Muzikologas ir muzikos švietėjas Viktoras Gerulaitis kalbina didžią asmenybę, Nacionalinio simfoninio orkestro kūrėją, ilgametį vadovą ir vyriausiąjį dirigentą Juozą Domarką, kurio batutos mostelėjimui paklusdavo ir šiandien paklūsta žinomi Lietuvos ir pasaulio muzikantai.
Dirigentas – ne vien dirigentas. Jis neišvengiamai dar ir pedagogas, muzikos teoretikas, instrumentuotės, kompozicijos žinovas, dažniausiai dar ir gerai grojantis vienu ar keliais instrumentais.
Ne, viską išvardyti būtų sunku.
Todėl negaišdamas užduosiu Juozui Domarkui linksmą klausimą: kas yra dirigentas?
Tai muzikantas, kuris negali nei savęs išreikšti, nei savęs realizuoti be kitų žmonių. Pianistas turi fortepijoną, smuikininkas – smuiką, dainininkas – balsą. Ir jiems to užtenka. Jie čia pat, prie savęs turi tai, kuo save išreiškia. O dirigentas? Na, jis gali išeiti į gatvę ir pradėti mojuoti rankomis, kapoti orą. Bet viskas baigtųsi tuo, kad aplink jį iš pradžių susirinktų krūva vaikų, o paskui – išvežtų į psichiatrinę, kad ir koks būtų genialiausias dirigentas. Vienas jis negali nieko – jam turi groti ar dainuoti kiti.
* * *
Knygos autorius atskleidžia maestro mąstyseną, požiūrį į dirigavimo subtilybes ir supantį muzikos bei muzikų pasaulį, tarsi praskleidžia uždangą ir pradeda nuo pradžių pradžios… Pamažu nusidriekia įdomus ir spalvingas Juozo Domarko gyvenimo ir kūrybos kelias.
