Ištrauka

Jos vardas buvo Erina – taip pat kaip ir gimtosios šalies . Ir taip pat kaip gimtoji šalis ji buvo tikras prieštaravimų raizginys, kuriame derėjo maištingumas ir poezija, aistra ir prasta nuotaika. Erinai pakako jėgų kovoti už savo įsitikinimus, ji buvo tokia užsispyrusi, kad nesudėdavo ginklų net tada, kai kova būdavo pralaimėta, ir tokia kilniaširdė, kad prireikus galėdavo atiduoti kitiems viską iki paskutinio siūlo. Ji buvo švelnios sielos ir aštraus proto moteris. Turinti saldžių svajonių ir didelių ambicijų.
Jos vardas Erina, Erina Makinon – ir dabar ji buvo įsitempusi it katė.
Tiesa, per savo gyvenimą ji viso labo trečią kartą lankėsi Korko oro uoste. Atvirai kalbant, kituose visai nesilankė. Ir vis dėlto ne dėl žmonių spūsties ar triukšmo spurdėjo širdis. Jai visai patiko klausytis pranešimų apie besileidžiančius ir kylančius lėktuvus. Patiko mąstyti apie jais vienur ar kitur skrendančius žmones.
Londonas, Niujorkas, Paryžius. Pro storą stiklą Erina stebėjo nosimi į viršų kylančius lėktuvus ir įsivaizdavo, kur jie galėtų skristi. Galbūt kurią nors dieną ji irgi lips į vieną iš jų ir patirs tą širdį gniaužiantį jausmą, kuris apima lėktuvui kylant.
Erina papurtė galvą. Ji buvo įsitempusi kaip styga ne dėl kylančio lėktuvo, o dėl to, kuris turėjo nusileisti. Tai turėjo įvykti netrukus. Jau ketino persibraukti ranka per plaukus, bet susivaldė. Tikrai nereikėtų dabar savęs glostinėti ar tampyti. Dar po pusės minutės ji perėmė rankinę į kitą ranką ir pasitaisė švarkelį. Nenorėjo atrodyti išsitaršiusi ar įsitempusi... arba nuskurusi. Erina pasilygino delnu sijoną.
Visa laimė, kad mama taip meistriškai siuva. Tamsiai mėlynas sijonas ir prie jo tinkantis švarkelis pabrėžė šviesų jos gymį.
Nors kostiumėlio modelis buvo kiek per daug konservatyvus Erinos skoniui, spalva labai tiko prie akių. Ji norėjo atrodyti dalykiška, pasitikinti savimi – netgi sugebėjo neklusnius tamsiai rudus plaukus susisukti į tvarkingą kuodą. Nusprendė, kad taip atrodo vyresnė. Vylėsi, kad ir rafinuotesnė.
Nusipudravo strazdanomis pabarstytą nosytę ir pasiryškino lūpas. Rūpestingai pasidažė akis, o į ausis įsisegė senovinius, be galo mielus auksinius pusmėnuliukus, kuriuos buvo dovanojusi senelė.
Mažiausiai troško pasirodyti pilka ir neskoninga. Kaip vargšė giminaitė. Nuo šios minties jai kilo noras dantimis griežti. Apie tokius jausmus kaip gailestis ar net užuojauta Erina net pagalvoti negalėjo. Ji – Makinon, ir nors likimas jai nenusišypsojo taip kaip pusseserei, Erina buvo pasiryžusi visko pasiekti savo rankomis.
Štai ir jie. Erina nurijo gerklėje įstrigusį gniutulą. Ji stebėjo lėktuvą, riedantį nusileidimo taku link oro uosto vartų – nediduką grakštų lėktuvėlį, kokį įstengia išsinuomoti tik turtingieji ir galingieji. Įsivaizdavo, kaip jaustųsi sėdėdama viduje, gurkšnodama šampaną ar kramsnodama kokius retus skanėstus. Vaizduotę Erina turėjo labai lakią. Trūko vienintelio dalyko – galimybių savo fantazijoms įgyvendinti.
Pirmoji iš lėktuvo išlipo pagyvenusi ponia, vedina maža mergaite. Moteris buvo žila, tvirtai sudėta. Šalia jos mergytė atrodė kaip miniatiūrinė rudaplaukė fėja. Kai jiedvi pasiekė žemę, iš paskos nubildėjo kokių penkerių šešerių metų berniukas.
Net ir pro storą stiklą Erina beveik girdėjo, kaip moteris jį bara. Laisvąja ranka ji čiupo berniuką ir šis šelmiškai nusišypsojo. Erina akimirksniu pajuto jam giminišką artumą. Jeigu teisingai atspėjo berniuko amžių, tai turėjo būti Brendonas, Adelės vyresnėlis. Moteriai į ranką įsikibusi ir aplamdytą lėlę glaudžianti mergaitė tikriausiai Kilė, maždaug metais jaunesnė dukrelė.
Paskui pasirodė vyras ir Erina atpažino Trevį Grantą. Pusseserė prieš septynerius metus ištekėjo už šio vyro – Karališkųjų pievų šeimininko, auginančio grynakraujus ristūnus. Jis buvo aukštas, plačiapetis ir šypsojosi sūnui, nekantriai trypčiojančiam asfaltuotoje oro uosto aikštėje. Miela šypsena, – nusprendė Erina. Tokia bet kurią moterį priverstų sutrikti ir kelis kartus atsisukti užplūdus netikrumui, ar galima atsipalaiduoti, ar reikėtų pasitempti. Erina trumpai matėsi su juo prieš ketverius metus, kai į Airiją buvo parvežęs žmoną. Valdingas vyriškis, – pamanė tada. Iš tų vyrų, kuriais moteris gali pasikliauti, jei žengia koja kojon.
Ant rankos Trevis nešėsi dar vieną vaiką – tamsiaplaukį berniuką tankiomis kaip tėvo garbanomis. Šis taip pat šypsojosi, bet ne į brolį su seserimi apačioje žvelgdamas. Užvertęs galvą jis siuntė šypseną dangui, iš kurio ką tik nusileido. Pastatęs berniuką ant žemės Trevis pasisuko ir ištiesė ranką.
Adelijai pasirodžius lauke, jai į plaukus įsisuko saulės spinduliai – veidą ir pečius gaubė sodrus kaštonų spalvos debesis. Ji irgi juokėsi. Net iš tolo Erina matė, kad pusseserė švyti. Ji buvo nedidelio ūgio. Kai čiupęs už liemens Trevis nukėlė žmoną nuo laiptelių ir pastatė ant žemės, ji nesiekė jam nė iki peties. Erina atkreipė dėmesį, kad jis nepaleido jos, laikė apkabinęs ne tiek valdingai, kiek globėjiškai, saugodamas ją ir joje augantį kūdikį.
Erinai juos stebint Adelija paglostė delnu vyrui skruostą ir jį pabučiavo. Visai kaip meilužė, – nusprendė Erina, – o ne seniai už jo ištekėjusi moteris.
Erina pajuto, kaip ją persmelkė pavydas. Nesistengė jo užgniaužti. Niekada nevengdavo jokių jausmų, leisdavo jiems laisvai joje keroti, ir visai nesvarbu, kuo tai baigsis.
O kodėl turėtų jai nepavydėti? – klausė savęs Erina. Adelija Kanein, našlaitėlė iš Skibereno, ne tik išsikapstė iš vargų, bet sugebėjo iškilti aukštai virš jų. Toks pavyzdys tik suteikia daugiau pasitikėjimo. Erina irgi ketina tai padaryti. Atlošusi pečius ji žengė į priekį, tuo metu lėktuvo tarpduryje pasirodė dar vienas žmogus. Erina pamanė, kad tarnas, bet paskui įsižiūrėjo atidžiau. Ne, šis vyras niekam netarnautų.
Įsikandęs nepridegtą cigarą jis palengva nu¬sileido ant žemės. Iš lėto, šiek tiek nepatikliai apsidairė aplinkui. Visai kaip pantera, – pagalvojo 
Erina. Pantera, ką tik gracingai nušokusi nuo vienos uolos ant kitos. Jo akis slėpė akiniai nuo saulės, bet ji nujautė, kad žvilgsnis bus aštrus, kiaurai smingantis ir nelengvai atremiamas.
Vyras buvo toks pat aukštas kaip Trevis, tik lieknesnis. Tvirtas. Šis žodis sukosi ant liežuvio galo, kai Erina spoksojo į jį papūtusi lūpas. Jis pasilenkė pasikalbėti su vienu iš vaikų – judesiai atrodė tingūs, bet ne abejingi. Poilgiai tamsūs tiesūs plaukai krito ant medvilninių marškinių apykaklės. Avėjo sunkius batus ir mūvėjo nutrintus džinsus, bet Erina atmetė mintį, kad jis ūkininkas. Neatrodė panašus į artoją, greičiau į žemvaldį.
Ir kodėl toks vyras leidosi į kelionę su jos pusseserės šeima? Gal irgi koks giminaitis? Erina nejaukiai pasimuistė. Galiausiai visai nesvarbu, kas jis toks. Ji pasičiupinėjo kuodą ir užčiuopusi du išsipešusius smeigtukus susmeigė giliau. Ką gi, puiku, jeigu jis Trevio Granto giminaitis.
Bet nepažįstamasis neatrodė priklausąs pusseserės vyro giminei. Tiesa, gymio panašaus, bet visi panašumai tuo ir baigiasi. Jis buvo prakaulus ir griežtas pažiūrėti. Erina prisiminė mokyklinius tikybos vadovėlius su piešiniais, kuriuose buvo vaizduojamas šėtonas.
Geriau jau valdyti pragare nei tarnauti danguje.
Taip... Pirmą kartą šiandieną jos lūpas suvirpino šypsena. Panašu, kad ir šis vyras gali būti tokios nuomonės. Giliai atsikvėpusi Erina žengė į priekį pasitikti giminaičių.
Pirmas pro duris įkurnėjo Brendonas su vienu atrištu batu ir smalsiai degančiomis akimis. Paskui jį neįtikėtinai mitriai įskuodė žiloji moteris.
