Žengusi pro vartus, Liusinda Karlail bemat perprato, jog planeta užvaldyta, ir suvokė, kad ją verta atsiimti. Sprendžiant iš tam tikrų požymių — melsvos žolės bei samanų, žemaūgių krūmynų — šilinių viržų ir panašių — kažkas skubėjo atlikti atitinkamas klimato korekcijas ir pritaikyti pasaulį gyvenimui. Aplinkui nebuvo matyti jokių gyvūnų, bet ji neabejojo, jog fauna egzistavo. Už penkių kilometrų, kitapus viržynės, tepamargintos uolienų atodangomis ir kemsynais, į padanges stiebėsi deimantinė, kilometro aukščio mašina. Iš pažiūros įmantraus, tarpinio bazaltinės uolos bei katedros varianto vaizdą užfiksavo ir perdavė automatinis zondas, tačiau nufilmuoti kadrai nė iš tolo neprilygo realybei.

Mergina atsisuko į vartus, paženklintus akmenine, ant kalvagūbrio iškilusia struktūra: porą stačiai stūksančių, trijų metro ilgio luitų slėgė trečiasis. Tik neaišku, kas ją surentė — tikrieji vartų kūrėjai ar vėliau užgimusieji, pasižymintys menkesniais protiniais gebėjimais. Gamtovaizdį nužvelgė komandos nariai, paeiliui išnirę iš keisto raibuliavimo. Virš horizonto apsiblaususia akimi mirksėjo kylanti G5 klasės saulė.

   — Niauri vietelė, — pratarė Makolis, artileristas, kai sustiprėjo dulksną nešiojantys vėjo šuorai. — Panaši į Škotiją. — Jis ant peties užsikėlė Čarnlio plazminį pabūklą, apsimetė šaunąs į tolimą statinį, bet po akimirkos, pervertas tūžmingo Karlail žvilgsnio, pažvelgė į sunkesnę įrangą nešančius robotus—vaikštūnus.

   — Tik neskiesk, kad lankeisi Škotijoje, — nusivaipė Amelija Or, ryšių specialistė ir Karlail proprosenelė, kuriai minėtą kraštą teko regėti savo akimis.

   — Prikąsk liežuvį, — įsakė Karlail. Nuo savo žodžių nežymiai krūptelėjo, tačiau, kaip vadovaujantis asmuo, privalėjo nedelsdama įtvirtinti savo valdžią, net jeigu parankiniai ją pranoko amžiumi. Širdyje kirbėjo pagrįsti įtarimai, kad Ameliją Or įtraukė į būrį prižiūrėti proproanūkę ir perimti vadovavimą, jeigu jaunoji vaikaitė susimautų. Kol pastarosios šalmo ekrane vienas po kito žiebėsi likusių komandos narių vardai, su vietine atmosfera nepaliaujamai grūmėsi skafandro ugniasienės. Planeta tiko gyvenimui — tuo kažkas akivaizdžiai pasinaudojo, po šimts, — tik iš pradžių reikėjo nukenksminti jos bakterijas, virusus bei grybelius. Maždaug po valandos kiekvieno kraujotaka bus aprūpinta nauja imunine sistema, ir tuomet atvykėliai galės apsieiti be skafandrų ar bent jau galvos apdangalų.

   — Ką nors fiksuoji? — paklausė Kalrail, nutaisiusi mandagų toną.

Amelija Or siauruoju spinduliu į jos šalmą persiuntė simbolį.

   — Įprastą šifruotą tauškėjimą. — <šypsenėlė> — Muzikos nuotrupas. Norėsi paklausyti?

Vadė iškėlė pirštinėtą ranką.

   — Ne dabar. — Pamojusi pirmyn, pridūrė: — Žygiuojame, bičiuliai. Mūsų laukia sunki kelionė.

Ji nesuklydo.

Po dviejų valandų skafandrai kaip reikiant išsipurvino, šen bei ten aplipo vietiniais stambialapių šakių, samanų ir kerpių atitikmenimis, kuriuose knibždėjo dešimtkojai nariuotakojų analogai, o ugniasienės tebeieškojo priešnuodžių virtualiam karštinės ekvivalentui, bet dabar jie visi stovėjo priešais blizgančias uolas. Karlail leido komandai dislokuotis už šimto metrų nuo pirmosios aiškiai regimos, ties žemės lygiu atsivėrusios spragos, ir pasitarė su savo šeimynykščiu. Profesorius Izaokas Šlaimas, kompiuterijos mokslų akademikas iš Izraelio, nuo Negailestingo Pagrobimo laikų savo įžvalgomis galėjo užpildyti visą knygą, kaip, beje, ir padarė. Bet Karlail kol kas atsispyrė Šlaimo maldoms jį išleisti.

   — Na, ką mintiji? — paklausė mergina.

Šalmo ekranėlyje nušvito šeimynykščio piktograma, veido šaržas, kurį Liusinda retsykiais pakoreguodavo, nes karikatūra trikdydavo, primindama, jog Šlaimas kadaise buvo žmogus.

   — Objektas atsirado po mano mirties. — Balso intonaciją, bylojančią apie apmaudą dėl savo likimo ir susitaikymą su nemalonia dabartine padėtimi, atmiešė pasipūtėliško tono gaidos. — Ar gali patvirtinti, kad planetoje yra tiktai vienas toks reliktas?

   — Ne.

   — Ar leistum pasinaudoti tavo nuotolinio skenavimo įranga?

Karlail padvejojo. Šeimynykštis kaip visada atkakliai stengėsi išsivaduoti iš jos skafandro mikroschemų. Kita vertus, šiuo metu jo pagalbos reikėjo labiau nei įprastai.

