Aleksandaras auga nedideliame bosnių mieste Višegrade. Didžiausias jo talentas – kurti istorijas. Jis nė neketina paisyti mokyklinių rašinių temų – juk kokios beprotiškos jo prosenelių derliaus šventės, kokios įdomios apgautų vyrų šėlionės ir kokios neįtikėtinos upės Drinos išpažintys. Kai į Višegradą nuožmiai įsiveržia karas, Aleksandaro pasaulis sueižėja, ir šeimai tenka bėgti. Svetimoje Vakarų šalyje Aleksandaro rašytojo gebėjimai tampa gyvybiškai svarbūs: tai jam padeda susivokti tame keistame krašte vardu Vokietija ir papasakoti sau tėvynę. Anuomet jam nepavyko prikelti senelio iš mirusiųjų, tačiau dabar jis turi iš tikrųjų veiksmingą stebuklingąją lazdelę: tai, kas prarasta, sugrąžina vaizduotė. Vis dėlto suaugęs Aleksandaras, grįžęs į savo vaikystės miestą, pirmiausia turi sau įrodyti, kad jo pasakotojo talentas atlaikys ir Bosnijos pokario realybę.
„Kaip kareivis gramofoną taisė“ – tai peržengiantis visas ribas, plačių užmojų, burleskinis ir tragikomiškas romanas apie nepaprastą vaikystę, negailestingą netektį to, kas įprasta, ir apie nesunaikinamą pasitikėjimą pasakojimo galia.
Saša Stanišićius (Saša Stanišić) gimė 1978 metais Bosnijoje ir Hercegovinoje, o sulaukęs keturiolikos atvyko į Heidelbergą. Nuo 2004 metų studijuoja Leipcigo vokiečių literatūros institute. Autorius yra pelnęs daug stipendijų ir apdovanojimų, tarp jų ir 2005 metų IngeborgBachmann konkurso publikos prizą. „Kaip kareivis gramofoną taisė“ yra pirmasis jo romanas.
