Ištrauka

1 sky­rius


Įva­das: ES po­li­ti­nės sis­te­mos aiš­ki­ni­mas

ES: po­li­ti­nė sis­te­ma, bet ne vals­ty­bė

Kaip ES po­li­ti­nė sis­te­ma vei­ki­a

Vei­kė­jai, ins­ti­tu­ci­jos ir pa­sek­mės: šiuo­lai­ki­nių po­li­ti­kos moks­lų pa­grin­dai

Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jos ir ES po­li­ti­kos te­ori­jos

Po­li­ti­kos kom­pe­ten­ci­jos pa­skirs­ty­mas Eu­ro­pos Są­jun­go­je: „kon­sti­tu­ci­nis su­si­ta­ri­mas“

Kny­gos struk­tū­ra



Eu­ro­pos Są­jun­ga (ES) yra ne­pa­pras­tas lai­mė­ji­mas. Tai yra sa­va­no­riš­ko Eu­ro­pos na­cio­na­li­nių vals­ty­bių eko­no­mi­nio ir po­li­ti­nio su­si­vie­ni­ji­mo pro­ce­so re­zul­ta­tas. ES pra­si­dė­jo še­šio­mis vals­ty­bė­mis, XX a. pas­ku­ti­nia­me de­šimt­me­ty­je iš­au­go iki pen­kio­li­kos, 2004 m. iš­si­plė­tė, kad įtrauk­tų ki­tas de­šimt, o ga­liau­siai ga­li ap­jung­ti dar pen­kias ar de­šimt. ES pra­si­dė­jo kaip An­glių ir plie­no ben­dri­ja ir iš­si­ru­tu­lio­jo į eko­no­mi­nę, so­cia­li­nę ir po­li­ti­nę są­jun­gą. Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­ja taip pat su­kū­rė dau­gy­bę Eu­ro­pos lyg­mens val­džios ins­ti­tu­ci­jų, tu­rin­čių reikš­min­gus įga­lio­ji­mus dau­ge­ly­je vie­šo­sios po­li­ti­kos sri­čių.

Ta­čiau ši kny­ga ne­pa­sa­ko­ja „Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jos“ is­to­ri­jos, ka­dan­gi ši is­to­ri­ja jau yra smul­kiai pa­pa­sa­ko­ta ki­tuo­se vei­ka­luo­se (pvz., Ded­man, 1996; McAl­lis­ter, 1997), ir ne­ban­do aiš­kin­ti Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jos pro­ce­so bei svar­biau­sių „lū­žio taš­kų“ ja­me, ka­dan­gi tai ir­gi yra bu­vę dau­ge­lio po­li­ti­kos moks­lų stu­di­jų bei te­ori­jų plė­to­ji­mo ob­jek­tu (pvz., Mo­rav­csik, 1998; Sto­ne Swe­et et al., 2001). Vie­toj to, šios kny­gos tiks­las – pa­dė­ti su­vok­ti, kaip ES vei­kia šian­dien. Kas tu­ri aukš­čiau­sią vyk­do­mą­ją val­džią? Ko­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis Par­la­men­tas ga­li da­ry­ti įta­ką tei­sės ak­tų lei­dy­bai? Ar Tei­sin­gu­mo Teis­mas yra po­li­tiš­kai ne­kon­tro­liuo­ja­mas? Ko­dėl vie­ni pi­lie­čiai re­mia cen­tri­nės val­džios ins­ti­tu­ci­jas, o ki­ti joms prie­ši­na­si? Ko­kia yra po­li­ti­nių par­ti­jų ir rin­ki­mų svar­ba for­muo­jant po­li­ti­nius pa­si­rin­ki­mus? Ko­dėl kai ku­rios so­cia­li­nės gru­pės la­biau nei ki­tos ga­li da­ry­ti įta­ką po­li­ti­nei dar­bot­var­kei? Ar po­li­ti­kos, tai­ko­mos ben­dra­jai rin­kai, yra re­gu­lia­vi­mo pa­nai­ki­ni­mo, ar per­re­gu­lia­vi­mo po­bū­džio? Kas lai­mi ir kas pra­lai­mi iš iš­lai­dų po­li­ti­kų? Ko­kios yra eko­no­mi­nės ir pi­ni­gų in­teg­ra­ci­jos po­li­ti­nės pa­sek­mės? Ar iki šiol po­li­ti­kos plė­tė ir gy­nė pi­lie­čių tei­ses bei lais­ves? Ir kaip pla­čiai cen­tri­nės val­džios ins­ti­tu­ci­jos ga­li veik­ti iš­vien pa­sau­li­nės po­li­ti­kos are­no­je?

Mes ES ga­li­me trak­tuo­ti kaip uni­ka­lų eks­pe­ri­men­tą. Ta­čiau aukš­čiau iš­kel­tus klau­si­mus ga­li­ma pa­teik­ti apie kiek­vie­ną de­mok­ra­ti­nę po­li­ti­nę sis­te­mą. Po­li­ti­kos moks­lų dis­cip­li­na su­kū­rė dau­gy­bę te­ori­nių prie­mo­nių ir ana­li­ti­nių me­to­dų, kad at­sa­ky­tų bū­tent į to­kio po­bū­džio klau­si­mus. Vie­toj ben­dros te­ori­jos apie tai, kaip po­li­ti­nės sis­te­mos vei­kia, po­li­ti­kos moks­lai tu­ri dau­gy­bę vi­du­ri­nio lyg­mens pa­aiš­ki­ni­mų apie pa­grin­di­nius pro­ce­sus, ku­rie yra ben­dri vi­soms po­li­ti­nėms sis­te­moms, pa­vyz­džiui, vie­šo­ji nuo­mo­nė, par­ti­jų kon­ku­ren­ci­ja, in­te­re­sų gru­pių mo­bi­li­za­ci­ja, įsta­ty­mų lei­džia­mo­sios val­džios de­rė­ji­ma­sis, ga­lių de­le­ga­vi­mas vyk­do­mo­sioms ir biu­rok­ra­ti­nėms įstai­goms, eko­no­mi­nės po­li­ti­kos for­ma­vi­mas, pi­lie­čių san­ty­kiai su vals­ty­bi­ne val­džia ir tarp­tau­ti­niai po­li­ti­niai bei eko­no­mi­niai san­ty­kiai. To­dėl pa­grin­di­nis šios kny­gos tei­gi­nys yra tas, kad no­rė­da­mi su­pras­ti, kaip ES vei­kia, tu­rė­tu­me nau­do­ti prie­mo­nes, me­to­dus ir tarp­sis­te­mi­nes teo­ri­jas, tai­ko­mas ben­droms val­džios, po­li­ti­kos ir po­li­ti­kos kū­ri­mo stu­di­joms. Ši­taip mo­ky­mas ir ty­ri­mai apie Eu­ro­pos Są­jun­gą po­li­ti­kos moks­luo­se ga­li bū­ti vy­rau­jan­čios kryp­ties da­li­mi.

Šis įva­di­nis sky­rius nu­sta­to ben­drą­jį šios už­duo­ties kon­teks­tą ir pa­aiš­ki­na, kaip ES ga­li bū­ti „po­li­ti­nė sis­te­ma“, bet kar­tu ne­bū­ti „vals­ty­bė“. To­liau pri­sta­to­mi pa­grin­di­niai in­te­re­sai, ins­ti­tu­ci­jos ir pro­ce­sai ES po­li­ti­nė­je sis­te­mo­je ir šių ele­men­tų ry­šiai. Vė­liau sky­riu­je ap­žvel­gia­mos ke­lios es­mi­nės šiuo­lai­ki­nių po­li­ti­kos moks­lų prie­lai­dos ir ap­ta­ria­ma, kaip šios prie­lai­dos yra tai­ko­mos tri­jo­se pa­grin­di­nė­se ES po­li­ti­kos te­ori­jo­se. Ga­liau­siai šia­me sky­riu­je ap­ra­šo­mas po­li­ti­kos kom­pe­ten­ci­jos pa­skirs­ty­mas tarp na­cio­na­li­nio ir ES lyg­mens.