   — Aš tau perduosiu gautus duomenis, — atsakė ji, pasirinkdama kompromisinę išeitį.

   — Nuostabu! — dėl monotoniškų šimtmečių, kuriuos Šlaimas praleido apsieidamas be organinės kalbos padargų ir deguonies, nuolankus, bet džiaugsmingas šūksnis skambėjo dirbtinai.

Radaras su sonaru dzingsėjo kokią minutę, kol pagaliau, išskenavę visą spektrą, pateikė srautą informacijos, nesuvokiamos tiek pačiai Karlail, tiek bet kokiam kitam žmogui. Ji įrašė duomenis į failą, o šį nukopijavo ir persiuntė į ugniasiene apsaugotą Šlaimo korpusą. Su demonais, galbūt slypinčiais elektromagnetiniuose postžmonių relikto atgarsiuose, lai susiremia tas šmikis.

Makolis ragino savo geležines gorilas greičiau montuoti įrengimus, kurie trianguliacijos metodu, padės nustatyti, kur veda aptikta ertmė. Amelija Or gulėjo ant nugaros, palydovinių lėkštelių apsuptyje. Kiti būrio nariai, išsitiesę spragos pakraštyje, varstė plyšį periskopiniais taikikliais ir plazminiais šautuvais, nors nežinia, kokia nauda buvo iš jų veiksmų. Atsidūrus taip arti deimantinės uolos, jos nelygumai panėšėjo į dantytas tvirtovės sienas, o aukštybėse juoduojančios nišos atrodė kaip šaudomosios angos. Tačiau viržynuose Karlail neįžvelgė jokių šūvių požymių: nei nudeginimų, kurie būtų sudarkę gembėtus, kulkšnis siekiančius brūzgynus, nei pastiklėjusio šlako. Pojūtis, kad ją kažkas stebi, slėgė tarsi sunki našta, bet mergina iš patirties žinojo, jog tokie jutimai nieko nereiškia. Įtampa svilindavo sprandą ir natūralių uolų aplinkoje.

Pasitraukusi toliau nuo milžiniškos struktūros, bet taip, kad išliktų jos fone, Karlail nubėgo prie Dženės Styvenson, biologės, kuri vienoje rankoje laikė šautuvą, o kita nuo savo skafandro rankiojo glitėsius ir kišo juos į analizatorių.

   — Kaip sekasi?

Rudos Styvenson akys nukrypo nuo šalmo ekrano ir smigo į Karlail, viršutinės lūpos kampučiai pakilo aukštyn, dėl ko paakius išraizgė raukšlelės. Purvinos pirštinės nykštys bei smilius susijungę parodė „O“ formos ženklą.

   — Flora mūsų organizmams tinka, — atsakė. — Kai įgysime naujus imunitetus, galėsime valgyti augalus nieko nesibaimindami.

Karlail bedė pirštu į krūmokšnį, ant kurio šakelių kadaravo violetiniai, varpelio pavidalo žiedeliai.

   — Čia tikrai viržis?

   — Ne—e, ne visai. — Styvenson šypsena praplatėjo. — Tiesiog atitikmuo. Kažkas turėjo privargti, apdorodamas vietinės gyvybės pavyzdžius. Juose iki šiol galima išskirti čionykštės DNR grandines, susipynusias su žemiškosiomis. Kiekvieną ląstelę vienu metu veikia du genetiniai kodai, kurių suderinimas reikalauja velniškų pastangų. Tokią užduotį sugebėtų atlikti Darvino—Goso mašinos iš senų laikų... hmm, kaip vadinosi toji vieta, kurią jos pertvarkė?

   — Leilandas 21185.

   — Aha, tiksliai.

   — Gerai padirbėjai, — tarė Karlail. Naujienos ją suglumino; pagal žemiškąjį standartą, planetas dažniausiai transformuodavo žmonės iš AA, bet jie nepasitikėjo Darvino—Goso mašinomis. Nors nederėtų atmesti galimybės, jog reikiamas technologijas įsigijo kokia atskalūnų sekta. — Galbūt tai padės suprasti, kaip elgtis su skvoteriais. Beje, jeigu apie juos prašnekome... — nulingavusi iki Amelijos Or, sustojo priešais antenų ratą. — Ar jau aptikai čiabuvius?

Ryšių specialistė spoksojo viršun, turbūt į tikro dangaus ir vaizdų fragmentų, kuriuos persiųsdavo jos prietaisai, kombinaciją. Į proprovaikaitę neatsigrįžo; matyt, tebejautė nuoskaudą.

   — Kol kas ne. Aplink planetą skrieja palydovai, bet jokios aiškios informacijos dar neišgavau. Didžioji dalis transliacijų sklinda kitoje pasaulio pusėje, todėl čia tepavyksta užfiksuoti jų nuotėkius. Kvantiniai mano demonai jau narplioja šifruotes. Rezultatai bus apytikriai po valandos.

   — Ką radai žemojoje orbitoje?

Or atsainiai mostelėjo į dangų.

   — Tiktai gausybę palydovų. Nuo vynuogės iki greipfruto dydžio. Sunkiąja pramone nė nekvepia. Veikiau tipiškais sumautais fermeriais.

   — O kosmoso gelmėje?

   — Aha, šis tas yra, bet iš siaurojo spindulio nuotėkių sunku pasakyti kas būtent. Spėju, kad pavieniai asteroidų skverbėjai. Gal pora gynybinių įtvirtinimų.

Karlail pakramtė lūpą, siurbtelėjo kavos iš šalmo snapelio.

