Ištrauka

Įžanga arba prologas

Išėjome į armiją jauni, suaugusiųjų kūnais, bet dar vaikišku protu. Paaugliai... Palikę gyvenimą be rūpesčių, iš viskuo pasirūpinančių tėvų glėbio, kiti tiesiog iš mokyklos suolo, nežinodami gyvenimo prasmės ir visų jo sunkumų, papuolėme į sistemą, kurioje kiekviena diena – tai kova už būvį, kurioje tik jėga ir sumanumu galima ko nors pasiekti, kartais net išlikti. Naudodamiesi mūsų nesusiformavusia psichika, valstybės politikai „pajungė“ mus „nešvariems darbams“ – iš mūsų lipdė robotus žudikus. Tik nedaugelis galėjom suprasti, ką
mes iš tikrųjų darome, manėm, kad karas lieka karu ir jame galioja tik karo įstatymas: stipresnis neteisiamas. Karas išdarkė ne tik mūsų kūnus, bet ir sielas. Grįžome namo pavargę, bet žinojome, kas yra tikra draugystė, kur riba tarp gyvenimo ir mirties.

O visuomenė gyvena – vagia, girtuokliauja, paleistuvauja, myli, gimdo vaikus, eina į darbą. Visi patenkinti, nes jų tas karas nepalietė, jie jo net nepastebėjo...

Mes nesuprasime pūvančios visuomenės, jie – mūsų. Norėjosi šaukti, kad netiesą šneka politikai ir žurnalistai – juk ten mūsų vaikinai žūva, žmonės, ką darote?! Blaškysimės nerasdami vietos, daugelis iš ten grįžusių prasigers, kiti sugniuš ir prisitaikys prie visų. Nuskęsime tūkstančius kartų didesnėje, viskam abejingoje minioje, taip ir neįrodę savo tiesos. O visuomenė žiūrės į mus kaip į „albinosus“, tarytum jie buvo teisūs iš pat pradžių. O mums bus dar sunkiau, nes jausimės ne tik apgauti, bet ir nesuprasti, ir tarytum sumelavę.

I skyrius

Po labai šaltos 1979 metų žiemos prasidėjo kaip reta ankstyvas pavasaris. Gegužės mėnesio pabaigoje karščiai vis laikėsi. Birželio 1 d. gaunu šaukimą į armiją. Po poros dienų gėrimo, kurį vadindavo išleistuvėmis su giminėmis, tėvais, draugais ir artimaisiais, skusta galva, paruošta kelionei kuprine, senais drabužiais ir 25 rubliais kišenėje birželio 4 d. išvykau į traukiančią ir bauginančią, nenorimą, bet neišvengiamą armiją. Buvau jaunas, stiprus, institutui per kvailas, mokslas atrodė reikalingas tik tam, kad mokėčiau suskaičiuoti gautus pinigus. Tėvams seniai buvau įkyrėjęs su savo išdaigomis – jie laukė nesulaukė, kada mane paims tarnauti, kad galėtų lengviau atsipūsti. O man atrodė, kad turiu nemažą gyvenimo patirtį: turėjau mergų, duodančių ir ne, žinojau, kas yra alaus barai, restoranai ir šiaip vietos, kur galima ištuštinti vyno butelius. Ėjau į armiją savo noru, nes bijojau padirbti kokiai kvailei vaiką ar nusigerti. Anksčiau ar vėliau vis tiek reikės eiti, o laukti „kada pakvies Tėvynė“ yra be galo bjauru. Be to, maniau esąs pranašesnis nei kiti, nes man buvo ne 18, o 19 metų, ir buvau gerai pasiruošęs fiziškai.

* * *

21 valandą, staugiant ir švilpiant išlydintiesiems, autobusas su keturiolika tokių pat driskių kaip aš ir mus lydinčiu komisariato mičmanu išlėkė pro komisariato vartus ir, kaukindamas signalą, skirdamas girtą apsiašarojusią minią, nėrė Vytauto gatve į kairę, po to vėl į kairę, į dešinę ir tiesiai Gogolio gatve. Išvažiuojant puolėme prie autobuso langų, beldėme juos kumščiais ir staugėme kaip uždaryti vilkai. Pro purvinus langus matėsi girti draugų ir artimųjų snukiai, išlydinčios panos su nubėgusiu nuo ašarų blakstienų tušu. Tarp jų daug buvo ir tokių, kurios mielai verkdavo kiekvienose išleistuvėse. Buvo ir tokių, kurios ne tik verkdavo, bet ir šaukdavo perrėkdamos minią: „Aš tavęs lauksiu...“, o kitą šeštadienį žadėdavo laukti jau kito.

