinės praeities ilgesį transformavo į romantinę feodalinės Lietuvos ir pagoniškosios religijos, kurios neįmanoma netgi patikimai rekonstruoti, nostalgiją, bet šio ilgesio esmė išliko ta pati: tai praeities ilgesys ir ateities baimė, kitaip sakant, žvilgsnis į praeitį, o ne į ateitį. Ironiška ir tai, jog valstietiškas lietuvių konservatyvumas įgyja kairuoliškas formas, o Lietuvos konservatorių partija, siūlanti modernios valstybės viziją, bene radikaliausiai kovoja su šiuo konservatyvumu. Kita Lietuvos kūrimo koncepcija, kuriai atstovauja dabartinio Prezidento Valdo Adamkaus požiūris, į Lietuvos ateitį žvelgia atviromis akimis, o ne per istorinių stilizacijų akinius. Turime prisiminti, jog netgi tarpukario Lietuvos valstybė aklai nemėgdžiojo LDK modelio (tai, beje, ir užtikrino tuometinės Lietuvos Respublikos modernumą bei kultūros pasiekimus). Juo labiau ta Lietuvos valstybė, kurią kuriame dabar, negalės būti nei LDK, nei tarpukario Lietuvos Respublikos stilizacija. Kitaip tariant, jei negalime atstatyti senų autentiškų Valdovų rūmų, tuomet jau geriau iš karto statyti naują Lietuvą, o ne naujus Valdovų rūmus kaip netikusį simbolinį būsimos Lietuvos projektą. Priešingai nei teigia garbingos giesmės žodžiai (visiškai tikę XX amžiaus pradžiai), naujos Lietuvos kūrėjai XXI šimtmetyje stiprybės semsis ne tiek iš praeities, kiek iš drąsių ateities vizijų. Lietuviai yra pernelyg gabi ir kūrybinga tauta, kad pavirstų savo garbingos istorijos įkaitais, o jų valstybė taptų veikiau folkloriniu, o ne politiniu ir pilietiniu dariniu. Labai archajiška lietuvių kalba, turtingos tautinės tradicijos ir mįslinga senoji religija, visas indoeuropietiškas ir baltiškas Lietuvos paveldas yra be galo įdomūs viso pasaulio mokslinei bendruomenei, tačiau turime nepamiršti, jog pasauliui galime būti įdomūs ne vien kaip gyvosios iškasenos bei muziejiniai eksponatai, pagaliau kad Lietuva yra ne vien mokslo objektas, o gyva, besivystanti laisvų ir kūrybingų piliečių visuomenė. Tai pamiršę mes, grynakraujai indo-europiečiai, būsime jau ne europiečiai, o greičiau Europos indai ar indėnai, o Lietuva pavirs "indėnišku" senųjų indoeuropiečių rezervatu, gigantiškomis Rumšiškėmis... Man regis, būtent Prezidentui Valdui Adamkui ir jo liberalioms (plačiąja prasme) pažiūroms turime būti dėkingi už tai, kad jo kadencijos metu lietuviai pradėjo, viena vertus, kritiškiau bei ironiškiau žvelgti į savuosius istorinius simbolius, išaugo iš kūdikiško politinės stabmeldystės amžiaus, kita vertus, ėmė rimčiau ir atsakingiau dirbti kasdienį savo darbą, asmeniškai investuodami į naujos Lietuvos, savo pačių, o ne kunigaikščių, valdovų ar tautos vadų Lietuvos ateitį.

Be abejo, Valdo Adamkaus Lietuvoje dar daug skurdo, moralinio pakrikimo, lietuviško pavydo ir pagiežos. Nerimą kelia didelis nusikalstamumas ir neįprastai sparčiai augantis savižudžių (ypač jaunų) skaičius, daugelio žmonių nesugebėjimas tinkamai naudotis laisve ir atsivėrusiomis galimybėmis, žmogaus gyvybės (visų pirma negimusios) nuvertinimas. Visuomenė dar turi pajusti tikrųjų, dvasinių vertybių alkį, taip pat suvokti, jog pati savaime laisvė nėra vertybė, o veikiau galimybė rinktis vertybes. Kita vertus, yra neteisinga dėl moralinio pakrikimo kaltinti vien Vakarus, Ameriką, kapitalizmą, globalizaciją, kompiuterius, vartotojišką Vakarų visuomenės stilių ir pan. Tai, kad gigantiškuose Lietuvos didmiesčių prekybos centruose gausu įvairių prekių, užtikrinančių fizinę žmogaus egzistenciją, visiškai nekliudo dvasiniam jo tobulėjimui. Priešingai - rūpintis dvasia būtų daug sunkiau, jeigu, kaip sovietiniais laikais, būtų sunku pasirūpinti netgi kūnu, nuolat gaištant eilėse brangų laiką ir vaikantis deficito. Dvasinis kai kurių žmonių išsigimimas ir valdininkų korupcija rodo ne kapitalizmo ydas, o tai, kad iš sovietinės sistemos gravitacijos lauko nepavyks išsiveržti vien grynojo liberalizmo varikliais, bet prireiks autentiško sąlyčio su gilesniais būties klodais ir galingesnėmis jėgomis, su tūkstantmečių išbandytomis vertybėmis bei religine tradicija. Jei lietuviai per artimiausius metus iš valstybės valdymo sistemos nepašalins sovietinio feodalizmo reliktų ir nesukurs teisinių pamatų, ant kurių galėtų oriai stovėti paprastas doras žmogus, o ne vien prisitaikęs sovietinis nomenklatūrininkas, naujasis turčius ir kyšininkas, moralinis klimatas Lietuvoje gali tapti toks slogus, kad jau ne paskiriems žmonėms, o visai valstybei prireiks psichoanalitiko, kad išpainiotų susikaupusių nuoskaudų rezginį. Čia būtina pažymėti, jog savo kadencijos metu Valdas Adamkus ne kartą panaudojo savo autoriteto jėgą kovodamas su suvešėjusia Lietuvos valdininkų korupcija, nors ne kartą buvo oponentų kritikuotas už tai, jog esą peržengia savo įgaliojimų ribas ir imasi Prezidento institucijai nebūdingų funkcijų. Valdas Adamkus, atsisakęs būti vien simboliniu Prezidentu (sakytume, praesidens oriosus), paradoksiškai tapo kone idealaus Prezidento simboliu ir moralios Lietuvos garantu.

Veržlios ir pasitikinčios Lietuvos kūrimas jau prasidėjo. Nepaisydami visų sunkumų ir šiuolaikinio pasaulio kolizijų, nepaisydami neteisybės ir nuoskaudų, į savo šalies ateitį žvelgiame su viltimi. Tad belieka Valdo Adamkaus paprašyti, kad ir ateinančius kelerius metus jis sutiktų būti mūsų Prezidentu ir toliau dirbtų tuos darbus, kuriuos sėkmingai pradėjo.