Iš tvankios gatvės įėjusi į vėsią laiptinės prietemą, Olga nejučia nusišypsojo. Beje, ji visada šypsodavosi būtent čia, ant laiptelių prieš liftą. Kaip tik čia jai į galvą ateidavo vis ta pati mintis: kaip gerai, kad yra vieta, į kurią ji eina su malonumu. Kaip gerai, kad pasaulyje yra žmogus, su kuriuo ji nesusipyks, kad ir kas beatsitiktų. Žmogus, kuris jos neapgaus ir neišduos. Žmogus, su kuriuo, kaip paaiškėjo, ji negali išsiskirti.

   Vos pravėrusi duris, Olga sušuko:

   – Tu namie?

   – Būtinai!-atsklido Pavelo balsas.-O ko tu taip anksti?

   Nusispyrusi aukštakulnes basutes, ji įėjo į kambarį, nusivilko juodą trikotažinę palaidinę ir nusitraukė siaurą ilgą sijoną.

   – Paška, tu žinai, kas tai yra moters laimė?

   Pavelas kyštelėjo galvą į kambarį ir sustojo tarpduryje, ironiškai į ją žiūrėdamas.

   – Įtariu.

   – Nieko tu nesupranti. Moters laimė -tai pavykę nusipirkti apatiniai. O kas moters nelaimė?

   – Turbūt nepavykę apatiniai. Atspėjau?

   – Gudruolis.

   Ji švystelėjo drabužius ant krėslo ir pasiėmė lengvą šilkinį chalatėlį. Pavelas kaip paprastai nusisuko, bet iš kambario neišėjo. Jie ne ypač drovėjosi vienas kito, bet tam tikro padorumo laikėsi abu.

   – Tiesiog idiotizmas!-linksmai tęsė Olga, nusirengdama nuogai.-Prisimeni apatinius, kuriuos mes su tavim pirkome Barselonoje? Iš pažiūros nepaprastai gražūs, o šiandien aš juos apsivilkau ir pasirodė, kad mezginiai-siaubas, kaip kandžiojasi! Vietoje to, kad demonstruočiau visokias erotines pozas ir gundyčiau savo išrinktąjį, aš tik ir taikiausi, kaip čia nepastebimiau pasikasyti. Viskas baigėsi tuo, kad šiandien mano love story susimovė, aš pasakiau, jog man labai skauda galvą ir gėdingai palikau seksualinės kovos lauką. Velnias!-ji apsižiūrėjo veidrodyje.-Išbėrė ir klubus, ir krūtinę. Tai bent nepasisekė. Negalėsiu dėvėti tokios grožybės. Tai ir yra moters nelaimė.

   Ji susisiautė chalatą ir susirišo dirželiu.

   – Viskas, jau gali atsisukti. Beje, tu juk šiandien rengeisi į kažkokį vakarėlį. Neįvyks? 

   Pavelas priėjo prie sofos ir krito ant jos, aukštai užvertęs kojas.

   – O aš šiandien nusvilau. Mano gražuolė sužinojo, kad ne laiku grįžta jos brangus vyras ir nusprendė be reikalo nerizikuoti. Gyvenimas ilgas, dar pasilinksminsim. Klausyk, einam pavakarieniauti kur nors, ar ką? Mane sprogdina neišnaudotas donžuano užtaisas. Bent tau paasistuosiu.

   Olga atsargiai palietė vis dar niežtinčius paraudimus ant klubų ir krūtinės ir papurtė galvą.

   – Iki rytdienos man turbūt geriau nieko nesivilkti,-pasakė ji dvejodama.-Šaldytuve pilna maisto, kam mums kažkur dar eiti?

   – Eik sau,-nepatenkintas nutęsė Pavelas,-buvau taip romantiškai nusiteikęs, o tu sugadinai visą šventę.

   – Nezyzk, šventę sugadinau ne aš, o apatiniai, kuriuos kartu pirkom, vadinasi, atsakomybė perpus. Kiek prisimenu, krautuvėlėj būtent tu ir pastebėjai tą komplektą, tai dabar ir džiaukis rezultatais. Pasislink, aš prigulsiu.

   Pavelas pasislinko plačioje sofoje, padarydamas jai vietos.-Gerai jau, įkalbėjai, liksim namie. Liolka, o tu neužmiršai mano mamelės gimtadienio? Katastrofa artėja, liko vos penkios dienos. Ką dovanoti?

   Taip, tai problema. Pavelo motina buvo jautri dovanoms.

   Ir pati jautė malonumą dovanoti, ilgai ir rūpestingai apgalvodama ir rinkdama dovanas, bet to paties laukė ir iš kitų. Kasmet ta problema iškildavo visu savo didumu, kasmet kažkaip išsispręsdavo, bet taip pat kasmet darėsi vis sunkesnė. Kartotis negalima. Ir, suprantama, jokiu būdu negalima būsimos dovanos aptarinėti su pačia sukaktuvininke. Dovana privalėjo būti siurprizas. Be kalbų. Tai buvo Pavelo šeimos tradicija.

   – Pagalvokim,-atsiduso Olga, išsitiesdama ant sofos,-ir prisiminkim. Vakarinė suknelė?

   – Atvežėm jai iš Belgijos.

   – Ak, tiesa, buvau užmiršus. Didelė vaza ant grindų?

   – Iš Anglijos-penkiasdešimt penkmečiui.

   – Teisingai, prisiminiau. Sagė?

   – Taip pat iš ten.

   – Gal geros odos rankinuką ir pirštines?

   – Liolka, susiimk! Ar visai jau atmintis atšoko? Juk praeitą kartą tai dovanojom.

   – Atleisk,-sumurmėjo ji, jaukiau šalia jo įsitaisydama-Aš taip pavargau, kad beveik miegu. Net nesuprantu, ką kalbu ir ką girdžiu.

   Pavelas pakilo ir ėmė purtyti ją už pečių:

   – Nemiegok! Dar tik devynios, ir jei tu dabar užmigsi, tai vėl atsikelsi penktą valandą ryto ir goglinėsi po butą. Atsimerk, nes apliesiu šaltu vandeniu. Na, Liolka!

   Staiga Olga pašoko, jos akys džiugiai sublizgo.

   – Sugalvojau! Atsimeni, kai buvom Graikijoj, knygyne matėm pritrenkiančią knygą apie Jeruzalę? Milžiniškas foliantas anglų ir graikų kalbomis su daugybe iliustracijų ir dar didinamasis stiklas, pridėtas, kad geriau viską įžiūrėtum, Ir kaina padori. Pervedus iš drachmų į suprantamą valiutą, išeina apie trisdešimt dolerių. Negėda ir dovanoti.

   – Siūlai dovanos pašokti į Atėnus?-nusišaipė Pavelas.-Vien bilietai-kaip dvidešimt tokių dovanų. Nors, žinoma, dėl brangios mamytės...

   – Mulki tu,-nusijuokė Olga.-Atėnuose dabar Larisa. Po dviejų dienų grįžta. Jei pavyktų ją telefonu pagauti-galima sakyti, problemą išsprendėm. Ir taip su visa šeimyna galėsim ramiai sau laukti kitos gimimo dienos. Sakyk, ar aš ne genijus? Tik pabandyk pasakyti ne, ir aš tau ausį nukąsiu.

   – Tu genijus,-visai rimtai atsakė Pavelas, bučiuodamas jai ranką.-Ir ką aš be tavęs daryčiau?

   Šiemet Pavelo motinai turėjo sukakti penkiasdešimt devyneri, o šešiasdešimtmečio proga jis sumanė jai dovanoti kelionę į Izraelį. Ten Jelena Fiodorovna turėjo aibę draugų, su kuriais jau seniai troško pasimatyti. Pinigų tokiai kelionei motina turėjo, bet, kaip dažnai būna, ji vis atidėliojo, sakydama, kad yra svarbesnių reikalų. Darbas, vyras, vaikai, anūkė, vila, du šunys-visa tai reikalavo atidaus jos dėmesio ir niekaip be jos neišsiversdavo. Kiek Olga prisiminė, kalbos apie kelionę į Izraelį prasidėjo mažiausiai prieš dešimt metų. Jelena Fiodorovna nuolat kalbėdavosi telefonu su savo draugais Tel Avive ir Jeruzalėje, bet nuvažiuoti taip ir neprisiruošdavo.

   Bet va, jei padėtum prieš ją ant stalo bilietus ir pasą su viza, tai būtų visai kitas reikalas. Jelena Fiodorovna gerbė kitų žmonių pastangas jos labui. Jei taip įvyktų, ji važiuotų net ir tada, jei ten jai visiškai nebūtų ką veikti...

   Olga lengvai stryktelėjo nuo sofos, nors prieš minutę vos neužmigo, ir puolė ieškoti užrašų knygelės su draugės telefono numeriu. Jai pasisekė-Larisa nesiskirdavo su mobiliuoju net vonioje, būtent ten ją ir užklupo Olgos skambutis.

   – Tu neprisimeni, kokiame knygyne matei tą knygą?-dalykiškai paklausė ji.

   – Centrinėje gatvėje, Patakio knygyne.

   – Rasiu,-pažadėjo Larisa.

   – Kada tu atskrendi?

   – Šeštadienį.

   – Mes su Paša tave pasitiksim.