   — Logiška. Skvoteriai, kad ir kas jie būtų, regis, nepriklauso AA.

Or suprunkštė.

   — Bet galėjo pasirinkti geresnius namus. Įdomu, kodėl čia atsibeldę neišrūko atgal?

   — Na, visų faktorių mes nežinome. — Karlail turėjo galvoje techninį naujakurių lygį bei motyvus. Pritūpusi pasviro į priekį, į kelius įrėmė alkūnes ir apsidairė. — Tikėkimės, jog baigę krapštytis tavo demonai suteiks duomenų tolimesniems tyrimams. O dabar... — ji įjungė atvirą ryšio kanalą. — Metas užsiimti kovine archeologija.

 

Į misiją pasiųstai komandai nurodė atlikti nesudėtingas užduotis: nuo skvoterių nesislapstyti, bet ir nelįsti jiems į akis, iš padangėse skriejančių įrengimų gauti kuo daugiau informacijos apie vietinius gyventojus, gigantiškoje deimantinėje mašinoje paieškoti kokių vertingų technologijų ir/arba pavojingų elementų pėdsakų, o prieš saulėlydį išsinešdinti. Šurmuliuose, kurie aidu grįžo nuo stataus struktūros paviršiaus, šeimynykštis signalų nerado, tačiau link kalno kulniuodama vienui viena, — nors bendražygiai, žinoma, pridengtų jos atsitraukimą, — prie šono viso labo prisisegusi pistoletą su instaliuota Vebsterio reakcijos sistema, Karlail jautė, kaip virpa keliai. Ne tiek dėl galimos, šiurpinančios, nuo nesuvokiamo postžmonių relikto sklindančios grėsmės, kiek dėl baimės susimauti. Pirmojo rimto darbo ji siekė iš visų jėgų ir dabar neketino apvilti artimųjų klano lūkesčių. Be to, nereikėtų atmesti tikimybės, jog čia pasiseks atrasti fantastiškas, neįsivaizduojamus turtus žadančias technologijas. Tokia galimybė egzistavo, bet ne ji skatino Liusindą veržtis pirmyn tarytum kareivį, kuris puola priešus, nepaisydamas šūvių papliūpos. Karlailai visada braudavosi į priešakines pozicijas, netgi tais laikais, kuomet rimčiausių bėdų sulaukdavo Glazgo aklagatvyje, kur juos užspeisdavo peiliais apsiginklavę mušeikos.

Kai atstumas, skiriantis ją nuo relikto, sumažėjo iki kelių metrų, mergina pamatė, kad apatinę objekto dalį, iškilusią sulig žmogaus galva, dengė samanos ir žolė — augmenija, be abejo, sudygo iš vėjo suneštų dulkių sluoksnio. Virš jų kyšojo stati bei glotni siena, neturinti jokių atsikišimų, į kuriuos būtų galima įsistverti. Trikampė, dešimties metrų aukščio, ties pagrindu trijų metrų ilgio spraga atrodė tamsi tiktai žiūrint iš toli ir lyginant su struktūros paviršiumi. Nėrus pro plyšį paaiškėjo, kad viduje beveik taip pat šviesu kaip lauke.

Už poros žingsnių priešais ją atsivėrė erdvi ola. Regėdama žemaūgių, šarmotų medžių mišką, Karlail akimirkai įtikėjo, jog mašina savyje įkalino viržių ruožą. Bet atidžiau įsižiūrėjusi į artimiausius objektus, suprato, kad jie neturi nieko bendra su biologine kilme: šerkšną, spygliukus, šakas ir iš grindų kyšantį kamieną sudarė pasikartojanti kristališka struktūra.

Po kojomis, rodės, driekėsi ledas, kuris gilėdamas tamsėjo. Mergina atkragino galvą ir pamatė, jog vidiniai mašinos paviršiai nusėti tokiais pat „medžiais“, o kybantys viršuje priminė gigantiškus sietynus — kūginius jų šonus visomis vaivorykštės spalvomis nudažė saulės šviesa, besismelkianti pro išorinę sieną.

   — O taip, čia deimantas, — tarė Šlaimas.

   — Kiek anglies jame slypi? — paklausė Karlail.

   — Daugybė milijonų tonų, — atsakė šeimynykštis. — Sakyčiau, ištisas klodas, nors sunku patikėti, kad šis egzistuoja vietiniame krašte.

   — Ar jie galėjo sukaupti anglingąjį chondritą?

   — Nebent švaistydami antigravitacinę energiją, — skeptiškai pastebėjo Šlaimas, — arba nuleidę padangių kabliu, nors taip elgtis beprasmiška...

Karlail nusijuokė.

   — Nuo kada tai kliudė jų veiklai?

   — Kad ir kaip ten būtų, — tęsė Šlaimas, — objektas pagamintas arba užaugintas planetoje. Galbūt iš atmosferinės anglies, kaip augalas.

   — Ne vien iš anglies, — paprieštaravo Karlail.

   — Taip, tavo tiesa.

Ji nukreipė akis į deimantinių krūmynų tarpueilį, įžiūrėjo metalo atspalvius, papildančius siautulingą prizmių monotoniją. Kitoniškų spalvų salelių daugėjo, artėjant link relikto vidurio, kur stūksojo įmantri, kūginė, šimto metrų aukščio, iš vario ir plieno suręsta kompozicija. Šitos katedros Gralis... arba šeimininkas. Bet panašus į mašiną, priešingai nei likę didžiosios struktūros objektai. Užuominos į organinės kilmės formą kurstė asociacijas su gyvūnu, o ne augalu.

