Ištrauka

I paskaita
Kapitalizmas


Ap­ra­šo­mie­ji ter­mi­nai kar­tais klai­di­na. An­tai šiuo­lai­ki­nės pra­mo­nės ka­pi­to­nai ir stam­bio­jo ver­slo va­dai daž­nai va­di­na­mi „šo­ko­la­do ka­ra­liais“, „med­vil­nės ka­ra­liais“ ar „au­to­mo­bi­lių ka­ra­liais“. To­kia žo­džių var­to­se­na ro­do, kad ne­ma­to­ma jo­kio skir­tu­mo tarp da­bar­ti­nės pra­mo­nės va­do­vų ir se­nų­jų lai­kų fe­o­da­li­nių ka­ra­lių, ku­ni­gaikš­čių ar sen­jo­rų. Bet iš tik­rų­jų skir­tu­mas tarp jų di­džiu­lis. Šo­ko­la­do ka­ra­lius ne­val­do – jis tar­nau­ja. Jis nė­ra už­ka­riau­tos te­ri­to­ri­jos val­do­vas, jis nė­ra ne­pri­klau­so­mas nuo rin­kos, nuo pir­kė­jų. Šo­ko­la­do ka­ra­lius – plie­no, au­to­mo­bi­lių ar bet ku­rios ki­tos šiuo­lai­ki­nės pra­mo­nės ša­kos ka­ra­lius – pri­klau­so nuo tos pra­mo­nės ša­kos, ku­rio­je jis vei­kia, ir nuo klien­tų, ku­riuos jis ap­tar­nau­ja. Toks „ka­ra­lius“ pri­va­lo siek­ti sa­vo val­di­nių – var­to­to­jų – pa­lan­ku­mo; sa­vo ka­ra­lys­tę jis be­mat pra­ran­da, jei­gu ne­su­ge­ba sa­vo klien­tams su­teik­ti ge­res­nės pa­slau­gos ir su­teik­ti ją ma­žes­nė­mis są­nau­do­mis nei tie, su ku­riais jam ten­ka kon­ku­ruo­ti.

Prieš du šim­tus me­tų, iki ka­pi­ta­liz­mo at­si­ra­di­mo, žmo­gaus vi­suo­me­ni­nė pa­dė­tis ne­si­kei­tė nuo jo gy­ve­ni­mo pra­džios iki pa­bai­gos – ji bū­da­vo pa­vel­di­ma iš pro­tė­vių ir nie­ka­da ne­si­kei­tė. Gi­męs varg­šu, juo vi­suo­met ir bū­da­vo; gi­męs tur­tuo­liu – sen­jo­ru ar ku­ni­gaikš­čiu – ti­tu­lą ir jam pri­klau­san­čią nu­osa­vy­bę gau­da­vo vi­sam gy­ve­ni­mui.

O dėl ga­my­bos, tai pri­mi­ty­vi tų lai­kų ap­dir­ba­moji pra­mo­nė eg­zis­ta­vo be­veik iš­im­ti­nai tur­tuo­lių la­bui. Dau­gu­ma žmo­nių (90 ar net dau­giau pro­cen­tų Eu­ro­pos gy­ven­to­jų) dir­bo že­mę ir vi­siš­kai ne­su­si­dur­da­vo su mies­tui skir­ta ap­dir­ba­mą­ja pra­mo­ne. Ši su­sta­ba­rė­ju­si fe­o­da­li­nės vi­suo­me­nės sis­te­ma dau­ge­lį am­žių vy­ra­vo net la­biau­siai iš­si­vys­čiu­siuo­se Eu­ro­pos kraš­tuo­se.

Ta­čiau gau­sė­jant kai­mo gy­ven­to­jų že­mės ūky­je su­si­da­rė žmo­nių per­tek­lius. Šiems žmo­nėms, ne­tu­rin­tiems nei pa­vel­dė­tos že­mės, nei dva­rų, že­mės ūky­je dar­bo ne­bu­vo, o įsi­dar­bin­ti mies­te, ap­dir­ba­mojoje pra­mo­nė­je jie ne­ga­lė­jo, nes tai drau­dė mies­tų val­do­vai. Šių „at­stum­tų­jų“ skai­čius vis di­dė­jo, ir nie­kas ne­ži­no­jo, ką su jais da­ry­ti. Jie bu­vo „pro­le­ta­rai“ tik­rą­ja šio žo­džio pras­me, at­stum­tie­ji, ku­riuos val­džia te­ga­lė­jo pa­siųs­ti į ga­le­ras ar­ba į prie­glau­das. Kai ku­rio­se Eu­ro­pos vie­to­se, ypač Olan­di­jo­je ir An­gli­jo­je, jų at­si­ra­do tiek daug, kad ki­lo rim­ta grės­mė esa­mai vi­suo­me­ni­nei san­tvar­kai.