ES: po­li­ti­nė sis­te­ma, bet ne vals­ty­bė



Gab­rie­lis Al­mon­das (1956) ir Da­vi­das Easto­nas (1957) pir­mie­ji su­kū­rė for­ma­li­zuo­tą sis­te­mą po­li­ti­nės sis­te­mos api­brė­ži­mui ir ana­li­zei. Šiuo­lai­kiš­kiau­si po­li­ti­kos moks­lų spe­cia­lis­tai at­me­ta funk­cio­na­lis­tų prie­lai­das ir to­kių pro­jek­tų mil­ži­niš­kus te­ori­nius tiks­lus. Ne­pai­sant to, Al­mon­do ir Easto­no api­brė­ži­mai iš­li­ko. Jų de­mok­ra­ti­nių po­li­ti­nių sis­te­mų es­mi­nes cha­rak­te­ris­ti­kas su­da­ro ke­tu­ri pa­grin­di­niai ele­men­tai:

1. Eg­zis­tuo­ja sta­bi­li ir aiš­kiai api­brėž­ta ins­ti­tu­ci­jų struk­tū­ra ko­lek­ty­vi­niam spren­di­mų pri­ėmi­mui ir vi­su­ma tai­syk­lių, re­gu­liuo­jan­čių san­ty­kius tarp tų ins­ti­tu­ci­jų ir jų vi­du­je.

2. Pi­lie­čiai ir so­cia­li­nės gru­pės sa­vo po­li­ti­nių tiks­lų sie­kia per po­li­ti­nes sis­te­mas tie­sio­giai ar­ba per tar­pi­nin­kau­jan­čias or­ga­ni­za­ci­jas, to­kias kaip in­te­re­sų gru­pės ar­ba po­li­ti­nės par­ti­jos.

3. Ko­lek­ty­vi­niai spren­di­mai po­li­ti­nė­je sis­te­mo­je tu­ri di­de­lę įta­ką eko­no­mi­nių iš­tek­lių ir so­cia­li­nių bei po­li­ti­nių ver­ty­bių pa­skirs­ty­mui vi­so­je sis­te­mo­je.

4. Eg­zis­tuo­ja tęs­ti­nė tar­pu­sa­vio są­vei­ka („grįž­ta­ma­sis ry­šys“) tarp šių po­li­ti­nių spren­di­mų ir nau­jų rei­ka­la­vi­mų sis­te­mai, nau­jų spren­di­mų ir t. t.



ES tu­ri vi­sus šiuos ele­men­tus. Pir­ma, ins­ti­tu­ci­nio sta­bi­lu­mo ir su­dė­tin­gu­mo ly­gis ES yra daug di­des­nis nei bet ku­rio­je ki­to­je tarp­tau­ti­nė­je po­li­ti­nė­je san­tvar­ko­je. Pa­grin­di­nis ins­ti­tu­ci­nis kvar­te­tas – Ko­mi­si­ja, Ta­ry­ba, Eu­ro­pos Par­la­men­tas (EP) ir Eu­ro­pos Tei­sin­gu­mo Teis­mas – bu­vo su­kur­tas XX a. šeš­tą­jį de­šimt­me­tį. Vė­les­nės su­tar­tys ir su­tar­čių re­for­mos – 19521 m. Pa­ry­žiaus su­tar­tis (įstei­gu­si Eu­ro­pos an­glių ir plie­no ben­dri­ją), 1958 m. Ro­mos su­tar­tis (įstei­gu­si Eu­ro­pos eko­no­mi­nę ben­dri­ją ir Eu­ro­pos ato­mi­nės ener­gi­jos ben­dri­ją), 1987 m. Su­ves­ti­nis Eu­ro­pos ak­tas, 1993 m. Mast­rich­to su­tar­tis (su­tar­tis dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos), 1999 m. Ams­ter­da­mo su­tar­tis, 2003 m. Ni­cos su­tar­tis ir Su­tar­tis dėl Kon­sti­tu­ci­jos Eu­ro­pai (pa­si­ra­šy­ta 2004 m. lie­pą, bet dar ne­ra­ti­fi­kuo­ta) – šioms ins­ti­tu­ci­joms su­tei­kė pla­tes­nį nei anks­čiau spek­trą vyk­do­mų­jų, tei­sės ak­tų lei­džia­mų­jų ir teis­mi­nių ga­lių. Be to, šios ins­ti­tu­ci­nės re­for­mos su­kū­rė pui­kiai iš­plė­to­tą tai­syk­lių ir pro­ce­dū­rų sis­te­mą, kon­tro­liuo­jan­čią, kaip ES ins­ti­tu­ci­jos šias ga­lias tai­ko. Fak­tiš­kai ES spren­di­mų pri­ėmi­mo tai­syk­lių sis­te­ma tik­riau­siai yra la­biau­siai for­ma­li­zuo­ta ir su­dė­tin­giau­sia ly­gi­nant su bet ku­ria ki­ta po­li­ti­ne sis­te­ma pa­sau­ly­je.

An­tra, ka­dan­gi ES ins­ti­tu­ci­jos pri­si­ė­mė šias vals­ty­bi­nes ga­lias, vis dau­giau gru­pių – nuo in­di­vi­du­a­lių kor­po­ra­ci­jų ir ver­slo aso­cia­ci­jų iki pro­fe­si­nių są­jun­gų, ap­lin­ko­sau­gos bei var­to­to­jų gru­pių ir po­li­ti­nių par­ti­jų – ban­do da­ry­ti spau­di­mą sis­te­mai. Gru­pės, už­iman­čios ga­lin­giau­sią ir la­biau­siai ins­ti­tu­cio­na­li­zuo­tą po­zi­ci­ją ES sis­te­mo­je, yra ES vals­ty­bių na­rių vy­riau­sy­bės ir po­li­ti­nės par­ti­jos, su­da­ran­čios tas vy­riau­sy­bes. Iš pir­mo žvilgs­nio ypa­tin­ga vy­riau­sy­bių svar­ba sis­te­mo­je ES da­ro pa­na­šią į ki­tas tarp­tau­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas, to­kias kaip Jung­ti­nės Tau­tos bei Eu­ro­pos sau­gu­mo ir ben­dra­dar­bia­vi­mo or­ga­ni­za­ci­ja. Ta­čiau Eu­ro­pos Są­jun­go­je vals­ty­bių na­rių vy­riau­sy­bės ne­tu­ri po­li­ti­nių rei­ka­la­vi­mų mo­no­po­lio. Kaip ir vi­so­se de­mok­ra­ti­nė­se san­tvar­ko­se, rei­ka­la­vi­mai ES ky­la iš su­dė­tin­go vie­šų­jų ir pri­va­čių­jų gru­pių tin­klo, kur vi­sos gru­pės var­žo­si tar­pu­sa­vy­je, siek­da­mos pa­veik­ti ES po­li­ti­nį pro­ce­są, pa­grįs­ti ar­ba ap­gin­ti sa­vo in­te­re­sus ar no­rus.

Tre­čia, ES spren­di­mai yra itin svar­būs ir da­ran­tys įta­ką vi­sai ES. Pa­vyz­džiui:

• ES po­li­ti­kos fak­tiš­kai ap­ima vi­sas vie­šo­sios po­li­ti­kos sri­tis, įskai­tant rin­kos re­gu­lia­vi­mą, so­cia­li­nę po­li­ti­ką, ap­lin­kos ap­sau­gą, že­mės ūkį, re­gio­ni­nę po­li­ti­ką, moks­li­nius ty­ri­mus ir plėt­rą, po­li­ci­jos vie­šo­sios tvar­kos ir tei­si­nę kon­tro­lę, pi­lie­ty­bę, žmo­gaus tei­ses, tarp­tau­ti­nę pre­ky­bą, už­sie­nio po­li­ti­ką, gy­ny­bą, var­to­to­jų rei­ka­lus, trans­por­tą, vi­suo­me­nės svei­ka­tą, švie­ti­mą ir kul­tū­rą.

