Recenzijos
Kolchozas be kaimo
Nėra nieko nuobodesnio, kaip skaityti apsakymus apie rašytojus ir paskui pačiam apie tai rašyti, t. y. vienaip ar kitaip pačiam tapti rašytoju. Nes rašytojai – neįdomiausi žmonės pasaulyje, dažniausiai gyvenantys savo vaizduotės rėmuose arba vampyriškai siurbiantys kitų žmonių išgyvenimų materiją. Retas iš jų yra patyręs ką nors įdomaus, tikrai...
Skaityti daugiau
Neseniai išleistos autoriaus „Pasakėlės vaikams, vanagams ir sliekams“, kaip ir kitos jo knygutės vaikams, – šmaikščios ir patrauklios. O suaugusiems skirta knyga nuvylė. Viršelyje parodytas netikėtas derinys tarytum patvirtina, kad bus kalbama apie „keistuolius“: dauguma personažų – „gyvenimo autsaideriai: girtuokliai, buvę kaliniai, nevykėliai mokytojai, vaikų...
Skaityti daugiau
Toks susidarė įspūdis, kai ėmiau skaityti prozininko Rimanto Černiausko apsakymus knygoje „Koridorių vilkas“, kurioje įtaigiai vaizduojami mažų miestelių žmonės. Drįsčiau teigti, jog šio rašytojo kūryba nenusileidžia tokiems apsakymo žanro meistrams kaip Danielius Mušinskas, Renata Šerelytė bei Alvydas Šlepikas.
R. Černiausko neapsvaigino nei postmodernizmas, nei...
Skaityti daugiau
Kai visa Lietuvos žiniasklaida kaltinama atitrūkimu nuo paprasto žmogaus, koncentracija į didžiųjų (cha) šalies miestų gyventojus ir užuomaršumu, jog šalia dar gyvena gyvenviečių, kaimų ir miestelių šviesuoliai ir tamsuoliai, rašytojų tokiomis nuodėmėmis neapkaltinsi. Apie kaimą jie rašė, rašo ir tikriausiai rašys. Jis – neišvengiamai prasigėręs (viešoji...
Skaityti daugiau
