Knygos anotacija

„Išvykai prieš du mėnesius ir per tą laiką iš tavęs tegavau atviruką kuriame rašai, kad esi dar gyva. Ir viskas.“ Prisimenate? Taip prasideda vienas puikiausių XX a. italų romanų – Susannos Tamaro „Eik kur liepia širdis“ – ilgas pagrindinės veikėjos Olgos laiškas į Ameriką iškeliavusiai vaikaitei. Skaitytojai, kurių Italijoje ir visame pasaulyje atsirado milijonai, nuolat klausinėjo autorės: „Ar vaikaitė perskaitė laišką? O kas nutiko senelei?“ Daugiau nei po dešimtmečio savo pačios nuostabai autorė grįžo prie tos istorijos ir parašė jos tęsinį – romaną „Klausykis mano balso“.
Palaidojusi senelę, vaikaitė klaidžioja po ištuštėjusius namus, kol užlipa į palėpę. Sename lagamine randa pageltusių popierių, saugančių paslaptis apie jos motiną ir tėvą. Kokia jų gyvenimo istorija? Iš laiškų ir dienoraščių puslapis po puslapio dėliojasi trūkstami mozaikos gabalėliai. Pasakotoja sužino, kas buvo jos tėvas ir koks likimas ištiko motiną; toliau ieškodama savo šaknų ji vyksta į Izraelį, pas dėdę, vienintelį likusį giminaitį. Čia ji randa tai, kas padeda įžvelgti viltį.