Ištrauka

PIRMOJI DALIS

Įtarimas
Berlachą 1948-ųjų lapkričio pradžioje paguldė į Salemą, į tą ligonine, iš kurios matyti Berno senamiestis ir rotušė. Dėl širdies smūgio operaciją teko atidėti dviem savaitėms. Ji pavyko, bet buvo nustatyta būtent ta beviltiška liga, kuri ir buvo įtariama. Komisaro sveikata buvo nepavydėtina. Jau dukart jo viršininkas, teismo tardytojas Liucas, buvo susitaikęs su Berlacho mirtimi ir du kartus vėl atgavo viltį, kai prieš pat Kalėdas ligonis ėmė taisytis. Savaitgalį senis dar miegojo, bet dvidešimt septintąją, pirmadienį, jau buvo žvalus ir skaitinėjo amerikietiško žurnalo Life senus keturiasdešimt penktųjų numerius.
- Kokie žvėrys, Samueli, - ištarė jis, kai daktaras Hungertobelis įžengė į vakarėjantį kambarį aplankyti ligonio. - Baisūs žvėrys! - ir padavė daktarui žurnalą. - Tu gydytojas ir gali tai įsivaizduoti. Tik pažvelk į šitą nuotrauką iš Štuthofo koncentracijos stovyklos! Stovyklos daktaras Nelė operavo kaliniui pilvą be nuskausminimo ir tuo metu buvo nufotografuotas.
Kartais naciai taip darydavo, tarė gydytojas ir pažvel-gė į nuotrauką, bet išbalo tik dėdamas žurnalą į vietą.
- Kas tau? - nustebęs paklausė ligonis.
Hungertobelis atsakė ne iškart. Jis padėjo atverstą žurnalą ant Berlacho lovos, kyštelėjo ranką į dešine balto chalato kišene ir išsitraukė raginius akinius, kuriuos -kaip pastebėjo komisaras - užsidėjo truputėlį drebančio-mis rankomis; tuomet dar kartą žvilgtelėjo į nuotrauką.
„Kodėl jis taip nervinasi", - galvojo Berlachas.
- Nesąmonė, - galop piktai mestelėjo Hungertobelis ir padėjo žurnalą ant stalo prie kitų. - Na, duok ranką. Pažiūrėsim, koks tavo pulsas.
Minutėlę buvo tylu. Tada gydytojas paleido draugo ran-ką ir pasižiūrėjo į lentelę virš lovos.
- Tu taisaisi, Hansai.
- Ar dar metus taisysiuosi? - šyptelėjo Berlachas.
Hungertobelis susimąstė.
- Apie tai nekalbėkim, - pasakė, - tu turi rūpintis savimi ir dar kartą išsitirti.
Visuomet savimi rūpinuosi, burbtelėjo senis.
Ir gerai, atsisveikindamas tarstelėjo Hungertobelis.
- Paduok man Life, - iš pirmo žvilgsnio ramiai tarė ligonis. Hungertobelis jam padavė vieną žurnalą iš šūsnies, gulėjusios ant stalo.
- Ne tą, - komisaras pašaipiai žvilgtelėjo į gydytoją. -Duok tą, kurį iš manęs paėmei. Taip lengvai neatsikratysiu tos minties apie koncentracijos stovyklą.
Hungertobelis akimirkai sustingo, paraudo matydamas į save įremtą tiriantį Berlacho žvilgsnį ir padavė jam žurnalą. Tada greit išėjo, lyg jam būtų kiek nemalonu. Atėjo slaugytoja. Komisaras paprašė išnešti kitus žurnalus.
- O šito ne? - paklausė ji rodydama į žurnalą, gulintį ant Berlacho antklodės.
- Ne, šito ne, - pasakė senis.
Kai slaugytoja nuėjo, jis vėl pasižiūrėjo į nuotrauką.
Gydytojas, darydamas žvėrišką eksperimentą, atrodė ramus kaip stabas. Didesnę veido dalį nuo nosies iki burnos burnos dengė kaukė
Komisaras įmetė žurnalą į stalčių ir sunėrė rankas už galvos. Plačiai atsimerkęs jis žvelgė į naktį, kuri vis labiau ir labiau skverbėsi į kambarį. Šviesos nedegė.
Vėliau atėjo slaugytoja ir atnešė valgyti. Maisto buvo mažai - vis ta dieta: avižinė sriuba. Liepžiedžių arbatos jis nelietė, tiesiog jos nemėgo. Suvalgęs sriubą, užgesino šviesą ir vėl įsižiūrėjo į tamsą, į vis tirštėjančius šešėlius.
Jis mėgdavo žiūrėti į miesto žibintų šviesą, krintančią pro langą.
Kai vėl įėjo slaugytoja parengti komisaro nakčiai, jis jau miegojo.
Dešimtą ryto atėjo Hungertobelis. Berlachas gulėjo lovoje sukryžiavęs rankas už galvos, ant antklodės mėtėsi atverstas žurnalas. Įdėmiai žiūrėjo į gydytoją. Hugertobelis pastebėjo, jog senis atsivertęs tą pačią nuotrauką iš koncentracijos stovyklos.