Knygos anotacija

Vladas Bagdonas (g. 1949 m.) – unikalaus talento aktorius, žinomas ir kaip dainininkas, teatro pedagogas. Knyga „Jausmų repeticijos“ – pokalbiai su Vladu Bagdonu apie tai, kas išgyventa, ir apie jo šiandieną. Aktoriaus akimis regime jo vaikystės Vilnių, anuomet kaimišką miesto pakraštį ties Savanorių prospektu, septintojo dešimtmečio Konservatoriją, dėstytojus Ireną Vaišytę, Juozą Rudzinską, Ireną Bučienę. Vėliau – Jaunimo teatras, jo užkulisiai, gastrolių po Lietuvą atmosfera, darbas su Dalia Tamulevičiūte, su Eimuntu Nekrošiumi – nuo pirmųjų šio režisieriaus žingsnių iki spektaklių, pelniusių tarptautinę šlovę. Knygą rėmina vieneri metai – 2010-ieji. Bagdonui šešiasdešimt vieneri. Lietuvos teatruose jis turi vis mažiau darbo, reti „Fausto“ ir „Otelo“ vaidinimai gastrolėse reikalauja, atrodytų, nebežmogiškų pastangų. Bet Rusijos teatras ir kinas ima siūlyti svarbius vaidmenis, ir studentai vis rečiau sulaukia savo dėstytojo Lietuvos Muzikos akademijoje.

Kodėl atsirado ši knyga? Ne vien todėl, kad Vladas Bagdonas, kaip daugybę kartų rašyta ir sakyta įvairiomis kalbomis –
...didis šiuolaikinis lietuvių aktorius...
...Rytų Europos teatro simbolis...
...vienas ryškiausių pasaulio tragikų...
Kitos šalys atrado Bagdoną kartu su Eimunto Nekrošiaus spektakliu „Pirosmani, Pirosmani...“, kuris dar 1984-aisiais iš uždaros Lietuvos išsiveržė į užsienio gastroles. Lietuvių publika kur kas anksčiau įvertino artistą, vaidinusį Jaunimo teatre nuo 1972-ųjų. Bagdono vaidmenų Ginto Žilio, Natašos Ogaj, Dalios Tamulevičiūtės, Eimunto Nekrošiaus spektakliuose iš karto buvo nemažai, ir visi skirtingi. Svarbiausia – jokio grimo. Tas pats Vladas Bagdonas, niekuo nekeisdamas savo išvaizdos, kuria visiškai kitą sielą ir likimą. Kai 2000 metais Bagdonas pelnė Nacionalinę premiją, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė rašė, kad šitas artistas jau seniai simbolizuoja aukštos klasės aktorystę. Tai gal pagal Bagdono kūrybą galima rašyti aktorystės vadovėlį?
Bet ši knyga – joks vadovėlis. Ir net ne kūrybinės biografijos studija. Ne kokios nors sukaktys ją paskatino, o nostalgija. Artisto ilgesys. Pavydas Meksikai, Pietų Korėjai, Brazilijai, Italijai, Rusijai, Paryžiui ar Tbilisiui, kurių žiūrovai mato Bagdono Otelą ir Faustą, kai „Meno fortas“ vaidina juos tarptautiniuose festivaliuose. Pasaulis grobsto geriausią Lietuvos teatrą ir Bagdoną – kaip jo brangakmenį. 
2010 metų išvakarės. Kai po eilinio spektaklio Sankt Peterburge jis grįžta į Vilnių, prasideda mūsų pašnekesiai. Nejučia lėti memuarai, šelmiška ir subjektyvi teatro istorija virsta karštligišku dienoraščiu.

         Rūta Oginskaitė