– Sustok, šelmi. Neleisiu tau vėl pasprukti.
– Aš tik noriu ją pamatyti, Hana. – Berniuko balsas buvo linksmas, be lašelio atgailos, kai moteris čiupo jį už rankos.
– Jau tuoj pamatysi. Nėra jokio reikalo mirtinai gąsdinti mamos. Kile, laikykis šalia manęs. 
– Gerai. – Mažoji dairėsi aplinkui taip pat smalsiai kaip ir brolis, bet niekur nesiveržė. Staiga ji pastebėjo Eriną.
– Štai ji. Čia mūsų pusseserė Erina. Tokia pat kaip nuotraukoje. – Nė kiek nesivaržydama mergytė priėjo artyn ir nusišypsojo. – Tu mūsų pusseserė Erina, tiesa? Aš esu Kilė. Mamutė sakė, kad lauksi mūsų.
– Jo, aš Erina, – džiaugsmingai prisipažino mergina ir pasilenkusi suėmė mažylę už smakriuko. Nerimas staiga virto nuoširdžiu susižavėjimu. – Kai paskutinį kartą tave mačiau, buvai dar visai mažikė, suvystyta į antklodikę nuo lietaus ir bliovei taip, kad būtumei ir mirusį prikėlusi.
Kilė išpūtė akis.
– Ji kalba visai kaip mamutė, – pranešė 
mergaitė. – Ateik čia, Hana. Paklausyk, ji kalba visai kaip mamutė.
– Laba diena, panele Makinon. – Viena ranka Hana stipriai laikė Brendoną už peties, o kitą ištiesė jai. – Malonu susipažinti. Esu Hana Bleikli, jūsų pusseserės namų šeimininkė.
Namų šeimininkė... Erina suėmė jai ištiestą visko mačiusią ranką. Kaneinų moterys, kurias ji pažinojo, yra dirbusios namų šeimininkėmis, bet pačios niekada jų neturėjo. 
– Sveiki atvykę į Airiją. O tu tikriausiai Brendonas.
– Aš jau esu buvęs Airijoje, – išdidžiai pareiškė jis. – Bet dabar pats skraidinau lėktuvą.
– Nejaugi? – Žvelgdama į jį, elfiškuose veido bruožuose ir giliose žaliose akyse Erina išvydo pusseserę. Turbūt šis vaikas – tikras vijurkas. Jos motina sakydavo, kad ir Adelija tokia buvusi. – Nuo to laiko, kai jus mačiau, visi labai paaugote.
– Aš vyriausias. Dabar Bredis mažius.
– Erina? – Pakėlusi akis ji išvydo atskubančią Adeliją. Nors besilaukianti ir apsunkusi, ši judėjo gracingai. O kai apkabino, Erina jos rankose pajuto jėgą. Iškart atpažino savą kraują – jiedvi priklausė tai pačiai šeimai, buvo iš tų pačių šaknų. – Ak, Erina, kaip gera grįžti namo, kaip gera tave pamatyti. Leisk, noriu tavimi pasigrožėti.
Adelija nė kiek nepasikeitė, – pamanė Erina. Nors jau beveik trisdešimties, bet atrodė gerokai jaunesnė. Lygus, be menkiausios raukšlelės, veidas spindėjo apsuptas kupetos žvilgančių plaukų, kuriuos ji vis dar nešiojo palaidus. Pusseserė švytėjo tokiu tikru, tokiu nuoširdžiu pasitenkinimu, kad Erina pajuto, kaip jis persismelkia pro jos santūrumą.
– Atrodai nuostabiai, Di. Amerika išėjo tau į naudą.
– O gražiausia Skibereno mergikė tapo gra¬žuole moterimi. Ak, Erina. – Ji pabučiavo pusseserę į abu skruostus, nusijuokė, tada vėl pa¬bučiavo. – Tu primeni man namus. – Vis dar stipriai gniauždama Erinos ranką Adelija pasisuko į vyrą. – Juk pameni Trevį?
– Žinoma. Malonu vėl jus matyti.
– O tu per ketverius metus užaugai. – Jis irgi pabučiavo Eriną į skruostą. – Bredžio anąkart dar nebuvo.
– Taigi kad nebuvo, – sutiko ji, o mažylis, apsikabinęs tėčio kaklą, nudelbė ją didelėmis pelėdos akimis. – Vaje, jis tikras jūsų atspindys. O tu gražuoliukas, pusbroli Bredi.
Bredis šyptelėjo ir nusisukęs įsikniaubė tėčiui į kaklą.
– Ir labai drovus, – paaiškino Adelija, glostydama sūnui galvelę. – Priešingai nei tėtis. Labai ačiū, Erina, kad pasisiūlei mus sutikti ir nuvežti į užeigą.
– Nedažnai sulaukiame svečių. Aš turiu mažą autobusiuką. Iš ano karto tikriausiai prisimenate, kad čia keblu išsinuomoti automobilį, todėl paliksiu jį jums, kol svečiuositės. – Kalbėdama Erina pajuto, kaip panižo kaklą, lyg kas kutentų ar bandytų perspėti. Iš lėto atsisukusi ji sutiko žvilgsnį liesojo vyriškio, kurį matė lipantį iš lėktuvo.
– Erina, čia Berkas. – Pajutusi judėjimą įsčiose Adelija palietė ranka pilvą. – Berkai Loganai, susipažink su mano pussesere Erina Makinon.
– Malonu susipažinti, pone Loganai, – linktelėjo galvą Erina ir vos nekrūptelėjo pamačiu-
si savo atspindį veidrodiniuose jo akinių stik¬luose.
– Ir man malonu, panele Makinon. – Berkas iš lėto nusišypsojo, paskui vėl įsikando cigarą.
Per tamsius akinius Erina nematė jo akių, bet neapleido nejaukus jausmas, kad jie netrukdo jam kiaurai varstyti ją žvilgsniu.
– Neabejoju, kad esate pavargę, – tarė ji Adelijai, bet atkakliai nenusuko žvilgsnio nuo Berko. – Autobusiukas laukia prie išėjimo. Palydėsiu jus į lauką, o tada pasirūpinsiu bagažu.
Jiems žingsniuojant per nediduką oro uosto terminalą, Berkas laikėsi kiek atokiau. Taip jam labiau patiko – patogiau stebėti. O dabar jis buvo nusitaikęs į Eriną Makinon. Mažutė dailutė mergaičiukė, – mąstė stebėdamas, kaip juda jos ilgos kojos, aptemptos klasikinio stiliaus sijonu. Skrupulingai tvarkinga ir įsitempusi it kumelaitė prie starto linijos. Ir kokiose varžybose ji mano dalyvaujanti?
Pakeliui iš Jungtinių Valstijų į Kerą, o paskui iš jo į šį mažytį taškelį žemėlapyje Berkas prisigaudė pokalbių nuotrupų ir susidarė šiokį tokį vaizdą. Makinonai ir Kaneinai nebuvo pirmos eilės giminaičiai. Kiek pavyko suprasti, Adelijos motina ir įdomiosios Erinos Makinon gimdytoja – trečios eilės pusseserės ir augo gretimuose ūkiuose.
Berkas nusišypsojo, kai Erina kiek sutrikusi pažvelgė į jį per petį. Jeigu Adelija Kanein Grant nori giminiuotis su Makinonais, tebūnie. Jis pats neieško šeiminių ryšių, netgi atvirkščiai – jų vengia.
O Erina pažadėjo sau, kad jeigu Berkas nesiliaus į ją šitaip spoksojęs, tikrai išrėš, ką apie jį mano. Mergina užvedė furgoną. Bagažas buvo sukrautas, vaikai smagiai čiauškėjo ir dabar jai reikėjo nepametant galvos išvairuoti iš oro uosto.
Matė jį užpakalinio vaizdo veidrodėlyje, išsiskėtojusį ant siauros sėdynės – vieną ranką buvo užsimetęs ant nutrinto atlošo, o akis įsmeigęs į ją. Kad ir kaip stengėsi, susikaupti ir atsakyti į Adelijos klausimus apie šeimą Erinai sekėsi sunkiai.
Išsukusi į kelią ji puse ausies klausėsi ir kaip įmanydama atsakinėjo. Visi gyvena gerai. Ūkis taip pat laikosi neprastai. Pagaliau šiek tiek atsipalaidavusi pamalonino gandais. O Berkas ir toliau varstė ją žvilgsniu.
Ir tegul, – galiausiai nusprendė Erina. Aiškiai matyti, kad to vyruko manieros nė kiek ne geresnės už darbinio mulo, bet jai nė motais. Atkakliai vengdama Berko žvilgsnio veidrodėlyje ji pasitaisė vėl atsilaisvinusį smeigtuką.
Jai ir pačiai kilo klausimų. Meistriškai apvažiuodama kelyje pasitaikančias duobes Erina žvelgė tiesiai prieš save. Visų pirma – kas per velnias tas Berkas Loganas? Bet nepaklausė, tik nusišypsojo pusseserei kažką pasakius ir dar kartą patikino, kad šeima laikosi kuo puikiausiai.
– Vadinasi, Kalenas dar nevedęs.
– Kalenas? – Nors atkakliai stengdamasi to nedaryti, Erina vis dėlto žvilgtelėjo į Berko atvaizdą veidrodėlyje. Ir mintyse nusikeikė. – Ne. Mūsų mama, žinoma, dėl to labai apgailestauja, bet jis vis dar nevedęs. Kartkartėmis nuvažiuoja į Dubliną padainuoti savo dainų ir pagroti. – Užvažiavus ant nelygaus kelio furgoną ėmė purtyti. – Atsiprašau.
– Nieko tokio.
Erina pasuko galvą ir nuoširdžiai susirūpinusi pažvelgė į Adeliją.
– Taip manai? Kažin ar tau išvis galima ke¬liauti.
– Esu sveika kaip bet kuri iš Trevio kumelių. – Adelija meiliai pasiglostė pilvą. – Be to, dar ne vieną mėnesį teks laukti jų gimimo.
– Jų?