• Kai ku­rių moks­li­nin­kų ver­ti­ni­mais, ES nu­sta­to dau­giau kaip 80 pro­cen­tų tai­syk­lių, kon­tro­liuo­jan­čių pre­kių, pa­slau­gų ir ka­pi­ta­lo ga­my­bą, pa­skirs­ty­mą ir mai­nus vals­ty­bių na­rių rin­ko­se (pvz., Ma­jo­ne, 1996).

• Vi­du­ti­niš­kai ES ins­ti­tu­ci­jo­se kas­met pri­ima­ma dau­giau kaip 100 nor­mi­nių ak­tų – dau­giau nei dau­ge­ly­je ki­tų de­mok­ra­ti­nių vals­ty­bių.

• Pir­mi­nės ir ant­ri­nės ES tei­sės ak­tai yra da­lis vals­ty­bių na­rių „ša­lies tei­sės“, ir ES tei­sė yra vir­šes­nė už na­cio­na­li­nę tei­sę.

• ES biu­dže­tas ga­li pa­si­ro­dy­ti ma­žas, pa­ly­gi­nus su na­cio­na­li­nių vy­riau­sy­bių biu­dže­tais, bet kai ku­rios ES vals­ty­bės na­rės iš ES biu­dže­to gau­na be­veik 5 pro­cen­tus jų na­cio­na­li­nio ben­dro­jo vi­daus pro­duk­to.

• ES re­gu­lia­vi­mo ir pi­ni­gų po­li­ti­kos tu­ri di­džiu­lę ne­tie­sio­gi­nę įta­ką ga­lių ir iš­tek­lių pa­skirs­ty­mui tarp in­di­vi­dų, gru­pių ir tau­tų Eu­ro­po­je.

• ES laips­niš­kai ver­žia­si į vals­ty­bių vi­daus val­dy­mo sfe­rą, į jų ga­lią nu­sta­ty­ti sa­vas kryp­tis to­kio­se gin­čy­ti­no­se sri­ty­se kaip mo­kes­čiai, imig­ra­ci­ja, po­li­ci­jos kon­tro­lė, už­sie­nio ir gy­ny­bos po­li­ti­ka.



Trum­pai: ne­abe­jo­ti­na, kad ES veik­los re­zul­ta­tai tu­ri di­de­lės įta­kos „val­džios kon­tro­liuo­ja­mam ver­ty­bių pa­skirs­ty­mui“ (Easton, 1957) ir le­mia, „kas, ką, ka­da ir kaip gau­na“ Eu­ro­pos vi­suo­me­nė­je (Las­swell, 1936).

Ga­liau­siai ES po­li­ti­nės sis­te­mos po­li­ti­nis pro­ce­sas yra nuo­la­ti­nis Eu­ro­pos po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo bruo­žas. Kas tris mė­ne­sius vyks­tan­tys vals­ty­bių na­rių vy­riau­sy­bių ir vals­ty­bių va­do­vų su­si­ti­ki­mai (Eu­ro­pos va­do­vų ta­ry­bo­je) ga­li bū­ti vie­nin­te­lė sis­te­mos cha­rak­te­ris­ti­ka, ku­ri pa­ste­bi­ma dau­ge­liui pi­lie­čių. Tai ga­li su­da­ry­ti įspū­dį, kad ES iš es­mės funk­cio­nuo­ja pe­ri­odiš­kai vyks­tan­čių aukš­čiau­sio ly­gio su­si­ti­ki­mų prin­ci­pu, kaip ir ki­tos tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos. Ta­čiau tik­ro­ji ES po­li­ti­kos es­mė sly­pi nuo­la­ti­nė­je tar­pu­sa­vio są­vei­ko­je ES ins­ti­tu­ci­jų vi­du­je ir tarp ins­ti­tu­ci­jų Briu­se­ly­je, tarp na­cio­na­li­nių vy­riau­sy­bių ir Briu­se­lio, įvai­rių de­par­ta­men­tų vi­du­je na­cio­na­li­nė­se vals­ty­bė­se, dvi­ša­liuo­se su­si­ti­ki­muo­se tarp vy­riau­sy­bių bei tarp pri­va­tiems in­te­re­sams at­sto­vau­jan­čių as­me­nų ir vy­riau­sy­bės pa­rei­gū­nų Briu­se­ly­je ir na­cio­na­li­niu lyg­me­niu. Tai­gi ki­taip nei ki­tų tarp­tau­ti­nių or­ga­ni­za­ci­jų, ES veik­la fak­tiš­kai kiek­vie­ną die­ną vyk­do­ma dau­gia­ly­pė­je ap­lin­ko­je.

Įdo­mu yra tai, kad ES ne­tu­ri „tei­sė­to prie­var­tos pa­nau­do­ji­mo mo­no­po­lio“. Dėl to ES nė­ra „vals­ty­bė“ tra­di­ci­ne, „vė­be­riš­ką­ja“, žo­džio pras­me. Prie­var­tos tai­ky­mas per po­li­ci­jos ir sau­gu­mo pa­jė­gas iš­lie­ka ES vals­ty­bių na­rių na­cio­na­li­nių vy­riau­sy­bių ran­ko­se. Ta­čiau anks­ty­vie­ji po­li­ti­nės sis­te­mos te­ore­ti­kai ti­kė­jo, kad po­li­ti­nė sis­te­ma ne­ga­li eg­zis­tuo­ti be vals­ty­bės. Pa­vyz­džiui, Al­mon­das (1956, p. 395) at­krei­pia dė­me­sį, jog:



Kraš­tu­ti­nės, vi­sa­pu­siš­kos ir tei­sė­tos fi­zi­nės prie­var­tos pa­nau­do­ji­mas yra vals­ty­bių iš­im­ti­nis mo­no­po­lis ir po­li­ti­nė sis­te­ma ypač rū­pi­na­si ap­im­ti­mi, kryp­ti­mi ir są­ly­go­mis, vei­kian­čio­mis tą fi­zi­nės prie­var­tos pa­nau­do­ji­mą.



Ta­čiau dau­ge­lis šiuo­lai­ki­nių so­cia­li­nių moks­lų te­ore­ti­kų at­me­ta šį vals­ty­bės ir po­li­ti­nės sis­te­mos su­si­lie­ji­mą. Pa­vyz­džiui, Ba­die ir Birn­bau­mas (1983, p. 135–137) įro­di­nė­ja, kad:



Vals­ty­bė tu­rė­tų bū­ti su­vo­kia­ma kaip uni­ka­lus reiš­ki­nys, nau­jo­vė, su­kur­ta tam tik­ra­me ge­og­ra­fi­nia­me ir kul­tū­ri­nia­me kon­teks­te. Tai­gi ne­tei­sin­ga lai­ky­ti vals­ty­bę vie­nin­te­liu vi­suo­me­nių val­dy­mo bū­du vi­sais lai­kais ir vi­so­se vie­to­se...



Jų nuo­mo­ne, vals­ty­bė pa­pras­čiau­siai yra tam tik­ros po­li­ti­nių, eko­no­mi­nių ir so­cia­li­nių san­ty­kių, vy­ra­vu­sių Va­ka­rų Eu­ro­po­je nuo XVI iki XX a. vi­du­rio, struk­tū­ros re­zul­ta­tas, ku­rio­je aukš­tas ci­vi­li­za­ci­jos ly­gis, di­fe­ren­cia­ci­ja, uni­ver­sa­lu­mas ir in­dust­ria­li­za­ci­ja bu­vo bū­ti­ni vy­riau­sy­bėms, kad šios bū­tų veiks­min­gos. Ki­tais žo­džiais ta­riant, skir­tin­go­se ap­lin­ko­se val­džia ir po­li­ti­ka ga­lė­tų bū­ti ku­ria­mos ir be kla­si­ki­nio vals­ty­bės apa­ra­to.