Šian­dien kal­bė­da­mi apie pa­na­šias są­ly­gas In­di­jo­je ar ki­to­se be­si­vys­tan­čio­se ša­ly­se ne­tu­rė­tu­me pa­mirš­ti, kad XVI­II am­žiaus An­gli­jo­je są­ly­gos bu­vo kur kas blo­ges­nės. Tuo me­tu An­gli­ja tu­rė­jo apie 6–7 mi­li­jo­nus gy­ven­to­jų, iš ku­rių dau­giau kaip vie­nas mi­li­jo­nas, gal­būt net du, bu­vo varg­šai at­stum­tie­ji, ku­riems esa­mo­je vi­suo­me­ni­nė­je sis­te­mo­je ne­bu­vo vie­tos. Ką da­ry­ti su šiais at­stum­tai­siais, bu­vo vie­na iš di­džių­jų pro­ble­mų XVIII am­žiaus An­gli­jo­je.

Ki­ta di­de­lė pro­ble­ma bu­vo ža­lia­vų sty­gius. Bri­tams rim­tai iš­ki­lo klau­si­mas: ką da­ry­si­me at­ei­ty­je, kai mū­sų miš­kai ne­be­duos tiek me­die­nos, kiek rei­kia mū­sų pra­mo­nei ir mū­sų na­mams ap­šil­dy­ti? Val­dan­čio­sioms kla­sėms tai bu­vo be­vil­tiš­ka si­tu­a­ci­ja. Kaip tai­sy­ti pa­dė­tį, ne­ži­no­jo nei vals­ty­bės vei­kė­jai, nei dva­ri­nin­kai.

Šio­je su­dė­tin­go­je vi­suo­me­ni­nė­je si­tu­a­ci­jo­je pra­dė­jo klos­ty­tis šiuo­lai­ki­nio ka­pi­ta­liz­mo užuo­maz­gos. Tarp šių at­stum­tų­jų, šių varg­šų at­si­ra­do žmo­nių, ku­rie mė­gi­no or­ga­ni­zuo­ti ki­tus kur­da­mi ne­di­de­les dirb­tu­ves ir jo­se ką nors ga­min­da­mi. Tai bu­vo nau­jo­vė. Šie no­va­to­riai ne­ga­mi­no bran­gių pre­kių, pri­ei­na­mų tik aukš­tuo­me­nei; jie ga­mi­no pi­ges­nius pro­duk­tus kiek­vie­no var­to­ji­mui. Ir tai bu­vo ka­pi­ta­liz­mo, kaip jis vei­kia šian­dien, pra­džia. Tai bu­vo ka­pi­ta­lis­ti­nės pra­mo­nės pa­ma­ti­nio prin­ci­po – ma­si­nės ga­my­bos – užuo­maz­ga. Jei­gu se­no­ji ap­dir­ba­moji pra­mo­nė ten­ki­no tik aukš­tuo­me­nės po­rei­kius, tai nau­jo­ji ka­pi­ta­lis­ti­nė pra­mo­nė pra­dė­jo ga­min­ti daik­tus, įper­ka­mus pla­čiajai vi­suo­me­nei. Tai bu­vo ma­si­nė ga­my­ba, ten­ki­nan­ti ma­sių po­rei­kius.

Štai pa­grin­di­nis ka­pi­ta­liz­mo, eg­zis­tuo­jan­čio da­bar vi­so­se to­se ša­ly­se, kur pa­pli­tu­si ma­si­nė ga­my­ba, prin­ci­pas: stam­bu­sis ver­slas – va­di­na­mų­jų kai­rių­jų fa­na­tiš­kiau­sių už­si­puo­li­mų tai­ki­nys – ga­mi­na be­veik vien tai, kas ten­ki­na ma­sių po­rei­kius. Įmo­nės, ga­mi­nan­čios vien pra­ban­gos pre­kes tur­tuo­liams, nie­ka­da ne­ga­li pa­siek­ti stam­baus ver­slo vir­šū­nių. Ir šian­dien kaip tik žmo­nės, dir­ban­tys stam­bio­se ga­myk­lo­se, yra pa­grin­di­niai šių ga­myk­lų pro­duk­ci­jos var­to­to­jai. Tuo ka­pi­ta­liz­mo ga­my­bos prin­ci­pai iš es­mės ski­ria­si nuo anks­čiau vy­ra­vu­sių fe­o­da­liz­mo prin­ci­pų.