– Šįkart dvyniai. – Jos veidas nušvito šypsena. – Labai to tikėjausi.
– Dvyniai, – tyliai pakartojo sutrikusi Erina, nežinodama, džiaugtis ar stebėtis.
Adelija pasimuisčiusi įsitaisė patogiau. Grįžtelėjusi pažvelgė į vaikus: mažieji jau miegojo, tik Brendonas iš visų jėgų stengėsi neužmigti, nors akys pačios merkėsi.
– Visada norėjau turėti didelę šeimą – tokią kaip tavo.
Furgonas įvažiavo į miestelį ir Erina jai nusišypsojo.
– Atrodo, netrukus pasivysi. Tegul tau padeda gerasis Dievas.
Adelija sukikenusi vėl pasimuistė ir ėmė grožėtis vaizdais ir garsais miestelio, kurį prisiminė iš vaikystės.
Nedideli pastatai, nors kiek labiau apšiurę, vis dar atrodė tvarkingi. Sodriai žalios žolės plotai net švietė tamsiai rudos žemės fone. Miestelio aludės iškaba su užrašu Trilapis dobilas girgždėjo judinama lietumi dvelkiančio vėjelio nuo jūros.
Adelija puikiai prisiminė tą kvapą, beveik užuodė jį. Čia stačios aukštos uolos nėrė žemyn tiesiai į siautėjančią jūrą. Kadaise ji stovėdavo ant uolos ir stebėdavo žvejų valtis, matydavo, kaip žvejai grįžta su dienos laimikiu, iškabina džiūti tinklus ir eina į aludę išmesti burnelės.
Čia būdavo kalbama apie žvejybą ir ūkį, apie vaikus ir mylimuosius.
Čia jos namai. Adelija atsirėmė ranka į atvirą langą ir pažvelgė pro jį. Čia namai – tos vietos ir tokio gyvenimo būdo ji niekaip nepajėgė išstumti iš širdies. Jie pravažiavo pro vežimą šieno, kuris buvo tokios pat spalvos ir kvepėjo taip pat kaip Amerikoje. Bet čia Airija – širdis niekada nesiliovė jos ilgėtis.
– Niekas nepasikeitė.
Erina sustabdė automobilį prie užeigos ir apsidairė. Ji pažinojo kiekvieną šio miestelio lopinėlį ir kiekvieną ūkį šimtus mylių aplinkui. Tiesą sakant, tik tiek ir tepažinojo.
– Tikėjaisi, kad pasikeis? Pas mus niekas nesikeičia.
– Čia juk Odonelio krautuvė. – Adelija išlipo iš furgono. Kažkodėl panoro kojomis paliesti savo jaunystės žemę, troško į plaučius įtraukti Skibereno oro. – Ar jis vis dar pats dirba?
– Senasis ožys ir numirs užsikniaubęs ant prekystalio, skaičiuodamas, ar netrūksta kokio cento.
Nusikvatojusi Adelija paėmė iš Trevio Bredį ir pamylavo glausdama prie savęs, o mažylis nusižiovavo ir pasidėjo galvą jai ant peties.
– Jo, vadinasi, nė jis nepasikeitė. Trevi, ar matai ana tą bažnyčią? Kiekvieną sekmadienį eidavome į ją mišių. Senasis tėvas Fineganas sakydavo tokius monotoniškus pamokslus. Ar vis dar tebesako, Erina?
Erina įsimetė furgono raktelius į rankinės kišenėlę.
– Jis mirė, Di, daugiau nei prieš metus. – Pastebėjusi, kaip apniuko pusseserės veidas, Erina paglostė jai skruostą. – Jam buvo jau per aštuoniasdešimt, jeigu pameni, ir mirė jis ramiai miegodamas lovoje.
Gyvenimas eina į priekį, o žmonės miršta, nori tu to ar nenori – Adelija tai gerai žinojo. Ji atsisuko į bažnyčią. Šie Dievo namai jau niekada nebeatrodys tokie pat.
– Jis palaidojo mamutę su tėveliu. Nepamiršiu, koks geras man buvo.
– Dabar turime jauną kunigėlį, – guviai išbėrė Erina. – Atsiuntė iš Korko. Jis net patį velnią įtikintų atsiversti, nė gyva dvasia nemiega, kai jis aukoja mišias. Maiklas Rajenas sugeba įpūsti Dievo baimės, todėl vyrai į sekmadienio mišias kiekvieną savaitę ateina blaivūs. – Ji sukosi norėdama padėti iškelti bagažą ir įsirėžė tiesiai į Berką. Jis uždėjo ranką jai ant peties lyg 
norėdamas nuraminti ir kiek per ilgai užlaikė. – Atsiprašau?
Erinai nepavyko susivaldyti – išdidžiai kilstelėjo smakrą, o akys sviedė žaibą. Berkas tik nusišypsojo.
– Tai aš kaltas, – tarė jis ir čiupęs du sunkius lagaminus iškėlė iš furgono. – Trevi, tu geriau veskis Di su vaikais vidun. Aš pasirūpinsiu daiktais.
Kitokiomis aplinkybėmis Trevis nebūtų palikęs draugo su krūva nešulių, bet šįkart suprato, kad žmonos jėgos baigia išsekti. Jis žinojo, kokia ji užsispyrusi ir kad vienintelis būdas priversti nusnausti pogulio – pačiam paguldyti ją į lovą.
– Ačiū. O aš paskubėsiu mus įregistruoti. Erina, ar šįvakar pamatysime tave ir tavo šeimą?
– Mes visi atvažiuosime čia. – Erina nesusilaikė ir pabučiavo Di į skruostą. – Pailsėk. Kitaip mamutė pakels tokį triukšmą, kad išvarys tave iš proto. Šitą galiu pažadėti.
– Ar tau jau reikia važiuoti? Gal užeitum į vidų?
– Turiu sutvarkyti keletą reikalų. Eik, kitaip vaikai sumigs gatvėje. Netrukus pasimatysime.
Nors Brendonas ir protestavo, Hana suritino juos vidun. Apsisukusi Erina čiupo dar porą lagaminų ir ėmė kelti lauk. Toptelėjo, kad brangūs drabužiai turbūt daugiau sveria, ir vėl susidūrė akis į akį su Berku.
– Dar keli liko, – burbtelėjo ji ir movė pro šalį.
Užeigoje buvo prietema, bet ramybe toli gražu nedvelkė. Susijaudinę, kad sulauks svečių iš Amerikos, darbuotojai visą savaitę lakstė kaip pakvaišę. Baldai buvo nublizginti, grindys iššveistos. O senoji ponia Maloj, vesdama Di laiptais viršun, paniro į prisiminimus. Vaikai buvo išmyluoti ir pavaišinti karšta arbata bei gaiviaisiais gėrimais. Nusprendusi, kad svečius palieka gerose rankose, Erina išėjo lauk.
Diena buvo vėsi ir giedra. Anksčiau dangų niaukusius debesis jau seniai buvo išsklaidęs vakaris vėjas, taigi saulės šviesa, kaip dažnai pasitaiko Airijoje, buvo ryški, tarsi perlamutrinė. Erina stabtelėjusi nužvelgė miestelį, kuriuo taip žavėjosi pusseserė. Jis niekuo neišsiskyrė iš kitų – tykus, ramus, daugiausia gyvenamas darbininkų ir dažnai atsiduodantis žuvimi. Beveik iš bet kurios vietos galėjai matyti nedidelį uostą, į kurį su dienos laimikiu suplaukdavo valtys. Parduotuvių fasadai visada skrupulingai prižiūrimi. Tai buvo garbės reikalas. O durys paliekamos nerakintos. Toks įprotis.
Miestelyje nebuvo nė vieno, kuris jos nepažinotų, ir nė vieno, kurio nepažinotų ji. Paslaptys čia neilgai likdavo paslaptimis, jos keliaudavo iš lūpų į lūpas lyg mažyčiai lobiai, labai branginami ir apdūsaujami.
O Dieve, kaip ji troško pamatyti ką nors daugiau savo gyvenime. Didžiulius miestus, kuriuose gyvenimas virte verda, lekia pašėlusiu tempu, aistringai ir anonimiškai. Troško pereiti gatve, kur niekas jos nepažįsta ir niekam tai nė motais.
Nors kartą, vieną vienintelį kartelį troško pasielgti beprotiškai, impulsyviai – ir kad niekas, nei šeimynykščiai, nei kaimynai, dėl to neplaktų liežuviais. Tik vieną kartelį.
Trinktelėjusios furgono durelės sugrąžino ją į tikrovę. Erina susigriebė vėl bespoksanti į Berką Loganą.
– Tai jau viskas sunešta? – paklausė stengdamasi būti mandagi.
– Ko gero, taip. – Jis atsišliejo į furgoną. Užsimetęs koją ant kojos išsitraukė žiebtuvėlį ir prisidegė cigarą – niekada nerūkydavo prie Adelijos iš pagarbos jos būklei. Dabar kažkodėl nepajėgė atplėšti akių nuo Erinos. – O judvi su ponia Grant ne itin panašios, tiesa?
Pirmą kartą jis vienu metu ištarė daugiau nei du žodžius. Erina atkreipė dėmesį, kad jo akcentas kitoks negu Trevio. Berkas kalbėjo labiau tęsdamas žodžius, lyg nebūtų jokio reikalo jų skubinti.
– Nebent iš plaukų, – kalbėjo jis toliau, kai Erina nieko neatsakė. – Bet jos labiau panašūs į Trevio prizininko kaštonio, o tavieji... – jis neskubėdamas įtraukė dūmo, – tavieji primena raudonmedžio staliuką mano miegamajame. – Jis šyptelėjo nepaleisdamas cigaro iš dantų. – Nusipirkau, nes man jis atrodė labai dailus.
– Graži mintis, pone Loganai, bet aš nesu nei žirgas, nei stalas. – Pasiraususi kišenėje ji išsitraukė raktus. – Paliksiu juos jums.