   Padėjusi ragelį, Olga su palengvėjimu atsikvėpė.-Na, štai, problema ir išspręsta. O tu bijojai!

   Ji vėl priėjo prie veidrodžio, praskleidusi chalatą dar kartą pasigrožėjo nepavykusio pasimatymo pėdsakais ir apgailestaudama palingavo galva.

   – Ir kodėl man taip nesiseka?-pasiskundė ji, glostydama suerzintą odą.

   Pavelas irgi pakilo ir saldžiai pasirąžė.

   – Baik Liolka, ryte vėl būsi kaip nauja. Kas gero tarnyboje?

   Olga, nutaisiusi baisią miną, ištiesė į priekį rankas su suriestais pirštais.

   – Šventė atėjo į mūsų kaimą,-nutęsė ji "pagrabiniu" balsu.-Pas mus atvažiuoja revizorius. Kaip dabar sakoma, auditorius. Visi dreba iš baimės.

   – O tu?

   – O aš ne.

   – Tu juk vyr. buhalterio pavaduotoja, nejaugi nebijai?

   – Būtent todėl ir nebijau, Pavluša, kad aš vyr. buhalterio pavaduotoja. Tiktai jis ir aš žinom, kad pas mus viskas tvarkoje ir nėra ko bijoti. O visi kiti nieko buhalterijoje nesupranta, todėl jiems atrodo, kad būtinai kažką atkapstys. Net generalinis pablyško ir dešimt kartų per dieną klausinėja, ar mes pasiruošę patikrinimui. Viskas-aš atsibudau galutinai. Galim valgyti.

Olga greitai paruošė vakarienę ir padengė stalą. Ji dirbo lengvai ir mikliai, ir Pavelas nejučia grožėjosi jos liauna, grakščia figūra.

   – Ką darysim su atostogomis?-paklausė jis baigęs valgyti ir plikydamas arbatą.-Mano-rugpjūtis ir gabaliukas rugsėjo.

   – O mano, atvirkščiai-visas rugsėjis ir gabaliukas rugpjūčio,-atsakė Olga.-Dvi savaites ištaikysim nuvažiuoti kur nors kartu, o visa kita-kiekvieno asmeninis reikalas. Turi konkrečių pasiūlymų?

   – Konkrečių neturiu, bet norėčiau pasimaudyti ir pasivolioti ant smėliuko, kad kaulai atšiltų.

   – Tada Ispanija atpuola. Tai šalis, skirta aktyviam poilsiui, nepasivoliosi. O paplūdimiai blogesni kaip Sočyje,-pasakė ji, suraukusi nosį.-Į Ispaniją gera važiuoti su meilužiu, kai kraujas dar verda, kupinas romantikos. Išsinuomoti mašiną ir lankyti visokius miestus. Mums tai netinka. Mes su tavim jau senučiukai, mums reikia kažko ramesnio. Gal i Prancūzijos pietus nušiaušti?

   – O ką,-sukruto Pavelas,-gera mintis. Prisimeni, kaip ten buvo gera? Gyvenom tyliai kaip augalai: viešbutis - pliažas, pliažas-viešbutis. Tu, tiesa, į kažkokias diskotekas vis veržeisi, o aš tave iš visų jėgų tramdžiau.

   – Na, Pavluša,-nusijuokė Olga,-aš buvau tikrai jaunesnė. Dabar jau pasenau ir niekur nesiveršiu, pažadu.

   – Iš tavo pusės gana netaktiška priminti man mano amžių. Neužmiršk, kad mes tą pačią dieną gimę. O aš laikau save visai dar pojauniu tipu. Liolka, kam šiandien pagal grafiką išeina indus plauti?

   – O kokia šiandien diena, porinė ar neporinė?-susirūpino Olga, suraukusi kaktą.

   – Šiandien trečiadienis.

   – Tada tau.

   Olga sukrovė nešvarius indus į kriauklę ir staiga pasipiktinusi suplojo delnais.

   – Ak tu, gudruoli! Štai, kodėl tu siūlei eiti į restoraną!

   Vaizdavai naivuolį, apie romantiką kažką skiedei, apsimetei, kad neatsimeni, kieno eilė indus plauti! Paška, aš pažįstu tave visą savo gyvenimą, nemėgink manęs apmauti.

   Pavelas nuolankiai pasirišo prijuostę ir pasiėmė i ranką kempinę.

   – Gerai jau,-atsiduso jis,-nemėginsiu.

   Po vakarienės jie pasižiūrėjo prancūzų filmą per televiziją ir nuėjo kiekvienas į savo kambarį miegoti.

   – Liolka,-pasakė prieš išsiskiriant Pavelas, bučiuodamas Olgą į skruostą,-tu pati geriausia moteris pasaulyje. Visos mano bobos tavo mažojo pirštelio nevertos. Kada nors aš parašysiu traktatą tema, kas tai yra tikroji meilė.

   "Kas tai yra tikroji meilė?-galvojo Olga, pamažėle grimzdama į saldų miegą.-Paška laimingas, jis jau žino. O aš, kvailelė, vis kažko ieškau, svarstau, renkuosi..."

***

   Nenumaldomai artėjo liepos vidurys, iki paskutinio mokesčių mokėjimo termino liko tik pusantro mėnesio, o Čistiakovui taip ir nepavyko sukaupti reikalingos sumos. Sausio mėnesį mokesčių inspekcijoje jis sąžiningai deklaravo keturiasdešimt šešis tūkstančius dolerių pajamų. Jam priskaičiavo tokius mokesčius, kad nors pasikark: beveik visi tie keturiasdešimt šeši tūkstančiai, gauti iš užsienio leidyklų, buvo pervesti į valiutinęČistiakovo sąskaitą "Inkombanke", kuris sėkmingai "sudegė", neatidavęs indėlininkams nė kapeikos. Visą rudenį, žiemą ir pavasarį Nastia ir Aleksejus laikėsi nuožmaus taupymo režimo, kartais atsisakydami ir būtiniausių dalykų. Čistiakovas medžiojo menkiausius pasiūlymus skaityti apmokamas paskaitas, o Nastia, neturėjusi jokių papildomų pajamų, padėjo tuo, kad ėmė rūkyti pigesnes cigaretes ir gerti bjaurią, žymiai pigesnę nei jos mėgstama "Kapitonas Kolumbas", kavą. Jie stengėsi iš visų jėgų, ir vis dėlto...

   Birželio pirmą iki reikiamos sumos jiems trūko 90 tūkstančių rublių, o tai (suprantama valiutine kalba) reiškė keturis tūkstančius dolerių. Iš kur gauti tokią sumą vyresniajam Petrovkos 38 inspektoriui ir valstybinės įstaigos profesoriui? Tai klausimas, į kurį nėra atsakymo.

   Nastia su vyru rengėsi paskutiniam desperatiškam spurtui. Šiandien pulkininkas Gordejevas pažadėjo nuo birželio 10-tos išleisti Nastią atostogų, ir ji iškart paskambino leidyklai, kurioje paprastai atostogų metu uždarbiaudavo vertimais. Čistiakovas taip pat pasiprašė atostogų, kad galėtų imtis korepetitoriaus darbo, mokydamas abiturientus fizikos ir matematikos prieš stojamuosius į aukštąsias.

   – Lioša, ura!-rėkdama įlėkė į kambarį Nastia.-Bandelė mane išleido!

   – Ačiū Dievui,-su palengvėjimu atsiduso Aleksejus.-O į leidyklą skambinai?

   – Žinoma. Jie žadėjo šiomis dienomis man paskambinti ir pasakyti, kokio yra darbo. Geriau būtų kas nors iš prancūzų. Vis dėlto tą kalbą aš moku geriau, bet blogiausiu atveju imsiuos ir angliškos ar itališkos knygos. O kaip tau sekasi?

   – Kol kas niekaip, bet informaciją aš paskleidžiau, lauksim, kas iš to gausis.

   Aleksejus perėmė iš jos krepšį ir aiktelėjo:

   – Viešpatie, Asia, kas čia? Pavogei iš statybų vagoną plytų?

   – Nusipirkau kelis žodynus. Kai Bandelė maloningai teikėsi patenkinti mano nuolankų prašymą išleisti mane atostogų ne pagal grafiką, iš to džiaugsmo nulėkiau į knygyną pasižiūrėti, kas naujo ir vertingo žodynų leidyboj, na ir nusipirkau, žinoma. Neišlaikiau.

   – Brangūs?-įtariai paklausė Čistiakovas, trinkteIdamas sunkų krepšį ant grindų.

   – Na, Lioša...-numykė Nastia,-taigi darbui.

   – Švaistūnė,-nusišypsojo jis,-naudojiesi tuo, kad aš  nemoku ant tavęs pykti. Vakarieniausim ar pirma eisi į dušą?

   – Į dušą,-burbėjo ji rengdamasi,-kad aš jo akyse nematyčiau.