Kiek santūriau laikėsi būsimų kareivių tėvai. Kur nors minios pakraščiuose droviai šluostydavosi gailesčio ašaras: „Na, štai ir mes išlydėjom savo kareivėlį“, nepuldami į dvokiančią svaigalais minią, mėginančią gyva mase užtverti kelią autobusui. Išvažiavus į autostradą, autobuse stojo nesmagi tyla. Visi, tarytum gavę raminančiųjų, sėdėjome susimąsčiusiais veidais, stiklinėmis akimis. Didvyriškumo, kuris atsiranda einant į armiją ar tuokiantis, kai esi visų dėmesio centre, neliko. Mičmanas, nusiėmęs karininko kepurę, nosine šluostėsi nuo kaktos prakaitą. Išvažiuojant jam gerokai teko paplušėti: traukdamas mus nuo langų ir sodindamas į vietas, jis šaukė, „putojosi“, davinėjo komandas, bet niekas jo neklausė, o mes buvome žali žali, armijos nesugadinta mąstysena ir į jo komandas nereagavome.
Kurį laiką važiavome tylėdami, vėliau po truputį pradėjome atkusti. Iš jau tarnaujančių draugų laiškų žinojom, kad už miesto išlaipins, tikrins kuprines, lagaminus, o rastus degtinės butelius sudaužys, atims peilius, šakutes ir visus aštrius daiktus. Tad autobuso gale susėdome keliese ratuku ir nutarėm, kad tai, kas yra buteliuose, geriau supilti į skrandžius, negu duoti tam kvailiui mičmanui sudaužyti. Atkimšome pirmąjį butelį, kažkuris ūkiškesnis surado savo mantoje ir stiklinę. Slėpdamiesi gėrėm. Vienas geria – kiti užstoja, kad nematytų mičmanas. Bet netrukus nusprendėm, kad kol kas mičmanui mes nerūpime – jis ramiausiai žiūrėjo į priekyje bėgantį kelią. Stiklinė greitai ėjo ratu, bijojome, kad nespėsime išgerti butelių iki egzekucijos vietos. Bet autobuso niekas nestabdė. Mes gerokai padrąsėjome. Pasijutome kaip seni bičiuliai: pasakojom apie save, „pažindinomės”. Prie mūsų prisidėjo dar du. Dešrų, lašinių mamos buvo pridėjusios, degtinės buvo... Trūko tik mergų, bet jos liko toli ir kitiems...

Važiavome ilgai. Truputį nusnūdau ir vėl įsitraukiau į geriančiųjų kompaniją. Visi buvo gerai paėmę, vienas žviegdamas pasakojo, kad motina į kelionmaišį įdėjusi lėkščių, šakutę ir stalinį peilį, nes armijoj viso to neduosią. Kitas siūlė duoti mičmanui į snukį, išmesti vairuotoją, grįžti atgal į Klaipėdą ir visų klausinėjo, kas moka vairuoti autobusą.

Gerai, kad tokių neatsirado. Bežiūrint į juos man neliko nieko kito, kaip vėl priryti. Gerokai įkaušęs, pradėjau visiems aiškinti, kad esu labai „techniškas bičas“: apsivilkęs marškinėlius trumpom rankovėm, bet kuprinėj turiu vatinuką. Vyrai nesuprasdami raukėsi, o aš aiškinau: jei siųs į Pietus, su marškinėliais neperkaisiu, jei į Sibirą – apsivilksiu šimtasiūlę, taip pat nesušalsiu, o jiems Sibire vienais marškiniais būsią šaltoka. Visi žviegė girtu juoku. Mičmanas miegojo ar tik apsimetė, nes sėdėjo užsimaukšlinęs kepurę ant akių. Degtinė baigėsi.
Inkvizicijos kažkodėl nebuvo, bet ji mums jau buvo nebebaisi kaip ir visa armija. Keletas vaikinų autobuso priekyje sėdėjo visiškai blaivūs, nes nebuvo prie mūsų prisidėję. Pradėjome juos ir geruoju, ir bloguoju šnekinti, kad atiduotų savo mamyčių įdėtą „šnapsą“, bet tie nė krust, sakėsi neturį. Vieni siūlė duoti jiems ausų, kiti šaukė, kad su saviškiais pyktis nereikia, nes prieš akis Vilniaus naujokų paskirstymo punktas,
o ten amžinos muštynės tarp kauniškių, klaipėdiškių, vilniečių. Mūsų labai mažai, todėl turime būti vieningi. Nurimę išsiskirstėme pasnausti. Nejutau, kaip atvažiavome į Vilnių.

