PRATARMĖ

Mums atrodo, kad gamta gali išsiversti be mūsų, kad kiekvienam gyviui ji suteikia namus, parūpina maisto, kiekvienam augalui sudaro palankias sąlygas augti, brandinti sėklas ir jas paskleisti. Iš tikrųjų taip buvo seniau, nes tokie santykiai galimi vien žmogaus nepažeistoje aplinkoje. Šiandien tokių vietų turime mažiau.

Ten, kur žmonės pakeitė kraštovaizdį, ištiesino upes, prie jų pastatė miestus, nutiesė kelius ir geležinkelius, išretino miškus, sunku tikėtis natūralaus gamtos procesų vyksmo. Per keletą paskutiniųjų šimtmečių pasikeitė gamta, gyvūnų biologija, įpročiai. Net augalai kitaip pasiskirsto ir auga žmogaus pakeistoje aplinkoje. Sėkmingai gyvuoti, išlikti gamtoje dabar daugelis augalų ir gyvūnų gali tik padedami žmogaus. Pagalba jiems dažnai yra visai paprasta: svarbiausia parama tampa apgalvota mūsų veikla miškuose, laukuose, soduose, sodybose, miestuose. Neįdėdami pernelyg daug pastangų mes galime išsaugoti daugelį augalų ir gyvūnų, sukurti jiems tinkamas gyvenimo sąlygas.

Ši knyga skirta visiems, norintiems gamtai daryti gerus darbus, kurie, galbūt, mums patiems niekada neatneš materialinės naudos. Ko gero, to mes ir neturėtume siekti. Kaip galime įkainoti paukščio giesmę, drugio skrydį? Kaip išmatuosime džiaugsmą, išvydę iškeltame lizde kleketuojančius gandrus?

Knygoje aprašomi geri darbai gamtai yra visiems prieinami. Daug ką galima nuveikti kartu su savo vaikais, moksleiviais, gamtininkų būrelių ar klubų nariais. Bendras darbas mus dar labiau suvienys, o jo rezultatai leis pajausti neišmatuojamą pasididžiavimą ir džiaugsmą.

 

 

 

KOKS DARBAS GAMTAI YRA GERAS?

Geri darbai gamtai ne visada reikalauja ypatingų mūsų pastangų: ramybė gyvūnų veisimosi metu, retųjų augalų išsaugojimas jų žydėjimo bei sėklų brandinimo periodu yra ne mažiau svarbūs, nei daug triūso reikalaujančių lizdaviečių įrengimas ar šėryklų statymas. Šie darbai neskirstomi į didelius ir mažus, svarbius ir nesvarbius. Visi jie vienodai vertingi ir reikalingi.

Šioje knygoje supažindinsime su daugeliu praktinių apsaugos ir globos priemonių. Jas sugrupavome, kad būtų aišku, kada ir kur jos labiausiai reikalingos. Retkarčiais šias priemones gamta panaudoja ne iš karto, todėl būtina turėti kantrybės ir laukti, kol gyvūnai susidomės lizdavietėmis, o augalai pradės augti.

Geri darbai gamtai – tai natūralių kampelių, vertingų gamtos objektų išsaugojimas ir ypač – lizdaviečių rengimas, mitybos sąlygų, augalų augimo gerinimas, apsaugos priemonės žiemą, potvynių, kitų išbandymų metu. Bet kurios žmogaus pažeistos vietos sutvarkymas ir grąžinimas gamtai yra labai vertingas. Žinoma, ne visada esame teisūs, tad neturėtume padėti vieniems augalams ar gyvūnams, jeigu tuo pačiu metu darome žalą kitiems. Išimtimi gali būti mūsų pačių neapgalvotai įveisti, įkurdinti augalai ar gyvūnai, pažeidžiantys natūralią gamtos pusiausvyrą ir kenkiantys vietinėms rūšims.

Daugelį knygoje minimų įrenginių gyvūnams reikia statyti, ręsti, sodinti, meistrauti. Galbūt jums dar neteko to daryti, todėl kiekvieną kartą atrasite ką nors naujo, įgysite naujų įgūdžių. Gamtoje didelę vertę gali turėti priemonės, pagamintos iš jau naudotų medžiagų. Galbūt daug ką atrasite ir pritaikysite jūs patys.