Tačiau užuot paėmęs raktelius, jis delnu suėmė juos drauge su jos ranka ir sugniaužė. Jo delnas buvo kietas ir šiurkštus kaip uolų akmenys, krintantys į jūrą. Berkui patiko šios airės laikysena, patiko, kaip ji kilstelėjo ant¬akius – labiau su panieka nei įsižeidusi.
– Ar dar ko nors norėtumėte, pone Loganai?
– Parvešiu tave namo, – tarė jis paprastai.
– Nebūtina. – Ji sukando dantis ir linktelėjo dviem didžiausioms miestelio liežuvautojoms, kurios kaip tik ėjo pro šalį. Aišku kaip dieną, vakare miestelis jau skambės nuo naujienos, kad Erina Makinon stovėjo gatvėje susikibusi už rankų su nepažįstamu vyriškiu. – Tereikia paprašyti, ir mane parveš.
– Nereikia nė prašyti, aš parvešiu. – Nepaleisdamas jos rankos Berkas atsistūmė nuo furgono. – Pažadėjau Treviui tuo pasirūpinti. – Paleidęs Erinos ranką jis mostelėjo į automobilį. – Nesijaudink, aš pratęs vairuoti priešinga kelio puse.
– Jūs patys važinėjate priešinga puse. – Šiek tiek padvejojusi Erina įsiropštė vidun. Laikas skriete skriejo ir jai reikėjo skaičiuoti kiekvieną minutę, kad viską spėtų.
Berkas įsitaisė prie vairo ir pasuko užvedimo raktelį.
– Tuoj pamesi savo smeigtukus, – švelniai perspėjo ją.
Erina pakėlė rankas ir susismaigstė juos atgal, kol jis suko iš miestelio.
– Privažiavęs išsišakojimą suk į kairę. Nuo tos vietos bus likę vos keturi ar penki kilometrai. – Erina susidėjo rankas nusprendusi, kad jau pakankamai su juo pasikalbėjo.
– Gražus kraštas, – tarė Berkas, dairydamasis po žalias vėjo taršomas kalvas. Čia augo dygiosios slyvos, kiek palenktos vyraujančio vakario. Minkštais violetiniais debesimis kūpsojo šiliniai viržiai, o toli šviesiame horizonte stūksojo tamsūs niūrūs kalnai. – Esate netoli 
jūros.
– Gana arti.
– Ar nemėgsti amerikiečių?
Erina pasisuko į jį, vis dar pabrėžtinai oficialiai susidėjusi rankas.
– Nemėgstu vyrų, kurie į mane spokso.
Berkas nukratė pro langą cigaro pelenus.
– Na, tada tavo juodasis sąrašas gerokai trum¬-
pesnis.
– Mano pažįstami vyrai yra gerai išauklėti, pone Loganai.
Jam patiko, kaip ji ištarė jo vardą, vos pastebimai caktelėjusi liežuviu.
– Po perkūnais. Buvau mokomas, kad reikia ilgai ir atidžiai apžiūrėti tai, kas domina.
– Esu tikra, kad manai pasakęs komplimentą.
– Tik šiaip užuominą. Ar šis išsišakojimas.
– Jo. – Erina giliai įkvėpė suprasdama, kad neturi nė menkiausios priežasties pratrūkti, atvirkščiai, aplinkybės taip susiklostė, jog reikia laikytis santūriai. – Ar tu dirbi Treviui?
– Ne. – Jis šyptelėjo, kai užvažiavus ant pro-
¬vėžų pakratė furgoną. – Galima sakyti, mu¬du su juo partneriai. – Jam patiko čionykštis kvapas – sodrus ir drėgnas Airijos aromatas ir šil¬tas žemiškas šalia sėdinčios moters dvelksmas. – Turiu ūkį greta jo.
– Jodinėji? – Ji vėl kilstelėjo antakį ir nužvelgė jį pagauta smalsumo.
– Šiuo metu taip.
Erina papūtė lūpas ir susimąstė. Vaizduotėje matė jį, lekiantį jojimo trasa, o aplink – žirgų kanopų keliamas triukšmas, prakaito kvapas. O štai sėdinčio prie stalo, tvarkančio atsiskaitymus ir pildančio sąskaitų knygas niekaip nepajėgė įsivaizduoti.
– Trevio ūkis gerai laikosi.
Berko lūpas vėl perkreipė šypsena.
– Ar šitaip bandai paklausti, kaip sekasi manajam?
Ji kilstelėjo smakrą ir nusisuko.
– Tai visai ne mano reikalas.
– Aišku, kad ne tavo. Tačiau man sekasi visai neblogai. Nesu tam gimęs, ne taip kaip Trevis, bet man tai tinka – bent kol kas. Jeigu paprašytum, jie pasiimtų tave kartu.
Iš pradžių Erina nelabai suprato, ką Berkas pasakė. Paskui iš nuostabos išsižiojo ir pasisuko į jį.
– Iškart atpažįstu neramią sielą, vos pamatęs. – Berkas išpūtė dūmą ir šis išnyko išvinguriavęs pro langą. – Juk iš visų jėgų trokšti dingti iš šio musės kakučio žemėlapyje. Nors jeigu manęs paklaustum, tai pasakyčiau, kad jis turi žavesio.
– Niekas neklausė.
– Teisybė, bet kai stovėjai ant šaligatvio ir žvelgei į miestelį, buvo sunku nesuprasti, kaip trokšti pasiųsti jį velniop.
– Netiesa. – Eriną užplūdo kaltė, nes akimirką – tik vieną akimirką – ji iš tiesų beveik troško to.
– Na gerai, galima pasakyti ir kitaip, tarkim – trokšti būti kur nors kitur. Žinau, koks tai jausmas, aire.
– Nieko tu nežinai, net neįsivaizduoji, ką jaučiu. Nė kiek manęs nepažįsti.
– Žinau geriau, nei tu manai, – burbtelėjo Berkas. – Jautiesi įkalinta, baigi čia užtrokšti. – Šįkart ji nieko neatsakė. – Žiūri į tą patį vaizdą, kurį išvydai vos gimusi, ir svarstai, ar daugiau nieko taip ir nepamatysi per visą gyvenimą. Pati nesupranti, kodėl neiškeliauji – neiškeli nykščio ir nepatrauki kur kojos neša. Kiek tau metų, Erina Makinon?
Jo žodžiai smigo pernelyg giliai, kad būtų malonūs.
– Dvidešimt penkeri, o kas iš to?
– Aš buvau penkeriais metais jaunesnis, kai išėjau ant kelio ir pakėliau nykštį. – Jis atsisuko į Eriną, bet ji ir vėl išvydo tik savo pačios atspindį. – Ir nepasakyčiau, jog kada nors to gailėjausi.
– Ką gi, labai džiaugiuosi, kad tau pavyko, pone Loganai. O dabar gal galėtum pristab-
dyti? Įvažiuojamasis keliukas štai čia. Bet geriau sustok šalikelėje. Nuo čia jau pareisiu pėsčiomis.
– Kaip sau nori. – Sustabdęs furgoną Berkas uždėjo delną jai ant rankos, kol ji dar nespėjo išlipti. Nė pats nesuprato, kodėl pasisiūlė ją pavėžėti ir kam pradėjo šį pokalbį. Tiesiog pasikliovė nuojauta – taip darė visą gyvenimą. – Ambicingą žmogų atpažįstu iš pirmo žvilgsnio, nes tokį kasryt matau veidrodyje. Kai kurie žmonės laiko tai nuodėme, o aš – Dievo dovana.
Ir kodėl šalia šito vyro Erina jautėsi tokia įsitempusi, kodėl taip džiūvo gerklė?
– Ką nori man pasakyti, pone Loganai?
– Man patinka dailus tavo veidelis, Erina. Nenorėčiau, kad jis susiraukšlėtų iš nepasitenkinimo. – Berkas vėl nusišypsojo ir kilstelėjo nematomą skrybėlę. – Linkiu kuo geriausios kloties.
Nesuprasdama, ar bėga nuo jo, ar nuo savo pačios demonų, Erina šoko iš furgono, trinktelėjo dureles ir nuskubėjo per pievą.                                            ***                                                                                                                                                                      Ji turėjo labai daug ką apgalvoti. Erina vakarieniavo užeigoje drauge su šeimynykščiais, kurie kalbėjo vienas per kitą ir drebino orą juoko bangomis. Balsai buvo pakelti, norint perrėkti indų tarškėjimą, stalų bildėjimą ir šiaip atsitiktinius šūksnius. Tvyrojo gero maisto ir viskio kvapų mišinys. Šviesos buvo ryškios, kaip per didelę šventę. Tačiau draugija, užėmusi ponios Maloj valgomąjį, buvo neką didesnė nei paprastai susirenka per sekmadienio pietus ūkyje.
Erina valgė nedaug, bet ne todėl, kad vienas iš brolių nuolat trukdė jai prašydamas paduoti tai tą, tai aną, o negalėdama pamiršti tą popietę pasakytų Berko žodžių.
Ji tikrai buvo nepatenkinta, nors ir labai nemalonu pripažinti, kad nepažįstamasis taip lengvai pastebėjo tai, ko nepastebėdavo artimieji. Prieš daugelį metų Erina įtikino save, jog tai nieko bloga. Ir kaip gali būti bloga tai, kas taip natūralu? Tiesa, ji buvo mokoma, kad pavydas yra nuodėmė, bet...
Velniop viską – ji ne šventoji ir nė nenori tokia būti. Pavydas, kurį jautė jaukiai prie vyro besiglaudžiančiai Di, visiškai sveikas, anokia čia nuodėmė. Pagaliau juk netroško, kad Di neturėtų to, ką turi – tik labai norėjo ir pati tai turėti. Abejojo, ar dėl tokių troškimų jos kūnas degs pragaro liepsnose. Bet nesitikėjo ir angelo sparnų.
Tiesą sakant, Erina džiaugėsi, kad Grantai vėl atvyko į svečius. Bent kelias dienas bus galima klausytis jų pasakojimų apie Ameriką, ją įsivaizduoti. Ir klausinėti, mintyse piešti didžiulį mūrinį namą, kuriame dabar gyvena Di, ir akies krašteliu žvilgtelėti į lenktynių pasaulį, gaudyti jo jaudulio ir galios trupinėlius. O kai svečiai išvažiuos, viskas grįš į senas vėžes.
