Iškyla ant ledo. Pašalinio mirtis

Iškyla ant ledo. Pašalinio mirtis

Andrej Kurkov

Iškyla ant ledo. Pašalinio mirtis

Dabartinė kaina: 14,56 Lt
Sena kaina: 16,20 Lt
Sutaupote: 10%
Puslapiai: 200
Leidykla: Charibdė
Išleista: Vilnius
Vertėjas: Aira Nekrašaitė
Viršelis: minkštas
ISBN kodas: ISBN 9986-74-569-1
Knyga pristatoma per 1-2 darbo dienas
 

Ištrauka

l skyrius

Iš pradžių per metrą nuo jo kojos nukrito akmuo. Viktoras apsidairė - į jį pašaipiai žiūrėjo du vyrukai. Vienas jų, stovintis prie išardyto akmeninio grindinio, pasilenkė, paėmė dar vieną akmenį ir tarsi žaisdamas kėgliais paritino jo pusėn. Viktoras pašoko iš vietos ir greitu, kone sportinio ėjimo žingsniu pasuko už kampo. "Svarbiausia - nebėgti", - tvirtino sau. Sustojo jau netoli namų. Pažvelgė į kabojusį gatvės laikrodį - devynios vakaro. Tylu ir nė gyvos dvasios. Užsuko į laiptinę. Dabar jau buvo nebaisu. Paprastiems žmonėms tiesiog nuobodu gyventi, pramogos jiems dabar ne pagal kišenę. Todėl akmenys ir rieda.
Vakaras. Virtuvė. Tamsa. Ėmė ir išjungė elektrą, ir šviesa užgeso. Tamsoje girdėti neskubrūs pingvino Mišos žingsniai - jis atsirado pas Viktorą prieš metus rudenį, kai zoologijos sodas dalijo alkanus žvėris visiems, kas galės juos išmaitinti. Jis pasiėmė karališkąjį pingviną. Prieš savaitę Viktorą kaip tik buvo palikusi draugė. Jis jautėsi vienišas, bet ir pingvinas Miša atsinešė savo vienatvę, tad dabar dvi vienatvės tiesiog papildė viena kitą, nors tai labiau panėšėjo į tarpusavio priklausomybę, nei į draugystę.
Viktoras surado žvakę, uždegė ją ir pastatė majonezo stiklainyje ant stalo. Poetiškas ugnelės nerūpestingumas paskatino prietemoje susirasti rašiklį ir popieriaus. Jis sėdo už stalo, tarp jo ir žvakės - popieriaus lapas. Jį reikėjo kažko prirašyti. Jei Viktoras būtų poetas, per baltą lapą nubėgtų rimuota eilutė, bet jis - ne poetas. Jis - literatas, įstrigęs tarp žurnalistikos ir smulkiosios prozos. Geriausia, kas jam pavyksta, - trumpi apsakymai. Labai trumpi. Tokie trumpi, kad net jei už juos mokėtų, jis iš to nepragyventų.
Gatvėje nuaidėjo šūvis. Viktoras krūptelėjo, prisispaudė prie lango, už kurio nieko nebuvo matyti, po to grįžo prie popieriaus lapo. Vaizduotė jau sukūrė šio šūvio istoriją. Istorija užėmė vieną puslapį - nei daugiau, nei mažiau. Sulig paskutiniais tragiškais naujojo trumpo apsakymo akordais vėl atsirado elektra. Plykstelėjo nukabusi nuo lubų lempa. Viktoras užpūtė žvakę. Ištraukė iš šaldymo kameros šaldytą menkę ir įdėjo Mišai į dubenėlį.