Karlail nuėjo prie artimiausio, iš pirmo žvilgsnio metalinio daikto. Pusantro metro dydžio, atrodančio kaip miniatiūrinė centrinio kūgio kopija. Pritūpusi šalia įsispitrėjo į plieninį, glotnų it veidrodis paviršių, išraizgytą rievėmis ir pluoštais varinių gijų, panašių į vamzdelius, kurie tarpusavyje skyrėsi ilgiu, bet ne skersmeniu. Tarp jų vingiavo žali, raudoni siūleliai, lyg ir laidai, įsupti į izoliacinę medžiagą. Anot šalmo ekrano pateiktų duomenų, objekto temperatūra buvo nežymiai didesnė nei vyraujanti relikto viduje. Ji persijungė į infraraudonųjų spindulių režimą ir vėl pažiūrėjo į centrinį kūgį. Tas irgi švytėjo, tik ryškiau negu mažieji jo antrininkai.

   — Čia kažkas vyksta, — prabilo Karlail. — Savotiškos apytakos procesas. Galbūt teka elektros srovė, o gal cirkuliuoja kuras.

Ji ištiesė ranką link objekto.

   — Neliesk! — įspėjo Šlaimas.

   — Ir nesiruošiau. Tik norėjau, kad suvilnytų indukcinis laukas...

   — Aš vis vien patarčiau ne...

Metaliniame paviršiuje kažkas šnypštelėjo ir išsilydė. Atkištą dilbį pervėrė karščio arba elektros iškrovos dūris.

   — Prakeikimas! — Karlail akimirkai užsigeidė pažįsti pirštų galiukus. Ji pašoko ir atsitraukė spausdama nutirpusią alkūnę. Tas daiktas judėjo, bangavo tarsi susiliedamas su grindimis. Išsiplėtė, ilgomis gijomis it gyvsidabrio srovelėmis pasiekė kelių deimantinių krūmų pagrindus. Kristališkos struktūros irgi sukruto, šakos žvangėdamos įgavo naujas formas, kaip daugiafunkcinis instrumentas su nunčakų kotais, kamienai išsijudino iš savo vietų ir jose paliko aiškiai matomus griovelius. Atatupsta žengianti mergina išsitraukė „Vebsterį“. Po sekundės kitos metalinis objektas tapo korpusu, kuris priklausė šiurpiam voragyvio pavidalui, mataruojančiam kojomis bei rankomis, siūbuojančiam ir besisukančiam aplink savo ašį, tarytum negalinčiam apsispręsti, kurlink liuoktelėti. Karlail pastebėjo, kaip iš prizmių susiformavo lęšiai, kurie įsistebeilijo į ją.

   — Manau, nieko neprarastum, jei dabar imtum šaudyti, — erzinančiai ramiai tarė Šlaimas.

„Vebsteris“ užkriokė ir nuo atatrankos pasistojo piestu. Mašina atšoko per kelis metrus, bet neatrodė nukentėjusi. Kulkos šmaižė rikošetu, regis, labai ilgai. Kai jų garsai pagaliau nutyko, Karlail apsigręžė ir nurūko išėjimo pusėn. Aplinkui montavosi mašinos. Bėgdama ji pliekė iš pistoleto, leido šūvius į metalinius branduolius, kuriuos pažeisdavo tik tuo atveju, jeigu jų nespėdavo uždengti deimantiniai kiautai. Iš kiaurymių tekėjo ir liepsnojo skystis.

Išnirusi laukan, Karlail nuskuodė kiek įstengdama greičiau ir toliau, galop metėsi į priekį bei nusirideno.

   — Ugnis! — suriko.

Už metro nuo jos galvos orą perskrodė Čarnlio energijos pliūpsnis. Po akinančio žybsnio kakofoniškai užgriaudėjo racijos garsiakalbiai. Kažkurioje iš šalmo schemų įvyko trumpas jungimas, dėl ko sprandą sužnaibė peršulys. Riedėdama mergina nusigavo už iškyšos žemėje. Komandos nariai su užsidegimu šaudė į ertmę. Vaiduokliški klyksmai nuslopo. Robotai—vaikštūnai siūbavo ant spyruoklinių kojų, bergždžiai tratendami iš savo ginklų, tiesiog suvarpydami dirvą, plytinčią aplink statinį. Deimantinių sienų nė neįdrėskė.

   — Liaukitės šaudę!

Šūvių krušos griausmas susilpnėjo iki padriko tarškėjimo ir galiausiai nutrūko. Kai prasisklaidė dūmai, kniūbsčia gulinti Karlail dirstelėjo į angą. Praėjime it suakmenėjęs stovėjo vienas iš daugiakojų mechanizmų. Ji apsidžiaugė pamačiusi, kad objektas neišvengė nuostolių. Nors ir nedidelių.

Būrio vadę trumpam apakino lazerio žybsnis, kuriuo mašina žemėje, už poros metrų į priekį nuo jų užimtų pozicijų, nubrėžė ugninę liniją.

   — Nelieskit savo ginklų! — įsakė Karlail.

Puolimo jie nesulaukė.

   — Rodos, mus perspėjo nesiartinti, — vangiai išstenėjo. — Laikas nešdintis. Grįšime su žvalgybiniu transporteriu.

Komandos nariai susirinko savo įrangą ir tuo pačiu keliu nužygiavo atgal prie vartų.

   — Nebloga žvalgyba, — tarstelėjo Amelija Or.

   — Dėkui, — suniurnėjo Karlail. Sprandą tebemaudė, iš dalies dėl nudeginimo, iš dalies dėl įtampos, kurią pakurstė mintis apie lazerius, nukreiptus į nugaras.

