Knygos anotacija

Juozas Erlickas – paskutinis XX a. rašytojas realistas, su kurio vardu susiję esminiai lietuvių tautos ir literatūros poslinkiai į dešinę, į Vakarus ir į pakalnę. Kūrėjo skrydis, kertantis skirtingas visuomenės epochas, dramatiškas: pakilęs tarybinės santvarkos metais, leidosi jau ant išardyto Baltijos kelio.

Dirvonuojančiais, apleistais laukais perėjęs istorinės pažangos pusėn, vienu plunksnos brūkštelėjimu nubraukė nuo Lietuvos sovietines apnašas (honorarai, žydintys sodai) ir atskleidė jos pirmapradį grožį (tamsa). Šiandien J. Erlicko kūriniai užpildo visas negandų metais atsivėrusias Tėvynės peizažo bei kultūros spragas. Jo auklėtojai dar gerai prisiminė prieškario metus ir jų klaikūs pasakojimai įskiepijo vaiko sieloje užuojautos skriaudžiamiesiems daigus, taip vešliai sulapojusius po 1990-ųjų, prasidėjus I Signatarų ordino žygiui į Lietuvą. Likimas nepašykštėjo smūgių ir vidinių krizių: dar mokyklos suole, vos pradėjęs kurti eiles, jaunuolis staiga suvokė, kad neserga džiova. Ko tik jis nedarė! Metęs plunksną, paėmė cigaretę, o po kiek laiko – ir taurelę. Niekas negelbėjo. Kita krizė užklupo brandos metais, paaiškėjus, kad tėvai neverčia sūnaus stoti į dvasinę seminariją. Jaunuolis ėmė blaškytis, pakliuvo į universitetą ir po traukiniu. Tikriausiai būtų pakliuvęs ir į sparčiąsias Valdžios Piramidės statybas, laimei, paskutinę minutę atkreipė dėmesį, kad plunksna lengvesnė už kastuvą, ir sėdo prie stalo. Ir štai – „Knyga“, kurios puslapiai nutvieksti paslaptingos nežemiškos šviesos, kurion veržiasi kiekvienas kilnesnės sielos žmogus, nors pareiti iš ten gyvam – jokios vilties: užtrenktos durys, sukultas žibintas ir nežydinti guminė lazda – neatskiriami tragiško likimo J. Erlicko personažų palydovai.

Autorius