Bet ne amžiams, – pažadėjo sau Erina. Ne, ne amžiams. Po metų, gal dvejų, kai bus pakankamai susitaupiusi, ji išvažiuos į Dubliną. Gaus darbą didelėje kontoroje ir turės savo butą. Savo pačios. Ir niekas jos nesulaikys.
Nuo šios minties lūpos ėmė kreiptis į šypseną, bet staiga iš kito stalo galo Erina sugavo Berko žvilgsnį. Dabar jis buvo be tų maskuojamųjų akinių. O ji beveik norėjo, kad būtų su jais. Akiniai trikdė, bet ne taip smarkiai kaip tamsiai pilkos skvarbios akys. Tokios turėtų būti vilko akys: dulsvos, kantrios ir klastingos. Jis neturi jokios teisės taip spoksoti, – nusprendė Erina ir įrėmė į Berką atkaklų žvilgsnį.
Triukšmas ir sumaištis prie stalo tęsėsi, bet ji nieko nebegirdėjo. Kas tose akyse ją taip traukia – linksmos kibirkštėlės ar arogancija? Galbūt tai, kad vieno ir kito derinys spinduliavo savotišką išmintį. Tą akimirką Erina kažką pajuto tam vyrui – kažką, ko, žinojo, neturėtų jausti ir ko, buvo įsitikinusi, dar pasigailės.
Airijos rožė, – pagalvojo Berkas. Nebuvo tikras, ar yra kada nors tokią matęs, bet neabejojo: jų dygliai stori ir aštrūs. Airijos rožė, laukinė rožė negali būti gležna, reikalaujanti rūpestingos priežiūros. Atvirkščiai – ji sveika, tvirta ir užsispyrusi, pajėgi įveikti visas kliūtis. Tokią gėlę jis galėtų gerbti.
Jam patiko Erinos šeima. Tikiausiai tokius žmones būtų galima vadinti žemės druska. Paprasti, bet ne prasti. Dirbo septynias dienas per savaitę, todėl ir ūkis laikėsi neblogai. Prie ūkio Merė Makinon dar turėjo ir siuvyklą, bet, regis, su Di mieliau kalbėjosi apie vaikus nei apie madas.
Visi broliai šviesiaplaukiai, išskyrus vyriau¬siąjį, Kaleną – šis panašus į tamsiaplaukį ai-
rių karžygį , kalbantį poeto balsu. Jeigu tik jis 
neklysta, Erina šiam broliui puoselėja itin švelnius jausmus.
Per vakarienę Berkas ją smalsiai stebėjo, tikėdamasis aptikti dar kokių nors silpnybių, o jai baigiantis džiaugėsi, kad Treviui pavyko įkalbėti jį pasilikti Airijoje kelias dienas ilgiau. Kelionė buvo naudinga, apsilankymas Keros hipodrome pamokantis, o dabar atėjo metas darbą pagardinti lašeliu malonumo.
– Juk pagrosi mums, Kalenai, tiesa? – Adelija jau siekė per stalą vyriausiojo Erinos brolio rankos. – Prisiminsime senus gerus laikus.
– Jo ilgai raginti nereikia, – įsiterpė Merė 
Makinon. – Geriau padarykite vietos. – Ji mostelėjo dviem jaunesniesiems sūnums. – Neturime iš ko rinktis, reikia ištrepsėti tai, ką sukišome į pilvus.
– Kaip tyčia pasiėmiau dūdelę. – Iš liemenės kišenės Kalenas išsitraukė liauną dūdelę. Atsistojo ir pasirodė visu gražumu: aukštas, plačiapetis, siaurais klubais. Nuo darbo sugrubę pirštai uždengė skylutes ir instrumentas pakilo prie lūpų.
Berkas sėdėjo nustebęs, kad didelis griežtos išvaizdos vyras geba skleisti tokią subtilią muziką. Atsilošęs kėdėje ir mėgaudamasis airiško viskio svaiguliu jis stebėjo, kaip Merė Makinon ima už rankos jauniausiąjį sūnų ir, regis, nė nesijudindama iš vietos ima kilnoti kojas pagal muzikos ritmą. Berkui jų šokis pasirodė labai santūrus ir sudėtingas kaukšėjimo kulnais, spragsėjimo pirštais ir krypavimo kūnu derinys. Netrukus tempas ėmė greitėti – palengva, beveik nepastebimai. Kiti palaikė ritmą plodami delnais ir retkarčiais sutrepsėdami 
kojomis.
Atsisukęs į Eriną pamatė ją stovinčią šalia tėvo, mergina buvo uždėjusi ranką jam ant peties ir šypsojosi taip, kaip besišypsančios jos Berkas dar nebuvo matęs.
Kažkas jo krūtinėje suvirpėjo – suvirpėjo, sustingo ir nurimo vos per du širdies dūžius.
– Ji vis dar juda kaip mergaitė, – pasakė Met¬jus Makinonas apie žmoną.
– Ir vis dar tokia pat graži. – Erina stebėjo brolio rankose besisukančią motiną, sijonas plaikstėsi ir akimirką apnuogino kojas.
– Ar sugebėtum taip kaip ji?
Nusikvatojusi su vos juntamu ilgesiu Erina pa¬purtė galvą.
– Man niekada taip nepavyks.
– Nagi, eime. – Tėvas apkabino dukrą per liemenį. – Statau už tave.
Nespėjusią pasipriešinti Metjus įsuko ją į ratą. Plačiai išsišiepęs ir aukštai laikydamas ranką jis ėmė trypti laikui nepaklūstantį liaudies šokį, kurio ji išmoko vos pradėjusi vaikščioti. Dūdelės muzika buvo smagi ir uždeganti. Pagauta 
šeimos entuziazmo Erina ėmė instinktyviai judėti. Rankomis įsirėmė į klubus, kilstelėjo smakrą.
– O tu ar pajėgtum?
Adelija pažvelgė į aštuoniolikmetį pusbrolį.
– Ar aš pajėgčiau? – pakartojo primerkusi akis. – Nesulauksi tos dienos, kad nepajėgčiau sutrypti džigo, berneli.
Trevis bandė prieštarauti, kai Adelija atsistojo ir nutrepsėjo prie šeimynykščių šokių aikštelėje, bet netrukus nurimo. Mieloji Di kuo puikiausiai jaučia savo kūną, kurio gyvybingumas nesiliovė jo stebinęs.
– Graži draugija, ką? – burbtelėjo jis Berkui.
– Tikrai graži. – Nenuleisdamas akių nuo Erinos Berkas išsitraukė cigarą. – Kaip suprantu, tu pats džigo nešoki.
Trevis sukikenęs atsišliejo į sieną.
– Di mėgino mane išmokyti, bet galiausiai nusprendė, kad esu beviltiškas. O štai tu, man regis, esi tam gimęs. – Trevis pastebėjo, kaip Brendonas pakilo ir priėjęs prie motinos pareiškė savo teises. Motinos sūnus, it iš akies luptas, – išdidžiai pagalvojo. Iš visų vaikų Brendonas buvo didžiausias užsispyrėlis ir visada žinojo, ko nori. – Jai viso to reikėjo labiau, nei maniau.
Berkas pagaliau atplėšė akis nuo Erinos ir atidžiai pažvelgti į šonu stovintį Trevį.
– Dauguma žmonių retkarčiais ima ir pasiilgsta tėvynės.
– Per septynerius metus Di buvo grįžusi tik du kartus. – Trevis stebėjo žmoną, kuri iš malonumo įraudusiais skruostais linksmai žvelgė į Brendoną, bandantį kopijuoti jos judesius. – To negana. Žinai, ginčydamasi ji gali prikalti žmogų prie sienos savo argumentais – pusė iš jų sveiku protu nesuvokiami. Bet niekada nesiskundžia ir nieko neprašo.
Berkas kurį laiką tylėjo. Netgi po ketverių metų jį vis dar stebino, kad jųdviejų draugystė su Treviu taip greitai tapo tokia artima. Jis nelaikė savęs žmogumi, greitai užmezgančiu draugystes, ir neturėjo jokio noro prie ko nors prisirišti. Beveik pusę iš trisdešimt dvejų savo gyvenimo metų praleido pats vienas ir nieko jam netrūko. Ir nieko neieškojo. O su Grantais kažkaip nejučia susidraugavo.
– Apie moteris aš ne kažin ką išmanau, – tarė jis, bet pamatęs Trevio šypseną pasitaisė: – Apie žmonas. Vis dėlto pasakyčiau, kad taviškė laiminga, ir nesvarbu – čia ar Amerikoje. Atvirai kalbant, Trevi – jeigu ji mažiau tave mylėtų, pats jau būčiau išbandęs laimę.
Treviui toliau stebint Adeliją užplūdo prisiminimai.
– Kai pirmą kartą ją pamačiau, pamaniau – berniokas.
Berkas išsitraukė iš burnos cigarą.
– Juokauji?
– Buvo tamsu.
– Nevykęs pasiteisinimas.
Trevis meiliai sukikeno ir atsisuko į jį.
– Ir Di taip pasirodė. Beveik nurovė man galvą. Ko gero, tada ją ir įsimylėjau. – Išgirdęs žmonos juoką jis pažvelgė ton pusėn ir pamatė, kaip papurčiusi galvą ji išėjo iš šokėjų būrio. Priėjo prie jo išskėtusi rankas. Kadaise jo dovanotas žiedas su brangakmeniu žibėjo kaip 
naujas.
– Būčiau dar šokusi ir šokusi, – pasakė šiek tiek pridususi. – Bet šitiems dviem jau gana. – Ji apglėbė laisvąja ranka pilvą. – O tu ar nenorėtum pabandyti, Berkai?
– Nesulauksi.
Nusijuokusi Adelija palietė jo ranką su tokiu paprastu draugiškumu, prie kurio Berkas taip ir nesugebėjo priprasti.
