Apie knygą
„Žinau tik viena – svarbiausia mokėti atleisti. Ir nieko daugiau neišgalvosi. Atleisti ir daryti kaip kužda širdis. Širdis pasakys myli ar ne. Galų gale nesvarbu, myli ar nebemyli, svarbiausia gailestingumas. Gailėti turėtume visų. Visada. Vadinasi, ir atleisti. Aš mokausi šito jau keturiasdešimt metų. Dar neišmokau.“
Esu labai dėkinga Bernardinų internetiniam puslapiui, o ypač Elvyrai Kučinskaitei, kuri paskambino ir paprašė, kad parašyčiau nedidelės apimties tekstus.
– Apie tikėjimą ir Dievą? – paklausiau.
– Apie ką norite, – atsakymas.
Ir taip beveik dvejus metus siunčiau tuos rašinius. Jei nebūtų skambučio, nebūtų ir knygos (kiekvieną kartą – jau penktą – sakau sau: viskas, daugiau jokių rašymų. Viskas!). Kai ką turėjau dar nespausdinus, kai ką naujo parašiau, bet pagrindą sudaro tai, kas buvo skelbta Bernardinų puslapyje. Vadinasi, ne viskas (beveik viskas) nepriklauso nuo mūsų valios. Posakis „Žmogus savo likimo kalvis,“ – man vienas bjauriausių. Pati Būtis (ar Dievas, – kaip norite) yra svarbiausias mūsų Gyvenimo ir Mirties režisierius.
Nieko naujo kaip ir tai, ką čia parašiau, skaitytojas šioje knygoje neras – tik amžinai tas pats širdies nerimas.
Doloresa
