Ištrauka

Pratarmė


Kodėl Rytų Europa ir kodėl ji mus domina?

Jungtinių Valstijų piliečiai nemėgsta veltis į Europoje vykstančius vaidus ir peštynes nuo pat George'o Washingtono prezidentavimo laikų, tačiau du pasauliniai karai, šaltojo karo laikotarpis ir komunizmo baigtis daugelį žmonių privertė pripažinti, kad vandenynas nepakankamai didelis atskirti Jungtinėms Valstijoms nuo Europos dilemų, vilčių bei kančių. Iš Europos (ypač iš Rytų ir Vidurio Europos) privalumų ir trūkumų amerikiečiai gali daug sužinoti apie savo dabartį ir ateitį - ideologinio išpuikimo pavojingumą, besaikio racionalizmo ir kartu iracionalumo rizikingumą ir tuos pavojus, kurie susiję su politinio mito hegemonija valstybės reikaluose. Mes taip pat galime sutramdyti tam tikrą misionierišką, vos ne pranašišką įkarštį, kuriam neretai pasiduoda Šiaurės ir Pietų Amerikos elitai ar partizanai bei jų šalininkai.
Mano nuomone, Rytų Europos atskyrimas nuo Vakarų yra dirbtinis ir su senuoju tūkstantmečiu tikrai išnyks. Jei jis išliks, tai šio žemyno (taigi ir pasaulio) likimas nebus toks laimingas, kokį įsivaizdavo Jeanas Monnet ir kiti Europos integracijos architektai. Pavyzdžiui, neturėtume pamiršti, jog Bosnija lygiai taip pat priklauso Europai kaip Prancūzija arba Lenkija. Kai buvo bombarduojamas Sarajevas, o Radovanas Karadžičius su savo naujaisiais četnikais vykdė kruviną etninį valymą, tai kraujavo visa Europa. 1989 metais prasidėjusių Jugoslavijos įvykių šviesa (ar veikiau "tamsa") mums nebeleidžia girtis ir liaupsinti Europos kaip "humanizmo kontinento".
Taigi ar neprieštarauju sau pabrėždamas, jog iš šio žemyno rytų gauname nepaprastą pamoką? Visiškai neprieštarauju. Pirma, Rytų ir Vidurio Europa nėra vienalytė erdvė. Ten yra pakantumo ir dialogo tradicijų, tačiau išlikę ir prisiminimų apie išskirtinumą, gentinę santvarką bei žvėriškus persekiojimus. Tarpukario laikotarpiu Rytų ir Vidurio Europoje vyko tiek kultūrinis eksperimentas, tiek žiaurus etninių mažumų persekiojimas. Amerikiečiai, europiečiai, kinai, afrikiečiai - visi, kuriems rūpi žmonijos ateitis, atsigręžę į tuos laikus supras, kokios nepatikimos yra civilizacijos ribos ir kaip lengvai žmonės, orientuodamiesi į technologijų bei kultūros tobulinimą, gali pasiduoti barbariškumo pagundai. Taigi Rytų Europa (Rusija ir kitos buvusios sovietinės respublikos) - tai taurių vilčių, išsivadavimo bei svajonių apie tautinį orumą telkinys, tačiau kartu šį regioną darko daugybė neįvykdyto keršto iantazijų bei skausmingų neurozių. Per keturis (ar septynis) komunizmo dešimtmečius nei ekonominės, nei socialinės problemos čia nebuvo išspręstos: priešingai, jos dar padidėjo ir deformavosi. Vis dėlto neviltis nėra viešpataujanti: Rytų Europos patirtis rodo, kad garbės ir solidarumo idėjos žmogui gali gimti net ir didžiausiame liūdesyje. Ši patirtis liudija, kad žmogaus dvasia atlaiko net ir baisiausias prievartos formas. Rytų Europa yra disidentiškoji, t. y. tokių žmonių kaip Adamas Michnikas ir Jacekas Kuronis Lenkijoje, Vaclavas Havelas Čekijos Respublikoje, Arpadas Gonczas ir Miklosas Harasztis Vengrijoje, Andrejus Sacharovas ir Sergejus Kovaliovas Rusijoje, Mircea Dinescu Rumunijoje ir Želyu Želevas Bulgarijoje.
Paskutiniame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje tapo madinga atstumti kritiškai nusiteikusią inteligentiją (tokius kaip minėtieji buvusius disidentus) už "pralaimėtą politinę kovą". Tačiau jų idėjos vis dar rusena primindamos, kad žmonėms reikia ne tik duonos ir vandens: žmonės nori įprasminti savo egzistenciją, at-rasti gyvenimo tikslą ir kurti vertybes, kurios padėtų gėrį atskirti nuo blogio. Svarbiausia, ko mus moko Rytų Europos patirtis, yra tai, kad šio regiono gyventojai regėjo ir iškentė radikalų blogį gryna jo forma. Jie kuo puikiausiai žino, kokia grėsmė slypi priverstinės laimės projektuose ir utopiniuose svaičiojimuose apie beklasę arba etniškai "švarią" visuomenę. Kaip tik Rytų Europoje užgimė antipolitikos, antimakiaveliško visuomeninių reikalų tvarkymo viltis. 1989 metais prasidėjusiame permainų dešimtmetyje žlungant seniems ir bręstant naujiems šablonams, Rytų Europoje ėmė vis garsiau skambėti perspėjimas: saugokitės apsišaukėlių pranašų, nepasitikėkite charizmatišknis žmonijos geradariais ir gerbkite kuklius, tačiau nepaprastai reikšmingus raginimus, kuriuose paprastai minima žmogaus teisių sąvoka. Visuomeninio gyvenimo prasmės ieškojimas, nepasitenkinimas sustingusia visagalės biurokratijos figūra ir nenoras paklusti tariamai nepalenkiamų "istorijos dėsnių" diktatui - toks yra Rytų Europos palikimas ir įsipareigojimas, kuris mano skaitytojams gali atrodyti pažįstamas, pamokomas bei įkvepiantis.
Ši knyga yra ilgai trukusio moralinių vertybių, atminties ir idėjų likimo komunistinėse ir pokomunistinėse visuomenėse tyrinėjimo rezultatas.