Apie knygą
„Bandau šiandien suprasti, kas yra Gyvenimas. Kas jis buvo? Bent jau mano pačios, kurį pažįstu, kurį gyvenau. Neįveikiama užduotis. Visiškai nepasiduodanti suvokimui. Lyg matytas senas filmas. Lyg sapnas. Kur buvo tikras? Kur netikras? Kodėl nejaučiu sentimentų praeičiai? Tik vaikystei. Visa kita nebejaudina. Atkirsta. Yra tik „čia“, „dabar“ ... ir gal kažkas bus. Ateitis.
Gal šis gyvenimas – tik atspindys tikrojo? To. Už ribos. Anapus. Tik ten suprasime, kas yra Laisvė. Kas yra Tiesa. Kas yra Meilė. Čia – tik kelionė... Tik Kelias... Tik Ilgesys...“
„Rašydama tarsi įsileidžiu šviesą, pačiai pasidaro geriau. Dabar ir smulkmenose įžvelgiu šviesą. Žinau, kad jei atlaikai sunkiausius išbandymus, pragiedrėja. Supratau, kad kančia nuskaidrina, atveda prie Dievo. Dievas gal neturi kito būdo, kaip žmogų atgręžti? Kada man blogai, esu arčiau Dievo, jaučiu jį.
Pažiūrėkit, kaip žmonės vieni kitiems padeda, kai įvyksta karai, žemės drebėjimai. Kaip jie viskuo dalijasi. Neturint turto, nebelieka gobšumo. Seniausiais laikais Dievas privalėdavo kaukštelėti žmonėms per galvas, kai jie imdavo pernelyg ištvirkauti, nutoldavo nuo jo. Nelikdavo kitos išeities, kaip tik marą ar badą užleisti. Tik pagerėja, ir vėl žmonės bėga nuo Dievo. Kančia žmogų priverčia pasijusti silpną, o silpnumas naikina išdidumą, egoizmą, savimeilę.“
Doloresa