Bū­tent to­kia si­tu­a­ci­ja vy­ra­vo Eu­ro­po­je XX am­žiaus pa­bai­go­je. ES po­li­ti­nė sis­te­ma yra smar­kiai de­cen­tra­li­zuo­ta ir iš­skai­dy­ta, pa­grįs­ta sa­va­no­riš­ku vals­ty­bių na­rių ir jų pi­lie­čių at­sa­ko­my­bės pri­si­ė­mi­mu ir re­mia­si sub­or­ga­ni­za­ci­jo­mis (eg­zis­tuo­jan­čio­mis na­cio­na­li­nė­mis vals­ty­bė­mis), kad ga­lė­tų ad­mi­nist­ruo­ti prie­var­tą ir ki­tas vals­ty­bės val­džios for­mas.

Ki­tais žo­džiais ta­riant, Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­ja su­kū­rė nau­ją ir su­dė­tin­gą po­li­ti­nę sis­te­mą. Dėl to, ži­no­ma, bu­vo nau­jai api­brėž­tas vals­ty­bės vaid­muo Eu­ro­po­je. Ta­čiau ES, kar­di­na­liai ne­keis­da­ma vals­ty­bės te­ri­to­ri­nės or­ga­ni­za­ci­jos, ga­li funk­cio­nuo­ti kaip vi­sa­ver­tė po­li­ti­nė sis­te­ma, ki­taip nei mies­to-vals­ty­bės evo­liu­ci­jos iki na­cio­na­li­nės vals­ty­bės at­ve­ju anks­ty­vuo­ju šiuo­lai­ki­nės Eu­ro­pos is­to­ri­jos lai­ko­tar­piu.





Kaip ES po­li­ti­nė sis­te­ma vei­kia?



1.1 sche­mo­je pa­vaiz­duo­ti pa­grin­di­niai in­te­re­sai, ins­ti­tu­ci­jos ir pro­ce­sai ES po­li­ti­nė­je sis­te­mo­je (strė­lė­mis nu­ro­dy­tos ry­šių kryp­tys: iš­ti­si­nės strė­lės žy­mi stip­rų – tie­sio­gi­nį – ry­šį, punk­ty­ri­nės strė­lės žy­mi sil­pnes­nį – ne­tie­sio­gi­nį – ry­šį). Sis­te­mos pa­grin­das yra ES pi­lie­čiai – 25 vals­ty­bių na­rių pi­lie­čiai. Jie sa­vo rei­ka­la­vi­mus ES sis­te­mai pa­tei­kia ke­liais ka­na­lais. Na­cio­na­li­niuo­se rin­ki­muo­se pi­lie­čiai ren­ka sa­vo na­cio­na­li­nių par­la­men­tų na­rius, vė­liau for­muo­jan­čius (ir pri­žiū­rin­čius) vy­riau­sy­bes, ku­rioms yra at­sto­vau­ja­ma ES Ta­ry­bo­je. Eu­ro­pi­niuo­se rin­ki­muo­se pi­lie­čiai ren­ka Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rius. Su­si­bū­rę į po­li­ti­nes par­ti­jas ir in­te­re­sų gru­pes, pi­lie­čiai pa­pil­do šių or­ga­ni­za­ci­jų-tar­pi­nin­kių gre­tas, ir taip da­ly­vau­ja ES po­li­ti­ko­je. Iš­kel­da­mi ieš­ki­nius na­cio­na­li­niuo­se teis­muo­se ir Tei­sin­gu­mo Teis­me, pi­lie­čiai da­ro įta­ką ES tei­sės rai­dai ir vyk­dy­mui. Šios są­sa­jų gran­di­nės re­zul­ta­tas yra tas, kad vals­ty­bės pa­rei­gū­nai vi­so­se ES ins­ti­tu­ci­jo­se at­si­žvel­gia į vie­šą­ją nuo­mo­nę nu­sta­ty­da­mi sa­vo pri­ori­te­tus ir pa­si­rink­da­mi sa­vo veiks­mus ES po­li­ti­kos for­ma­vi­mo pro­ce­se.

Du pa­grin­di­niai tar­pi­nin­kau­jan­čių aso­cia­ci­jų ti­pai ma­si­nę pub­li­ką su­sie­ja su ES po­li­ti­kos pro­ce­su. Pir­ma, po­li­ti­nės par­ti­jos yra svar­biau­sios po­li­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos vi­so­se mo­der­nio­se de­mok­ra­ti­nė­se sis­te­mo­se. Par­ti­jos yra or­ga­ni­za­ci­jos vien­min­čių po­li­ti­nių ly­de­rių, su­vie­ni­jan­čių jė­gas, kad iš­plė­to­tų spe­ci­fi­nę po­li­ti­nę dar­bot­var­kę; po­li­ti­niai ly­de­riai sie­kia vi­suo­me­nės pa­ra­mos šiai dar­bot­var­kei ir sie­kia įgy­ti po­li­ti­nę val­džią, kad įgy­ven­din­tų tą dar­bot­var­kę. Po­li­ti­nės par­ti­jos da­ro įta­ką kiek­vie­nai ES ins­ti­tu­ci­jai. Na­cio­na­li­nės par­ti­jos var­žo­si dėl pos­tų na­cio­na­li­nė­je vy­riau­sy­bė­je, ir šių var­žy­bų lai­mė­to­jams yra at­sto­vau­ja­ma Ta­ry­bo­je. Eu­ro­pos Ko­mi­si­jos na­riai taip pat yra par­ti­niai po­li­ti­kai: jie sie­kė sa­vo kar­je­ros na­cio­na­li­nė­je par­ti­nė­je or­ga­ni­za­ci­jo­je, jie sko­lin­gi už sa­vo pos­tus juos kan­di­da­tais iš­kė­lu­siems ir pa­rė­mu­siems na­cio­na­li­nės par­ti­jos ly­de­riams, ir daž­niau­siai sie­kia su­grįž­ti į po­li­ti­nes par­ti­jų var­žy­bas. Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai yra ren­ka­mi pa­gal (na­cio­na­li­nių) par­ti­jų są­ra­šus ir Eu­ro­pos Par­la­men­te for­muo­ja „po­li­ti­nes gru­pes“, siek­da­mi struk­tū­ruo­ti po­li­ti­nę or­ga­ni­za­ci­ją ir kon­ku­ren­ci­ją Eu­ro­pos Par­la­men­te. Ir pa­grin­di­nė­se par­ti­jų šei­mo­se par­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos kiek­vie­no­je vals­ty­bė­je na­rė­je ir ES ins­ti­tu­ci­jo­se yra su­si­ju­sios per tran­sna­cio­na­li­nes par­ti­jų fe­de­ra­ci­jas.

An­tra, in­te­re­sų gru­pės yra at­ski­rų pi­lie­čių sa­va­no­riš­kos or­ga­ni­za­ci­jos, to­kios kaip pro­fe­si­nės są­jun­gos, ver­slo aso­cia­ci­jos, var­to­to­jų ir ap­lin­ko­sau­gi­nin­kų gru­pės. Šios or­ga­ni­za­ci­jos su­for­muo­ja­mos sa­vo na­rių in­te­re­sams po­li­ti­nia­me pro­ce­se rem­ti ar­ba gin­ti. Taip yra ir ES, kaip ir bet ku­rio­je de­mok­ra­ti­nė­je sis­te­mo­je. Na­cio­na­li­nės in­te­re­sų gru­pės sten­gia­si pa­veik­ti na­cio­na­li­nes vy­riau­sy­bes ar­ba tie­sio­giai pri­ei­ti prie ES ins­ti­tu­ci­jų, ir skir­tin­gų vals­ty­bių na­rių vien­min­tės in­te­re­sų gru­pės su­vie­ni­ja jė­gas, kad pa­veik­tų Ko­mi­si­ją, Ta­ry­bos dar­bo gru­pes bei Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rius. Be to, in­te­re­sų gru­pės fi­nan­suo­ja po­li­ti­nes par­ti­jas, kad šios at­sto­vau­tų jų nuo­mo­nėms na­cio­na­li­nė­je ir ES po­li­ti­ko­je. Kiek­vie­no­je po­li­ti­kos sri­ty­je vals­ty­bės tar­nau­to­jai ir in­te­re­sų gru­pių at­sto­vai su­da­ro „po­li­ti­kos tin­klus“, kad nuo­dug­niai ap­svars­ty­tų po­li­ti­kos kom­pro­mi­sus. Ir, im­da­mo­si tei­si­nių veiks­mų na­cio­na­li­niuo­se teis­muo­se bei Tei­sin­gu­mo Teis­me, in­te­re­sų gru­pės da­ro įta­ką ES tei­sės tai­ky­mui.