   Čia Nastia Kamenskaja buvo teisi-vonia iš tikrųjų akių nedžiugino. Prieš metus pradėtas remontas, dėl liūdnos atminties rugpjūčio l7-osios, sustojo. Po to dar pusmetį bute riogsojo kalnai statybinių ir apdailos medžiagų, supirktų iš anksto, bet taip ir nepanaudotų, kadangi remontui pinigų neliko, o kiekvieną kapeiką teko taupyti mokesčiams. Nuo finansinės Nastios brolio Aleksandro pagalbos jie kategoriškai atsisakė, ir šis, kelis kartus nesėkmingai pabandęs įkišti jiems pinigų remontui, pagaliau atsiuntė sunkvežimį su darbininkais ir išvežė visą tą statybinį Monblaną į savo užmiesčio sodybą. Dabar galėjai vėl laisvai vaikščioti po butą, nesibaimindamas, kad ką nors nugriausi ar pats nugriūsi ir prasiskelsi kaktą. Tačiau paruoštas neįvykusiam remontui butas vis dėlto darė slegiantį įspūdį. Nudraskyti tapetai ir nuluptos plytelės vonioje kėlė miglotas asociacijas su nutriušusiais, nugriovimui skirtais namais, su skurdu, apleistumu, neviltim. Beje, reikia pasakyti, kad ir Nastia, ir jos vyras pamažėle prie to priprato ir labai jautriai į aplinką nereagavo, tuo labiau kad suremontuoti virtuvę ir apstatyti ją naujais baldais jie vis dėlto suspėjo. Žinoma, į toki išdraskytą lizdą svečių kviestis negalima, bet su tuo įmanoma susitaikyti. Giminės ir draugai supras, jų galima nesidrovėti, pinigų per krizę neteko visi, o ne tokių artimų žmonių tame bute beveik ir taip nebūdavo. Tiesa, Aleksejus rengėsi privačioms pamokoms, todėl čia gali pradėti lankytis mokiniai...

   – Lioša, kaipgi mes čia žmones kviesimės, ką?-liūdnai paklausė Nastia, išėjusi iš vonios.-Juk gėda. Profesorius, garbės akademikas, o gyveni tokiam košmare.

   – Nekompleksuok,-nerūpestingai atsiliepė Aleksejus,-svarbiausia nesidrovėti. Kai žmogus drovisi, kiti tuoj pat pastebi ir pradeda domėtis: aha, kažkas tokio jame neteisingo ir ydingo, kad jis šito taip drovisi! Aš elgsiuosi kaip karalius per savo vardadienį ir atsainiai visiems aiškinsiu, kad pas mus dabar remontas. Savaime aišku, kai bute remontas, jis negali panėšėti i karališką menę. Šaltibarščių valgysi?

   Nastia atsisėdo virtuvėje už stalo ir su pasitenkinimu ištiesė nuvargusias per dieną kojas.

   – Valgysiu,-saldžiai nutęsė ji,-tokiu oru šaltibarščiai-tai svajonių viršūnė. Lioša, kaip tu manai, ar šiemet pasikartos pernykštis košmaras, ta prasme, karščiai?

   – Kol kas panašu į tai,-linktelėjo jis.-Visą kitą savaitę sinoptikai žada daugiau kaip trisdešimt laipsnių. Asia, aš jaučiuosi toks kaltas - visi normalūs žmonės per atostogas važiuoja kur nors prie jūros ar šiaip į gamtą, o tu dėl tų prakeiktų honorarų būsi priversta tupėti Maskvoje. Bet jeigu išsivyniosim iš tos istorijos su mokesčiais, aš tau prisiekiu-mes važiuosim prie šiltos jūros, kur karštas smėlis ir pučia gaivus vėjas. Tiki?

   – Tikiu,-šyptelėjo Nastia,-tik kada tai bus? Šių metų atostogas mes išnaudosim dabar, o iki kitų metų dar išgyventi reikia. Be to, neužmiršk, kad Bandelė mane išleido ne pagal grafiką, ir kitąmet gausiu atostogas, kada panorėsiu, bet tik ne vasarą. Taigi tu gali žadėti bet ką, tik tie pažadai išsipildys dar labai labai negreitai. Gal pažadėtum man karnavalą Brazilijoje?

   Aleksejus atstūmė tuščią lėkštę ir nustebęs pakėlė akis.-Tu nori į karnavalą Brazilijoje? Niekada nemaniau, kad mano žmonos tokios ambicijos...

   – Ne, į karnavalą nenoriu, nemėgstu triukšmingos minios. Ir į Braziliją nenoriu, per ilgai reikia skristi. Bet paklausti juk galima?

   – Klauskit-atsakysim,-pajuokavo jis.

   Po vakarienės Nastia įsikniaubė į nusipirktus žodynus, džiaugdamasi būsimu darbu prie vertimų ir tuo, kad per atostogas galima nešokti iš lovos pusę septynių ryto, sučirškus žadintuvui. Tačiau jos laukė nusivylimas. Leidyklos redaktoriaus skambutis išvaikė pusę jos rožinių iliuzijų.

   – Labai gaila, tačiau artimiausius du mėnesius vertėjų nereikės, visi darbai jau paskirstyti. Bet rudeniop...

   – Ne, rudenį aš negalėsiu. Ačiū, atleiskit, kad sutrukdžiau.

   Nastia padėjo ragelį ir buku žvilgsniu pasižiūrėjo į tapusį nereikalingu žodyną.

   – Pati kalta,-tarė niūriai Aleksejui.-Tokie darbai planuojami iš anksto, reikėjo dar kovo mėnesį susitarti.

   – Bet tu juk nebuvai tikra, kad viršininkas tave išleis,-guodė ją Čistiakovas.-Be to, kovo mėnesį mes tikėjomis, kad pinigų dar atsiras. Nesigraužk, Asia, mes susidorosim. Užtai kaip reikiant išsimiegosi ir pailsėsi.

   Nastia užvertė žodyną ir ryžtingai papurtė galvą.

   – Ne, nieko nebus. Mes-šeima ar komunalinio buto kaimynai? Aš taip pat imsiuos pamokų. Ne veltui juk penkias kalbas galvoj nešioju. Ko joms ten be naudos voliotis, smirsti ir dulkėti?

   – O ką,-sutiko vyras.-Grandiozinė idėja.

   ***

   Priimamajame buvo vėsu ir tylu. Po septintos vakaro šurmulys, buvęs čia dieną, atrodė išgalvotas ar susapnuotas. Didžiulis sieninis laikrodis rodė be dešimt aštuonias. Ženia kantriai laukė. Netrukus atsivers apmuštos oda durys, pasirodys tėvas ir nuveš ją namo.

   Ženia priėjo prie aukšto, viso žmogaus ūgio veidrodžio.

   Viešpatie, kaip bjauru jai regėti savo atvaizdą! Šlykštus pilkas kostiumėlis su balta bliuzele, siaubingi, išėję iš mados bukanosiai bateliai žemomis plačiomis pakulnėmis. Veidas be kosmetikos, blyškus ir neišraiškingas. Ilgi tamsūs plaukai supinti į storą kasą. Ir baisiausia-idiotiškos baltos puskojinės. Na, kodėl, kodėl ji privalo taip atrodyti? Kodėl tėvas verčia ją rengtis ir šukuotis taip, lyg jai būtų trylika metų? Tironas! Sadistas! Bet ji nieko negali padaryti, ji visiškai nuo jo priklausoma, jis ją išlaiko, ji neturi savo pinigų pirktis šiuolaikiniams madingiems drabužiams, kad atrodytų stilinga šiuolaikiška mergina. Ji negali tėvui prieštarauti, ji gali tik nedrąsiai prašyti ir gauti iš anksto žinomą neigiamą atsakymą.

   Ženia neišgirdo atsivėrusių už nugaros durų ir atsitokėjo tik tada, kai prie ausies nugriaudėjo tėvo balsas:

   – Į ką tu ten žiūri? Tau dar anksti sukiotis prieš veidrodį. Ji negrabiai atsisuko. Užkliuvusi klubu už stalo kampo, susiraukė iš skausmo ir visa nuraudo.

   – Drambliūza,-priekaištingai burbtelėjo tėvas.-Važiuojam namo.

   Ženia skubiai pasičiupo rankinę ir nusekė paskui tėvą.

   ***

   Diena jau iš pat ryto prasidėjo blogai. Raštelis, dar prieš savaitę priklijuotas prie laiptinės durų, tapo realus-nuo pirmadienio užsuko karštą vandenį. Važiuojant metro, kažkas atsitiko ir traukinys tarp stočių "Semionovskaja" ir "Elektrozavodskaja" dvidešimt penkias minutes prastovėjo tunelyje, todėl Nastiai nuo stoties "Čechovskaja" iki Petrovkos teko bėgti bėgte. Kai ji pagaliau įlėkė į savo kabinetą, pasirodė, kad per naktį pro atdarą orlaidę priskrido beprotiškai daug tuopų pūkų, įžūliai nusėdusių gumulais visuose kampuose ir, bjauriausia, pasklidusių ant visų paviršių. Pūkai plaukiojo vandens grafine ir šiaušėsi puodelyje, iš kurio Nastia kaip tik tikėjosi spėsianti išgerti kavos, prieš prasidedant operatyviniam pasitarimui. Metusi desperatišką žvilgsnį į laikrodį, ji suprato, kad jei eis į tualetą keisti grafino vandens ir plauti puodelio, tai kavos išgerti jau garantuotai nespės. Negana tų bėdų, pulkininkas pribaigė Nastią blogiausia naujiena.