Nubudau – už lango naktis, autobuse dega šviesa, naujokai vieni snaudžia, kiti miega. Pradėjau žadinti savo sugėrovus. Pasirodo, autobusui atvykus į Vilnių, mičmanas pasakė, kad autobuse lauksime kelias valandas, nes medicinos komisija, esanti naujokų paskirstymo punkte, pradedanti dirbti tik 8 valandą ryto. Laiko turėjome daug ir pagalvojome, kad neblogai būtų „padaryti“ dar keletą buteliukų. Pažadinom kitus, surinkome pinigų, beliko nusiųsti autobuso vairuotoją į „tašką“, bet pakalbėjus paaiškėjo, kad vairuotojas pats turi „tašką“, taigi „no problem“. Tiesa, besiderant dėl kainos, nubudo mičmanas ir norėjo nugrūsti mane į vietą, bet aš jį stumtelėjau ir kai kur pasiunčiau. Jis pradėjo gąsdinti, kad nusiųs mane tarnauti pas baltąsias meškas, – aš jį dar kartą pasiunčiau. Tada jis užtikrino, kad tarnausiu Šiaurėje.Miegoti nebeteko. Mus, vienus blaivius, kitus girtus kaip kiaules, suvarė lyg į bažnyčią, lyg į kokį buvusį vienuolyną. Į akis krito labai storos pastato sienos, langai su grotomis. Liepė nusirengti nuogai. Vyrukai, kurie turėjo daug pinigų, jaudinosi, kad juos gali apvogti, – išsirengti juk visai nuogai reikia. Vienas siūlė turtingiesiems susikišti pinigus į šikną, o kai šikna įskaus, perdėti į burną už žando. Ėjom iš kabineto į kabinetą kaip avinai vienas paskui kitą, o bandos priekyje – nepakeičiamasis mičmanas. Visa medicinos komisija buvo tik eilinis formalumas. Visi mūsų dokumentai su daktarų rezoliucijomis „tinkamas“ ar „netinkamas“ buvo paruošti Klaipėdoje. Aš visiems medikams pasirodžiau „tinkamas“. Vilniuje kruopščiau tikrino tik tuos vaikinus, kurie Klaipėdos medikams buvo kuo nors neįtikę: silpnesnė klausa ar regėjimas, patirtos traumos ir pan. Ir faktiškai jau Klaipėdoje mes visi buvome surūšiuoti kaip jaučiai mėsos kombinate pagal rūšis: aukščiausios, pirmos ir t.t. Klaipėdoje buvo sprendžiama ir kokiose dalinių rūšyse gali tarnauti. Vilniuj – paskutinis patepimas.
Klaipėdoj mano regėjimas buvo 1:1. Vilniuj buvau girtas ir net abiem akim negalėjau įžiūrėti rodomų raidžių. Praėjus komisiją, liepė apsirengti, mičmanas palydėjo mus, atsisveikino, palinkėjo visiems geros tarnybos, man mirktelėjęs pasakė, kad nepamirščiau parvežti jam lokio kailio. Buvau žalias, maniau, kad 100 proc. esu Šiaurės laivyno jūreivis. Tik vėliau supratau, kad armijoje – kaip ir gyvenime: kuo žemesnės pareigos, tuo didesniais viršininkais dedasi. Kareivukas palydėjo mus pro geležinius vartus, kurie dalijo pusiau aukštomis sienomis aptvertą kiemą, panašesnį į kalėjimą, o ne į tokią nekaltą įstaigą – šaukiamojo amžiaus jaunuolių paskirstymo punktą.
Už geležinės tvoros buvo kiemas ir kelerios durys į kiemo pusę – aukštos, senovinės. Kareivis mostelėjo: „Eikit, ilsėkitės“, ir liko prie vartų. Mes, nešini daiktais, įėjome pro vienas duris – šlapimo, degtinės, žuvies ir prakaito smarvė. Dviejų aukštų gultai – greičiau ne gultai, o tvirtai suręstos storų lentų lentynos. Ant jų ir ant grindų guli šaukiamieji, pasikišę po galva vienintelį savo turtą – lagaminą ar terbą su mamos įdėta dešra, kumpiu ir konservais. Vieni lošia kortomis iš pinigų ar daiktų, kiti geria degtinę. Mes išsiskirstėme kas kur. Dviese nutarėme eiti lauk, nes miego nesinorėjo, o šioj prismirdusioj patalpoj sėdėti gražų vasaros rytą nebuvo jokio noro. Beeinant lauk, prie mūsų priėjo keletas „čiuvakų“. Pasiruošėm muštynėm, nes vyrukai turėjo užsikišę už diržų peilius – tokius ilgus, tikrus virtuvinius peilius. Jie paklausė, kur einam ir kas tokie. Atsakiau, kad ne jų „supistas reikalas“. Žodžiu, vos neužvirė muštynės. Bet vienas iš jų paklausė, iš
kur mes, ir išgirdę, kad iš Klaipėdos, pakeitė toną, pakvietė išgerti. Papasakojo, kad jie, vilniečiai, čia jau savaitę, jų daug, keli autobusai. Dešrą, kumpius atima iš kaimiečių, taip pat pinigus, už kuriuos galima iš saugančių kareivių nusipirkti degtinės. Mušasi su kauniečiais ir šiauliečiais, su Klaipėda – taika.