2 skyrius

Rytą, išspausdinęs ką tik sukurptą apsakymėlį ir atsisveikinęs su pingvinu, Viktoras nuėjo į naują storą laikraštį, dosniai publikuojantį bet kokius tekstus - pradedant kulinariniais receptais ir baigiant posovietinės estrados naujienų apžvalgomis. Laikraščio redaktorių jis neblogai pažinojo - jiedu kelis kartus buvo gerokai pagėrę, ir redakcijos vairuotojas po to jį vežė namo.
Redaktorius jį pasitiko šypsena ir plekšnojimu per petį. Paprašė sekretorės išvirti kavos ir tuojau pat profesionaliai perbėgo akimis atneštą kūrinį.
- Ne, seni, - galop pasakė. - Neįsižeisk. Nieko nebus. Reikia arba daugiau kraujo, arba išvis apie ką kitą, apie kokią nors keistą meilę. Suprask, laikraštinis apsakymas - tai sensacijos žanras.
Nelaukdamas kavos Viktoras atsisveikino.
Netoli buvo įsikūrusi laikraščio "Sostinės žinios" redakcija. Iki jo redaktoriaus Viktoras nebūtų prasibrovęs, tad užsuko į kultūros skyrių.
- Šiaip jau mes jokios literatūros nespausdiname, - draugiškai pasakė senutėlis kultūros skyriaus vedėjas. - Bet palikite. Visko pasitaiko. Gal į kokį penktadienio numerį. Žinote, dėl pusiausvyros. Jei per daug blogų žinių, skaitytojai ieško ko nors neutralaus.
Atsikratęs lankytojo savo vizitine kortele, senukas grįžo prie popieriais užversto stalo. Ir tik tada Viktoras suvokė, kad jo šiaip jau ir į vidų nepakvietė. Visas pokalbis taip ir įvyko tarpduryje.

3 skyrius

Po dviejų dienų suskambo telefonas.
- Jus iš "Sostinės" trukdo, - išskandavo skambus moteriškas balselis. - Su jumis kalbės redaktorius. Ragelis perėjo iš rankų į rankas.
- Viktoras Aleksejevičius? - paklausė vyriškas balsas.
- Taip.
- Ar šiandien negalėtumėt pas mus atvažiuoti? Ar užsiėmęs?
- Na, ne, - atsakė Viktoras. - Neužsiėmęs.
- Tada atsiųsiu jums mašiną. Mėlynus "Žigulius". Tik adresą pasakykit.
Viktoras padiktavo savo adresą. Redaktorius, taip ir neprisistatęs vardu ir tėvavardžiu, atsisveikino. Pasakė: "Iki greito".
"Nejaugi dėl apsakymo? - mąstė Viktoras, rinkdamasis spintoje marškinius. - Ne, vargu ar dėl apsakymo... Kas jiems tas apsakymas? Nors velniai žino!"
Mėlynuose "Žiguliuose", stovėjusiuose prie pagrindinio įėjimo, sėdėjo labai mandagus vairuotojas. Jis ir palydėjo Viktorą pas redaktorių.
- Igoris Lvovičius, - prisistatė redaktorius, paduodamas ranką. - Malonu susipažinti.
Redaktorius labiau panėšėjo į pasenusį sportininką, nei į laikraštininką. Gal taip ir buvo, kita vertus, jo žvilgsnyje bliksėjo ironija, atsirandanti veikiau dėl proto ir išsilavinimo, o ne nuo ilgų treniruočių sporto salėje.
- Sėskitės! Konjakėlio? - savo žodžius jis palydėjo atsainiu mostu.
- Ne, ačiū. Jei galima kavos... - paprašė Viktoras, įsitaisydamas odiniame krėsle, stovėjusiame priešais platų "kabinetinį" stalą.
Redaktorius kinktelėjo. Po to nukėlė telefono ragelį ir pasakė jam: "Du kavos".
- Žinote, - vėl prakalbo įsiteikdamas Viktorui draugišku žvilgsniu, - mes jus čia visai neseniai prisiminėme, o vakar užeina pas mane mūsų Borisas Leonidovičius, kultūrininkas, ir sako: "Žvilgtelėkite viena akimi!" Ir paduoda jūsų apsakymuką. Geras apsakymukas... Tada aš ir prisiminiau, ko mes čia apie jus kalbėjomės. Štai ir nusprendžiau susipažinti...
Viktoras klausėsi ir mandagiai linkčiojo. O Igoris Lvovičius, palaukęs akimirką, nusišypsojo ir tęsė.
-Ar jūs, Viktorai Aleksejevičiau, norėtumėte pas mus dirbti?
- O ką reikės rašyti? - paklausė Viktoras, širdyje iš anksto išsigandęs naujos žurnalistinės katorgos.
Igoris Lvovičius jau buvo beatsakąs, bet tuo metu užėjo sekretorė su padėkliuku, pastatė ant stalo puodelius kavos, cukrinę. Redaktorius sulaikė žodžius tarsi kvėpavimą ir palaukė, kol sekretorė išeis.
- Reikalas konfidencialus, - pasakė. - Mums reikia talentingo nekrologų autoriaus, trumpojo žanro meistro. Kad glaustai, trumpai ir pakankamai neįprastai. Suprantate? - viltingai pažvelgė į Viktorą.
-Tai reiškia, kad turėsiu budėti redakcijoje, kol kas nors mirs? - negarsiai ir atsargiai paklausė Viktoras, lyg baimindamasis išgirsti teigiamą atsakymą.
- Žinoma, ne! Darbas kur kas įdomesnis ir atsakingesnis: reikės nuo nulio sukurti "kryželių" kartoteką - taip mes vadiname nekrologus - dar gyvų žmonių, pradedant garsiais deputatais ir banditais ir baigiant kultūros veikėjais. Bet aš norėčiau, kad jūs rašytumėte taip, kaip dar niekada apie mirusiuosius nerašė. Iš jūsų apsakymo man atrodo, kad sugebėsite!
- O atlyginimas? - pasiteiravo Viktoras.
- Pradėsime nuo trijų šimtų dolerių, darbo grafikas - laisvas. Bet aš, žinoma, turiu žinoti, kas pas mus kartotekoje. Jokia atsitiktinė autokatastrofa neturi mūsų užklupti netikėtai! Ir dar viena sąlyga. Jums teks pasirašinėti slapyvardžiu. Tuo, beje, būsite suinteresuotas ir jūs.
- O kokiu slapyvardžiu? - veikiau pats savęs, nei redaktoriaus paklausė Viktoras.
- Sugalvokite pats, o jei niekas neateis į galvą, galite kol kas pasirašinėti "Grupė draugų". Viktoras linktelėjo.