La­bai klys­ta tie, ku­rie ma­no ar­ba tei­gia, kad stam­baus ver­slo pro­duk­ci­jos ga­min­to­jai ski­ria­si nuo tos pro­duk­ci­jos var­to­to­jų. Ame­ri­kos par­duo­tu­vė­se ga­li­ma iš­girs­ti šū­kį „Pir­kė­jas vi­suo­met tei­sus“. O juk pir­kė­jas yra tas pats žmo­gus, ku­ris ga­myk­lo­je ga­mi­na tuos daik­tus, ku­riais pre­kiau­ja­ma par­duo­tu­vė­se. Klys­ta ir tie žmo­nės, ku­rie ma­no, jog stam­baus ver­slo ga­lia be­ri­bė – juk stam­bu­sis ver­slas vi­siš­kai pri­klau­so nuo pa­lan­ku­mo tų, ku­rie per­ka jo pro­duk­ci­ją; stam­biau­sios įmo­nės pra­ran­da sa­vo ga­lią ir įta­ką, kai tik pra­ran­da sa­vo pir­kė­jus.

Prieš 50 ar 60 me­tų be­veik vi­so­se ka­pi­ta­lis­ti­nė­se ša­ly­se bu­vo sa­ko­ma, kad ge­le­žin­ke­lių kom­pa­ni­jos ta­po per­ne­lyg di­de­lės ir tur­tin­gos, kad jos ta­po mo­no­po­liais, kad su jo­mis ne­įma­no­ma var­žy­tis. Bu­vo tvir­ti­na­ma, kad trans­por­to sri­ty­je ka­pi­ta­liz­mas jau pa­sie­kė tą sta­di­ją, kai pra­si­de­da sa­vig­rio­va – mat ne­bė­ra kon­ku­ren­ci­jos. Ta­čiau taip kal­ban­tys ne­su­vo­kė, kad ge­le­žin­ke­lių ga­lia pri­klau­so nuo jų su­ge­bė­ji­mo ap­tar­nau­ti žmo­nes ge­riau už bet ku­rią ki­tą trans­por­to rū­šį. Ži­no­ma, bū­tų tie­siog juo­kin­ga var­žy­tis su ku­ria nors stam­bia ge­le­žin­ke­lio kom­pa­ni­ja nu­tie­siant ly­gia­gre­tų ruo­žą, kai pa­kan­ka ir se­no­jo. Ta­čiau grei­tai at­si­ra­do nau­jų kon­ku­ren­tų. Kon­ku­ren­ci­jos lais­vė ne­reiš­kia, kad sėk­mę tu­ri at­neš­ti pa­pras­tas jau at­lik­tų veiks­mų at­kar­to­ji­mas ar imi­ta­vi­mas. Juk ir spau­dos lais­vė ne­reiš­kia, kad per­ra­šius tai, ką pa­ra­šė ki­tas, ga­li­ma gau­ti tuos pa­čius re­zul­ta­tus, ku­riuos anas pa­sie­kė sa­vo dar­bu. Spau­dos lais­vė – tai tei­sė pa­ra­šy­ti ką nors ki­ta. Kal­bant apie ge­le­žin­ke­lius, kon­ku­ren­ci­jos lais­vė reiš­kia tei­sę kaž­ką iš­ras­ti, kaž­ką pa­da­ry­ti, kas mes­tų iš­šū­kį ge­le­žin­ke­liams, su­da­ry­tų jiems rim­tą kon­ku­ren­ci­ją.

JAV ge­le­žin­ke­lių kon­ku­ren­tai – au­to­bu­sai, leng­vie­ji au­to­mo­bi­liai, sunk­ve­ži­miai, lėk­tu­vai – su­kė­lė jiems rim­tų pro­ble­mų, nu­kon­ku­ra­vo ke­lei­vių ve­ži­mo sri­ty­je.

