Šios monografijos tyrimo objektas yra išeivijoje veiklą atnaujinusi Ateitininkų organizacija ir šios organizacijos nariai – ateitininkai; ateitininkų ryšiai su kitomis lietuvių katalikų bei tarptautinėmis katalikų organizacijomis, santykiai su išeivijoje veikusiomis lietuvių organizacijomis, judėjimais, taip pat reakcija į gyvenimo išeivijoje iššūkius.

Tyrimo chronologiniai rėmai yra XX a. 5-asis – 7-asis dešimtmečiai. Pirmoji chronologinė riba žymi ateitininkų organizacijos veiklos išeivijoje pradžią. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, lietuviai, kaip ir daugelio kitų tautų karo pabėgėliai, tarptautinių organizacijų buvo apgyvendinti išvietintųjų asmenų (Dispaced Persons – DP) stovyklose, kur ne tik gyveno savuosius gyvenimus, bet ir plėtojo kultūrinę, politinę ir visuomeninę veiklą. DP stovyklose, remiantis gyvenimo nepriklausomoje Lietuvoje pavyzdžiu, buvo atkurta daugelio Lietuvoje veikusių organizacijų veikla. Greta kitų, 1945 m. spalio mėnesį organizuotą veikimą atnaujino ir ateitininkai. Antroji monografijos chronologinė riba – XX a. 7 dešimtmetis, pasirinkta, motyvuojant tuo, kad XX a. 5–7 dešimtmečiais susiformavo Ateitininkų federacijos organizacinė struktūra, nusistovėjo veiklos sritys.