– Jeigu vyras retkarčiais neapsikvailina, va-
¬di¬nasi, jis visai negyvena. – Ji kelis kartus gi¬liai atsikvėpė, bet kojos pačios nenustygo vietoje. – Ak, Kaleno muzika stebuklinga, o dar di¬desnis stebuklas, kad esu čia ir jos klausausi. – Ji prisitraukė Trevio ranką prie lūpų, paskui priglaudė prie jos skruostą. – Merė Makinon vis dar nepralenkiama šokėja, nors Erina irgi puikiai juda, tiesa?
Berkas maktelėjo didelį gurkšnį viskio.
– Akių neskauda į ją žiūrint.
Dar kartą nusijuokusi Adelija padėjo galvą vyrui ant peties.
– Kaip vyresnė pusseserė tikriausiai turėčiau ją perspėti, kokią esi pelnęs reputaciją dėl moterų.
Berkas pateliūškavo viskį stikle ir pažvelgė į ją švelniu žvilgsniu.
– Ir kokia gi ta mano reputacija?
Vis dar atsišliejusi į Trevį Adelija jam nusišypsojo.
– Ak, pone Loganai, esu girdėjusi įvairiausių kalbų. Nuostabiausių dalykų. Juk žinai, žirgų lenktynių pasaulis nedidelis. Nugirdau šnibždantis, kad tau esant šalia vyrai turi saugoti ne tik dukteris, bet ir žmonas.
– Jeigu domėčiausi svetimomis žmonomis, tu pirmoji apie tai sužinotum. – Berkas paėmė jos ranką ir pakėlė prie lūpų. Adelijos akys juokėsi.
– Trevi, ko gero, Berkas su manimi flirtuoja.
– Ir man taip atrodo, – sutiko jis ir pabučiavo žmoną į viršugalvį.
– Perspėju, pone Loganai. Bepigu flirtuoti su moterimi, kuri jau šeštą mėnesį nėščia, laukiasi dvynukų ir puikiai žino, koks esi nenaudėlis. Bet pasisaugok. Airiai – nuovoki tauta. – Pasistiebusi ji pabučiavo jį į skruostą. – Jeigu ir toliau taip į ją spoksosi, Metjus Makinonas griebsis šautuvo.
Erinai atsiskyrus nuo šokėjų Berkas vėl atsigręžė į ją.
– Juk įstatymai nedraudžia spoksoti.
– Tau turėtų drausti. – Adelija vėl prigludo prie Trevio. – Atrodo, Erina eina į lauką įkvėpti tyro oro. – Berkui kilstelėjus antakį ji nusišypsojo. – Turbūt norėtum prisidegti tą savo cigarą ir pats truputį pasivaikščioti lauke.
– Tu teisi, mielai taip ir padarysiu. – Linktelėjęs jai Berkas pasuko prie durų.
– Ar norėjai jį perspėti, ar paskatinti? – nesuprato Trevis.
– Aš tik mėgaujuosi tuo, kas vyksta, meile mano. – Di pasisuko ir pabučiavo jį į lūpas.
Erina stipriau susisiautė švarkelį. Vasarį nak¬tys būna šalčiausios, bet jai nė motais. Oras gaivus, šviečia pusmėnulis. Džiaugėsi, kad tėvas įkalbėjo ją pašokti. Pastaruoju metu per mažai tokių švenčių. Darbo baisiai daug, o rankų trūksta, ypač dabar, kai Frankas vedė ir ėmė rūpintis savo šeima. Tikėjosi, kad nė metams nepraėjus ir Šonas pasipirš Henesių mergiotei. Kadangi Kalenui labiau rūpi jo muzika nei melžimas, liko tik Džo su Brajenu. Ir ji 
pati.
Šeima auga, bet ir barstosi. Vis dėlto ūkį reikia išlaikyti. Erina suprato, kad tai nediskutuotinas klausimas. Be ūkio tėvas paprasčiausiai suvys. O ji suvys, jeigu ilgiau čia pasiliks. Vienintelė išeitis – sugalvoti, kad abiem būtų gerai.
Ji apglėbė save rankomis, gindamasi nuo vėjo, kuris atnešė ponios Maloj erškėtrožių ir rododendrų aromato. Dabar ji apie tai negalvos. Netrukus Grantai išvažiuos ir jos pačios širdies troškimai kiek prislops. Ateis laikas ir kas nors nutiks. Erina pakėlė akis į mėnulį ir nusišypsojo. Argi nepažadėjo sau, kad ir pati ką nors darys?
Išgirdusi džergžtelint ir plykstelint žiebtuvėlį ji įsitempė.
– Gražus vakaras.
Erina neatsisuko. Kiek suirzo, jog įsibrauta į jos erdvę. Ne, ji visai nenorėjo, kad jis ateitų. Kodėl turėtų norėti? Bet jeigu jau pasirodė, tai turi išlikti ori.
– Vėsoka.
– Atrodai sukaitusi. – Ji neatsitrauks nė per žingsnį. Tai jam tik suteiktų malonumo. – Man patiko tas šokis.
Erina pamažu pasisuko ir nuėjo tolyn nuo užeigos. Nė kiek nenustebo, kai Berkas žengė su ja koja kojon.
– Praleisi kitą.
– Tu nebešoki. – Jis įtraukė dar vieną dūmą ir cigaro galiukas blykstelėjo raudonai. – Tavo brolis talentingas.
– Jo. – Erina išgirdo, kaip smagi muzika perėjo į liūdną. – Šitą jis pats parašė. Klausydamasis jos taip ir girdi, kaip dūžta širdis. – Tokia muzika jai kėlė ilgesį, baimę ir smalsumą, kokie jausmai užplūsta taip stipriai mylint kitą žmogų. – O tu ar mėgsti muziką, pone Loganai?
– Tik gražią. – Tai buvo valsas, lėtas ir ašaringas. Berkas impulsyviai apkabino Eriną ir ėmė sukti pagal muziką.
– Ką darai?
– Šoku, – paprastai atsakė jis.
– Vyras pirmiausia turi pakviesti šokti. – Bet ji neatsitraukė ir lengvai priderino žingsnelį prie jo. Judesys ir muzika privertė nusišypsoti. Erina pasisuko į Berką. Žolė po kojomis buvo minkšta, o mėnesiena švelni. – Nesi panašus į vyrą, kuris moka šokti valsą.
– Tai vienas iš nedaugelio mano kultūrinių įgūdžių. – Buvo gera jausti ją savo glėbyje – liek¬ną, bet ne gležną, švelnią, bet ne nuolaidžią. – O ši naktis tinka šokiams.
Kurį laiką Erina tylėjo. Tai buvo lyg stebuk¬las – žvaigždės, rožės ir muzika. Drugeliai, plevenantys pilve, ir kaistanti oda perspėjo ją, kad moteris, po žvaigždėtu dangumi šokanti valsą su nepažįstamuoju, smarkiai rizikuoja. Ir vis tiek leidosi jo vedama.
– Melodija pasikeitė, – sumurmėjo ji ir atsitraukė iš jo glėbio jausdama palengvėjimą, bet ir apgailestaudama, kad jis nesulaikė. Ir vėl pasisuko eiti. – Ko čia atvažiavai?
– Pasižiūrėti žirgų. Kildere porą nusipirkau. – Jis vėl įtraukė dūmą. Pačiam dar reikėjo susivokti, kokie svarbūs pasidarė jam žirgai ir ūkis. – Niekas neprilygsta grynakraujams Airijos nacionalinio žirgyno ristūnams. Velniškai brangūs, bet aš visada mielai statau už laimėtoją.
– Tai atvažiavai pirkti žirgų, – pasmalsavo ji, nors visai to nenorėjo.
– Ir pasižiūrėti lenktynių. Ar esi buvusi Keroje?
– Ne. – Ji vėl pakėlė akis į mėnulį. Kera, Kilkenis, Kilderas – visos tos vietos taip toli, kaip ir ši sidabrinė dėmė danguje. – Čia, Skiberene, grynakraujų nėra.
– Tikrai? – Berkas nusišypsojo žvelgdamas į ją, nušviestą mėnesienos, ir jo šypsena privertė Eriną pasijusti nejaukiai. – Tada, tarkim, aš tiesiog keliauju. Airijoje esu pirmą kartą.
– Ir kaip patinka? – Erina sustojo nenorėdama per daug nutolti nuo muzikos.
– Man pasirodė labai graži ir kupina priešybių.
– Nešiodamas Logano pavardę ir pats tik¬riausiai turi airiško kraujo.
Berkas susimąstęs pažvelgė į cigarą.
– Gali būti.
– Rasit, – švelniai patikslino ji. – Minėjai, kad esi Trevio kaimynas, bet kalbi kitaip nei jis. Turiu galvoje akcentą.
– Akcentą? – Berkas šyptelėjo ir jo nuotaika vėl pasitaisė. – Na, jei jau taip nori jį kaip nors vadinti, tai jis šalies vakarų.
– Vakarų? – Erina akimirką pagalvojo. – Amerikos vakarų? Ten, kur kaubojai?
Šįkart jis taip skaniai ir skambiai nusikvatojo, kad Erina nesusizgribo priešintis, kai Berkas paglostė jai skruostą.
– Šiais laikais pas mus jau niekas nebenešioja šešiomis kulkomis užtaisomų pistoletų.
Ji akimirksniu pasipūtė.
– Galėtum iš manęs nesišaipyti.
– Argi aš šaipausi? – Jos oda buvo tokia vė¬si, lygi ir Berkas paglostė dar kartą. – O ką tu pasakytum, jei paklausčiau apie gnomus ir šmėklas?
Ji nesusilaikė ir nusišypsojo.
– Pasakyčiau, kad paskutinį kartą gnomą šiose apylinkėse matė Maiklas Rajenas po pintos airiško viskio.
– Netiki legendomis, Erina? – Berkas žengė arčiau ir įsispoksojo jai į akis, kuriose it ežeruose atsispindėjo mėnesiena.
