Ignacy Karpowicz (1976 m.) – vienas talentingiausių šiandienos lenkų romanistų, vertėjas, keliautojas. Ketvirtasis jo romanasGestai 2009 m. nominuotas žymiausiai Lenkijos literatūrinei premijai NIKE.
Romane 40 skyrių – 40 Gžegožo gyvenimo metų: išblukusios atsiminimų skaidrės, dabarties fragmentų kaleidoskopas. Keturiasdešimtmetis teatro režisierius bijo gyventi ir mirti, neleidžia sau mylėti ir nekęsti, trokšta „kad visa būtų praeityje, o priekyje tiktai laimė ir sklerozė“. ...kol vieną dieną nudvesia didžiulis jo motinos šuo, ilgus metus buvęs artimiausias jos draugas. Gžegožui tenka pasirūpinti ne tik juo, bet ir motina, kuri visą gyvenimą į sūnų kreipiasi tik vardininko linksniu – lyg nelaukdama iš jo atsakymo, lyg nesitikėdama, kad atsilieps... Dabar jiedu gimtojoje Balstogėje kartu. Kartu atskirai. Iki mirtis juos išskirs...
Mano tėvus skyrė kalbos vartojimas. Motina visada kreipdavosi į mane vardininko linksniu, „sūnus“, lyg neturėdama pretenzijų į mano asmenį, lyg sutikdama su pavidalu, koks gimė iš jos kūno ir išmoko savarankiškai kvėpuoti, kad neuždustų. Tėvas kreipdavosi visada, nors retai, šauksmininko linksniu „sūneli“, lyg stengdamasis mane aptvarkyti, sudrausminti. Šauksmininkas turi savyje kažką tokio, kas reikalauja atsakymo, kaip įsakymas, paradinė uniforma, „Klausau!“, – o vardininkas – niekada. Labiau mylėjau motiną, tuo nėmaž neabejoju – vaikai nemyli tėvų vienodai, lygiai taip tėvai vienodai nemyli savo vaikų. Motina man atrodė geresnė, mažai besikišanti, nelaukianti atsakymo, jai pakakdavo aido mano žodžių, kuriuos pati pažadindavo.
