Apie knygą
Virginia Woolf romaną „Į švyturį“ pavadino „geriausia... mano knyga“. Kūrinys paremtas rašytojos jaunystės patirtimi, vaikystės išgyvenimais ir vaikišku supratimu, troškimais, jis labiausiai susijęs ir atspindi autorės biografiją. Šeimos ir jų draugų tarpusavio santykius, santuoką ir pasikeitusią socialinės klasės struktūrą nuspalvina ir veikia puikūs gamtos vaizdai, išskirtinė aplinka. Ši įsimenanti paprasta istorija įamžina gyvenimo svarbą ir trumpalaikiškumą. Kažin kokios reikmės kviečiami, ateidavo čia it laikrodis, kiekvieną mielą vakarą. Sakytum, vanduo, atslūgdamas nuo seklumos, nuplukdydavo mintis, užsistovėjusias sausumoje, suteikdavo jų kūnams keistą fizinį palengvėjimą. Pirmiausia pulsuojanti spalva užtvindydavo įlanką mėlyniu; širdis nuo jo išsiplėsdavo, atsipalaiduodavo kūnas, bet po akimirkos vėl imdavo stingti ir šiurpti nuo dygaus besišiaušiančių bangų juodumo. Stovėjo ten abu šypsodamiesi. Abu jautėsi pakylėti, sujaudinti keliaujančių bangų; paskui greitos, skrodžiančios vandenis burvaltės tvykstelėjimo, kuri, atrėžusi riekę, sustojo... „Į švyturį“ pripažinta viena iš geriausių XX amžiaus knygų, parašytų anglų kalba.