4 skyrius

Namie prieš eidamas miegoti Viktoras gėrė arbatą ir mąstė apie įnirtį. Mąstyti buvo lengva. O ir nuotaika buvo puiki, labiau tinkama degtinei, nei arbatai. Bet degtinės nebuvo.
Jam pasiūlė žavų žaidimą. Ir nors Viktoras dar nežinojo, kaip atliks naująsias savo pareigas, mėgavimasis kažkuo nauju ir nepaprastu jau buvo apėmęs jo jausmus. O tamsiu koridoriumi klajojo pingvinas Miša, kartkartėmis atsitrenkdamas į uždarytas virtuvės duris. Galų gale Viktoras pasijuto kaltas ir įleido Mišą. Miša stabtelėjo prie stalo - beveik metro ūgio jam užteko apžvelgti viską, kas ant jo buvo. Pasižiūrėjo į arbatos puodelį, po to pažvelgė į Viktorą. Nužvelgė skvarbiai lyg gyvenimo patirties pamokytas partijos funkcionierius. Viktoras panoro padaryti pingvinui ką nors malonaus ir, nuėjęs į vonią, atsuko šaltą vandenį. Pingvinas iš karto atšlepsėjo, išgirdęs besiliejančio vandens garsą, ir nelaukdamas, kol vonia prisipildys, persisvėrė ir įvirto į ją.
Rytą Viktoras, norėdamas gauti iš vyriausiojo redaktoriaus porą praktiškų patarimų, užvažiavo į "Sostinės" redakciją.
- Kaip atsirinkti herojus? - paklausė Viktoras.
- Labai paprasta. Pasižiūrėkite, ką rašo laikraščiai. Galite ir pats ieškoti ir rinktis, tėvynė juk nepažįsta visų savo didvyrių - daugelis mėgsta likti inkognito...
Vakare, prisipirkęs įvairiausių laikraščių, Viktoras grįžo namo ir sėdo už virtuvės stalo.
Jau pirmieji laikraščiai davė jam peno apmąstymams, ir jis, pabraukęs juose Labai Svarbių Asmenų pavardes, ėmėsi perrašinėti jas į savo darbo sąsiuvinį. Darbo laukė begalė - vos iš kelių laikraščių jis perrašė apie šešiasdešimt pavardžių.
Paskui gėrė arbatą ir vėl mąstė, dabar jau apie patį žanrą. Jam atrodė, kad jau žino, kaip paversti šį žanrą labai gyvu ir kartu sentimentaliu, tokiu, kad net paprastas kolūkietis nubrauktų ašarą perskaitęs apie nepažįstamą numirėlį. Rytą Viktoras pasirinko pirmąjį "kryželio" herojų. Teliko paprašyti vyriausiojo palaiminimo.

