Philippe’as Bessonas, jaunas prancūzų rašytojas, šlovę pelnė vos įžengęs į literatūros pasaulį. Pasirodžius pirmajai jo knygai „Kai nėra žmonių“, drąsiai, išradingai pasakojančiai apie platonišką M. Prousto ir šešiolikamečio vaikinuko draugystę, ir kritikai, ir skaitytojai vienbalsiai tvirtino: gimė tikras rašytojas. Šis, antrasis, Ph. Bessono romanas – tai jaudinanti gedulinga giesmė apie mirštantį brolį. Jie buvo du, Lukas ir Tomas, panašūs kaip dvyniai ir drauge tokie skirtingi. Lukas myli berniukus, Tomas mergaites, Lukas linkęs į literatūrą, Tomas į muziką, bet juos sieja visus išbandymus atlaikiusi meilė. Nuo pat ligos pradžios Tomas jaučia žiaurią lemtį ir vis dėlto, beveik neturėdamas vilties, pereina tyrimų, ligoninės, skausmingo gydymo golgotą. Gal tai atpildas už padarytas nuodėmes? Jį palieka draugė, tėvai sunkiai ištveria buvimą šalia. Tik Lukas nesitraukia nė per žingsnį, niekada nemeluoja ir diena po dienos seka mums puikią, sukrečiančią sakmę. Pagal romaną „Jo brolis“ P. Chéreau pastatė filmą, kurį žiūrėdamas verkė net pats knygos autorius.