   – Selujanovas skubiai komandiruojamas į centrą ir dar šiandien su brigada išvyksta į Chabarovską. Tai ilgam,-nežiūrėdamas į Nastią pranešė Bandelė.-Tu, Kamenskaja, atostogų kol kas neisi, nes nėra kam dirbti.

   Tai buvo smūgis žemiau juostos, bet su viršininkais tokiu klausimu nepasiginčysi. Iš tikrųjų pagal grafiką jos atostogos tik lapkritį, Gordejevas ir taip jau stengėsi būti geras, išleisdamas ją birželį, deja, ne viskas jo valioje. Neatiduoti centrui Selujanovo jis negalėjo, dar du bendradarbiai atostogauja birželį pagal grafiką ir jų neišleisti Viktoras Aleksejevičius manė neturįs teisės-jie turi mokyklinio amžiaus vaikų ir kartu su jais atostogauti galima tik vasarą. Pagal nerašytas skyriaus taisykles bendradarbiai, turintys nepilnamečių vaikų, išeidavo atostogų vasarą ne rečiau kaip kartą per trejus metus. Tiedu atostogauti birželio mėnesį turėjo neginčijamą teisę: paskutinį kartą jie atostogavo su vaikais-vienas prieš ketverius metus, kitas prieš trejus. Vadinasi, kitos išeities Gordejevas neturėjo, Kamenskajai reikėjo likti tarnyboje.

   Sunkiai atsidususi, Nastia nusprendė susitaikyti su realybe ir pamėgino įsijungti į einamųjų reikalų svarstymą, nors ir vargiai jai tai sekėsi. Vis dėlto iš pat ryto protas buvo užprogramuotas, kad štai-dar dvi dienos, ir nuo trečiadienio ji jau laisva kaip paukštis, ir gali sau skraidyti, ieškodama papildomo uždarbio. Ji nuoširdžiai ir aistringai mėgo savo darbą, bet šiuo metu sumokėti laiku mokesčius jai atrodė svarbiau už viską. Jei iki nustatyto termino pinigų nespės pervesti i mokesčių inspekcijos sąskaitą, bus skaičiuojama bauda po vieną dešimtąją procento per dieną, ir nemanykit, kad tai mažai. Tai trys procentai per mėnesį. Turtingiems žmonėms tokia suma gal ir niekai, bet jie su Čistiakovu skaičiuoja kiekvieną kapeiką.

   Vietoje to, kad įdėmiai klausytųsi viršininko, Nastia apžiūrinėjo kolegas. Korotkovas atrodė kur kas sveikiau po to, kai numirė ilgai sirgusi jo uošvienė. Jie su žmona perstatė bute baldus, pertvarkė kambarius, ir dabar Jurka turi kur pailsėti po bemiegių naktų. Be to, ir įprastos naktys dabar kur kas ramesnės, kai nutilo nuolatiniai sunkiai sergančios moters šauksmai. Sūnus turi atskirą kambarį, į kurį gali pasikviesti draugus. Kai uošvienė numirė, Korotkovas pasiskolino iš Nastios septynis šimtus dolerių. Tai atsitiko lapkričio mėnesį, kaip tik per Milicijos dieną. Kol kas jis įstengė atiduoti tik tris šimtus, o kada atiduos likusius-neaišku. Dabar tie pinigai labai praverstų. Bet Nastia jo neragins, ji žino, jog Jura daro viską, ką gali, kad sugražintų skolą.

   Šalia Korotkovo oriai sėdi Miša Docenka, jau kuris laikas skyriuje vadinamas ne kitaip, o "mūsų jaunikis". Praeitą rudenį jis pagaliau susipažino su Stasovo giminaite Iročka Milovanova ir tvirtai nusprendė vesti. Gruodį Docenka rengėsi paduoti prašymą santuokai įregistruoti balandžio mėnesį, tuoj po Velykų. Kovos su sunkiais nusikaltimais skyriaus darbuotojai jau smagiai trynė rankas, tikėdamiesi gausių vestuvinių vaišių, tačiau įvykiai, taip energingai prasidėję, staiga užstrigo. Nei gruodį, nei sausį prašymas nebuvo paduotas, praėjo Velykos, atėjo vasara, o "vežimas nepajudėjo iš vietos". Iš visų Gordejevo pavaldinių, atrodo, tik Nastia suprato, kas iš tikrųjų atsitiko.

   Igoris Lesnikovas...Pastaruoju metu į jį skaudu žiūrėti.

   Visas pajuodo, pastebimai pražilo, akys apsiblausė ir įkrito. Igoris visada buvo uždaras, apie save nieko nepasakojo, ir kas jam atsitiko, Nastia nežinojo. Bet buvo aišku, kad iš gražiausio Petrovkos seklio Lesnikovas per kokį mėnesį pavirto vos ne seniu. Šiaip ar taip toks jis Nastiai dabar atrodė.

   Gordejevo kabinete buvo tvanku, todėl, kai pasigirdo ilgai laukta "visi laisvi", darbuotojai nuskubėjo prie durų. Grįžusi i savo kabinetą, Nastia su pasišlykštėjimu apsižvalgė ir priėjo prie nemalonios išvados, kad su pūkais vis dėlto teks kovoti. Grindų ji, aišku, neplaus, bet drėgnu skuduru peršluostyti stalą ir kompiuterį būtina, nekalbant jau apie vandens grafiną ir puodelius.

   – Asia, gelbėk, kava pasibaigė, pavaišinsi?-už nugaros pasigirdo Korotkovo balsas.

   – O Kaipgi!-nudžiugo ji.-Bet ne už dyką. Kaina sutartinė. Stai tau skudurėlis, sušlapink po kranu. Štai tą vandenį iš grafino reikia išpilti ir pripilti šviežio, o tuos du puodelius-išplauti. Tokia kaina patenkina?

   Korotkovas nustebęs išskėtė rankas.

   – Na, motin, tu ir duodi! Tingi net tiek pakrutėti. Ir dar mylimo viršininko labui.

   – Visų pirma tu ne visai viršininkas, o tik pavaduotojas,-atrėmė Nastia.-Ir antra-"berniukų" tualetas čia pat, o mūsų remontuojamas, ir man, pasiligojusiai senutei, tektų kopti i trečią aukštą. Tai kaip, Jura, susitarsim?

   Jurijus pasiduodamas numojo ranka.

   – Gerai jau, duok šen skudurą ir indus, ką su tavim daryti...

   Nastia greitai padavė jam skudurą, grafiną ir puodelius.-Jura, kai tu grįši, aš tau "vienas labai protingas daiktas" pasakysiu, tu tik neįsižeisk.

   Kol Korotkovo nebuvo, Nastia šiaip taip susirietusi surinko nuo grindų pačius didžiausius pūkų gniutulus, suvyniojo juos i servetėlę ir išmetė į šiukšliadėžę.

   – Sakyk savo "labai protingas daiktas",-pareikalavo Korotkovas, sugrįžęs su drėgnu skuduru, švariais puodeliais ir šviežio vandens grafinu.

   Nastia pripylė vandens į aukštą porcelianinį puodelį ir įjungė virintuvą. Dėl visa ko patraukusi toliau nuo Korotkovo puodelius, ji pasakė:

   – Jei nenori pildyti mano kvailų prašymų-turėk kavos pats. Nepriklausomybė-puikus ir vertingas dalykas, bet už ją reikia mokėti. Beje, už viską gyvenime. Neįsižeidei?

   Jurijus piktai pažvelgė į ją, bet staiga nusikvatojo.

   – Patraukei nuo manęs puodelius kuo toliau? Teisingai, nes galiu tuoj pat trenkti į grindis. Ne, Nastia, neįsižeidžiau, todėl, kad tu teisi visu šimtu procentų. Tu žinai, kodėl mano kava nuolat pasibaigia? Todėl, kad aš tave, kvailę, myliu visa seklio širdimi, ir man malonu ateiti ir pagerti su tavimi kavos iš tų tavo gražiųjų puodelių. Kad galėčiau štai taip kaip padišachas koja ant kojos atsidrėbti kėdėje, o tu, kad įpiltum ir paduotum. O pats užsiplikai savo kabinete, sėdi vienas kaip apuokas, nuobodu! O pasikalbėti?

   – Tai tu ateik pas mane su savo dėžute,-pasiūlė Nastia.-Kava tavo, vanduo, cukrus ir indai mano. Jura, tu juk mane pažįsti, kavos man negaila, aš tiesiog stengiuosi mūsų santykiams suteikti racionalų pagrindą, kad tu nepriklausytum nuo mano tinginystės.

   – Nieko tu nesupranti!-pasakė Korotkovas, atsidrėbdamas kėdėje lygiai taip, kaip ką tik nupasakojo. -Jei aš ateisiu pas tave su savo kavos dėžute, tai bus visiškai aišku, kad atėjau paplepėti, o tarp viršininko ir pavaldinio to negalima leisti. Bet štai, kai einu be nieko, tai galiu guostis mintimi, kad aš toks nelaimingas ir iškankintas, pavargęs nuo nežmoniškų pastangų medžioti banditus, todėl man skubiai reikia puodelio kavos senkančioms jėgoms palaikyti, kad ir toliau tvirtai stovėčiau viešosios tvarkos sargyboje. Supratai skirtumą? Ir nesiginčyk su manimi-aš vyresnis ir pareigomis, ir amžiumi.