Ka­pi­ta­liz­mas su­tei­kia kiek­vie­nam tei­sę ap­tar­nau­ti klien­tus ge­riau ir pi­giau. Ir šis me­to­das, šis prin­ci­pas per pa­ly­gin­ti trum­pą lai­ką pa­kei­tė vi­są pa­sau­lį. Jis su­da­rė ga­li­my­bę ne­re­gė­tai pa­di­dė­ti pa­sau­lio gy­ven­to­jų skai­čiui.

XVI­II am­žiu­je An­gli­jos že­mė ga­lė­jo iš­mai­tin­ti vos 6 mi­li­jo­nus žmo­nių, ku­rių pragy­ve­ni­mo ly­gis bu­vo la­bai že­mas. Šian­dien dau­giau kaip 50 mi­li­jo­nų žmo­nių ten gy­ve­na ge­riau nei XVI­II am­žiaus tur­tuo­liai. Da­bar­ti­nis An­gli­jos pragy­ve­ni­mo ly­gis grei­čiau­siai bū­tų dar aukš­tes­nis, jei­gu bri­tai ne­bū­tų tiek daug ener­gi­jos iš­švais­tę ne­rei­ka­lin­goms po­li­ti­nėms ir ka­ri­nėms avan­tiū­roms (ki­taip jų ne­pa­va­din­si).

To­kie yra ka­pi­ta­liz­mo fak­tai. Tad jei­gu an­glas ar bet ku­ris ki­tas žmo­gus bet ku­rio­je pa­sau­lio ša­ly­je šian­dien skel­bia­si esąs prieš ka­pi­ta­liz­mą, jam ga­li­ma drą­siai at­sa­ky­ti: „Tams­ta ži­nai, kad šian­dien žmo­nių šio­je pla­ne­to­je gy­ve­na de­šimt kar­tų dau­giau nei iki­ka­pi­ta­lis­ti­niais lai­kais. Ži­nai, kad šian­dien vi­si žmo­nės gy­ve­na ge­riau ne­gu ta­vo pro­tė­viai iki ka­pi­ta­liz­mo epo­chos. Bet kaip ga­li ži­no­ti, jog esi tas vie­nas iš de­šim­ties, ku­ris bū­tų gy­ve­nęs, jei­gu ka­pi­ta­liz­mo ne­bū­tų. Vien šis fak­tas, jog šian­die­ną gy­ve­ni, įro­do ka­pi­ta­liz­mo pra­na­šu­mą, kad ir kaip pats ver­tin­tum sa­vo gy­ve­ni­mą“.

Ne­pai­sant ka­pi­ta­liz­mo pri­va­lu­mų, jis įnir­tin­gai puo­la­mas ir kri­ti­kuo­ja­mas. Tu­ri­me su­pras­ti šios an­ti­pa­ti­jos iš­ta­kas. Ne­apy­kan­ta ka­pi­ta­liz­mui at­si­ra­do ne ma­sė­se, ne tarp pa­čių dar­bi­nin­kų, bet tarp žem­val­džių, An­gli­jos ir Eu­ro­pos dva­ri­nin­kų. Jie kal­ti­no ka­pi­ta­liz­mą dėl to, kas jiems bu­vo ne itin ma­lo­nu: XIX am­žiaus pra­džio­je pra­mo­nės dar­bi­nin­kams bu­vo mo­ka­mi di­des­ni at­ly­gi­ni­mai, o tai ver­tė žem­val­džius mo­kė­ti to­kius pat at­ly­gi­ni­mus sa­viems že­mės ūkio dar­bi­nin­kams. Aris­tok­ra­ti­ja puo­lė pra­mo­nę pik­tin­da­ma­si ky­lan­čiu dar­bi­nin­kų ma­sių pragy­ve­ni­mo ly­giu.

Ži­no­ma, mū­sų po­žiū­riu, dar­bi­nin­kų pragy­ve­ni­mo ly­gis bu­vo la­bai že­mas: anks­ty­vo­jo ka­pi­ta­liz­mo lai­kais dar­bo są­ly­gos bu­vo tie­siog pa­si­bai­sė­ti­nos, bet ne to­dėl, kad nau­jai ky­lan­ti ka­pi­ta­lis­ti­nė pra­mo­nė skriau­dė dar­bi­nin­kus. Žmo­nės, ku­rie sam­dė­si dar­bui fab­ri­kuo­se, jau ir taip gy­ve­no ne­žmo­niš­ko­mis są­ly­go­mis.