Lizdas gandrui, ežiui, parengta vieta sėkloms dygti, pasodintas vaisius ar uogas auginantis ir daugelį gyvūnų išmaitinti galintis medis ar krūmas kada nors taps gamtos dalimi. Beje, knygoje minimos priemonės svarbios ne tik gamtai. Ne mažiau vertinga mūsų visų patirtis, savojo darbo svarbos supratimas. Tikėkime, kad kiekvienas, pasodinęs medį ar padėję gyvūnui, niekada netaps tokiu, kuris galėtų jiems pakenkti.

 

 

 

KAIP ĮRENGTI NAMĄ EŽIUI?

Ežys – vienas iš mūsų kaimynų. Jis slapukas, todėl dažnai net neįtariame, kad ežys gyvena čia pat, sode ar kiemo pakraštyje.

Dar sunkiau atspėti, kur yra ežio namai. Vasarą jais gali tapti kur nors dilgėlyne sunešta žolių krūva, tačiau kitu metų laiku, ypač žiemą, ežiui reikalingas saugus ir patikimas būstas. Kad žvėriukai neliktų benamiai, galime jiems padėti.

Pastatykime ežiams namus Tam reikės tvirtų medžiagų – akmenų, plytų, lentų.

Iš pradžių turime surasti nuošaliausias mūsų kiemo ar sodo vietas. Tokį namą galima statyti po gyvatvore, serbentų krūmais, prie pastatų sienų ar tvorų, tačiau reiktų numatyti, kad jis čia stovės keletą metų. Dar vienas reikalavimas – vieta negali būti žemumoje, kad į namelį nepradėtų tekėti vanduo.

Pasirinktoje vietoje iškasama apie 10–15 cm gylio ir apie 30 cm skersmens duobutė. Jos grįsti nereikia, nes pastatytą namelį išklosime šienu ir sausais lapais. Namelio sienos daromos iš plytų ar akmenų, kuriuos reikia suremti tvirtai ir nepalikti plyšių. Namelio aukštis viduje turi būti apie 20 cm. Jo stogą atstoja plokščias akmuo, grindinio plyta ar stora lenta. Namelį galima apkasti žemėmis, pridengti velėna. Anga apie 15 cm skersmens ir maždaug tokio pat aukščio.

Pastačius namelį ežiams, neskubėkime jo tikrinti – tegul jis stovi ir laukia gyventojų. Jie gali įsikurti labai negreit. Tačiau jeigu ežiai jūsų pastatytame namelyje apsigyvens, tuo tikrai galėsite didžiuotis.

 

 

 

DIRBTINIAI LIZDAI PLĖŠRIESIEMS PAUKŠČIAMS IR JUODIESIEMS GANDRAMS

Jau ne vieną dešimtmetį Lietuvoje keliami dirbtiniai lizdai plėšriesiems paukščiams ir juodiesiems gandrams. Dėl šių lizdų išplito jūriniai ereliai ir ereliai žuvininkai, juose mielai peri vištvanagiai, pesliai, mažieji ereliai rėksniai, suopiai.

Kadangi daugelis plėšriųjų paukščių ir juodieji gandrai mielai pasirenka jau susuktą lizdą, dirbtiniai lizdai yra viena iš priemonių šiuos paukščius prisivilioti į miškus. Galimi keli tokių lizdų kėlimo būdai:

1. Apie 1 m skersmens pagrindą iš eglės šakų ar metalinio lanko ir skersinių galima pasiruošti ant žemės ir įkelti į 10–15 m aukštį paukščiams priskristi patogioje vietoje. Pritvirtintą pagrindą reikia apipinti šakomis, kad jis būtų pakankamai tankus. Gretimas šakas, galinčias trukdyti paukščiams, reikia nugenėti.

2. Lizdas įrengiamas medyje. Tam prie patogių šakų prikalami ar viela pririšami skersiniai ir ant jų „statomas“ visas lizdas.