– Netikiu. – Ji neatsitraukė. Ne jos būdui trauktis, nors nugara ir nuvilnijo perspėjantys šiurpuliai. Nesvarbu, laimi ar pralaimi – geriausia tuo metu tvirtai remtis į žemę abiem kojomis. – Tikiu tik tuo, ką matau ir galiu paliesti. Visa kita – svajokliams.
– O gaila, – burbtelėjo Berkas, nors ir pats galvojo taip pat. – Svajokliams gyvenimas lengvesnis.
– Niekada netroškau lengvo gyvenimo.
– O ko troškai? – Jis palietė pirštu plaukų sruogą, besiraitančią prie skruosto.
– Man reikia grįžti. – Tai ne bėgimas, – tarė pati sau. Ir akimirksniu persmelkė šaltis iki pat kaulų. Bet pasisukus eiti Berkas sulaikė ją už rankos. Erina pažvelgė į jį atviru žvilgsniu, ne tiek piktu, kiek vertinančiu. – Atsiprašau, pone Loganai, bet kyla vėjas.
– Pastebėjau. Tu neatsakei į klausimą.
– Neatsakiau, nes tai ne tavo reikalas. Liaukis, – paprašė, kai jis pirštais švelniai suėmė už smakro, bet nenusisuko.
– Man įdomu. Kai vyras sutinka moterį, kurią supranta, jam darosi įdomu.
– Mudu beveik nepažįstame vienas kito. – Tačiau Erina suprato, ką Berkas norėjo pasakyti. Kai jis apkabino ją valsui, pasijuto jaukiai jo glėbyje. Juodu keistai atpažino save vienas kitame. Kad ir kas tai buvo, privertė širdį smarkiai plakti, oda nubėgo šiurpuliukai. – Ir nors pasirodysiu nemandagi, pasakysiu tiesiai: neturiu jokio noro susipažinti.
– Ar tu visada taip atšiauriai reaguoji į nepažįstamus žmones?
Erina loštelėjo galvą, bet jo pirštai liko kur buvę.
– Šiuo metu vienintelė mano reakcija – susierzinimas. – Tai buvo bene didžiausias melas per visą jos gyvenimą. Nes jau žvilgčiojo Berkui į lūpas svarstydama, koks jausmas būti jo bučiuojamai. – Tikriausiai manai, kad turėčiau jaustis pamaloninta tavo užgaidos praleisti su manimi truputį laiko. Nesu kvaila ūkininkaitė, kuri bučiuojasi su vyru vien todėl, kad skamba muzika ir tokia graži mėnesiena.
Berkas kilstelėjo antakį.
– Erina, jei norėčiau tave pabučiuoti, jau būčiau tai padaręs. Niekada nešvaistau laiko. Su moterimis.
Akimirką ji pasijuto apsikvailinusi, nors verk. Po galais, juk būtų jį pabučiavusi – Erina neabejojo, kad Berkas tai suprato.
– Užtat dabar švaistai manąjį. Todėl sakau tau labanakt.
Ir kodėl jis jos nepabučiavo? To Berkas pats negalėjo suprasti, stebėdamas atgal į užeigą skubančią Eriną. Labai norėjo. Aiškiai viską įsivaizdavo. Vieną akimirką, kai ji kilstelėjo mėnulio šviesos nutviekstą veidą, jis beveik juto jos lūpų skonį.
Bet nepabučiavo. Kažkas jį perspėjo, kad to užtektų ir jų abiejų gyvenimai apvirstų aukštyn kojomis. Dar nesijautė esąs tam pasirengęs. Tačiau nebuvo tikras, kad sugebės išvengti. Paskutinį kartą įtraukęs dūmo jis nuspriegė cigarą tolyn į naktį. Į Airiją atvažiavo žirgų. Galėtų tuo ir pasitenkinti. Bet jis iš tų vyrų, kuriuos patenkinti nelengva. Erina vėlavo tyčia. Pristūmusi dviratį prie užeigos virtuvės durų atrėmė į sieną. Suprato – tai tuštybė, bet nenorėjo, kad Adelija sužinotų, jog ji čia dirba. Ne dokumentų tvarkymas ar sąskaityba kėlė nerimą. Šioje srityje ji jautėsi tvirtai. Bet apie tai, kad papildomai triūsia virtuvėje, verčiau nutylėti.
Ponia Maloj pažadėjo neprasitarti. Tačiau išreiškė nepasitenkinimą. Įžengusi į virtuvę Erina atsikratė tokių minčių. Tegul sau burba, kad tik laikytų liežuvį už dantų.
Adelija su šeima nuo pat ryto išvyko į miestą. Taigi Erinai pakako laiko nudirbti nuobodžius ruošos darbus namie ir neskubant atvažiuoti iš ūkio į užeigą, kur turėjo suplauti pusryčių indus ir sutvarkyti kambarius. Kadangi dokumentai buvo sutvarkyti, ji džiaugėsi galėsianti po pietų kelioms valandoms nuvažiuoti į ūkį, kuriame užaugo pusseserė.
Ir jokios apgaulės čia nėra, – tarė pati sau, leisdama vandenį į didžiulę kriauklę. O jeigu ir yra, nieko nepadarysi. Ji nė už ką neleis, kad Di jos gailėtųsi. Dirba dėl pinigų – viskas labai paprasta. Kai susitaupys pakankamai, galės parsisamdyti kokiame nors biure Korke arba Dubline. Ir jei šventieji padės, vieninteliai indai, kuriuos turės plauti, bus jos pačios. Erina ėmė niūniuoti, šveisdama užeigos svečiams skirtas lėkštes. Dar maža būdama išmoko: jeigu yra darbo, geriau kibti į jį tuojau pat, nes aišku kaip dieną, kad rytoj bus dar daugiau.
Dirbdama pažvelgė pro langą į lauką, kur praėjusį vakarą vaikščiojo su Berku. Kur šoko su juo. Mėnesienoje, – pagalvojo ir tuoj pat save sustabdė. Kvailystės. Jis tik vyras, sumanęs paflirtuoti su mergina. Nors ji nedaug keliavo ir didelių miestų neregėjo, bet nėra 
naivi.
Vis dėlto per tas kelias minutes, kurias praleido su juo, kažką pajuto – tai buvo nauja. Berkas kitoks, bet tai dar nereiškia, kad ypatingas. Ir tikrai nesuteikia pagrindo galvoti apie jį vidury baltos dienos, rankas iki alkūnių panėrus į muiliną vandenį.
Išgirdusi už nugaros atsiveriant duris Erina ėmė darbuotis dar greičiau.
– Žinau, kad vėluoju, ponia Maloj, bet iki pietų viską sutvarkysiu.
– Ji turguje, čiupinėjasi su daržovėmis. – Išgirdusi Berko balsą Erina net užsimerkė. O kai priėjęs jis uždėjo ranką jai ant peties, iš visų jėgų ėmė trinti lėkštę. – Ką čia darai?
– Man regis, pats turi akis. – Padėjusi lėkštę džiūti čiupo kitą. – Atsiprašau, bet aš susi-
vėlinau.
Netaręs nė žodžio Berkas nuėjo prie viryklės ir įsipylė kavos, kuri čia nuolat buvo laikoma karštai. Erina vilkėjo apsmukusį kombinezoną, kuris anksčiau tikriausiai priklausė kuriam nors iš jos brolių. Plaukai palaidi – jie buvo ilgesni, nei jis įsivaizdavo. Perrišti raiščiu, kad nelįstų į akis, bet ant pečių krito tankiomis garbanomis. Iš lėto siurbčiodamas kavą Berkas ją stebėjo. Pats nelabai gerai suprato, ką pajuto radęs ją čia, prie kriauklės, bet jos savijauta buvo kaip ant delno. Gėda.
– Neminėjai, kad čia dirbi.
– Neminėjau. – Erina tarkštelėjo į džiovyklą dar vieną lėkštę. – Būčiau labai dėkinga, jei ir tu daugiau neminėtum.
– Kodėl? Juk tai legalus darbas, ar ne?
– Norėčiau, kad Di nesužinotų, jog plaunu jos indus.
Išdidumas buvo ir jam labai gerai pažįstamas jausmas.
– Gerai.
Erina atsargiai žvilgtelėjo per petį.
– Tu jai neišplepėsi?
– Juk sakiau, kad ne. – Berkas užuodė 
dezinfekavimo priemonių kvapą, kuris kilo nuo karšto vandens. Prabėgo jau daug metų, bet šio kvapo vis dar negalėjo pakęsti.
Erinos pečiai kiek atsipalaidavo.
– Ačiū.
– Nori kavos?
Ji nesitikėjo, kad jis neapsunkins jai gyvenimo. Nusišypsojo – dar atsargiai, bet jau kiek atšilusi.
– Ne, neturiu laiko. – Erina nusisuko, nes Berkas traukė akį kur kas labiau, nei ji būtų norėjusi. – Aš, hm, maniau, kad būsite išvykę.
– Aš jau grįžau, – paprastai paaiškino Berkas. Ketino paskubomis išgerti kavos ir išeiti – lėtai pasivaikščioti po miestelį ar įsmukti į vietos aludę su kuo nors pasikalbėti. Bet dabar stebėjo ją, tiesiai stovinčią prie kriauklės, giliai į muiluotą vandenį pamerkusią rankas. – Gal nori, kad padėčiau?
Šįkart jau ji įsispoksojo į Berką, draskoma nuostabos ir baimės.
– Ne, ne, gerk savo kavą. Esu tikra, kad spintelėje rastum pyragaičių. O gal nori išeiti į lauką ir pasivaikščioti? Šiandien puiki diena.
– Ir vėl bandai manimi atsikratyti? – Jis priėjo artyn ir paėmė pašluostę.
– Liaukis, ponia Maloj...
– Ji turguje. – Berkas paėmė lėkštę ir ėmė šluostyti.
Dabar jis stovėjo taip arti, kad jie beveik lietėsi. Erina atsispyrė pagundai atsitolinti. O gal ją tiesiog traukė artyn? Ji vėl sukišo rankas į vandenį.
– Man nereikia pagalbos.
Jis padėjo pirmą lėkštę ir ėmėsi antros.
– Daugiau neturiu ką veikti.
