Keturi atskiri dėmesį prikaustantys šios knygos pasakojimai apie dramatiško likimo išeivius gvildenami taip skrupulingai ir jautriai, kad gali susidaryti įspūdis, jog pasakojimų pagrindas yra ne tiek literatūrinė išmonė, kiek istorinė dokumentika. Sąmoningai trindamas ribą tarp istorinės faktologijos ir vaizduotės, kūrinio tikroviškumo įspūdį stiprindamas paslaptingomis fotografijomis, autorius perteikia chirurgo, mokytojo, dailininko, viešbučių patarnautojo, o sykiu ir nenuilstančio keliautojo gyvenimų istorijas, leidžiasi savo herojų pėdomis nuo Gardino apylinkių iki Londono, nuo Miuncheno iki Mančesterio, nuo Pietų Vokietijos kampelių iki Šveicarijos, Prancūzijos, Niujorko, Konstantinopolio ir Jeruzalės. Emigracija – tai ne tik gyvenamosios vietos pakeitimas, atsiskyrimas, žmogiški praradimai, bet ir patirtis, neišvengiamai paliekanti žymę kiekvieno veikėjo sieloje. Herojai stengiasi gyventi dabartimi, tačiau raktas į jų tapatybę vis dėlto slypi praeityje.
Winfriedas Georgas Sebaldas (Vinfridas Georgas Zėbaldas, 1944–2001) – vokiečių rašytojas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio iki tragiškos žūties automobilio avarijoje gyvenęs ir dirbęs akademinį darbą Didžiojoje Britanijoje. Daugelio literatūros kritikų laikytas vienu svarbiausių savo epochos gyvųjų rašytojų ir pretendentų į Nobelio literatūros premiją, autoriaus kūryba lyginta su J. L. Borgeso, I. Calvino, T. Bernhardo, V. Nabokovo, F. Kafkos darbais. Jis siekė atrasti literatūrinės raiškos formą, kuri gebėtų tapti atsaku į žmogaus tragedijos, nusiritusios per kartas ir tautas, aidą. 1992 m. pasirodęs rašytojo kūrinys Išeiviai pelnė ne vieną prestižinį literatūros apdovanojimą ir ilgainiui išverstas į daugelį kalbų.
