Knygos anotacija

Kai pasirodė „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“, ne kartą girdėjau manęs klausiant: „Ką ketini rašyti dabar, Ričardai? Po Džonatano, ką?“

Tokiems klausinėtojams atsakydavau, kad daugiau man nereikia rašyti nieko, nė vieno žodžio ir kad mano knygose jau pasakyta viskas, ką norėjau pasakyti. Kurį laiką badmiriavęs, vėl susigrąžinęs automobilį ir patyręs kitų panašių dalykų, mėgavausi, jog nereikia dirbti iki išnaktų.

Artėjant vasarai aš leisdavausi su savo senoviniu biplanu į žaliąsias centrinės Amerikos dalies pievų jūras, skraidindavau keleivius, - skrydis kainavo tris dolerius, - ir vėl ėmiau jausti jau pažįstamą vidinę įtampą: kai kas dar buvo likę nepasakyta, ir aš iki šiol to nepadariau.

Rašyti man visai nepatinka. Jei galiu nuo kokios nors minties nusigręžti ir palikti ją tamsoje, jei galiu išsisukti neatidaręs tų durų, tai nė neimu rašiklio į rankas.

Bet kartais drioksteli lyg sprogus dinamitui, pažyra stiklai, krenta plytos ir skeveldros, priekinė siena griūva, ir kažkas, prisėlinęs per nuolaužas ir stvėręs man už gerklės, švelniai sušnabžda: „Neatgausi laisvės tol, kol popieriaus lape neišreikši manęs žodžiais“. Štai taip sutikau „Iliuzijas“.

Netgi tada, kai centrinėje šalies dalyje tysojau ant nugaros ir ugdžiau sugebėjimą sklaidyti debesis, niekaip negalėjau išmesti iš galvos tos istorijos... O jei pasirodytų kas nors, tikrai išmanantis šiuos reikalus, kas nors, galintis išmokyti tiek suprasti manojo pasaulio dėsnius, tiek valdyti patį pasaulį? O kas būtų, jei sutikčiau be galo ištobulė-usį žmogų?.. O jei į mūsų laiką įžengtų Sidharta arba Jėzus, turintis galią valdyti pasaulio iliuzijas, nes pažįsta už jų slypinčią realybę? O jei galėčiau susitikti su juo asmeniškai, jei jis skristų biplanu ir su manimi nusileistų toje pačioje pievoje? Ką jis pasakytų, koks jis būtų?

Galbūt tepalu ir žalėsiais išteptuose mano dienoraščio puslapiuose jis visai nebūtų panašus į mesiją, gal kalbėtų visai ne apie tai, apie ką pasakoja ši knyga. Bet ir vėl: juk jis man sakė, kad į savo gyvenimą prisišaukiame tai, kas jau rado sau virtos mūsų mintyse; jei tai tiesa, tai, pavyzdžiui, ir aš pats, ir jūs atsidūrėme čia ne šiaip sau, o dėl tam tikros priežasties. Galbūt šią knygą savo rankose laikote neatsitiktinai, galbūt čia aprašomuose nuotykiuose slypi kaip tik tai, ko prisiminti čia susirinkote. Bent aš pasirinkau būtent tokį mąstymo būdą. Nusprendžiau laikytis nuomonės, jog mamo mesijas visiškai realus, kad jis, įsitaisęs kažkur visiškai kitame erdvės matmenyje, stebi mus ir patenkintas juokiasi, - mat viskas vyksta kaip tik taip, kaip mes planavome.

Richard Bach

Autorius

Recenzijos