Apie knygą
Būtis paslaptinga, kalba mįslinga. Kalbos menas skleidžiasi būties ir kalbos sąlyčiuose. Susitinkame su patirties ženklinimais, juos suvokiame, interpretuojame. Garsi kalba pasigirsta iš tylos. Tylioji ir pasilieka tyloje. Kaip būtis yra įsupta nebūties, taip kalba – tylos. Kalbos horizontalė – sąsajos tarp žmonių, gamtos, daiktų. Kalbos vertikalė – šventumo atradimas, kalbinimas.
Poetinė kalba išlaiko ryšį su sakraline kalba, su būsenomis, iš kurių žmogus patiria ir pasitikėjimą, ir nerimą.
Kalba formuojasi kurdama ir kurdamasi, kūryba prasiskleidžia kalboje, iš kalbos, kiekvienos tautos kalbos savitumas, savo ruožtu, priklausomas nuo daugybės aiškesnių ir beveik neapčiuopiamų faktorių, genetiškai lemia kultūrą ir meną.
Gal ir galima sakyti, kad tautos kultūra yra tokia, kokia yra jos kalba. Suvargintos kalbos kultūra neišvengiamai suvarginta. Nevienalytės kalbos kultūra nėra vienalytė, nors dėl to nebūtinai žemesnė. Lietuviams yra būtina į savo savimonę labiau integruoti Lietuvoje sukurtus kitakalbius tekstus. Ir kitą kalbą persmelkia tas pats gamtovaizdis, tas pats ar bent artimas būties ritmas, lyg už atskirų vienos vietos kalbų būtų bendresnė buvimo kalba.
Kalbos ritmas – alsavimo paralelė: įkvėpimo ir iškvėpimo. Net širdies ritmo – nuostabą sukėlęs aktorės paliudijimas: garsiai skaitomas Maironis atstato, kas kūne sutrikdyta. Bendras buvimas kalbą bendrina, stiprina garsą, bet trikdo tylą, pauzių natūralumą. Kalba randasi iš socialinių ryšių, bet ir iš žmogaus atskirumo, nuošalumo. Nuošalės yra meno ir jo kalbos rezervas. Sąmonės rezervas – visam, kas dar gali įvykti savaime, savaimingai.