   — Ana ten jų yra daugiau. — Styvenson plačiu mostu parodė į horizontą.

Karlail apsidairė, įsitikino, kad biologė neklysta, suskaičiavo iš viso dešimt objektų. Juos įžiūrėti buvo nesunku, jei tik žinojai, kur nukreipti žvilgsnį — į aplinkinius kalvagūbrius.

   — Tikėkimės, nukaksime iki to, kuris mums reikalingas, — pasakė.

Jos replika sukėlė juoką.

   — Galbūt vartai įrengti prie visų, — kažkas pratarė, ir bendražygiai vėl sukrizeno.

   — Ar po elektromagnetinio šūvio dar ką nors nukratė trumpas jungimas? — paklausė Karlail.

Paaiškėjo, kad gedimų neišvengė nė vienas.

   — Šūdas, — nusikeikė ji. — Ar numanote, kas mus paspragino?

   — Signalas, — į bendrąjį ryšio kanalą įsiskverbė Šlaimas. — Bet ne, aš jo neišanalizavau.

   — Svarbiausia, jog nebūtum įrašęs, — suniurzgė Karlail.

Danguje kažkas užgaudė. Žmonės pakėlė galvas ir išvydo juodas nuoplaišas, krentančias iš poros tūkstančių metrų aukščio. Staiga ausis pervėrė spigus ūžesys, ir kryptelėję akis į šoną jie pamatė stambesnį juodą objektą, skylantį į šešias dalis, kurios atlipo vienos nuo kitų, nuskriejo viražais bei ėmė sparčiai, bet ne padrikai leistis link žvalgų būrio.

   — Moduliniai orlaiviai su vienkartiniu ultragarsiniu sluoksniu, — įvardino atvykėlius Šlaimas.

   — Vietiniai! — sušuko Karlail. — Pirmi nešaudom.

Komandos nariai ir robotai—vaikštūnai sustojo žiedu, išorės kryptimi atstatydami ginklus.

Keturi orlaiviai, aiškiai atliekantys patrulių pareigas, įniko tingiai sukti ratus, iš pradžių sklendė virš relikto, galų gale pakibo stačiai virš grupelės. Kiti du nutūpė abipus komandos narių, už šimto metrų nuo jų žiedo, ir pajudėjo pirmyn čeksėdami propelerio mentėmis. Glotnius, aptakius dviviečius modulius Karlail matė pirmą kartą. Spėjo, kad jų funkcionavimą nulėmė aerodinamikos principai. Palikęs pilotą ant priešakinės sėdynės, iš kabinos iššoko ir pirmyn nudrožė žmogus juodu kombinezonu. Vienoje rankoje spaudė ginklą, bet vamzdį laikė nukreiptą žemyn. Kitą artėdamas pakėlė.

   — Kas jūsų vadas? — sududeno vyriškas balsas.

Grynai amerikietiška tartis. Vadinasi, labiausiai tikėtina, jog čionykščiai priklausė AA.

Karlail žengė į priekį.

   — Aš.

Vyras sustojo ir kilstelėjo antveidį atidengdamas patrauklų, gelsvo gymio veidą.

   — Ką, po paraliais, išdarinėjate? Gal pamiršote, ką skelbia įstatymas?

Būrio vadė pašviesino savąjį šalmą, idant šis taptų vaiskus iš abiejų pusių. Atėjūno bruožai keistai virptelėjo, tarytum jis būtų suglumęs, tačiau nenorėjęs parodyti nuostabos.

   — Akivaizdu, kad su tuo reliktu jūs nesusiję. — Ji dūrė nykščiu virš peties. — Nesijaudinkit, su iškilusiomis problemomis susidorosime.

   — Kurgi ne! Kuo jūs įsivaizduojate esantys?

   — Mes — Karlailai.

   — Kas? — spoksodamas į ją paklausė vyriškis.

   — O, tik nereikia maivytis. Mus pažįsta visi. O mes žinome, kas jūs tokie. Iš AA, teisingai?

   — AA? — pakartojo jis, lyg pirmą kartą išgirdęs santrumpą.

   — Iš Autonominės Amerikos, — irzliai paaiškino Karlail, bet iš jo tesulaukė nesupratingo žvilgsnio. Ji atsipalaidavo ir suvokė besišypsanti. Aišku kaip dieną, kad juos bando apkvailinti. Mergina mostelėjo aukštyn, pasukiojo pirštą ratu.

   — Jūs, fermeriai, atkeliavote iš dangaus, ar ne?

Replika vyriškio neprajuokino.

   — Gerai, užteks. Jūs... — jis pakreipė galvą, į kažką įsiklausė. Ūmai išblyško, tuomet paraudo. Bedė smiliumi į pašnekovę.

   — Ar bent nutuokiate, ką pridirbote? — drebančiu balsu sušuko. — Prikėlėte karo mašinas! Sumauti kvaišos... — prikandęs liežuvį, po pauzės šaltai įsakė: — Meskite ginklus. Jūs apsupti ir suimti.

   — Tam nėra jokio reikalo, — prisivertė ramiai atsakyti Karlail. — Mes žinome apie, hmm, karo mašinas. Leiskite mums keliauti. Po valandos grįšime ir jas sunaikinsime.

   — Nejaugi? Su kuo?

   — Su žvalgybiniu transporteriu.

Atėjūnas prunkštelėjo, sprigtu nuleido antveidį ir pakėlė šautuvą. Karlail akies krašteliu pastebėjo, kaip pora iš skrendančių orlaivių smigo žemyn.