Po gero pusvalandžio per garsiakalbius pasigirsta įsakymas „Rikiuotis“. Išėjome į lauką. Susirikiavome, šaukė pavardėmis, liepė eiti prie vartų. Mano pavardės nešaukė. Likusiems liepė skirstytis. Po komandos nuėjau prie išvardintųjų, nes tarp jų buvo keli klaipėdiečiai.
Besikalbant atėjo „pirkliai“ – kareiviai ir karininkas su statybinių dalinių emblemomis, taigi būsima vyrukų tarnyba tapo aiški. Prie mūsų priėjo du desantininkų uniforma vilkintys vyrukai. Pasirodo, tai seni mano pažįstami Donatas ir Volodka, su kuriais kartu mokiausi. Pasakojo, kad paskirti tarnauti į Kauno desantinę diviziją, o kadangi jų specialybė – akmenskaldžiai, tai laikinai dirba pulkininko viloje.

* * *

Vėl komanda „Rikiuotis (trys pavardės, tarp jų ir mano) prie vartų“. Prie mūsų priėjo desantininko uniforma vilkintis seržančiukas ir pasakė, kad važiuosime į Ferganą. Paklausiau, ar tai ne Šiaurė, atsakė, kad tikrai nesušalsiu. Liepė mums palaukti, o pats nuėjo tvarkyti kažkokių formalumų. Donatas ir Volodka, išgirdę Ferganos pavadinimą, pasakė, kad jų pulkas buvo apmokymuose Ferganoje, kad ten labai karšta, ir skraido geros bulvės dydžio musės. Kartą važiavusi mašina, kėbule stovėję keli kareivukai, ir tokia musė vienam iš jų pataikiusi tiesiai į kaktą. Kareivėlis nuo smūgio „atsijungė“. Grįžo mūsų „pirklys“. Pasirašėm už nemokamus bilietus, maistpinigius – po 5 rublius su kapeikom penkioms paroms.

Maskvą pasiekėme greitai. Ten įsėdom į traukinį Maskva-Taškentas. Važiavom per visą Rusiją, ir negalėjau atsistebėti tokia nematyta netvarka. Kazachstanas paliko dar didesnį įspūdį. Neteko išvykti niekur iš Lietuvos. Jei ką buvau matęs, tai tik per televiziją. Kazachijos aūlai – tai skurdūs, iš smėlio, molio ar dar iš kažkokių medžiagų sulipdyti namai su kur ne kur kyšančiomis televizijos antenomis. Stočių peronuose vagonų langus apguldavo būriai apdriskusių vaikų, kurie už kapeikas basi trypė peroną ir dainavo keiksmažodžiais pagražintas „čiastuškas“.