To­liau ei­na ES ins­ti­tu­ci­jos ir „val­dy­mo“ pro­ce­sas šių ins­ti­tu­ci­jų vi­du­je bei tarp jų. Ta­ry­ba su­tel­kia vals­ty­bių na­rių vy­riau­sy­bes ir yra su­skirs­ty­ta į ke­le­tą sek­to­ri­nių na­cio­na­li­nių mi­nist­rų ta­ry­bų (pvz., Že­mės ūkio mi­nist­rų ta­ry­ba). Ta­ry­ba at­lie­ka tiek vyk­do­mą­sias, tiek tei­sės ak­tų lei­džia­mą­sias funk­ci­jas: ji ren­gia vi­du­ti­nio ir il­go­jo lai­ko­tar­pio po­li­ti­nes dar­bot­var­kes ir yra vy­rau­jan­ti ins­ti­tu­ci­ja ES tei­sės ak­tų lei­dy­bos pro­ce­se. Ta­ry­ba daž­niau­siai pri­ima spren­di­mus vie­nin­gai, bet kai ku­riems svar­biems klau­si­mams (kai vals­ty­bių na­rių bal­sai yra ver­ti­na­mi pa­gal jų dy­dį ir spren­di­mams pri­im­ti rei­kia di­džio­sios dau­gu­mos bal­sų) nau­do­ja ir kva­li­fi­kuo­tos dau­gu­mos bal­sa­vi­mą (KDB). Be to, Ta­ry­bo­je kiek­vie­na vy­riau­sy­bė ren­ka sa­vo Ko­mi­si­jos na­rius ir vy­riau­sy­bės ko­lek­ty­viai pa­ski­ria Ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ką.

Ki­ta pa­grin­di­nė at­sto­vau­ja­mo­ji ins­ti­tu­ci­ja Eu­ro­pos Są­jun­go­je yra Eu­ro­pos Par­la­men­tas. Eu­ro­pos Par­la­men­tą su­da­ro 732 Eu­ro­pos Par­la­men­to na­riai, ku­rie yra ren­ka­mi vi­so­je Eu­ro­po­je vyks­tan­čiuo­se rin­ki­muo­se kas pen­ke­ri me­tai. Eu­ro­pos Par­la­men­tas tu­ri įvai­rių tei­sės ak­tų lei­dy­bos kon­sul­ta­vi­mo, pa­tai­sų tei­ki­mo ir ES tei­sės ak­tų lei­dy­bos pro­ce­dū­rų ve­ta­vi­mo ga­lių. Be to, Eu­ro­pos Par­la­men­tas ga­li ko­re­guo­ti ES biu­dže­tą. Eu­ro­pos Par­la­men­tas pri­žiū­ri, kaip Ko­mi­si­ja ir Ta­ry­ba įgy­ven­di­na sa­vo vyk­do­mą­ją val­džią, bal­suo­ja Ta­ry­bai ski­riant Ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ką ir vi­są Ko­mi­si­jos ko­le­gi­ją (įga­lio­ji­mų su­tei­ki­mo pro­ce­dū­ra), ir tu­ri ga­lią at­leis­ti Ko­mi­si­ją, bal­suo­da­mas dėl ne­pa­si­ti­kė­ji­mo.

Eu­ro­pos Ko­mi­si­ją su­da­ro 25 Ko­mi­si­jos na­rių po­li­ti­nė „ko­le­gi­ja“ (po vie­ną iš kiek­vie­nos vals­ty­bės na­rės) bei 36 ge­ne­ra­li­nių di­rek­to­ra­tų ir ki­tų ad­mi­nist­ra­ci­nių tar­ny­bų biu­rok­ra­ti­ja. Ko­mi­si­ja yra at­sa­kin­ga už po­li­ti­nių pa­siū­ly­mų ini­ci­ja­vi­mą ir jau pa­tvir­tin­tos po­li­ti­kos vyk­dy­mo prie­žiū­rą, tai­gi ji yra pa­grin­di­nė vyk­do­mo­ji ES gran­dis.

Aukš­čiau­sia teis­mi­nė val­džia yra Eu­ro­pos Tei­sin­gu­mo Teis­mas (ETT), ku­ris glau­džiai ben­dra­dar­biau­ja su na­cio­na­li­niais teis­mais – ste­bi, kaip įgy­ven­di­na­ma ES tei­sė. Be to, ES tu­ri ne­pri­klau­so­mą mo­ne­ta­ri­nę val­džią – Eu­ro­pos cen­tri­nių ban­kų sis­te­mą – ku­ri yra su­da­ry­ta iš Eu­ro­pos cen­tri­nio ban­ko (ECB) ir vals­ty­bių na­rių cen­tri­nių ban­kų eko­no­mi­nė­je ir pi­ni­gų są­jun­go­je (EPS).

Šių ins­ti­tu­ci­jų for­muo­ja­mos po­li­ti­kos yra pen­kių rū­šių:

• Re­gu­lia­vi­mo po­li­ti­kos: tai yra tai­syk­lės, tai­ko­mos lais­vam pre­kių, pa­slau­gų, ka­pi­ta­lo ir as­me­nų ju­dė­ji­mui ben­dro­jo­je rin­ko­je, ir ku­rios įtrau­kia dau­ge­lio na­cio­na­li­nių tech­ni­nių stan­dar­tų de­ri­ni­mą, to­kių kaip ap­lin­kos ir so­cia­li­nė bei ben­dra kon­ku­ren­ci­jos po­li­ti­ka.

• Iš­lai­dų po­li­ti­kos: šios po­li­ti­kos ap­ima ES biu­dže­to iš­tek­lių per­skirs­ty­mą, ir joms pri­klau­so ben­dra že­mės ūkio po­li­ti­ka, so­cio­e­ko­no­mi­nės ir re­gio­ni­nės san­glau­dos po­li­ti­kos bei ty­ri­mų ir plėt­ros po­li­ti­kos.

• Mak­ro­e­ko­no­mi­nės po­li­ti­kos: šios po­li­ti­kos yra vyk­do­mos eko­no­mi­nė­je ir pi­ni­gų są­jun­go­je, kur Eu­ro­pos cen­tri­nis ban­kas val­do pi­ni­gų tie­ki­mo ir pa­lū­ka­nų nor­mų po­li­ti­ką, o Ta­ry­ba vyk­do va­liu­tų kur­sų po­li­ti­ką ir ko­or­di­nuo­ja bei pri­žiū­ri na­cio­na­li­nių mo­kes­čių ir už­im­tu­mo po­li­ti­kas.

• Pi­lie­čių po­li­ti­kos – tai yra tai­syk­lės, skir­tos eko­no­mi­nėms, po­li­ti­nėms ir so­cia­li­nėms ES pi­lie­čių tei­sėms plės­ti ir ap­sau­go­ti; jos įtrau­kia ben­dra­dar­bia­vi­mą tei­sin­gu­mo ir vi­daus rei­ka­lų sri­ty­je, ben­dras prie­globs­čio ir imig­ra­ci­jos po­li­ti­kas, po­li­ci­jos ir teis­mų ben­dra­dar­bia­vi­mą bei nuo­sta­tas dėl „ES pi­lie­ty­bės“.