Šim­tus kar­tų bu­vo kar­to­ja­ma se­na pa­sa­ka, kad į fab­ri­kus sam­dy­da­vo­si mo­te­rys ir vai­kai, iki tol gy­ve­nę vi­sai pa­ken­čia­mai. Tai vie­na di­džiau­sių is­to­ri­jos fal­si­fi­ka­ci­jų. Mo­ti­nos, dir­bu­sios fab­ri­kuo­se, ne­tu­rė­jo iš ko ga­min­tis mais­to; ei­da­mos dirb­ti, jos ne­pa­lik­da­vo sa­vo vir­tu­vių – jos ėjo į fab­ri­kus kaip tik dėl to, kad ne­tu­rė­jo vir­tu­vių ar­ba ne­tu­rė­jo ką jo­se ga­min­ti. Ir vai­kai į juos ėjo ne iš pa­to­gių pen­sio­na­tų. Jie ba­dau­da­vo ir mir­da­vo. Ir vi­sus po­strin­ga­vi­mus apie ne­nu­sa­ko­mas anks­ty­vo­jo ka­pi­ta­liz­mo bai­sy­bes ga­li­ma pa­neig­ti pa­pras­ta sta­tis­ti­ka: bū­tent tuo me­tu, kai An­gli­jo­je vys­tė­si ka­pi­ta­liz­mas, va­di­na­muo­ju pra­mo­nės re­vo­liu­ci­jos lai­ko­tar­piu – nuo 1760 iki 1830 me­tų – An­gli­jos gy­ven­to­jų skai­čius pa­dvi­gu­bė­jo, vadinasi, šim­tai ir tūks­tan­čiai vai­kų, anks­čiau pa­smerk­tų mir­ti, iš­gy­ve­no ir už­au­go vy­rais ir mo­te­ri­mis.

Be abe­jo, tų lai­kų są­ly­gos bu­vo la­bai ne­pa­ten­ki­na­mos. Ta­čiau bū­tent ka­pi­ta­lis­ti­nis ver­slas jas ge­ri­no. Bū­tent pir­mų­jų fab­ri­kų pro­duk­ci­ja tie­sio­giai ar ne­tie­sio­giai (eks­por­tuo­jant sa­vo ga­mi­nius ir im­por­tuo­jant mais­tą bei ža­lia­vas iš ki­tų ša­lių) ten­ki­no jų dar­bi­nin­kų po­rei­kius. Bet anks­ty­vie­ji ka­pi­ta­liz­mo is­to­ri­kai vėl ir vėl fal­si­fi­ka­vo is­to­ri­ją (švel­nes­nis žo­dis čia ne­tin­ka).

Jie mė­go pa­sa­ko­ti anek­do­tą (tik­riau­siai pa­čių iš­si­gal­vo­tą) apie Ben­ja­mi­ną Fran­kli­ną. Esą kai Ben­ja­mi­nas Fran­kli­nas lan­kė­si vie­na­me An­gli­jos med­vil­nės fab­ri­ke, šei­mi­nin­kas di­džiuo­da­ma­sis pa­sa­kė: „Šie med­vil­nės dir­bi­niai skir­ti Veng­ri­jai“. Ap­si­žval­gęs ir pa­ma­tęs dar­bi­nin­kus nu­dris­ku­siais dra­bu­žiais Ben­ja­mi­nas Fran­kli­nas pa­klau­sęs: „Ko­dėl ne­ga­mi­ni ir sa­vo dar­bi­nin­kams?“

Ta­čiau tie eks­por­to dir­bi­niai, apie ku­riuos kal­bė­jo fab­ri­ko šei­mi­nin­kas, kaip tik ir bu­vo ga­mi­na­mi jo dar­bi­nin­kams, nes An­gli­ja im­por­ta­vo vi­sas ža­lia­vas. Med­vil­nės ne­bu­vo nei An­gli­jo­je, nei Eu­ro­pos že­my­ne. Be to, An­gli­jo­je la­bai trū­ko mais­to, ir jis tu­rė­jo bū­ti im­por­tuo­ja­mas iš Len­ki­jos, Ru­si­jos, Veng­ri­jos. Tuo eks­por­tu ir bu­vo ap­mo­ka­mi mais­to pro­duk­tai An­gli­jos gy­ven­to­jams. Dau­ge­lis tų lai­kų pa­vyz­džių at­sklei­džia dva­ri­nin­kų ir aris­tok­ra­tų po­žiū­rį į dar­bi­nin­kus. Pa­mi­nė­siu tik du. Pir­miau­sia tai gar­sio­ji An­gli­jos „Spe­en­ham­land“ sis­te­ma. Vi­siems, gau­nan­tiems at­ly­gi­ni­mus, ma­žes­nius už vals­ty­bės nu­sta­ty­tą mi­ni­mu­mą, Bri­ta­ni­jos vy­riau­sy­bė mo­kė­jo skir­tu­mą tarp to mi­ni­mu­mo ir gau­na­mos al­gos. To­dėl žem­val­džiai mo­kė­jo že­mės ūkio dar­bi­nin­kams tra­di­ciš­kai že­mą at­ly­gi­ni­mą – jį kom­pen­sa­vo vals­ty­bė, taip su­lai­ky­da­ma že­mės ūkio dar­bi­nin­kus nuo trau­ki­mo­si į mies­tų fab­ri­kus.

