Nelė Mazalaitė (1907–1993) – viena žymiausių ir populiariausių prieškario Lietuvos rašytojų. Savo kūrybos kelią tęsė išeivijoje. Ši novelių ir legendų rinktinė – pirmoji N. Mazalaitės kūrybinio palikimo knyga vėl nepriklausomoje Lietuvoje. Rašytoja įdomi ir aktuali daugeliu aspektų: ir kaip praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio ryškiausia reprezentantė, ir kaip savitas balsas išeivijoje, ir kaip vienos iš dabar populiarėjančios feministinės krypties pradininkė.
Svarbiausias akcentas N. Mazalaitės prozoje (tiek novelistikoje, tiek romanuose): jos moterys nėra „rūpesčių moterys“. Jos gali sau leisti svajoti, įsimylėti, tuo tarpu vyrai uždirba pinigus (dažniausiai tarnauja valdiškose įstaigose). Rašytoja kuria idealų, tobulą moters paveikslą, todėl jos novelių moterys apdovanotos visomis dorybėmis – išsilavinusios, muzikalios, patrauklios. Tokių moterų ateitis – vienatvė (vienatvė šeimoje arba vienatvė visuomenėje – senmergystė). Tačiau vienatvę jos renkasi pačios. Tai lyg apsauginė priemonė, tai pasirinkimas būti nepažeidžiamoms, nes nuo realybės paprasčiausiai pasislepiama.
Knygos sudarytoja ir pratarmės autorė yra apgynusi daktaro disertaciją apie N. Mazalaitės kūrybą.