 

Reikia žinoti:

• lizdas turėtų būti pietinėje kamieno pusėje ir bent dalį dienos apšviestas saulės;

• juodieji gandrai mieliau įsikurs lizde, įrengtame ant storos gulsčios lapuočio (ąžuolo, uosio, beržo) medžio ar pušies šakos; • vištvanagis, suopis, juodasis peslys, mažasis erelis rėksnys mielai peri eglėse, beržuose, drebulėse įrengtuose lizduose;

• jūriniai ereliai įsikurs 1,5 m skersmens lizde. Tačiau jie apsigyvena tik ten, kur netoli yra žuvininkystės ūkis, ežeras ar didelis vandens telkinys;

• lizdai turi būti įrengti toli nuo kelių ir žmonių lankomų vietų.

 

Lizdus kelti reikia nuošaliose, tačiau paukščiams priskristi patogiose vietose – prie senų kirtaviečių, upelių slėniuose. Kiekvienos rūšies biotopas yra skirtingas, tačiau iš jūsų iškeltų keleto lizdų bent vieną kitą paukščiai tikrai pasirinks.

Keliant tokius lizdus reikia naudoti virves, šalmus ir kitas būtinas saugos priemones.

 

 

 

KAIP IŠGELBĖTI KELIAUJANČIAS VARLES

Beuodegių varliagyvių, paprastai vadinamų varlėmis, pavasario kelionės yra tradiciškos ir labai tikslingos. Net sunaikinus senas nerštavietes ir nutiesus greitkelius, varliagyviai kiekvieną pavasarį keliauja savo senaisiais migracijos keliais. Kai kada jie gali būti net keleto kilometrų ilgio, todėl tampa nelengvu išbandymu gyvūnams. Jeigu keliaujančioms varlėms tenka kirsti judrų kelią, jų sunaikinama labai daug. Žinant, kad neršti pradeda tik 3–4 metų varlės, galima suprasti, kaip jos rizikavo, keliaudamos į neršto vietas. Ką daryti, kad keliuose žūtų kuo mažiau varlių bei rupūžių?

Visų pirma reikia nustatyti, kuriose vietose jos aktyviausiai šokuoja per kelią. Paprastai toks ruožas nebūna platus – iki 100 m. Jeigu čia pat yra pralaida ar lietaus kanalizacijos tuneliai, varlių migracijos kelią galima nukreipti į juos.

Tam reikia pasiruošti 100 m ilgio apie 25–30 cm aukščio polietileno juostą, kurią ištempiame ir pritvirtiname prie kas 1,5–2 m įkaltų kuolelių. Palei šią tvorelę šokuojančios ir praėjimo ieškančios varlės pateks į pralaidą ar tunelį ir sėkmingai pasieks nerštavietes.

Jeigu tokių pralaidų nėra, varlėmis teks rūpintis patiems ir tam skirti bent 2–3 pavasario savaites. Prie tokiu pat būdu ištemptos tvorelės iškasę 20 cm gylio duobutes, sugausime visas keliaujančias varles. Bent 2 kartus per parą – anksti rytą ir vakare – teks patikrinti duobutes, varliagyvius sugaudyti ir paleisti kitoje kelio pusėje. Jeigu žinome, kur yra jų neršto vietos, varles galime nunešti kuo arčiau jų.

 

 

DĖMESIO, KELIAUJA VARLIUKAI!

Artėjant vidurvasariui, balose, tvenkiniuose baigia vystytis rupūžių ir rusvųjų varlių (smailiasnukių bei pievinių) buožgalviai. Kai jiems išauga visos keturios galūnės ir pranyksta uodegos, varliukai palieka vandenį ir ropoja į sausumą ieškoti maisto. Sausumoje jie praleis didžiąją savo gyvenimo dalį. Daugelio mažų varliukų kūno ilgis būna apie 1 cm, todėl tokie maži varliagyviai yra labai pažeidžiami: iš šimto vandenį paliekančių varliukų brandos (3, 4 metų) sulauks tik vienetai. Nemažai žalos jiems padarome ir mes. Iš ežerų, kūdrų, tvenkinių keliaujantys varliukai pasirenka lengvesnius kelius: takelį, kelią, atvirą pievą. Keliu važiuojantis automobilis, taku einantys neatidūs pėstieji sunaikina daug gležnų gyvybių. Todėl žiūrėkime sau po kojomis, o dar geriau – pasirinkime kitą, atokiau nuo vandens esantį takelį. Varliukai keliauja po lietaus, kai oras drėgnas ir ramus. Tą turėtume atminti ir skirti daugiau dėmesio tokiems mažiems padarėliams.