   — Gali nebedelsti, Makoli, — suriko ji ir nėrė šalin. Robotai—vaikštūnai liovėsi šaudę anksčiau, nei moteris teškės į žemę. Karlail ridendamasi pamatė dūmų sruogas ir du žybsnius, pajuto, kaip nuo sprogimo vibruoja kaulai. Po sekundės pašoko ir „Vebsterio“ vamzdį įspaudė į nepažįstamojo slėpsnas. Dar vienas driokstelėjimas. Tolumoje užsiliepsnojo viržiai. Ginklo žiotys nuslydo iki vyriškio pilvo. Laisvąja ranka Karlail atšovė priešininko antveidį ir šnairai nudelbė jo fizionomiją.

   — Rankas aukštyn.

Jis pakluso, prieš tai nusviedęs šautuvą ant žemės.

   — Liepkite savo komandai palikti mus ramybėje.

   — Atsitraukit, — įsakė belaisvis.

Pora nenukentėjusių orlaivių, į kuriuos taikėsi jos būrys ir robotai, neryžtingai pakibo ore.

   — O dabar malonėkite mus pametėti iki vartų.

   — Kur?

Jai mažumėlę įgriso aiškinti kiekvieną nurodymą. Tas tipas — tikras kaimo stuobrys, ne kitaip. Kalrail žengė atbula ir pamojo.

   — Iki ano prakeikto kromlecho.

Pasisukęs šonu, jis pažvelgė per savo petį.

   — Dolmeno?

   — Aha. Judinkitės.

Nenuleisdama „Vebsterio“, Karlail palydėjo jį ligi artimiausio orlaivio, gestu liepė įsitaisyti ant keleivio sėdynės, pati užnugaryje apžergė vamzdžio jungę. Or ir Styvenson kartu su pora kitų pribėgę užgulė trumpus, storus sparnus, įsikibdami į priešakinius jų kraštus. Dirstelėjusi atgal ji pamatė, kad Makolio vadovaujama grupelė panašiai okupavo antrą transporto priemonę.

   — Ką gi, pirmyn, — tarė. — Tik palengva. Nė nebandykite mūsų nupurtyti, nes į jus tebesitaiko robotai.

Varikliai energingai suūžė, ir orlaiviai nuskriejo į priekį, per kelis metrus atsiplėšę nuo gruoblėtos žemės. Greitis padidėjo, vos tik pilotai įsitikino, jog nepageidaujami keleiviai nenukris.

Vyriškis juodu kombinezonu susirado bendrojo kanalo dažnį ir sušuko, mėgindamas perrėkti gausmą.

   — O kaip sužeistieji?

   — Čia jūsų problemos, — atšovė būrio vadė. — Jas spręsite, kai mes pasišalinsime. — Staiga jai į galvą atėjo mintis. Jeigu sudužusiuose orlaiviuose kas nors išgyveno, tie žmonės turbūt rimtai sužaloti, ir juos varsto skausmas. Karlail išrietė ranką, pamojo sau prieš veidą, dviem pirštais bei nykščiu pavaizdavo atlaužianti gaiduką ir šaunanti. — Jei norite, liepsime robotams jais pasirūpinti.

Jis įnirtingai krestelėjo galva.

   — Ne, dėkui. — Panosėje kažką sumurmėjo. Štai ir stenkis elgtis maloniai.

Priešakyje iškilo akmeniniai monolitai. Karlail mostu liepė gretimam orlaiviui juos aplenkti, riksmu įsakė pilotams nusileisti. Tada vieną po kito pašaukė komandos narius, ir tie, paeiliui nučiuožę nuo sparnų, pasileido tekini link vartų. Ant užpakalinių kiekvieno orlaivio vamzdžių beliko tiktai ji bei Makolis.

   — Bėk, Makoli!

Artileristas nuslydo ant žemės, paraitė kulnus ir netrukus išgaravo tarp dviejų aukštų, vertikaliai stūksančių akmeninių luitų. Savo „Vebsterio“ žiotis Karlail tebespaudė prie vyriškio sprando, šiek tiek žemiau šalmo. Staiga suvokė nepaprašiusi Makolio perleisti robotų valdymo ir dabar tegalėjo viltis, kad priešininkai klaidelės nepastebės.

   — Tik nekrėskit juokų. — Moteris įsikibo į glotnią briauną tarp savo kelių ir kilstelėjo koją. Orlaivis netikėtai sutrūkčiojo, šaudamas pirmagaliu aukštyn, tuo pat metu nusviesdamas ją ant žemės. Karlail nė nespėjo sušvokšti, kai skafandras optimaliai pakoregavo galvos bei galūnių padėtį. Ji dribo ant menčių, nusirideno ir sustingo, atsitrenkusi į uolos nuolaužą. „Vebsteris“ išslydo iš pirštų. Pabandžius sugraibyti ginklą, kažkas užmynė ant dilbio. Karlail į pagalbą pasitelkė servovariklius ir sulenkė alkūnę. Pėdos nuslydo nuo rankos. Tačiau pašokti jai neleido orlaivis, kuris, lėtai nusileidęs, sukėlęs dulkių debesį, šliūžėmis prislėgė skafandro kulkšnis bei krūtinę.

Varikliai nustojo urgzti. Ji pastūmė šliūžes, bet tos buvo per sunkios; smogė į korpusą, tačiau šis pasirodė tvirtesnis net už skafandrą. Prie akmeninių kolonų pamatė du ginkluotus žmones. Jų vadas stovėjo šalia ir žvelgė į moterį.

   — Tiek to, — išsižiojo Karlail. — Pasiduoti aš nesiruošiu, bet pažadu nebesigrumti ir niekur nesprukti.