Po 80 me­tų, ka­pi­ta­liz­mui iš­pli­tus ir že­my­ni­nė­je Eu­ro­po­je, žem­val­džiai dar kar­tą pa­si­prie­ši­no nau­jai ga­my­bos sis­te­mai. Vo­kie­ti­jo­je prū­sų jun­ke­riai, pra­ra­dę daug dar­bi­nin­kų, per­ėju­sių į aukš­tes­nius at­ly­gi­ni­mus mo­kan­čią ka­pi­ta­lis­ti­nę pra­mo­nę, su­gal­vo­jo net spe­cia­lų ter­mi­ną šiai pro­ble­mai įvar­dy­ti – Land­flucht (bė­gi­mas nuo že­mės). Vo­kie­ti­jos par­la­men­te jie svars­tė, kaip žem­val­džiams do­ro­tis su šiuo blo­giu. Prin­cas Bis­marc­kas, gar­su­sis Vo­kie­ti­jos Rei­cho kanc­le­ris, vie­no­je sa­vo kal­bo­je sa­kė: „Ber­ly­ne su­ti­kau žmo­gų, ka­dai­se dir­bu­sį ma­no dva­re, ir jo pa­klau­siau: „Ko­dėl iš­ėjai iš dva­ro, ko­dėl pa­li­kai že­mę, ko­dėl da­bar gy­ve­ni Ber­ly­ne?“ Pa­sak Bis­marc­ko, tas at­sa­kęs: „Kai­me nė­ra to­kio šau­naus Bier­gar­ten kaip čia Ber­ly­ne, kur ga­li sė­dė­ti, gurkš­no­ti alų ir klau­sy­tis mu­zi­kos“. Su­pran­ta­ma, ši is­to­ri­ja at­spin­di prin­co Bis­marc­ko – sam­dy­to­jo – po­zi­ci­ją. Vi­siš­kai ki­taip ma­nė sam­di­niai. Jie ėjo į pra­mo­nę, nes ten bu­vo mo­ka­mi ge­res­ni at­ly­gi­ni­mai ir jų pragy­ve­ni­mo ly­gis kaip nie­kad spar­čiai ki­lo.

Šian­dien ka­pi­ta­lis­ti­nė­se ša­ly­se va­di­na­mų­jų aukš­tes­nių­jų ir že­mes­nių­jų kla­sių pragy­ve­ni­mo ly­gio skir­tu­mas yra san­ty­ki­nai ne­di­de­lis – ir vie­ni, ir ki­ti ap­si­rū­pi­nę mais­tu, ap­ran­ga, būs­tais. O XVIII am­žiu­je ir anks­čiau skir­tu­mas tarp vi­du­ri­nio­sios ir že­mes­nio­sios kla­sės at­sto­vų bu­vo kaip tik tas, kad pir­mie­ji tu­rė­jo ba­tus, o pas­ta­rie­ji ne­tu­rė­jo. Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se skir­tu­mas tarp tur­tin­go ir varg­šo šian­dien daž­nai reiš­kia tik skir­tu­mą tarp ka­di­la­ko ir šev­ro­le­to. Šev­ro­le­tą ga­li­ma nu­si­pirk­ti ir nau­do­tą, bet sa­vi­nin­kui jis tei­kia tas pa­čias pa­slau­gas – tin­ka nu­va­žiuo­ti iš vie­nos vie­tos į ki­tą. Dau­giau kaip pen­kias­de­šimt nuo­šim­čių JAV gy­ven­to­jų gy­ve­na nuo­sa­vuo­se na­muo­se ar bu­tuo­se.

