...Gęstantis stygos virpėjimas varinėje saulėlydžio tyloje, išgeltusių laikraščių kvapas kamarėlės sienose, tamsėjantis dangaus skliautas pro sodo medžius ir – kraują stingdanti, sunkiai suvokiama nuojauta, jog laikas, kuris srūva pražydusios aguonos stiebu, lietaus lašu nukrenta nuo beržo šakos, pradunda lekiančio arklio kanopose, tas laikas jau seniai išsprendė visas mįsles, tarp jų ir tavo priverstinės kelionės mįslę. Sustok. Paklausyk, kaip stygose nerimsta vėjas, kaip vaitoja griūnantys kalnai, kaip graudžiai skamba krioklio vanduo, apkeliavęs dangų ir žemę ir vėl grįžtąs į debesų takus. Paklausyk. Juk tai paukščio balsas, kurio aidą paslėpė ežerų gelmės. Vėjau, įsiūbuok pūvančiame akivare miško skiedrą, pabudink tuopų šlamesį, kad žmonės nesijaustų vieniši, vėjau, negainiok rytais palšo rūko, iš kurio išauga mėlyni medžiai, duodantys gyvybę paslaptingoms girioms ir baltaburiams laivams, plaukiantiems į didelį, nepažįstamą, bet taip viliojantį pasaulį...

--

Apsakymų rinktinė