Susiraukusi ji ištraukė lėkštę.
– Man nepatinka, kai būni toks malonus.
– Nesirūpink, nedažnai pasitaiko. Kuo tu dar užsiimi, be to, kad plauni indus ir šoki?
Erina suprato, kad tai daryti ją skatina išdidumas, bet atsisuko ir įsmeigė į jį žibančias akis.
– Tvarkau buhalteriją, jeigu nori žinoti. Ir užeigos, ir tekstilės parduotuvės, ir ūkio.
– Regis, labai daug dirbi, – sumurmėjo Berkas ir susimąstė. – O kaip sekasi?
– Nusiskundimų dar negirdėjau. Kitais metais žadu ieškotis darbo Dubline. Biure.
– Neįsivaizduoju tavęs ten.
Ji rankoje laikė ketaus keptuvę ir mielai būtų užvožusi jam per galvą.
– Neprašiau, kad įsivaizduotum.
– Biure pernelyg ankšta, – paaiškino jis ir paėmęs keptuvę iš jos rankų pats nuleido į kriauklę. – Išprotėtum.
– Tai mano rūpestis. – Erina čiupo metalinį šveistuką lyg ginklą. – Suklydau sakydama, kad man nepatinka, kai būni malonus. Tu man joks nepatinki.
– Juk žinai – tereikia paprašyti ir Di pasiimtų tave į Ameriką.
Ji sviedė šveistuką į vandenį ir muilo putos išsitaškė per kriauklės kraštus.
– O ką daryčiau toliau? Gyvenčiau iš jos labdaros? Manai, to aš trokštu? Naudotis kitų žmonių gerumu?
– Ne. – Berkas padėjo lėkštę ant kitų. – Tik labai norėjau pamatyti, kaip tu vėl užsiplieski.
– Tu tikras šiknius, pone Loganai.
– Teisybė. O dabar, kai jau pradėjome taip intymiai kalbėtis, geriau vadink mane Berku.
– Yra daugybė žodžių, kuriais norėčiau tave pavadinti. Kodėl tau nesinešdinus iš čia ir neleidus man baigti darbo? Neturiu laiko tokiems kaip tu.
– Teks minutėlę surasti.
Jis užklupo ją nepasiruošusią, nors vėliau Erina pasakė sau turėjusi nujausti. Jai panardinus rankas iki alkūnių į vandenį, Berkas apkabino ją už kaklo ir pabučiavo. Bučinys buvo trumpas ir labiau priminė grasinimą nei pažadą. Jo lūpos buvo tvirtos, netikėtai šiltos. Jautė jas sekundę ar dvi. Erina nesuspėjo nieko padaryti, netgi susimąstyti apie tai, nes ją paleidęs Berkas iškart čiupo kitą lėkštę.
Ji sunkiai nurijo gumulą gerklėje, o rankos vandenyje susigniaužė į kumščius.
– O tu drąsus.
– Be drąsos vyras toli nenueis – moteris taip pat.
– Tik prisimink vieną dalyką. Jeigu norėsiu, kad mane liestum, pasakysiu.
– Tavo akys labai iškalbingos, aire. Tikras malonumas į jas žvelgti.
Erina nesiginčijo. Nežemins savęs ir nekels audros stiklinėje. Ji ištraukė kamštį iš kriauk¬lės.
– Dar reikia išplauti grindis. Turėsi patraukti nuo jų savo kojas.
– Tada geriau pasivaikščiosiu. – Berkas papurtė pašluostę ir pakabino džiūti. Tada netaręs nė žodžio ir neatsisukęs išėjo pro užpakalines duris. Palaukusi geras dešimt sekundžių Erina išliejo pyktį sviedusi jam iš paskos šlapią skudurą. Po dviejų valandų, greitai nusitraukusi dar¬-
binius drabužius ir apsivilkusi sijoną su megz¬tiniu, Erina užeigos svetainėje susitiko su Gran¬tais. Džo kombinezoną ji buvo susukusi į ryšulį ir pritvirtinusi prie dviračio bagažinės, o rankas, kad atsigautų po dienos darbo, pasitepusi brangiuoju ponios Maloj kremu. Berkas buvo su jais. Žinoma, o kur kitur? Erina tyčia stengėsi nekreipti dėmesio į jį, ant kelio supantį mažąjį Bredį.
– Štai ką mama siunčia jums. – Erina įdavė Adelijai į audeklą tvirtai suvyniotą lėkštę. – Čia jos pyragas su razinomis. Nenorėjo, kad manytumėte, jog ponia Maloj geresnė šeimininkė už ją.
– Prisimenu tavo mamos razinų pyragą. – Adelija pakėlė audeklo kraštą ir pauostė. – Kartkartėmis iškepdavo vienu daugiau ir liepdavo kuriam nors iš jūsų mums atnešti. – Kvapas sugrąžino prisiminimus – kai kurie buvo malonūs, kai kurie skaudūs. Ji vėl uždengė pyragą. – Džiaugiuosi, kad šiandien gali važiuoti su mumis.
– Pameni – tik su sąlyga, kad paskui užsuksi ir pas mus. Mama labai tikisi.
– Tada jau turiu pradėti rinkti savo paukščiukus. Berkai, jeigu duodi berniokui šokolado, tai pats esi kaltas, kad jis išterlina tau marškinius. Brendonai, Kile, marš į furgoną. Važiuojame pasivažinėti.
Dukart kartoti nereikėto.
Iš pradžių visi nuvažiavo į kapines: žolė jose žėlė aukšta ir žalia, o akmenys buvo pilki, vėjo nugairinti. Augo laukų gėlės, lyg žadėdamos amžinąjį gyvenimą. Čia buvo palaidota dalis Erinos giminių, daugumą ji vos beprisiminė. Jai dar neteko prarasti jokio artimo žmogaus ir skausmingai gedėti. Saviškius ji labai mylėjo, bet neįsivaizdavo, kaip jaustųsi jų netekusi.
Adelija tai patyrė jau seniai, – mąstė Erina, stebėdama tarp savo tėvų kapų stovinčią pusseserę. Ar laikas gali palengvinti praradimo skausmą? Adelija buvo visai vaikas, kai jie mirė, vos devynerių ar dešimties. Argi prisiminimai apie juos dar neišblėso? Erina buvo įsitikinusi, kad pajėgtų gyventi atskirai nuo šeimos, bet įsivaizduoti gyvenimo visai be jų negalėjo.
– Vis dar skaudu, – sumurmėjo Di, žvelgdama į akmenis su tėvų vardais.
– Suprantu. – Trevis perbraukė ranka jai per plaukus.
– Prisimenu, tėvas Fineganas po laidotuvių sakė, kad tokia buvusi Dievo valia, o aš galvojau, kaip tai neteisinga. Ir dabar taip manau. – Atsidususi ji pažvelgė į vyrą. – Juk niekada nesužinosiu, kodėl taip nutiko, tiesa?
– Nesužinosi. – Trevis suėmė jos ranką. Labai norėjo apkabinti Adeliją ir apsaugoti nuo baisios širdgėlos. Bet širdis jam sakė, kad ji pakankamai stipri ir susitaikė su šia netektimi dar gerokai prieš jiems susipažįstant. – Būčiau norėjęs juos pažinoti.
– Būtum jiems patikęs. – Ji leido ašaroms ristis per skruostus, bet šypsojosi. – O vaikai. Tėtis su mama būtų šokinėję apie mudviejų vaikus, lepinę juos. Netgi dar labiau nei Hana. Mane guodžia tai, kad juodu kartu. Aš tuo tikiu, tu juk žinai. Tik liūdna, jog jiems neteko pažinti tavęs ir mažylių.
– Neverk, mamute. – Kilė įspraudė rankutę Adelijai į delną. – Pažiūrėk, aš nupyniau vainikėlį. Berkas pamokė. Jis sakė, kad jiems patiks, nors jie ir danguje.
Adelija pažvelgė į mažą vainikėlį iš smilgų ir žolių.
– Labai gražus. Padėkime jį per patį vidurį, štai taip. – Pasilenkusi ji padėjo vainikėlį tarp kapų. – Jo, net neabejoju, kad jiems pa-
tinka.
Koks keistas vyras, – mąstė Erina, furgone sėdėdama šalia Berko ir klausydamasi Brendono čiauškėjimo. Matė jį sėdintį ant žolės ir pinantį Kilei iš smilgų vainiką. Nors laikėsi gana atokiai ir negirdėjo, ką jis kalba, pastebėjo, kad mergaitė atidžiai klausosi ir žvelgia į jį besąlygiškai pasitikėdama.
Jai neatrodė, kad Berkas – pasitikėjimo vertas vyras.
Erina žinojo kelią į buvusį Kaneinų ūkį. Adelijos tėvus ji prisiminė labai miglotai, bet Letę Kanein – tetą, su kuria liko gyventi našlaitė Adelija – prisiminė puikiai. Tai buvo šiurkšti rūstaus veido moteris, dėl jos Erina retai teužsukdavo į jų ūkį. Dabar jau viskas praeityje, – priminė ji sau ir parodė Brendonui pro langą:
– Matai, ana už tos kalvos vaikystėje gyveno jūsų mama.
– Ūkyje, – žinovo balsu pareiškė Brendonas. Žalių ganyklų plotai ir geltoni dygliakrūmiai jam nieko nereiškė. – Mes irgi turime ūkį. Geriausią visame Merilande. – Jis šyptelėjo Berkui, lyg tai būtų buvęs senas pokštas.
– Kai aš baigsiu, ką esu pradėjęs, jis liks antroje vietoje, – atrėžė Berkas.
– Karališkosios pievos jau seniai priklauso mūsų fami... fami...
– Familijai, – padėjo jam Berkas.
– Jo. O tau dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo, kaip sakė dėdė Padis.
– Brendonai Patrikai Grantai! – tokio Hanos perspėjimo užteko. Tada ji nukreipė rūstų žvilgsnį į Berką. – O jūs turėtumėte gėdytis, kad jį kurstote.
Berkas šyptelėjo ir pataršė berniukui plaukus.