• Už­sie­nio po­li­ti­kos – jo­mis sie­kia­ma už­tik­rin­ti, kad tarp­tau­ti­nė­je are­no­je ES veik­tų vie­nin­gai; jos įtrau­kia pre­ky­bos po­li­ti­kas, iš­ori­nių eko­no­mi­nių san­ty­kių, ben­drą už­sie­nio ir sau­gu­mo po­li­ti­ką bei Eu­ro­pos sau­gu­mo ir gy­ny­bos po­li­ti­ką.



Eu­ro­pos Są­jun­go­je yra du pa­grin­di­niai po­li­ti­kos for­ma­vi­mo pro­ce­sai. Pir­ma, dau­gu­ma re­gu­lia­vi­mo ir iš­lai­dų po­li­ti­kų ir kai ku­rios pi­lie­čių bei mak­ro­e­ko­no­mi­nės po­li­ti­kos yra pri­ima­mos virš­na­cio­na­li­nių (kva­zi­fe­de­ra­li­nių) pro­ce­sų bū­du: kur Ko­mi­si­ja yra vyk­do­mo­ji gran­dis (tu­rin­ti po­li­ti­kos ini­cia­ty­vos mo­no­po­lį); tei­sės ak­tai yra pri­ima­mi re­mian­tis dve­jų rū­mų pro­ce­dū­ro­mis tarp Ta­ry­bos ir Eu­ro­pos Par­la­men­to (ir Ta­ry­ba daž­niau­siai nau­do­ja kva­li­fi­kuo­tą bal­sų dau­gu­mą); ES tei­sė tie­sio­giai vei­kia ir tu­ri vir­še­ny­bę na­cio­na­li­nės tei­sės at­žvil­giu ir ETT tu­ri vi­sas teis­mi­nės per­žiū­ros ir ga­lu­ti­nio spren­di­mo pri­ėmi­mo ga­lias.

An­tra, dau­gu­ma mak­ro­e­ko­no­mi­nių, pi­lie­čių ir už­sie­nio po­li­ti­kų yra pri­ima­mos tarp­vy­riau­sy­bi­nių pro­ce­sų bū­du – kur Ta­ry­ba yra pa­grin­di­nė vyk­do­mo­ji ir tei­sės ak­tų lei­dy­bos gran­dis (ir Ta­ry­ba daž­niau­siai vei­kia nau­do­da­ma vie­nin­gą bal­sa­vi­mą); Ko­mi­si­ja ga­li ge­ne­ruo­ti po­li­ti­nes idė­jas, bet jos dar­bot­var­kės su­da­ry­mo ga­lios yra ri­bo­tos; vie­nin­te­lis EP tu­ri tei­sę bū­ti kon­sul­tuo­ja­mas Ta­ry­bos; ir ETT teis­mi­nės per­žiū­ros ga­lios yra ap­ri­bo­tos.

Ga­liau­siai eg­zis­tuo­ja grįž­ta­ma­sis ry­šys tarp po­li­ti­kos re­zul­ta­tų iš ES po­li­ti­nės sis­te­mos bei nau­jų pi­lie­čių rei­ka­la­vi­mų sis­te­mai. Ta­čiau ši grįž­ta­mo­jo ry­šio kil­pa Eu­ro­pos Są­jun­go­je yra sil­pno­ka pa­ly­gi­nus su ki­to­mis po­li­ti­nė­mis sis­te­mo­mis. ES pi­lie­čiai di­dži­ą­ją da­lį in­for­ma­ci­jos apie ES po­li­ti­kas ir ES val­dy­mo pro­ce­sus gau­na iš na­cio­na­li­nės spau­dos, ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos, o ne iš paneu­ro­pi­nių ži­niask­lai­dos ka­na­lų. Be to, na­cio­na­li­nė ži­niask­lai­da dau­giau­siai dė­me­sio yra lin­ku­si skir­ti na­cio­na­li­nei val­džiai ir po­li­ti­kai, o ne Eu­ro­pos lyg­mens po­li­ti­kai. Kaip re­zul­ta­tas, na­cio­na­li­niai eli­tai yra pa­grin­di­niai ES nau­jie­nų „var­tų ser­gė­to­jai“: spren­džian­tys, ku­ri in­for­ma­ci­ja yra svar­bi ir kaip ji tu­rė­tų bū­ti pa­tei­kia­ma na­cio­na­li­nė­je ap­lin­ko­je. Tik­tai so­cia­li­nės gru­pės, ku­rios tu­ri tie­sio­gi­nius kon­tak­tus su ES ins­ti­tu­ci­jo­mis, to­kios kaip ūki­nin­kai ar kai ku­rios ver­slo gru­pės, ga­li su­truk­dy­ti na­cio­na­li­niams eli­tams fil­truo­ti ES in­for­ma­ci­ją.

1.1 len­te­lė­je pa­tei­kia­mi pa­grin­di­niai so­cio­e­ko­no­mi­niai ir po­li­ti­niai duo­me­nys apie ES vals­ty­bes na­res ir jų at­sto­va­vi­mą ES ins­ti­tu­ci­jo­se. Kaip ro­do šie duo­me­nys, nė vie­na vals­ty­bė na­rė nė­ra nei fi­ziš­kai, nei eko­no­miš­kai ar po­li­tiš­kai pa­kan­ka­mai pa­jė­gi vy­rau­ti ES. Tam tik­ra pras­me kiek­vie­na vals­ty­bė na­rė yra ma­žu­ma ES po­li­ti­nė­je sis­te­mo­je.

Vei­kė­jai, ins­ti­tu­ci­jos ir pa­sek­mės:

šiuo­lai­ki­nių po­li­ti­kos moks­lų pa­grin­dai



Po­li­ti­kos moks­lai yra val­džios, po­li­ti­kos ir po­li­ti­kos for­ma­vi­mo pro­ce­sų sis­te­mi­nė stu­di­ja. Šiuo­lai­ki­nės dis­cip­li­nos iš­ta­kos yra XIX am­žiaus pa­bai­ga, kai to­kie žmo­nės kaip Wo­od­ro­w Wil­so­nas, Ro­ber­tas Mi­chel­sas, Knu­tas Wic­kse­lis, Lor­das Bry­ce’as ir Ma­xas We­be­ris pir­mie­ji iš­plė­to­jo me­to­dus ir ka­te­go­ri­jas po­li­ti­nėms ins­ti­tu­ci­joms, įskai­tant ir biu­rok­ra­ti­ją, vy­riau­sy­bes, par­la­men­tus ir po­li­ti­nes par­ti­jas, ana­li­zuo­ti. Tar­pu­ka­riu „bi­he­vio­ris­ti­nė re­vo­liu­ci­ja“ dė­me­sį per­kė­lė nuo po­li­ti­kos struk­tū­ri­nių ypa­ty­bių prie „me­to­do­lo­gi­nio in­di­vi­du­a­liz­mo“ (Al­mond, 1966). Šis nau­jas me­to­das sie­kė pa­aiš­kin­ti po­li­ti­nes pa­sek­mes la­biau kaip po­li­ti­nių vei­kė­jų (to­kių kaip eli­tas, biu­rok­ra­tai, rin­kė­jai, po­li­ti­nės par­ti­jos ir in­te­re­sų gru­pės) in­te­re­sų, mo­ty­vų ir veiks­mų re­zul­ta­tą, o ne kaip ins­ti­tu­ci­jų ir po­li­ti­nių struk­tū­rų (to­kių kaip kon­sti­tu­ci­jos, spren­di­mų pri­ėmi­mo tai­syk­lės ir vi­suo­me­nės nor­mos) ga­lios re­zul­ta­tus. Ta­čiau XX a. de­vin­tą­jį ir pas­ku­ti­nį de­šimt­me­čiais su „nau­jo­jo ins­ti­tu­cio­na­liz­mo“ eti­ke­te bu­vo grįž­ta prie do­mė­ji­mo­si ins­ti­tu­ci­jo­mis, ir nuo ta­da dau­ge­lis šiuo­lai­ki­nių po­li­ti­kos moks­lų spe­cia­lis­tų in­teg­ruo­ja te­ori­jas ir prie­lai­das apie po­li­ti­nius vei­kė­jus ir ins­ti­tu­ci­jas vie­no­je ana­li­ti­nė­je struk­tū­ro­je (Sheps­le, 1989; The­len ir Stein­mo, 1992; Hall ir Ta­y­lor; 1996).

