Marselis. Atvykimas

 

1815 metų vasario 24 dieną katedros bokšto sargybinis pranešė, kad prie kranto artinasi tristiebis laivas „Faraonas“, plaukiąs iš Smirnos, Triesto ir Neapolio.

 

Kaip paprastai, locmanas tuojau išplaukė iš uosto, aplenkė Ifo pilį ir pasitiko laivą tarp Moržjono kyšulio ir Riono salos.

 

Be to, kaip paprastai Šv. Jono tvirtovės aikštė netrukus prigužėjo smalsuolių, nes laivo atplaukimas Marsely – visada svarbus įvykis, ypač jei laivas, kaip „Faraonas“, yra pastatytas, įrengtas, pakrautas senosios Fokėjos laivų statykloje, o jo savininkas – vietinis gyventojas.

 

Laivas artinosi. Jis laimingai perplaukė sąsiaurį, kurį kadaise išrausė tarp Kalasareno ir Žaroso salų požeminiai ugnikalnio smūgiai, aplenkė Pomegą ir slinko artyn, išskleidęs tris didžiąsias bures vidury ir dvi mažesnes galuose, bet slinko taip palengva, taip liūdnai, kad smalsuoliai, tartum nujausdami nelaimę, spėliojo, kas jį ištiko. Vis dėlto nusimanantieji apie laivybą aiškiai matė, kad jei kas ir buvo atsitikę, tai ne pačiam „Faraonui“, nes jis plaukė kaip ir kiekvienas kitas gerai valdomas laivas: inkaras buvo paruoštas nuleisti, lynai atkabinti. Šalia locmano, kuris rengėsi vesti „Faraoną“ siaura įplauka į Marselio uostą, stovėjo žvitrus ir akylas jaunuolis, stebįs kiekvieną laivo kryptelėjimą ir kartojąs kiekvieną locmano komandą.

 

Neaiškus nerimas, apėmęs minią, ypač smarkiai kamavo vieną Šv. Jono aikštės žiūrovą. Jis neištvėrė: šoko į valtį ir liepė irkluoti link „Faraono“; prie jo priplaukė priešais Rezervo įlankėlę.

 

Pamatęs šį žmogų, jaunasis jūreivis pasitraukė nuo locmano ir nusiėmęs kepurę atsišliejo į bortą.

 

Tai buvo aštuoniolikos ar dvidešimties metų jaunuolis, aukštas, lieknas, gražių juodų akių, juodais lyg derva plaukais. Visa jo išorė dvelkė tuo ramumu ir ryžtingumu, kurie būdingi žmonėms, nuo mažumės įpratusiems kovoti su pavojais.

 

– A! Tai jūs, Dantesai! – sušuko žmogus iš valties. – Kas atsitiko? Kodėl toks liūdesys gaubia visą laivą?

– Didelė nelaimė, pone Moreli, – atsakė jaunuolis, – didelė nelaimė, ypač man: prie Čivitavekijos netekome šauniojo kapitono Leklero.

– O krovinys? – gyvai paklausė laivo savininkas.

– Tvarka, pone Moreli, aš manau, kad šiuo atžvilgiu būsite patenkintas... Bet vargšas kapitonas Lekleras...

– O kas jam atsitiko? – paklausė laivo savininkas nusiraminęs. – Kas gi atsitiko mūsų šauniajam kapitonui?

– Jis mirė.

– Įkrito į jūrą?

– Ne, pone. Mirė nuo smegenų uždegimo, kentėdamas baisias kančias.

 

Paskui, atsigręžęs į laivo įgulą, jaunuolis sušuko:

– Ei! Į vietas! Pasirengt nuleisti inkarą!

 

Komandą šoko vykdyti akies mirksniu aštuoni ar dešimt jūreivių, kurie sudarė įgulą, – puolė kas prie išilginių, kas prie skersinių lynų, kas prie virvių, kas prie burių, kas prie stiebo skersinių.

 

Jaunasis jūreivis permetė juos akimis ir, įsitikinęs, kad komanda vykdoma, atsigręžė į savo pašnekovą.

– O kaip įvyko ši nelaimė? – paklausė laivo savininkas, tęsdamas nutrauktą pokalbį.

– Dievulėliau, visai netikėtai: po ilgo pokalbio su uosto komendantu kapitonas Lekleras išvyko iš Neapolio smarkiai susierzinęs. Praėjus parai, jam pakilo karštis, o po trijų dienų jis užmerkė akis... Palaidojom jį kaip pridera, ir dabar jis ilsisi, susuptas į drobulę, su dvidešimt šešių kilogramų rutuliu prie kojų ir tokiu pat prie galvos netoli Del Džilio salos. Mes parvežėme našlei jo garbės kryžių ir kardą. Ar vertėjo, – kalbėjo jaunuolis, liūdnai šypsodamasis, – dešimt metų kariauti su anglais, kad grįžtum mirti, kaip ir visi, savo lovoje.

– Ką padarysi, pone Edmonai! – tarė laivo savininkas, matyt, vis labiau ir labiau ramindamasis. – Visų tas pat laukia, ir reikia, kad seniai užleistų vietą jauniesiems – kitaip viskas sustotų. Kadangi jūs garantuojate, jog krovinys...

– Viskas gerai, pone Moreli, aš jums laiduoju. Ir manau, kad per pigiai šį krovinį parduotumėte, jei pasitenkintumėte dvidešimt penkių tūkstančių frankų pelnu.

 

Paskui, pamatęs, kad „Faraonas“ praplaukė apvalųjį bokštą, jaunasis jūrininkas sušuko: – Pasirengt nuleisti bures, didžiąsias ir galuose! Pasirengt nuleisti inkarą!

 

Įsakymas buvo įvykdytas bemaž taip pat greitai kaip karo laive.

– Bures žemyn! Suvynioti!

 

Po šios komandos visos burės nusileido, ir laivas tebeslinko pirmyn vos pastebimai, judėdamas tik iš inercijos.

– O dabar, pone Moreli, gal užliptumėte pas mus, – tarė Dantesas, matydamas, kaip šeimininkas nekantrauja. – Štai ir jūsų buhalteris ponas Danglaras ateina iš savo kajutės; jis suteiks jums informaciją, kokios tik pageidausite. O aš turiu pasirūpinti, kad būtų nuleistas inkaras ir kad laivas būtų paruoštas gedului...