5 skyrius

Pusė dešimtos ryto po Igorio Lvovičiaus "palaiminimo", puodelio kavos ir iškilmingo korespondento pažymėjimo įteikimo Viktoras nusipirko kioske butelį "Finlandijos" ir patraukė į buvusio rašytojo, o dabar parlamento deputato Nikolajaus Besmertno priimamąjį.
Išgirdęs, kad su juo nori susitikti "Sostinės" korespondentas, deputatas apsidžiaugė. Tuoj pat paprašė sekretorės atšaukti tolesnius priėmimus ir daugiau nieko pas jį neleisti.
Patogiai įsitaisęs, Viktoras pastatė ant stalo butelį suomiškos degtinės ir diktofoną. Deputatas taip pat mikliai iš abiejų butelio pusių pastatė du krištolinius stikliukus.
Deputatas kalbėjo lengvai, nelaukdamas klausimų. Ir apie savo deputatystę, ir apie vaikystę, ir apie tai, kaip universitete buvo kurso komjaunimo vadovas. Buteliui baigiantis, pasigyrė kelionėmis į Černobylį. Be to, pasirodo, Černobylis teigiamai paveikė jo potenciją, tą, kilus abejonėms, galėtų patvirtinti jo žmona, privačios mokyklos mokytoja, ir meilužė, Nacionalinės operos dainininkė.
Atsiglėbesčiavę jiedu išsiskyrė. Įspūdį deputatas-rašytojas Viktorui paliko labai gyvą, gal net per daug gyvą, kaip nekrologui. Bet kaip tik čia ir turėjo būti visa esmė: juk bet koks numirėlis ką tik buvo gyvas, ir nekrologo eilutės dar turi saugoti jo vėstančią Šilumą. Jos neturi būti beviltiškai juodos.
Namie Viktoras greitai parašė nekrologą - padėjo ant deputato "kryželį" - du puslapius šilto pasakojimo apie gyvumą ir nuodėmę. Net neprireikė išklausyti diktofono įrašo - per daug šviežia buvo atmintis.
Igoris Lvovičius, rytą perskaitęs tekstą, labai atgijo.
- Aukščiausias pilotažas! - pasakė. - Kad tik šitos operos dainininkės vyras patylėtų... "Šiandien jo gali gedėti daug moterų, bet mes jų neužmiršdami vis dėlto skirsime savo užuojautą žmonai ir dar vienai moteriai, kurios balsas, aidėdamas po Nacionalinės operos kupolu, skambėjo jam, nors buvo girdimas visų." Gražu! Štai Šitaip! Pirmyn!
- Igori Lvovičiau, - įsidrąsinęs kreipėsi Viktoras. - Man šiek tiek trūksta informacijos, o jei iš kiekvieno imsiu interviu, sugaišiu daug laiko. Gal mūsų laikraštyje yra kokia nors kartoteka...
Vyriausiasis nusišypsojo.
- Žinoma, yra, - tarė. - Ir pats norėjau tau pasiūlyti. Kriminalistikos skyriuje. Pasakysiu Fiodorui, kad leistų tau ja naudotis!