Pra­de­dant nuo vei­kė­jų, ben­dra po­li­ti­kos moks­lų te­ori­jų prie­lai­da yra ta, kad po­li­ti­niai vei­kė­jai yra „ra­cio­na­lūs“ (žr., pvz., Dun­le­a­vey, 1990; Tse­be­lis, 1990). Va­di­na­si, vei­kė­jai tu­ri aiš­kią „pri­ori­te­tų“ vi­su­mą dėl to, ko­kių pa­sek­mių jie no­ri iš po­li­ti­nio pro­ce­so. Pa­vyz­džiui, par­ti­jų ly­de­riai no­ri bū­ti per­rink­ti, biu­rok­ra­tai no­ri pa­di­din­ti sa­vo biu­dže­tus ar­ba mak­si­mi­zuo­ti sa­vo ne­pri­klau­so­my­bę nuo po­li­ti­nio įsi­ki­ši­mo, tei­sė­jai no­ri stip­rin­ti sa­vo teis­mi­nės per­žiū­ros ga­lias, o in­te­re­sų gru­pės no­ri stip­rin­ti po­li­ti­kas, ku­rios di­din­tų jų na­rių ge­ro­vę. Be to, esant šiems pri­ori­te­tams, vei­kė­jai vei­kia ra­cio­na­liai, vyk­dy­da­mi stra­te­gi­ją, ku­ri, la­biau­siai ti­kė­ti­na, su­kels jų no­ri­mas pa­sek­mes. Tai­gi par­ti­jų ly­de­riai užims po­zi­ci­ją, ar­ti­mes­nę pa­grin­di­niams rin­kė­jams, biu­rok­ra­tai ban­dys pa­di­din­ti vie­šo­jo sek­to­riaus da­lį, tei­sė­jai pri­ims spren­di­mus, ku­rie stip­rins įsta­ty­mo vir­še­ny­bę, o in­te­re­sų gru­pės už­si­ims lo­biz­mu tų vals­ty­bės pa­rei­gū­nų at­žvil­giu, ku­rie, ti­ki­ma­si, tu­rės dau­giau­sia įta­kos pri­imant spren­di­mus po­li­ti­nių de­ry­bų pro­ce­se.

Ta­čiau po­li­ti­niai vei­kė­jai ne­for­muo­ja sa­vo pri­ori­te­tų ir ne­si­ren­ka sa­vo stra­te­gi­jų izo­liuo­ti; jie tu­ri at­si­žvelg­ti į vie­ni ki­tų in­te­re­sus ir lau­kia­mus veiks­mus. „Stip­rio­sios“ ra­cio­na­laus pa­si­rin­ki­mo te­ori­jos da­ro prie­lai­dą, kad po­li­ti­niai vei­kė­jai tu­ri iš­sa­mią in­for­ma­ci­ją apie vei­kė­jų pri­ori­te­tų nu­sta­ty­mą sis­te­mo­je ir dėl to ga­li tiks­liai nu­ma­ty­ti kon­kre­čios stra­te­gi­jos re­zul­ta­tus. Vis­gi iš­sa­mios in­for­ma­ci­jos są­ly­ga daž­nai nė­ra ten­ki­na­ma, ir tai nu­le­mia ne­nu­ma­ty­tus veiks­mų bei po­li­ti­nių spren­di­mų pa­da­ri­nius. Bet ku­riuo po­žiū­riu, po­li­ti­nės pa­sek­mės yra ver­ti­na­mos kaip stra­te­gi­nės są­vei­kos tarp kon­ku­ruo­jan­čių vei­kė­jų re­zul­ta­tas. Kar­tais ši są­vei­ka nu­le­mia ge­riau­sias pa­sek­mes jos da­ly­viams – tai va­di­na­ma „op­ti­ma­lio­mis“ pa­sek­mė­mis. Bet la­bai daž­nai vei­kė­jai yra pri­vers­ti lai­ky­tis stra­te­gi­jų, ne­ve­dan­čių prie ge­riau­sių pa­sek­mių – kaip ži­no­ma­me „ka­li­nio di­le­mos“ žai­di­me (žr. 4 sky­rių). Kai tai įvyks­ta, re­zul­ta­tas va­di­na­mas „su­bop­ti­ma­liu“.

Kal­bant apie ins­ti­tu­ci­jas pla­či­ą­ja pras­me svar­bu yra tai, kad jos la­biau­siai ri­bo­ja po­li­ti­nių vei­kė­jų el­ge­sį. Ins­ti­tu­ci­jos ga­li bū­ti „for­ma­lios“, to­kios kaip kon­sti­tu­ci­jos ir vei­ki­mo tai­syk­lės, ar­ba „ne­for­ma­lios“, to­kios kaip el­ge­sio nor­mos, ben­dri įsi­ti­ki­ni­mai ir ide­o­lo­gi­jos (North, 1990). Vie­nas iš for­ma­lios ins­ti­tu­ci­jos pa­vyz­džių yra ren­ka­mo vals­ty­bės pa­rei­gū­no fik­suo­ta ka­den­ci­ja, ku­ri įsprau­džia vals­ty­bės pa­rei­gū­ną į tam tik­rą „lai­ko tarps­nį“ ir ši­taip lei­džia pa­rei­gū­nui neat­si­žvelg­ti į stra­te­gi­jų ar po­li­ti­kos pa­sek­mių ga­li­mą il­ga­lai­kį po­vei­kį. Ins­ti­tu­ci­jos nu­le­mia ti­kė­ti­nus at­ski­rų veiks­mų pa­da­ri­nius ir taip lei­džia pa­si­rink­ti ge­riau­sią stra­te­gi­ją kon­kre­čiam tiks­lui pa­siek­ti. To­dėl ins­ti­tu­ci­jos ga­li kur­ti ir spe­ci­fi­nes pa­sek­mes („pu­siau­svy­rą“), ku­rių ne­at­si­ras­tų, jei ins­ti­tu­ci­jų ne­bū­tų ar jos bū­tų pa­keis­tos (Ri­ker, 1980). Kai tai vyks­ta, to­kios pa­sek­mės yra va­di­na­mos „struk­tū­ros su­kel­ta pu­siau­svy­ra“ (Sheps­le, 1979).

Ta­čiau ins­ti­tu­ci­jos nė­ra ne­pa­ju­di­na­mos. Jei ku­ris nors po­li­ti­nis vei­kė­jas gal­vos, kad jo/jos ge­ro­vė bus la­biau ti­kė­ti­na esant ki­to­kiai ins­ti­tu­ci­jų sis­te­mai, jis sieks pa­keis­ti ins­ti­tu­ci­nę san­klo­dą. Tai­gi vei­kė­jai tu­ri pri­ori­te­tus po­li­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų at­žvil­giu ir vei­kia esant šiems „ins­ti­tu­ci­niams pri­ori­te­tams“ taip pat, kaip ir siek­da­mi sa­vo pa­grin­di­nių po­li­ti­nių tiks­lų. Dėl šios prie­žas­ties „ins­ti­tu­ci­nio pa­si­rin­ki­mo“ pro­ce­sas ne­si­ski­ria nuo stra­te­gi­nės są­vei­kos dėl po­li­ti­kos pa­sek­mių (North, 1990; Tse­be­lis, 1990). Po­li­ti­nių de­ry­bų me­tu, kai de­ra­ma­si dėl po­li­ti­kos kryp­čių ir ins­ti­tu­ci­jų, eg­zis­tuo­ja pri­ori­te­tų ir esa­mų ins­ti­tu­ci­jų struk­tū­ra. Bet ins­ti­tu­ci­nio pa­si­rin­ki­mo žai­di­me pa­sek­mė yra „ins­ti­tu­ci­nė pu­siau­svy­ra“ (Sheps­le, 1986), ku­ri to­liau ga­li su­kur­ti ki­tą po­li­ti­kos pu­siau­svy­rą, at­si­ra­du­sią dėl nau­jų po­li­ti­nes de­ry­bas reg­la­men­tuo­jan­čių tai­syk­lių vi­su­mos.