   Jis su akivaizdžiu malonumu gėrė aromatingą karštą kavą, kaip paprastai nutęsdamas tą momentą, kai vėl reiks tapti vadovu, įsikinkyti į kasdienę veiklą ir, o tai labiausiai Korotkovui nepatiko, griežtai spręsti. Čia, šitame kabinete, kur praleista tiek daug nežinios, rūpesčio ir džiaugsmo valandų, Jurijus dar galėjo jaustis tokiu pačiu, lygiu su visais, operatyviniu darbuotoju. Vos prieš metus jis buvo paaukštintas pareigose ir paskirtas skyriaus viršininko pavaduotoju vietoj išėjusio į pensiją Žerechovo. Metai-nemažas laiko tarpas, ir iš esmės Korotkovas jau priprato prie savo naujo statuso, bet vis tiek kasdien ateidavo pas Nastią išgerti kavos, norėdamas atsipalaiduoti ir pasijusti "kaip visi".

   – Tu šiandien nesiruoši niekur pabėgti? - paklausė jis.

   – Rodos, ne. Daug visokių popierių-reikia peržiūrėti. O ką?

   – Aš pasakysiu, kad Liusia paskambintų tau, jei manęs nerastų. Mes norėjom vakare su ja kur nors nueiti...

   – Beje, dėl Liusios,-pertraukė jį Nastia.-Aš jokiu būdu neagituoju tavęs skirtis, bet vis dėlto man smalsu. Tu tiek metų laukei, tiek buvo kalbų apie skyrybas, o kas dabar?

   Korotkovas paniuro. Dabar jis jau sėdėjo ne atsilošęs kaip bajoras, o sulinkęs, alkūnėmis atsirėmęs į kelius.

   – Aš pats nežinau, Asia. Taip norėjau išsiskirti, man atrodė, kad kai tik uošvienė atiduos Dievui dūšią, aš turėsiu moralinę teisę palikti Lialią. Supranti, kol jos motina sirgo, aš negalėjau jos palikti tame košmare.

   – Šitai aš suprantu. Bet juk motinos jau nėra. Tu susitikinėji su Liusia, jei atmintis mano gera, nuo devyniasdešimt antrų metų. Septynerius metus, Jura. Kažkas tau trukdo? O gal Liusia nenori skirtis su savo vyru?

   – Ir Liusia ...-jis patylėjo ir atsiduso.-Ir aš, Asia.

   Sunku tai paaiškinti, bet...Aš negaliu.

   Nastia tylėjo, laukdama, kad jis tęs. Šiaip ji buvo beveik įsitikinusi, kad žino, ką Korotkovas bando pasakyti. Tikji norėjo, kad jis pats tai suformuluotų. Bet Jurijus irgi tylėjo, matyt tikėdamasis, kad ji, kaip paprastai, padės jam kokia replika ar klausimu.

   – Tu mane supranti?-nesulaukęs paramos paklausė jis pagaliau.

   – O tu pats save supranti?

   – Miglotai. Aš tiesiog žinau, kad negaliu Lialkai pasakyti: viskas, brangioji, penkiolika bendro gyvenimo metų šuniui ant uodegos, aš išeinu. Nežinau, kodėl negaliu to pasakyti, bet negaliu.

   – Nori sužinoti?

   – Pasakyk,-nuolankiai linktelėjo Korotkovas, lyg jam skelbtų nuosprendį, kurio galėtų ir neskelbti.

   – Būtent todėl, kad penkiolika bendro gyvenimo metų. Ir šitas nenuginčijamas faktas lemia mažiausiai du dalykus. Pirma...Per penkiolika metų yra atsitikę visko, o paskutinįjį dešimtmetį, kai sirgo uošvė, žinoma, buvo ypač sunku ir nepakeliama, žodžiu, tikra kančia. Ir nepaisant to, ką tu apie Lialką galvoji, šitie sunkumai ir nepakeliama kančia jus jungė, jūs dalinotės visa tai pusiau. Jūs tuo gyvenote. Ne taip paprasta, branguti, į visa tai nusispjauti. Kol uošvė buvo gyva, tau atrodė, kai tik ji...tai tu iš karto su palengvėjimu atsikvėpsi ir pulsi tvarkytis savo asmeninio gyvenimo, o čia ir užlūžo l Todėl, kad asmeninis gyvenimas, būtent -asmeninis, tai tavo vidinis gyvenimas, tavo kančios ir problemos, kurios susietos su Lialka, o visiškai ne su Liudmila. Supratai mane?

   Jura tylėdamas linktelėjo.

   – Antra...Penkiolika metų kartu su Lialka tapo tavo gyvenimo būdu. Patinka jis tau ar ne-tai jau kitas klausimas. Bet tai gyvenimo būdas. Visada sunku jį keisti, nes tu su juo suaugai, susigiminiavai, prisitaikei, pripratai prie jo. O kitaip gyventi paprasčiausiai nemoki. Todėl ir bijai.

   – Tu manai, kad be reikalo bijau?-pakėlė galvą Korotkovas.-Manai, reikia ryžtis ir vieną kartą visiems laikams viską nutraukti?

   – Ne, Juročka, aš taip nemanau. Nė akimirkos taip nepagalvojau. Staigus gyvenimo būdo pakeitimas gali tapti katastrofa ir tau, ir tavo žmonai, ir Liudmilai. Žodžiu, visiems, ką paliestų tavo skyrybos. Reikia labai rūpestingai viską pasverti ir pamėginti numatyti, kas su jumis visais atsitiks, jei tu ryžtumeisi tam žingsniui. Visų pirma-kaip gyvensi tu. Aš tau duosiu vieną pavyzdį. Jis neišgalvotas-tą moterį aš pažįstu. Ji išsiskyrė prieš daugelį metų, bet kol ieškojo atskiro buto, jos buvęs vyras susirgo. Išsėtinė sklerozė. Tokia, supranti, nelaimė. Ir štai, septynetą metų ji juo rūpinosi, slaugė, keitė baltinius, kėlėsi naktimis, valgydino ir girdė. Butas prasmirdo vaistais ir šlapimu, ir moteris svajojo apie tai, kad jeigu jos vyro (beje, buvusio) nebūtų, ji bent jau butą susiremontuotų. Ji turėjo mylimąjį, nevedusį, pasirengusį nors tuoj pat su ja tuoktis, bet negalėjo palikti savo buvusio vyro ir bėgiojo į pasimatymus su mylimuoju it kokia mergiotė. Pagaliau tai atsitiko-nelaimingasis pasimirė. Ir ką manai? Ji puolė remontuoti butą? Pasileido tuoktis? Nieko panašaus! Ji sėdi ir verkia per dienas. Ji jaučiasi vieniša irr apleista. Ji neturi kuo rūpintis. Todėl, kad per septynerius metus tas košmaras tapo jos gyvenimo būdu, prie kurio (nesvarbu, geras jis ar blogas) ji priprato, su kuriuo susigyveno. Paaiškėjo, kad kitaip ji gyventi nemoka ir nenori. Pagavai mintį?

   – Klausyk,-Korotkovas staiga nusišypsojo,-ar tu galvoji skirtis?

   Nastia nustebusi pasižiūrėjo į jį. Iš netikėtumo jai net cigaretė iškrito.

   – Ką tu kliedi! Iš kur dabar ištraukei?

   – O iš ten, motin, kad labai jau tvarkinga tavo argumentų sistema. Tokia neatsiranda spontaniškai, nei iš šio, nei iš to, besikalbant. Reikia ilgai apie tai mąstyti, kad galėtum taip kaip tu dabar samprotauti. Prisipažink, kad nusivylei šeimyniniu gyvenimu?

   – Jurka, tu nepataisomas ! Kodėl būtinai reiktų mokytis iš savo patyrimo? Galima daryti išvadas, stebint kitus.

   – Mane, pavyzdžiui,-piktai prisimerkė Jurijus.-Radai sau bandymų triušį?

   – Ir tave, ir lročką, kuri niekaip už mūsų Mišos neišteka. Manai, ji netrokšta būti ištekėjusia dama? Dar ir kaip trokšta! Manai, jai Miška nepatinka? Patinka. Ji nuoširdžiai jį myli. Bet auklės rolė Stasovų šeimoje tapo jos gyvenimo būdu, ir ji, gal net nesąmoningai, stato vis naujas sąlygas jų santuokai, kad tik atitolintų vestuves. Ji bijo, Jura. Ji bando atrasti schemą, pagal kurią, net ir būdama Mišos žmona, galėtų laikytis ankstesnio gyvenimo būdo. Todėl ji nori, kad Miška rastų galimybę iškeisti butą, kuriame jis su motina gyvena, į du vieno kambario butus. Vienas iš jų būtinai turėtų būti Stasovų name, kad Irina ir toliau galėtų būti mažojo Grišos aukle, ruošti Stasovui ir Tatjanai pietus bei vakarienes ir tuo pat metu būti gera žmona Michailui. Klausyk, viršininke, ar tau neatrodo, kad mes elgiamės nedorai?

   – Kodėl?-nustebo Korotkovas.-Ką tokio mes darom?

   – Darbo diena jau senokai prasidėjusi, o mes su tavimi, užuot tvarkę reikalus, dvasines problemas sprendžiam. Aš net šios dienos suvestinių neperžiūrėjau.