Vyriškis pakėlė antveidį, prašiepė dantis ir nukulniavo šalin. Jai bežiūrint, vieną iš savo kolegų pasiuntė kitapus vartų. Paskui tarp statmenų luitų sviedė nuo žemės prigriebtą akmenėlį. Pastarasis išnyko. Priešingoje monolitų pusėje stovintis žmogus metė uolienos skeveldrą, bet toji nukrito prie vado kojų. Juodai apsirengęs vyras nušveitė ją atgal, ir nuoskala pradingo. Jie pakartojo eksperimentą keletą sykių.

Vadas nukreipė ginklą į vartus.

   — Ne! — sustugo Karlail.

   — Kodėl? — sugrįžęs pasiteiravo jis.

   — Nes galite ką nors sužeisti.

   — Būtent to ir siekiau.

   — Tokiu atveju laukite atsakomųjų šūvių.

Nudūręs į ją akis, vyriškis paklausė:

   — Ar jūs tikrai nesikausite ir nemėginsite bėgti?

   — Prisiekiu, — atsakė Karlail.

   — Turėsiu paprašyti nusiimti skafandrą.

   — Minutėlę. — Ji pasitikrino rodmenis, atspindinčius vidaus organų būklę. — Gerai, imunitetą, regis, įgijau.

Karlail atsisegė, nusimetė ir į šoną pastūmė šalmą. Porą sekundžių pažiopčiojo šaltame ore, galop išsivadavo iš šarvinių antpečių. Praspraudė galvą pro kaklo ertmę, nerangiai muistydama pečius bei sėdimąją, patraukė rankas iš rankovių ir išsistūmė laukan. Begalvis skafandras liko gulėti įkalintas po orlaiviu. Ji, nusiridenusi iš po kabinos, atsistojo; teavėdama plonapadžius batelius, vilkėdama aptemptą, vientisą kombinezoną jautėsi pažeidžiama, bet išduoti savo silpnumo nesiruošė. Apsijuosusi lengvu universalių instrumentų diržu žinojo, jog tam tikrus ginklus išsaugojo. Vyriškis vėl keistai ją nužvelgė, tarsi apimtas nuostabos, kurios iš mandagumo nenorėjo parodyti atviriau.

Iš viršaus atsklido gausmas, bylojantis, jog suiro eilinis ultragarsinis sluoksnis. Du iš šešių artėjančių orlaivių buvo balti ir pažymėti ženklu, panašiu į dalį DK emblemos. Karlail į juos dūrė pirštu.

   — Kas ten?

   — Žmonės iš Juodojo pjautuvo, — atsakė vyriškis. — Technikės, kurios prikelia kritusius mūšio lauke.

Juodasis pjautuvas. O, Dieve. Sąmonėje šmėstelėjo baubai iš ankstyvos vaikystės. Jei nebūsi gera mergikė, tave pačiups poniutės iš Juodojo pjautuvo! Karlail pajuto, kaip suvirpėjo jos žandikauliai. Prisireikė pasitelkti valios jėgas, kad pavyktų sutramdyti drebulį.

   — Jūs neapsirūpinate kopijomis?

Šįsyk jo žvilgsnis buvo labai keistas. Orlaiviai nutūpė greta tolimo relikto. Išvirtusios iš kabinų subruzdėjo žmonių figūros.

   — Tvarka, — pareiškė juodai apsirengęs vyras. — Padėtis valdoma. — Jis pamojo į du statmenus akmens luitus, prislėgtus trečiuoju. — Kas ten vyksta?

   — Tai vartai į Viserio—Karo kirmgraužą.

   — Aš ir pats supratau. Kodėl jie veikia tik iš šitos dolmeno pusės? Ar praėjimas vienpusis, kaip Mėbijaus juosta?

Karlail truputėlį sumišo. Paaiškėjo, kad klydo, laikydama jį visišku neišmanėliu.

   — Ne, dvipusis, — atsakė. — Bet jei sviedžiate akmenį iš anos pusės, jis turi išnirti dar prieš metimą ar bent prieš smigdamas pro vartus. Taip pažeidžiamas priežastingumo ryšys. Todėl akmuo neprasmenga.

   — Kur?

   — Į kirmgraužą.

   — Iš kur jis žino apie priežastis ir pasekmes?

   — Geras klausimas, — nusišypsojo Karlail.

Vyriškis susiraukė.

   — Kuo jūs vardu? — pasidomėjo.

Mergina ištiesė ranką. Neketino apie save galvoti kaip apie belaisvę.

   — Liusinda Karlail.

Jis paspaudė atkištą delną.

   — Žakas Armandas. — Prisistatė taip, lyg tikėtųsi, kad ji atpažins pavardę. — Dar žinomas kaip generolas Džeikas. — Šįkart savo vardą ištarė angliška maniera, tarsi neabejodamas, jog Karlail turėjo jį girdėti.

   — Kaip matau, neįsivaizduojate, kas aš toks. — Armandas palingavo galva. — Tenka sutikti — čia išties vyksta keisti dalykai. — Nuleidęs antveidį, rodos, kažką patikrino šalmo ekranėlyje, vėl jį pakėlė. — Nes kito varianto nėra. Jūsų niekas nepažįsta. Be to, palydovai užfiksavo, kaip atvykote į šituos kraštus. Jūs ne vietinė.

   — Nustebote?

   — Galima ir taip pasakyti. — Tonas, kaip ir žodžiai, spinduliavo budrumą.

   — Beje, kur yra „šitie kraštai“?

   — Savo planetą praminėme Euridike. Žvaigždė... na, jai pavadinimo nesugalvojome. Bet žinome, kad ji šviečia Šaulio vijoje.