Moterys ant galvų nešiojo padėklus su vaisiais bei apvalia, „lepioškomis“ vadinama, duona. Buvome pašiurpę nuo tokio vaizdo. Juokėsi tik seržantas. Žodžiu, nuo „basmačių“ laikų nepasikeitė niekas...

Mūsų „pirklys“ seržančiukas buvo nedidelio ūgio, bet tvirtai sudėtas vyrukas, kuris labai didžiavosi tarnaująs VDV ir tai stengėsi visur pabrėžti, bet širdyje buvo bailys. Surinko iš mūsų pinigus ir dokumentus.

Vaikščiojo po vagonus grodamas gitara gražesnėms merginoms ir „kabindavo makaronus“ apie VDV didybę ir galingumą. Iš pradžių ir mes buvome sužavėti, bet vėliau perkandom, kad jis – paprasčiausia „myžalo puta“: kuo daugiau purtai, tuo labiau putoja, o jis – kuo daugiau šneka, tuo daugiau meluoja.

Traukinys sustodavo prie kiekvieno aūlo, o atstumai tarp tų „gyvybės taškų“ – kaip per visą Lietuvą. Visur baisus karštis, oras bangavo, o iš abiejų traukinio pusių lygu lygu, kiek užmato akys – nei medžio, nei krūmo, tik parudavusi žolė. Vieninteliai gyvi padarai – švilpikai. Stovi ant užpakalinių kojų prie savo urvų ir susidomėję stebi traukinį.

Nepraėjo kelionė ir be nuotykių. Atėjo jaunas kareivukas iš vagonų apsaugos tarnybos, skundėsi, kad jį „čiurkos“ skriaudžia, neduoda gyventi. Mūsų „erelis“ pašoko, kad įspūdingiau atrodytų, užsidėjo kitelį, beretę ir, atsisakęs mūsų paramos, puolė „čiurkas gydyti“. Nesulaukę ėjom jo ieškoti, tikėdamiesi rasti daug sukruvintų. Žiūrim – ogi „čiurkos“ jį gydo. Nemuša. Jei būtų mušę, būtume padėję jam. Tik šiaip atliko „aiškinamąjį darbą“.

* * *

Traukinyje važiavo ir kirgizai iš statybinių dalinių, atsėdėję „dizbate“, ir uzbekai iš BB – vidaus dalinių. Kirgizai prigėrė kaip šunys ir pradėjo siausti po traukinį. Tokių šlykščių girtų snukių dar nebuvau matęs. Davė į kailį kitų tautybių kareiviams arba tarnaujantiems kituose daliniuose už tai, kad jų uniforma su raudonais, žaliais ar kitokiais antpečiais, o ne juodais – trumpai tariant, esi „čmo“ – šūdas. Ypač
smarkiai nukentėjo keli uzbekai, atitarnavę vidaus daliniuose – juos smarkiai sumušė. Uzbekai sukoncentravo jėgas viename vagone, prie kirgizų prisidėjo kazachai ir „fronto linija“ virto mūsų vagonas, kaip tik ta vieta, kur mūsų vietos. Praėjimas siauras – vos du žmonės prasilenkia, masinis puolimas neįmanomas, tad į darbą buvo paleisti tušti buteliai, nuo bėgių surinkta akmens skalda (matyt, mūšiui ruoštasi iš anksto). Prasidėjus mūšiui užlipome visi ant viršutinių gultų. Abi kariaujančios pusės kaukdamos puolė viena kitą. Na, ir snukiai: vien jų išvaizda buvo baisi. Uzbekai puolė su diržais ir buteliais, kirgizai gynėsi tuo pačiu. Apsidaužė, susikruvino, keletas iš abiejų pusių neteko sąmonės ir saviškių buvo nuvilkti į šalį. Atakos sekė viena po kitos. Artimiausiame gyvenamajame punkte buvo nuplėštas „Stop“ kranas ir kirgizai su kazachais kapituliavo – atidarę langą, iššoko lauk, palikę lagaminus su asmeniniais daiktais.