Knygos anotacija

Medžio, ką tik nupjauto šieno kvapas lydėjo mūsų vaikystę. Kas augo kaime, o kas važiuodavo atostogauti pas senelius į kaimą, todėl daugelis dar atsimena ką tik primelžto pieno, iš krosnies ištrauktos ruginės duonos skonį, lininės staltiesės ar nėriniais apsiūtų užuolaidų lengvą šnaresį, skryniose saugomų raštuotų lovatiesių paslaptį. Todėl mylime savo sodybas. Vasarą jos tampa antraisiais namais, kiek kitokiais, negu įprasta mieste. 
             Sodybas, pristatomas šioje knygoje, galima suskirstyti į tris grupes – autentiškas, rekonstruotas ir naujai statytas. Kiekviena jų atskleidžia čia gyvenančių žmonių požiūrį į tradicijas, meilę gimtajam kraštui ir pagarbą jo istorijai. Vieni sodybų savininkai stengėsi išsaugoti visa, kas autentiška. Įsigiję ankstesnius savininkus praradusias sodybas jie kone iš griuvėsių jas prikėlė naujam gyvenimui beveik tokias pat, kokios buvo prieš šimtą metų. Kitos sodybos išliko natūraliai, kupina netikėtų posūkių mūsų šalies istorija jų beveik nepalietė.

Rūpestingų savininkų perduodamos iš kartos į kartą, jos – pačios įdomiausios, nes tokių likę nedaug, jose aiškiai įsirėžę įvairių epochų įspaudai. Rekonstruotų sodybų savininkai stengėsi pritaikyti savo antruosius namus naujiems poreikiams, todėl buvo keičiama vidaus planinė struktūra, kito ir fasadai bei interjero detalės, tai buvo daroma pasitelkus išmonę ir fantaziją. Šios sodybos – linksmos ir atraktyvios, jose labiausiai jaučiama šeimininkų individualybė, galima apčiuopti net ir čia gyvenančių ar laisvalaikį leidžiančių žmonių charakterio bruožus, jų pomėgius. Dar viena kategorija – naujai statytos arba iš esmės rekonstruotos sodybos. Jas įrengiant neapsieita be profesionalų – architektų, dizainerių pagalbos, tačiau savaip interpretuodami tradicijas ir senų trobų proporcijas, remdamiesi patirtimi, jie sugebėjo perteikti užmiesčio gyvenimo dvasią, sukurti naują paveldą.
              Tai – kelionė laiku, kurioje aiškiai matyti, kaip sluoksniavosi ir keitėsi  žmonių poreikiai, tačiau išliko paprasta valstietiška buitis. Natūralūs ir įprasti dalykai, tai, ką šiandien skambiai vadiname ekologija – pagrindinė sodybų vertybė, svarbiausia jų dalis, turinti didžiausią išliekamąją vertę. 

Ištrauka