   Jis nenoromis pakilo ir nuėjo prie durų.

   – Prisiskaitei tu, Aska, neteisingų knygų, kuriose sekliai dieną naktį banditus gaudo, taip, lyg niekas kitas jiems gyvenime nerūpėtų. Ar mes jau ne žmonės? Galima pagalvoti, kad neturim daugiau dėl ko jaudintis.

   – Turim turim,-nusijuokė Nastia.-Dėl ko jaudintis turim per akis. Beje, apie jaudulius. Nežinai, kas Lesnikovui atsitiko? Pats į save jau nepanašus.

   – Lesnikovui?-Jurijus šyptelėjo ir atsidarė duris.-Čia tas pat, kas "beje, apie skyrybas".

   – Ką!-aiktelėjo ji.-Negali būti! Visi juk žino, kad Igoris dievina savo žmoną. O ir dukrą...

   – Gali būti, gali būti. Na, gerai, stropuole, iki. Korotkovas uždarė paskui save duris, palikęs Nastią gerokai sutrikusią su cigarete ir neperžiūrėta praėjusios paros nusikaltimų suvestine rankose. Igoris Lesnikovas! Na, ką tu pasakysi...

   2

   Olga patenkinta apžiūrinėjo save dideliame vonios veidrodyje. Ji ką tik nusiprausė po drungnu dušu, ir kiekviena jos kūno ląstelė krykštė iš laimės ir lengvumo jausmo. Ką gi, būdama trisdešimt dvejų, ji atrodo daugiau negu gerai, o prieš trejus metus, kai sutiko Romaną, jai niekas neduodavo daugiau devyniolikos-dvidešimties. Net ir patyręs Romanas apsiriko, palaikęs ją dar žalia jaunikle, ir pirmą kartą pamatęs nekreipė jokio dėmesio. Teisingiau, atkreipė, bet jos mergiškai grakšti figūrėlė ji suklaidino, ir jis nusprendė, kad Olga jam per jauna. Užtai paskui buvo maloniai nustebintas, kai sužinojo, kad jai jau dvidešimt devyneri, vadinasi, jų amžiaus skirtumas nėra toks katastrofiškai didelis, kaip kad jis pagalvojo iš pradžių.

   Nuo stebėjimo i save veidrodyje ją atitraukė dūžtančio stiklo garsas. Greitai apsigobusi rankšluosčiu, ji išėjo iš vonios.-Roma, kas atsitiko?

   – Vėl sudaužiau stiklinę,-su apmaudu atsakė Romanas.-Dabar jų liko tik dvi.

   Jis stovėjo prie atdaro baro lentos, ant kurios spindėjo viena stiklinė, iki pusės pripilta brangaus balto vyno. Antrosios stiklinės šukės mėtėsi ant grindų, žėrėdamos besileidžiančios saulės spinduliuose.

   – Nesikrimsk,-nusišypsojo Olga,-nusipirksim naujų. Ne problema.

   – Jos man labai patiko,-kaltai pasakė Romanas,-čia juk tavo dovanotos užpraeitų Naujųjų metų proga, pameni? Tai tavo dovana, ir tai man svarbu.

   Olga smagiai nusikvatojo, stipriai jį apsikabino ir meiliai pabučiavo į lūpas.

   – Klausyk, negalima tavo metuose būti tokiam sentimentaliam. Tai ne pirma ir ne paskutinė mano dovana tau. Be to, stikliniai indai visada dūžta, užtat jie ir stikliniai. Nesikrimsk, mielasis, aš tau atleisiu. Nori, nueisiu ir nupirksiu lygiai tokias pačias?

   Romanas švelniai paglostė juos nuogus pečius, paėmė pripiltą stiklinę ir ištiesė ją Olgai.

   – Gurkštelk, labai malonus vynas. Iš tikrųjų reiktų nusipirkti naujų stiklinių, tik mes tai padarysim...greičiausiai šeštadienį. Arba sekmadienį. Priklauso nuo to, kaip aš susitvarkysiu su reikalais. Kol tu buvai po dušu, aš patikrinau virtuvės spinteles ir nutariau, kad mes seniai nebuvome išvažiavę apsipirkti. Kavos pupelių tik ant dugno, ir kavamalė blogai veikia, reiktų nusipirkti naują. Apie stiklines jau nekalbėsim. Vonios atsargų irgi jau neliko, šiandien išbaigiau dušo gelį, tą savo mėgiamą, su rozmarinu.

   – Taip,-gyvai įsi terpė Olga,-ir nusipirkim naujus indus, ką, Roma? Man įsipyko tos kvailos rudos lėkštės, aš jau negaliu jų matyti.

   – Kažkada jos tau patiko,-šyptelėjęs priminė jis,-tu pati įkalbinėjai mane pirkti būtent šitą prancūzišką servizą.

   – Irgi prisiminei...-kaprizingai nutęsė ji.-Kai mes jį pirkom, prancūziški indai buvo madingi. Tada dėl tų rudų ir juodų servizų visi ėjo iš proto.

   – Taip? O dabar kas madinga?

   – Ūkanotasis Albionas. Šviesi keramika su melsvais arba žaliais raštais. Ir vienspalvis matinis stiklas. Beje, nedūžtantis. Nusiperkam?

   – Įkalbėjai. Pereik visas spinteles, pasižiūrėk, ko mums reikia. Šį savaitgalį būtinai aplankysim parduotuves.

   – Roma, o galiu aš norėti naujų rankšluosčių?

   Jis paėmė iš jos stiklinę ir vienu mauku baigė baltąjį vyrią.

   – Tu gali norėti visko, ko tik nori, mieloji. Juk žinai, kad aš neatsisakysiu.

   Olga žiūrėjo į jį švelniu žvilgsniu ir galvojo, kaip jai nuostabiai gera su tuo žmogumi. Ramu, patikima, jokių problemų. Jis švelnus ir dosnus, ryžtingas, bet subtilus. Bent jau su ja. Ir jis puikus partneris lovoje. Nė karto per trejus metus jai nekilo noras išvengti sekso, visada teikiančio džiaugsmą. Įdomu, kiek metų jie dar bus kartu? Iki gilios senatvės? O gal Romanas po kiek laiko susižavės jaunesne, o ją paliks? Visko gali būti...

   Olga Pletniova visada buvo realistė. Arba bent jau mėgino tokia būti.

   ***

   Anksti keltis Nastia Kamenskaja nemėgo. Tiesa, tai nereiškė, kad ji galėjo sau leisti ilgiau pamiegoti. Visą sąmoningą gyvenimą rytais ją žadindavo griežtas žadintuvo skambutis. Vaikų darželis, mokykla, universitetas, tarnyba milicijoje-visa tai reikalavo anksti keltis ir nustatytą valandą nevėluojant prisistatyti į vietą. Iš trisdešimt devynerių savo metų tokiu režimu ji pragyveno trisdešimt šešerius, bet taip prie jo ir nepriprato. Tačiau šiemetiniai karščiai, sinoptikų tvirtinimu patys didžiausi per pastaruosius šimtą aštuoniolika metų, privertė Nastią prisitaikyti. Dabar ji kėlėsi anksčiau nei paprastai, norėdama pasiekti tarnybą, kol dar termometras rodo dvidešimt šešis-septynis laipsnius, nes kai rodys trisdešimt, ir teks važiuoti metro, o dar piko valandomis ir su persėdimais...To ji jau neištvertų.

   Kad nepažadintų Liošos, ji išėjo iš kambario ant pirštų galų ir įsmuko į vonią. "Mano logika vis dėlto keista,-pagalvojo Nastia, lįsdama po šaltu dušu, kad nuplautų miego likučius.-Juk skambėjo žadintuvas. Ir skambėjo garsiai. Ir ilgai. Šiaip ar taip Lioška turėjo atsibusti, jis juk ne kurčias. O jeigu neatsibudo, vadinasi, miega taip kietai, kad galima vaikščioti pro ji kaustytais batais, jam tai netrukdo. Juk visa tai taip akivaizdu. Ir vis dėlto kiekvieną kartą, jau po isteriško žadintuvo skambučio, aš iš visų jėgų stengiuosi nekelti triukšmo. Įtariu, kad aš ne viena tokia."

   Išėjusi iš vonios, ji staiga nusprendė patikrinti savo spėliones.

   – Lioša, tu miegi?-pašnibždom paklausė ji, įkišusi galvą į kambarį.

   – Žinoma, kad ne,-atsakė Čistiakovas neatsimerkdamas.

   – Tai kodėl vaidini miegantį?

   – Kad netrukdyčiau tau mėgautis rytmetine kava.

   – Ir vakar nemiegojai?

   – Nemiegojau,-patvirtino jis.

   – Ir užvakar?

   – Asia, po tavo griausmingo žadintuvo užmigti jau sunku. Nuo jo man prasideda tachikardija. Ar nori, kad aš kelčiausi?

   – Ne ne, gulėk, aš tik šiaip...

   Čistiakovas nusimetė paklodę, kurią per karščius klojosi vietoj antklodės, ir nuleidęs kojas ant grindų pamažu atsisėdo.-Pažįstu aš tą tavo "tik šiaip",-pasakė jis, saldžiai žiovaudamas,-bene norėtum, kad tau pusryčius paruoščiau?