Ka­pi­ta­liz­mo puo­li­mas – ypač dėl at­ly­gi­ni­mų – re­mia­si klai­din­ga prie­lai­da, kad at­ly­gi­ni­mus mo­ka vi­siš­kai ki­to­kie žmo­nės ne­gu tie, ku­rie juos gau­na. Eko­no­mis­tui, eko­no­mi­kos ty­ri­nė­to­jui ne­sun­ku nu­brėž­ti ri­bą tarp dar­bi­nin­ko ir var­to­to­jo, juos at­skir­ti. Ta­čiau aki­vaiz­du ir tai, kad kiek­vie­nas var­to­to­jas tu­ri kaip nors už­si­dirb­ti tuos pi­ni­gus, ku­riuos iš­lei­džia, o dau­gu­ma var­to­to­jų yra tie pa­tys žmo­nės, ku­rie dir­ba įmo­nė­se, ga­mi­nan­čio­se pre­kes, ku­rias jie per­ka. Ka­pi­ta­liz­mo są­ly­go­mis at­ly­gi­ni­mų dy­dį nu­sta­to ne žmo­nių kla­sė, ku­ri ski­ria­si nuo gau­nan­čių at­ly­gi­ni­mus kla­sės; tai yra tie pa­tys žmo­nės. Ki­no žvaigž­dėms ho­no­ra­rus mo­ka ne Ho­li­vu­do ki­no kor­po­ra­ci­jos, o žiū­ro­vai, nu­si­pir­kę bi­lie­tus. Mil­ži­niš­kus pri­zus bok­si­nin­kams ski­ria ne rung­ty­nių ren­gė­jai, o žiū­ro­vai. Skir­tu­mas tarp darb­da­vio ir dar­bi­nin­ko yra tik eko­no­mi­kos te­ori­jo­je, bet ne prak­ti­nia­me gy­ve­ni­me; čia darb­da­vys ir dar­bi­nin­kas ga­liau­siai yra vie­nas ir tas pats as­muo.

Dau­ge­ly­je ša­lių yra žmo­nių, ma­nan­čių, kad la­bai ne­tei­sin­ga mo­kė­ti to­kius pa­čius at­ly­gi­ni­mus žmo­gui, iš­lai­kan­čiam dau­gia­vai­kę šei­mą, ir tam, ku­riam rei­kia rū­pin­tis tik sa­vi­mi. Ta­čiau klau­si­mas yra ne tai, ar darb­da­vys pri­va­lo at­si­žvelg­ti į dar­bi­nin­ko šei­mos dy­dį. Klau­si­mą šiuo at­ve­ju rei­kė­tų for­mu­luo­ti taip: ar tu, kaip in­di­vi­das, esi pa­si­ry­žęs mo­kė­ti dau­giau už ką nors, tar­ki­me, už duo­nos ke­pa­lą, jei­gu tau pa­sa­ko­ma, kad jį iš­ke­pęs žmo­gus tu­ri še­še­tą vai­kų? Są­ži­nin­gas žmo­gus tik­rai at­sa­kys ne­igia­mai ir pri­durs: „Iš prin­ci­po gal ir taip, bet prak­tiš­kai ver­čiau nu­si­pirk­siu duo­nos, ku­rią ke­pė be­vai­kis“. Fak­tas yra tai, kad jei­gu darb­da­vys ne­gaus iš pir­kė­jų tiek, kiek tu­ri mo­kė­ti sa­vo dar­bi­nin­kams, jis ne­ga­lės iš­lik­ti sa­vo ver­sle.

