Knygos anotacija

„Gyvename laikais, kai madinga kalbėti apie įvairių dalykų „mirtį“ ir „pabaigą“. Esama autorių, laikančių save filosofais ir su pranašams būdingu įkvėpimu skelbiančių tiek žmogaus, tiek filosofijos „mirtį“. Kai skaitai tekstus, kuriuose konstatuojamos visokiausios „mirtys“ ir „pabaigos“, neva filosofinius veikalus, kurių autoriai įsivaizduoja gyvenantys „po“ bet ko, apie ką tik įsigeidžia rašyti, pradedi savęs klausti, kas liko – tiksliau tariant, beliko – iš šiuolaikinės filosofijos, bent jau didžiosios jos dalies. Ir tada suvoki, kaip svarbu šių dienų žmogui, kurį kai kas jau norėtų laikyti mirusiu, susimąstyti apie daugelio jau taip pat palaidotos filosofijos likimą.
Perskaičius daugybę makabriškų tekstų apie žmogaus ir filosofijos ateitį, tikras džiaugsmas paimti į rankas knygą, kurios autoriai apie filosofijos ir filosofuojančio žmogaus likimą prabyla viltingai. Filosofijos likimas – visais atžvilgiais unikali, o svarbiausia – unikaliai, tiesiog likimiškai viltinga knyga. Ne, ji nėra persmelkta naivaus optimizmo, bet leidžia mums išvysti šviesą net juodžiausioje tamsoje, kai likimą – filosofijos likimą – staiga pradedame suvokti jau ne kaip fatališką neišvengiamybę, nepermaldaujamą mirštančio mąstymo ir kartu su juo mirštančios autentiškos egzistencijos lemtį, o būtent kaip likimo dovanotą naujo, tikro, gyvastingo filosofavimo progą, radikalaus filosofijos atsinaujinimo progą, kuri tarsi paskutinę akimirką atėjęs išsigelbėjimas, likimo suteikiama tik ištikus didžiausiai nelaimei, tik neperregimoje tamsoje, kai žmogus, išdrįsęs filosofuoti netgi šiais „pasaulio pabaigos“ laikais, rodos, yra labiausiai apmiręs.
Knygos autoriai – du iškiliausi lietuvių mąstytojai, Algis Mickūnas, parašęs pirmąjį Filosofijos likimo tekstą, pavadintą Filosofijos pradžia, kuriame mąstoma apie filosofijos ištakas, ir Arvydas Šliogeris, antrajame knygos tekste Filosofijos sugrįžimas dėstantis savąją filosofijos atgimimo viziją. Filosofijos likimas – kolektyvinė filosofinė monografiją, sudaryta iš dviejų studijų, kurių kiekvieną galima skaityti kaip autonomišką filosofinį veikalą. Vis dėlto, nepaisant dėstomų požiūrių autonomiškumo, abu tekstai, nesibraudami į vienas kito teritoriją, įstabiai ir labai netikėtai kits kitą papildo ir pratęsia. Nors abu autoriai, kiek man žinoma, savo tekstus ne tik rašė nepriklausomai, bet ir visiškai jų nederino, būtent šių mąstytojų pažiūrų panašumas lėmė tai, kad Algis Mickūnas ir Arvydas Šliogeris argumentuodami remiasi panašiais ar net tais pačiais istoriniais bei filosofiniais pavyzdžiais, o pabaigoje formuluoja panašias, kone vienodas išvadas. Sakytume, nepaisant šiek tiek skirtingos tematikos ir skirtingų filosofavimo aplinkybių, abiem mąstytojams būdinga panaši, beveik identiška mąstymo ekonomija ir tipologija. Tačiau literatūriniu stiliumi abu tekstai gerokai skiriasi.
Algio Mickūno ir Arvydo Šliogerio veikalus vienija didele filosofinio mąstymo patirtimi pagrįstas įsitikinimas, kad pamatiniai orientyrai, kuriais turėtume vadovautis gyvendami ir mąstydami, yra aptinkami paprasčiausioje kasdienybėje, tiesioginės patirties lauke, kuriame kasdien regime sau artimus žmones iš arti, tiesioginio mąstymo zonoje esančius jusliškai patiriamus daiktus. Ribota erdvėje ir laike, vienkartiška – ir dėl to unikali, individuali bei nepakartojama – mirtingo žmogaus patirtis, anot abiejų autorių, savo būtiškuoju intensyvumu pranoksta visus tolimų, amžinų ir begalinių, inteligibilių ir anapusinių, dieviškų ir šėtoniškų pasaulių gundymus, kuriems nepajėgdavo atsispirti dauguma praeities ir nemaža dalis dabarties mąstytojų. Pasitelkiant analogiją iš fizikos, kurioje plėtojamos tiek artiveikos, tiek toliveikos teorijos, Algio Mickūno ir Arvydo Šliogerio poziciją galima įvardyti kaip filosofinę artiveiką: tai mąstymas apie tai, kas arti, egzistuoja čia ir dabar, yra ribota ir saikinga, individualu ir įforminta, realu bei realizuota, vienkartiška ir dėl to nepakartojama, užuot svarsčius apie visais atžvilgiais tolimus dalykus, kurie galbūt yra kažin kur ten arba galbūt buvo nežinia kada, dalykus, kurie tveria be ribų ir be saiko, yra subendrinti ir amorfiškai abstraktūs, vien tikėtini ir galimybiški, amžini arba nuolat monotoniškai pasikartojantys. Filosofinės toliveikos poziciją gina, vaizdžiai tariant, „vyno“ filosofijos, svaiginančios ne tik galią suteikiančia absoliučia tiesa, bet ir akivaizdžiai neteisingomis, nors labai mielomis iliuzijomis, nepagrįstomis viltimis ir begaline neįmanomų realizuoti galimybių įvairove. Tuo tarpu filosofinės artiveikos poziciją (jai įsipareigoja ir Filosofijos likimo autoriai) regime „vandens“, kuris žvalina nesvaigindamas, filosofijose. Mąstymas, grindžiamas filosofinės artiveikos principu, yra mąstymas, gebantis atsispirti begalybės ir amžinybės gundymams, o kartu – pajėgiantis įžvelgti grožį ir prasmę ribotuose ir baigtiniuose dalykuose, kurie ir formuoja mūsų kasdienės patirties erdvę.“

Naglis Kardelis, knygos „Filosofijos likimas“ įžangos dalis, 2009 m.