   – Aha, žinau, koks tu kilnus,-atkirto juokdamasi Nastia,-bene pats valgyti užsimanei ir negali sulaukti, kada aš pagaliau išeisiu, kad netrukdomas galėtum prisikimšti pilvą. Tu tik apsimeti nesavanaudžiu, o iš tikrųjų esi didesnis savanaudis negu aš.

   Užsimovęs šortus, Aleksejus nuėjo praustis, paskui atėjo į virtuvę.

   – Ką tau paruošti? Nori, avižinės košės išvirsiu?

   – Avižinės?!-Nastia pasibaisėjusi išpūtė akis.

   – Nė už ką! Kaip tau ir į galvą galėjo ateiti? Aš negaliu jos pakęsti! Šlykštynė!

   – Na ir be reikalo,-taikiai atsakė vyras.-Labai sveika. O ko norėtum?

   – Lioša, aš juk ryte be kavos ir sulčių nieko daugiau negaliu praryti. Jau tūkstantį kartų tau sakiau, o tu vis užmiršti. Gėda, profesoriau.

   Čistiakovas šyptelėjo ir atsidarė šaldytuvą, ieškodamas daržovių.

   – Aš atmintimi nesiskundžiu, o kaskart puoselėju viltį, kad tu pagaliau pasikeisi ir pradėsi žmoniškai pusryčiauti. Štai ir šiandien tikėjausi, bet, matyt, tuščiai.

   – O ko man keistis?-įtariai paklausė ji.-Ar aš tau jau nepatinku?

   – Kol kas patinki, bet reikia siekti idealo. Salotų nori?

   – Lioša, baik tyčiotis. Nieko daugiau nenoriu, aš jau piluosi kavą.

   Nastia įsibėrė tirpios kavos į didelį puodelį, sekundę pagalvojo ir pridėjo dar šaukštelį. Labai norėjosi miego, tegul kava būna stipresnė. Aleksejus mikliai pripjaustė daržovių ir žalumynų ir sėdo už stalo su solidžia salotų porcija, kai Nastia buvo nugėrusi vos pusę puodelio savo kavos. 

   – Asia, gal atsitiktinai žinai, per kiek laiko nuo čia galima pasiekti Mosfilmovskajos gatvę?

   Nastia nustebusi pakėlė akis.

   – Atsitiktinai žinau. Ten prieš porą metų slėpėsi vienas kileris*(samdomas žudikas), o mes jį gaudėm. Iki ten reikia ilgai ir nepatogiai važiuoti. Turi toj gatvėj reikalų?

   – Dar nežinau.

   – Kaip tai?

   – Kol kas nenusprendžiau. Supranti, man pasiūlė mokyti kažkokio vadinamojo verslininko atžalą, paruošti stojamiesiems egzaminams, bet su sąlyga, kad aš važinėsiu pas juos, o ne atžala pas mane.

   – Ar atžala-invalidas, neišeinantis iš namų?-pa.klausė Nastia.

   – Tai kad ne, visiškai sveika.

   – Tada nesiimk,-nė akimirkos nedvejojusi nukirto Nastia.

   – O pinigus, beje, siūlo gerus,-abejingai tarė Aleksejus, metodiškai kramtydamas daržoves.-Neužmiršk, kad ėmiausi korepetitoriaus veiklos ne iš meilės pedagogikos menui, o vien tik dėl pinigų.

   – Vis tiek nesiimk. Jei mokinys reikalauja, kad mokytojas važinėtų pas jį į namus, tai toks mokinys negerbia mokytojo ir nė už kapeiką jo nevertina. Su tavimi ten elgsis kaip su baudžiauninku, kuriam padarė paslaugą ir, ką jau darysi, leido užsidirbti šiek tiek pinigų. Ar tau to reikia?

   – O pinigėliai?-prisimerkė Čistiakovas.-Jie juk reikalingi, turbūt nesiginčysi?

   – Lioša, asmeninis orumo jausmas reikalingas dar labiau, su tuo irgi nesiginčysi.

   – O aš ir nesiginčiju, aš tik padedu tau prabusti, patiklioji tu mano.

   – Kodėl aš patikli?-nesuprato Nastia.

   – Todėl, kad tu nuoširdžiai patikėjai, jog aš svarstau tą pasiūlymą. Žiūrėk, kaip susijaudinai, net akutės sublizgo! To aš ir siekiau, nes sėdėjai kaip šaldyta menkė.

   – Štai kaip!

   Nastia trinktelėjo puodelį ant stalo ir pasiekė cigaretę.

   – Vadinasi, jokio pasiūlymo nebuvo?

   – Kodėl gi? Pasiūlymas buvo. 

   – Ir ką tu atsakei?

   – Asia, mes su tavim pažįstami beveik dvidešimt ketverius metus. Negi dar turiu aiškint?

   – Ačiū Dievui,-atsiduso Nastia.-Bet tu vis dėlto niekšas, Čistiakovai. Mane, milicijos papulkininkę, šitaip pigiai nupirkai! 

   – Tai ne aš niekšas,-nusijuokė jis, -o tu-kvailutė.

   – Iš principo, taip...

   Nastia pažvelgė į laikrodi ir pašoko.

   – Einu, Lioša, kol liaudis neužplūdo operatyvinių erdvių. Septintą ryto metro dar įmanoma važiuoti, o aštuntą-geriau iš karto pasikarti. Bučiuoju aistringai, o grįšiu vėlai.-Varyk,-linktelėjo Aleksejus.-Devynioliktą valandą ateina paskutinis mokinys, tai iki dvidešimt pirmos gali nesirodyti.

   – O pirmas kada?

   – Devintą. Dėkui tavo žvėriškam žadintuvui, galiu dar dvi valandas padirbėti prie pranešimo.

   Pastebėjęs, kad Nastia kažko nesupranta, jis pridūrė:

   – Primenu, jei tu užmiršai: rugsėjį skrendu į Helsinkį, į simpoziumą.

   – Šitai aš prisimenu, bet juk dabar birželio vidurys...

   – Vėlgi primenu, jei būtum užmiršusi: iki liepos vidurio mes stengiamės išspręsti mokesčių problemą, liepos dvidešimtą atvažiuoja mano mamelės pusseserė, nebejauna ir gerokai pasiligojusi dama, kurią reikės vežioti pas daktarus ir ruošti operacijai, o paskui lankyti ligoninėje ir iš ligoninės nuvežti namo, o rugpjūčio viduryje aš pažadėjau tėvui padėti remontuoti vasarnamį, tam skiriant dvi savaites. Po to kažkaip labai jau greitai ateis rugsėjis, taigi verčiau pasiruošti iš anksto.

   – Taip, vasarnamį aš buvau užmiršusi,-sumurmėjo Nastia atsiprašydama.-Viskas, saulute, aš išėjau.

   Ji spėjo ateiti į darbą iki to laiko, kai saulė pradėjo kaitinti kaip reikiant. Dar šviežia galva Nastiai pavyko nudirbti kalną darbų: sutvarkyti einamųjų reikalų dokumentus, taip pat prievartinių nusikaltimų mieste analitinių suvestinių medžiagą. Ji jau buvo pasirengusi lygiai dešimtą valandą pasirodyti operatyviniame pasitarime, pulkininko Gordejevo kabinete, kai pas ją užėjo Korotkovas.

   – Oro pavojus atšaukiamas,-linksmai pranešė jis.-Bandelę skubiai iškvietė į centrą, operatyvinio nebus. Gali atsipalaiduoti ir užsirūkyti.

   Nastiai dar nespėjus nieko atsakyti, atsivėrė durys ir pasirodė pats Viktoras Aleksejevičius.

   – Tai žinoma,-burbleno jis,-katė iš namų-pelės iš urvų. Jau džiaugiatės laisve? Sėsk, Jura, reikia pasikalbėti.

   Korotkovas atsiduso lyg pasmerktas ir atsisėdo ant palangės,-Nastios kambaryje buvo tik viena laisva kėdė, ir šiuo atveju ji, žinoma, priklausė viršininkui.

   – Turiu jums dvi užduotis, malonią ir nemalonią. Nuo kurios pradėti? 

   – Pradėkim nuo nemalonios,-pasiūlė Nastia,-atsiskaitom iš karto.

   – Kaip liepsit...-Gordejevas kelias sekundes patylėjo, žvelgdamas tai į Nastią, tai į Korotkovą.-Žodžiu, vaikai, taip...Blogi reikalai su Lesnikovu. Sužinojau, kad žmona jį palieka. Jūs ir patys greičiausiai žinote. Norėčiau, kad vienas kuris, o dar geriau abu kartu, pamėgintumėt su ja pasikalbėti.

   – Apie ką?-nustebo Nastia.-Nesuprantu, apie ką su ja tokiu atveju kalbėti. Jei ji nenori daugiau su juo gyventi, tai ji to nenori ir viskas. Ką čia gali padėti kalbos?

   – Jauna tu dar,-palingavo galva Gordejevas,-neišmanai gyvenimo. Tau su vyru pasisekė, tai dabar visus pagal save matuoji. Štai tu man atsakyk, kodėl žmonos palieka operatyvinius darbuotojus?

   – Todėl, kad daugiau jų nemyli,-greitai atsakė Nastia.

   – O dar kodėl?

   – Todėl, kad tie joms neištikimi.

   – O dar?