   — Eikit sau! — Karlail nuoširdžiai nusišypsojo. — Mes nė nenutuokėme, kad raizginys nutįsęs taip toli.

   — Raizginys?

Ji sumostagavo.

   — Toji kirmgrauža jungiasi su daugybe kitų, ir jos visos susinarpliojusios į pynę.

Generolas žvelgė į moterį, krimsčiodamas apatinę lūpą.

   — Ir jūs su savo... kolegomis atkeliavote pro kirmgraužą?

   — Suprantama. — Kol tebekaito šiluminiai pamušalo elementai, Karlail rankomis apsivijo pečius. — Jūs nežinojote, jog čia vartai?

Armandas pakratė galvą.

   — Mes visada laikomės atokiau nuo svetimos kilmės struktūrų, dėl tam tikrų priežasčių, kurios turėtų būti akivaizdžios, bet, matyt, tokios nėra. — Jis pamojo ranka į horizontą, pirštu rodydamas kalvagūbrių monolitus. — Manėme, jog dolmenų žiedas atstoja tam tikrą, čiabuvių paliktą riboženklį. Šiandieną į vietinį sektorių žmonės įsibrovė pirmą kartą per šimtmetį. O taip, jį stebėjome nuolat, todėl ir užfiksavome jūsų atvykimą. Kartu su signalo pliūpsniu, kuris nuvilnijo kaip prakeiktas elektromagnetinis impulsas. Bet mums gresia gerokai rimtesnės problemos. — Jis nuožmiai dėbtelėjo į pašnekovę. — Ir už jas atsakysite jūs, kad ir kas būtumėte. Kas, sakėte, esate?

   — Karlailai, — išdidžiu, tvirtu balsu pakartojo mergina.

   — Kuo gi jūs verčiatės namuose?

Posakis jai buvo negirdėtas.

   — Mūsų namai visur. Kirmgraužų raizginys ne veltui pavadintas Karlailų dreifu.

Pokalbį nutraukė iš dangaus atsklidę gausmai ir įvairių įspūdingų artilerijos pabūklų, sparčiai dislokuojamų aplink vartus, vaizdas. Dar daugiau ginkluotės apsupo reliktą. Ji stebėjo procesą tylėdama. Kol kas nenumanė, kaip reaguoti į Armando tvirtinimus, neva jis nepažinojo Karlailų giminės ir nenutuokė apie vartų egzistavimą. O kur dar gluminančios užuominos į čiabuvius ir svetimą relikto kilmę. Puikiai suvokdama, jog pati nesusigaudo, kas čia vyksta, nujausdama, kad kiekvienas ištartas žodis gali pabloginti padėtį, ji laikė liežuvį už dantų. Abejonių nekilo dėl vieno: čionykštė šutvė nepriklausė kultūroms, apie kurias Liusindai Karlail teko girdėti.

Po kelių minučių iš vartų išniro automatinis zondas. Žengęs ant žolės, mitriai nuskenavo aplinką. Atvykėlį užpuolė pora vyrų, budinčių prie dolmeno, ir jis nedelsdamas smuko atgal.

   — Jūs nedovanotinai suklydote, — tarė Karlail. — Kitąsyk čia pasirodys galingesnės mašinos.

Armandas suniurnėjo:

   — Nieko tokio, mes atsilaikysime. — Jis vadovavo dislokavimui, mostu liepė nutūpusiam orlaiviui atsiplėšti nuo žemės. Į ją tesiteikė pašnairuoti.

   — Klausykit, aš neturiu nė menkiausio supratimo, kas esate, o jūs, rodos, neįsivaizduojate, kas mes tokie. Siūlyčiau viską išsiaiškinti, paskui ramiai išsiskirti.

   — Nepaleiskite jos! — pasigirdo iš tuščio skafandro garsiakalbio, o skafandras atsistojo, po pažastimi laikydamas šalmą ir apykaklę tarytum vaiduoklis teatro scenoje. Išpūtę akis, į jį sužiuro visi netoliese dirbantys žmonės.

   — Čiaupkis, Šlaimai, — paliepė Karlail. Kaip, po galais, šeimynykštis sugebėjo perimti skafandro kontrolę? Taip neturėjo nutikti.

   — Kas tai? — griežtai paklausė Armandas.

   — Mano šeimynykštis, — atsakė mergina. — Atleiskit, jis išsidirbinėja. — Gestu paprašė generolo pasitraukti į šoną ir nužygiavo link skafandro; pakeliui bakstelėjo sau į gerklę, įjungdama slapto kanalo mikrofoną. — Verčiau užsikimšk, — mintimis perdavė, — antraip pasigailėsi, velniai tave griebtų. — Iš savo diržo kapšo pabandė išgriebti atsarginį nuotolinio valdymo pultelį, ir tebekrapštė sagtį, kai skafandras, didelei Karlail nuostabai, slystamuoju, bet itin skausmingu smūgiu į alkūnę nutrenkė ją šalin ir atžirgliojo iki Armando. Tiek generolas, tiek jo pavaldiniai laikė ginklus atstatytus prieš save, pasiruošę ištaškyti šarvus į gabalėlius. Atėjūnas leido savo asmeninei išrangai nukristi ant žemės, pakėlė rankas virš begalvių pečių.

   — Aš esu velionis profesorius Izaokas Šlaimas iš Tel Avivo universiteto, kompiuterijos katedros. Norėčiau jums, kaip civilizuotos valdžios atstovui, pasiduoti. Jei sutiksite, pažadu iškloti viską, ką žinau apie prakeiktus Karlailus.