Api­ben­dri­nę ga­li­me sa­ky­ti, kad es­mi­nė šiuo­lai­ki­nių po­li­ti­kos moks­lų te­ori­nė prie­lai­da ga­li bū­ti iš­reikš­ta šia „pa­grin­di­ne po­li­ti­kos lyg­ti­mi“ (Hi­nich ir Mun­ger, 1977, p. 17):

Pri­ori­te­tai + Ins­ti­tu­ci­jos = Pa­sek­mės



Pri­ori­te­tai yra as­me­ni­niai po­li­ti­nių vei­kė­jų no­rai ir pa­gei­da­vi­mai; ins­ti­tu­ci­jos yra for­ma­lios ir ne­for­ma­lios tai­syk­lės, nu­sta­tan­čios, kaip pri­ima­mi ko­lek­ty­vi­niai spren­di­mai; ir pa­sek­mės (vie­šo­sios po­li­ti­kos ir nau­jos ins­ti­tu­ci­nės for­mos) at­si­ran­da dėl są­vei­kos tarp šių pri­ori­te­tų ir ins­ti­tu­ci­jų. Ši pa­pras­ta lyg­tis ro­do ir dvi es­mi­nes po­li­ti­kos tai­syk­les:

• Jei kei­sis pri­ori­te­tai, kei­sis ir pa­sek­mės, net jei ins­ti­tu­ci­jos iš­liks ne­pa­ki­tu­sios.

• Jei kei­sis ins­ti­tu­ci­jos, kei­sis ir pa­sek­mės, net jei pri­ori­te­tai iš­liks ne­pa­ki­tę.



Tai­gi po­li­ti­ka yra nuo­la­ti­nis pro­ce­sas. Po­li­ti­niai vei­kė­jai pa­si­ren­ka veiks­mus, mak­si­ma­liai ten­ki­nan­čius jų pri­ori­te­tus esant kon­kre­čių ins­ti­tu­ci­nių su­var­žy­mų san­klo­dai ir kon­kre­čių stra­te­gi­nių in­te­re­sų struk­tū­rai. Bet kai ku­rie vei­kė­jai kei­čia sa­vo pri­ori­te­tus, pa­vyz­džiui, į val­džią at­ėjus nau­jiems po­li­ti­kams. Ar­ba po­li­ti­niai vei­kė­jai ko­lek­ty­viai nu­spren­džia pa­keis­ti ins­ti­tu­ci­jas. Bet ku­riuo at­ve­ju vei­kė­jai ima­si nau­jų veiks­mų, ku­rie ve­da prie nau­jos po­li­ti­nės ar­ba ins­ti­tu­ci­nės pu­siau­svy­ros, ku­ri ve­da prie nau­jų pri­ori­te­tų, ati­tin­kan­čių eg­zis­tuo­jan­tį po­li­ti­kos sta­tus quo, ir taip to­liau.

Pa­sie­kus tam tik­tą ins­ti­tu­ci­nę ir po­li­ti­nę pu­siau­svy­rą, šios ins­ti­tu­ci­jos ir po­li­ti­kos kryp­tys daž­niau­siai yra „už­ra­ki­na­mos“. Pir­ma, ne­pai­sant nau­jų po­li­ti­nių vei­kė­jų at­si­ra­di­mo ar vei­kė­jų pri­ori­te­tų pa­si­kei­ti­mo, kai ku­rie vei­kė­jai nuo­lat tu­ri sti­mu­lų už­kirs­ti ke­lią bet ko­kiems nau­jo­jo sta­tus quo po­ky­čiams. Šie vei­kė­jai va­di­na­mi „ve­to žai­dė­jais“, ir kuo dau­giau ve­to žai­dė­jų yra de­ry­bų si­tu­a­ci­jo­je, tuo sun­kiau pa­keis­ti po­li­ti­ką ar ins­ti­tu­ci­jas (Tse­be­lis, 2002). An­tra, kai vė­liau iš­ky­la nau­jų klau­si­mų ar pa­si­kei­čia po­li­ti­kos ap­lin­kos si­tu­a­ci­ja, po­li­ti­kos pa­si­rin­ki­mai yra ly­gi­na­mi su eg­zis­tuo­jan­čia po­li­ti­kos pu­siau­svy­ra, o ne su po­li­ti­kos si­tu­a­ci­ja, ku­ri vy­ra­vo pra­džio­je, kai bu­vo su­si­tar­ta dėl pu­siau­svy­ros. To­dėl po­li­ti­ka daž­nai yra „pri­klau­so­ma nuo ei­gos“, tai­gi spe­ci­fi­nė ins­ti­tu­ci­nė ar po­li­ti­kos san­klo­da tu­ri il­ga­lai­kes pa­sek­mes, ku­rių vei­kė­jai iš anks­to ne­bu­vo įver­ti­nę pra­di­nė­je de­ry­bų si­tu­a­ci­jo­je, pa­vyz­džiui, dėl to, kad vei­kė­jų aki­ra­tis bu­vo per siau­ras ar­ba jiems trū­ko in­for­ma­ci­jos ar ži­nių apie jų spren­di­mų il­ga­lai­kį po­vei­kį (North, 1990; Pier­son, 2000).

Šios prie­lai­dos leng­vai ga­li bū­ti pri­tai­ko­mos Eu­ro­pos Są­jun­gai. Kaip ap­ta­rė­me anks­čiau, Eu­ro­pos Są­jun­gos sis­te­mo­je yra daug po­li­ti­nių vei­kė­jų (na­cio­na­li­nės vy­riau­sy­bės, virš­na­cio­na­li­nės ins­ti­tu­ci­jos, po­li­ti­nės par­ti­jos na­cio­na­li­nia­me ir eu­ro­pi­nia­me lyg­me­ny­je, biu­rok­ra­tai na­cio­na­li­nė­se ir ES ad­mi­nist­ra­ci­jo­se, in­te­re­sų gru­pės bei fi­zi­niai as­me­nys, t. y. rin­kė­jai) ir ES ins­ti­tu­ci­nė bei po­li­ti­nė ap­lin­ka yra su­dė­tin­ga. Kad pa­aiš­kin­tu­me, kaip ES vei­kia, pri­va­lo­me su­pras­ti vi­sų šių vei­kė­jų in­te­re­sus, jų stra­te­gi­nius san­ty­kius vie­nas ki­to at­žvil­giu, jų el­ge­sio ins­ti­tu­ci­nius su­var­žy­mus, jų op­ti­ma­lias po­li­ti­kos stra­te­gi­jas ir ins­ti­tu­ci­nes re­for­mas, ku­rių jie sieks, kad ge­riau pa­sie­kų sa­vo tiks­lus.





Eu­ro­pos in­teg­ra­ci­jos ir ES po­li­ti­kos te­ori­jos



Dau­ge­lis šiuo­lai­ki­nių ES moks­li­nin­kų ap­ra­šo Eu­ro­pos Są­jun­gą kaip po­li­ti­nę sis­te­mą (pvz., At­tinä, 1992; An­der­sen ir Elias­sen, 1993; Qu­er