   Ji susimąstė. Iš tikro, ar gali būti dar priežasčių, dėl kurių žmona palieka savo vyrą? Arba ji nustoja jį mylėti, arba jis ją; kitų variantų nėra.

   – Štai, matai!

   Gordejevas palinko į priekį, kėdė nuo jo svorio grėsmingai sugirgždėjo, o jis nukreipė į Nastią drūtą rodomąjį pirštą.

   – O aš tau, mergužėle, pasakysiu, jog žmonos mus palieka todėl, kad nesupranta mūsų darbo, nesupranta jo specifikos. Darbas mūsų sumautas, pati tai žinai. O jeigu nežinai, tai paklausk savo brangaus bičiulio Korotkovo, kaip jo antroji pusė reaguoja į visus mūsų siurprizus. Arba išklausinėk mylimo savo kolegos Kolios Selujanovo, kodėl ji pirma žmona paliko. Operatyvininkas damą kokią nors "lukštena", į restoraną vedasi, valsus visokius ir tango su ja šoka, prie krūtinės, galima sakyti, glaudžia, šampanais, žinoma, ir konjakais vaišinasi, o kaipgi kitaip, jis juk ne faras tai damai, o kavalierius. Ir štai po tokio vakaro, palydėjęs tą damą iki dislokacijos vietos, namo grįžta pirmą valandą nakties, dvelkdamas konjaku ir svetimais kvepalais. Ar gali normaliai žmonai tai patikti? Niekada gyvenime. Sakysi, kad tai pasitikėjimo reikalas?

   – Sakysiu,-sutiko Nastia.

   – Teisingai, bet tik tuo atveju, kai žmona supranta darbo specifiką. O jei nesupranta? Susiruošė ji pas mamą blynų ar į vardines, vaiką aprėdė, sau šukuoseną ir manikiūrą pasidarė, vyrui baltinius, sakysim, išlygino. Ir prieš pat išeinant, beje, sekmadienį, vyras jai pareiškia, kad jam skubiai reikia į darbą, ir į svečius jai teks vykti vienai, be to, miesto transportu, nes nuvežti jis jos negalės. Patiks jai tai? Pirmą kartą iškęs, antrą dar irgi, o trečią sprogs. Atostogų, pavyzdžiui, kartu išvažiuoja, planų visokių prikūrę, o, trečią dieną vyrą atšaukia į darbą. Ir prapuls vyrelis kelioms dienoms ar savaitėms, tu, atseit, brangioji nesijaudink, išvykstu į komandiruotę. Kada grįšiu, nežinau, kur važiuoju-nesakau ir neskambinsiu, lauk ir tikėkis, verskis pati. Jis išvažiuoja, o žmona svarsto, iš tikrųjų jis darbą dirba ar vartosi lovoje su kita kokia. Ir nepaskambinsi, ir nepatikrinsi. Pasitikėjimas pasitikėjimu, bet per ilgai juo naudotis irgi negalima-pasitikėjimas dingsta gan greitai. Nedaug yra žmonų, visa tai suprantančių, ir už mūsų be iliuzijų tekančių. Daugelis net neįtaria, koks tai pragaras, koks kasdienis egzaminas-būti seklio žmona. Jos neištveria ir palieka savo vyrus. Myli juos, bet šitaip gyventi daugiau negali. Štai, apie tai, vaikai, aš ir prašau jūsų pakalbėti su Lesnikovo žmona. Žinoma, jeigu ji išeina pas kitą, tai viskas aišku. Bet jeigu jų santuoką dar galima išgelbėti, tai turim visi pulti ir gelbėti. Todėl, kad negaliu daugiau žiūrėti į Igorį, man širdis plyšta. Maža to, kad man tiesiog kaip žmogui jo gaila, bet ir kaip viršininkas aš nenoriu prarasti tokio darbuotojo. Šitokios būsenos Lesnikovas ne darbininkas, o našta. Aš net negaliu nieko jam pavesti, vis tiek sužlugdys. Patikiu jam kažkokias nerimtas užduotis, o visa, kas rimta, gulasi ant jūsų pečių.

   – Taip, bet kodėl gi aš, Viktorai Aleksejevičiau?-pasipiktino Korotkovas.-Gal aš geriausias Igorio draugas? Gal aš pirmas eilėj, ar ką?

   Gordejevas iš lėto pasisuko kartu su kėde, dabar jis sėdėjo veidu į langą ir žiūrėjo tiesiai į savo pavaduotoją.

   – Tu ne pirmas, Jurijau Viktorovičiau, tu antras. Po manęs. Supratai? Ir darysi, ką aš liepsiu. O kalbant apie geriausią draugą, tai Lesnikovas, kiek žinau, mūsų skyriuje apskritai tokio neturi, jis su niekuo nesibičiuliauja ir per daug neatvirauja. Taigi ar tu, ar kitas-skirtumo nėra. Bet tu šiaip ar taip jo viršininkas, ir jo žmonai tai turėtų šį tą reikšti.

   – Na, gerai,-pasidavė Jura,-o kam dar čia Asią painioti?

   – Dėl kompanijos, kad tau nenuobodu būtų. Bet man patinka, kad tu puolei jos ginti. Tai reiškia, jog tavyje pamažėle, bet užtikrintai auga vadovas, kuris visada užstoja savo pavaldinius prieš vyresnybę. Šaunuolis-šiandien rašau tau dešimtuką. Viskas, vaikai, diskusijos baigtos. Užduotį gavote, vykdykit. Pereisim prie antros dalies.

   – Prie malonios?-atkuto Korotkovas.-Na, pagaliau! Gordejevas lengvai pakilo nuo kėdės ir koja pastūmė ją prie sienos.

   – Vakar, vaikai, buvo rastas vieno tokio visai dar jauno pono Kurbanovo lavonas. Niekuo ypatingu tas Kurbanovas nepasižymi, ir tirti įvyki pradėta apylinkėje. Bet gan greitai išaiškėjo, kad prieš kelias savaites kitoje apylinkėje buvo nužudytas kitas, taip pat visai jaunas ponaitis, pavarde Frizė. Abu buvo nužudyti kitą dieną po jaunimo apsilankymo populiarios roko grupės "Bi-bi-si" koncerte. Išvada, kaip visada, aiški ir paprasta: abi kriminalinės bylos atiduotos vienam tardytojui, žodžiu, tai mūsų darbas, plius apylinkių vaikinai, tai jau-aišku savaime. Anastasija, tu skiriama vyresniąja: visokia muzika ir kitokie menai-tai kaip tik tau. Korotkovai, įvertink darbus ir pajėgas, kai grįšiu iš ministerijos, lauksiu tavo pasiūlymų, kas dar galėtų dirbti su Kamenskaja.

   Gordejevas apsisuko ir išėjo. Jura su Nastia kuri laiką žiūrėjo i užsidariusias duris, paskui vienu metu atsisuko vienas į kitą.

   – Klausyk, aš kažkaip nesupratau, kas čia malonaus,-nustebo Korotkovas.

   – Kvailas tu, Jurka, nors ir viršininko pavaduotojas,-nusišypsojo Nastia.-Visų pirma, labai ačiū, kad tai tik jauni vyrukai, o ne deputatai ar vyriausybės nariai. Dėl jų mūsų keliskart per dieną pas generolą ant kilimo netemps. O antra-pasimatymo su Lesnikovo žmona perspektyva blogesnė net už sukapotą į dalis lavoną. Ko pasipūtei, lyg mamos į kampą pastatytas?

   – Žinai...

   Korotkovas pasikasė skruostą, nusliuogė nuo palangės ir ėmė trinti užtirpusią koją.

   – Velnias! Senatvė-ne šventė, dvidešimt minučių nepatogiai pasėdėjau ir, prašau tau...Asia, aš štai ko susimąsčiau...Man girdėta ta pavardė-Frizė. Jis mūsų bylose jau kažkur figūravo. Kaip kažin ką, pavardė reta, aš gerai ją įsiminiau. 

   Nastia nusikvatojo.

   – Mulkis tu, Jurka. Prisiskaitei jaunystėje detektyvų, dabar galvoje košė.

   – Kuo čia dėti detektyvai?

   – O tuo, kad Frizė-Sergejaus Visockio, vieno Piterio rašytojo, detektyvinių romanų herojus.

   – Neskiesk,-nepatikliai nutęsė Korotkovas, vis dar raukdamasis nuo skausmo kojoje,-Visockio herojus-Igoris Kornilovas, aš dar proto nepraradau.

   – Šiek tiek praradai. Iš pradžių buvo Kornilovas, o paskui atsirado Frizė su savo sužadėtine Berta, aukštaūge krepšininke. Dabar prisimeni?

   – Tiksliai,-aiktelėjo Korotkovas.-Dabar prisiminiau. Viskas, palengvėjo...Vadinasi, mūsų lavonas Frizė-tiesiog bendrapavardis. O aš jau ėmiau galvą sukti, maniau, užmušė jį už kažkokias senas sąskaitas. Kartais malonu, kai supranti, kad klydai, tiesa?

   – Tiesa. O tu stebėjaisi, nesupratai, kas visame tame malonaus. Štai tau ir malonumas, bose.

   – Kad tau liežuvis nudžiūtų,-burbtelėjo Korotkovas.Nedrįsk manęs vadinti bosu.