Ka­pi­ta­lis­ti­nės sis­te­mos pa­va­di­ni­mą su­gal­vo­jo ne jos ša­li­nin­kas, o žmo­gus, lai­kęs ją blo­giau­sia iš vi­sų is­to­ri­nių sis­te­mų, di­džiau­sia blo­gy­be, ka­da nors iš­ti­ku­sia žmo­ni­ją. Tas žmo­gus bu­vo Kar­las Mar­xas. Ta­čiau nė­ra pa­grin­do at­mes­ti Mar­xo ter­mi­ną, nes jis aiš­kiai api­bū­di­na šal­ti­nį, iš ku­rio ki­lo di­džiu­liai so­cia­li­niai ka­pi­ta­liz­mo lai­mė­ji­mai. Šie lai­mė­ji­mai yra ka­pi­ta­lo kau­pi­mo vai­siai, at­si­ra­dę to­dėl, kad žmo­nės pa­pras­tai ne­su­var­to­ja vis­ko, ką pa­ga­mi­na, bet da­lį su­tau­po ir in­ves­tuo­ja. Šią pro­ble­mą gau­bia dau­gy­bė nesu­si­pra­ti­mų, ir per šias še­šias pa­skai­tas tu­rė­siu pro­gos pa­lies­ti svar­biau­sius jos as­pek­tus. Apie ka­pi­ta­liz­mą kal­bė­siu pa­skai­to­se, skir­to­se už­sie­nio in­ves­ti­ci­joms bei rim­čiau­siai da­bar­ti­nės po­li­ti­kos pro­ble­mai – in­flia­ci­jai. Jūs vei­kiau­siai ži­no­te, kad in­flia­ci­ja eg­zis­tuo­ja ne tik šio­je ša­ly­je; šian­dien ji yra pa­sau­li­nė pro­ble­ma.

Kal­bant apie ka­pi­ta­liz­mą daž­nai ne­pa­ste­bi­ma, kad tau­py­ti nau­din­ga vi­siems: ir tiems, ku­rie no­ri or­ga­ni­zuo­ti ga­my­bą, ir tiems, ku­rie no­ri už­si­dirb­ti at­ly­gi­ni­mą. Kai žmo­gus su­tau­po tam tik­rą pi­ni­gų su­mą – tar­kim, tūks­tan­tį do­le­rių – ir užuot juos iš­lei­dęs, juos pa­ti­ki tau­po­ma­jam ban­kui ar­ba drau­di­mo kom­pa­ni­jai, tie pi­ni­gai pa­ten­ka į ver­sli­nin­ko ran­kas ir ta­da jis ga­li im­tis pro­jek­tų, ku­rių ne­ga­lė­jo im­tis va­kar, nes rei­kia­mas ka­pi­ta­las bu­vo ne­pri­ei­na­mas.

Ką ver­sli­nin­kas da­rys su šiuo pa­pil­do­mu ka­pi­ta­lu? Pir­miau­sia jis sam­dys dar­bi­nin­kus ir pirks ža­lia­vų. Dėl to pa­di­dės dar­bo jė­gos ir ža­lia­vų pa­klau­sa, o tai sa­vo ruož­tu ska­tins at­ly­gi­ni­mų di­dė­ji­mo ir ža­lia­vų kai­nų ki­li­mo ten­den­ci­ją. Daug anks­čiau nei in­ves­tuo­to­jas ar ver­sli­nin­kas gaus iš vi­sa to ko­kį nors pel­ną, iš šių pa­pil­do­mų san­tau­pų tu­rės nau­dos bu­vęs be­dar­bis, ža­lia­vų tie­kė­jas ir fer­me­ris.

Ar ver­sli­nin­kas gaus iš sa­vo pro­jek­to pel­ną, pri­klau­sys nuo rin­kos kon­junk­tū­ros ir nuo jo ge­bė­ji­mo ją tei­sin­gai nu­ma­ty­ti. Bet dar­bi­nin­kai, kaip ir ža­lia­vų tie­kė­jai, tu­ri nau­dos iš­kart. Prieš 30 ar 40 me­tų bu­vo daug kal­ba­ma apie va­di­na­mą­ją Hen­ry For­do „at­ly­gi­ni­mų po­li­ti­ką“. Vie­nas di­džiau­sių For­do laimėji­mų bu­vo tai, kad jis mo­kė­jo di­des­nius at­ly­gi­ni­mus nei ki­tos įmo­nės. Jo at­ly­gi­ni­mų po­li­ti­ka bu­vo va­di­na­ma „iš­ra­di­mu“, ta­čiau ši nau­jai „iš­ras­ta“ po­li­ti­ka ne­bu­vo For­do dos­nu­mo re­zul­ta­tas. Nau­jas ver­slas ar nau­ja įmo­nė jau esan­čio­je ver­slo ša­ko­je tu­ri pri­trauk­ti dar­bi­nin­kus iš ki­tų ver­slo ša­kų, iš ki­tų ša­lies vie­tų, net iš ki­tų ša­lių. Vie­nin­te­lis bū­das tai pa­siek­ti – pa­siū­ly­ti dar­bi­nin­kams di­des­nius at­ly­gi­ni­mus už dar­bą. Taip bu­vo ka­pi­ta­liz­mo pra­džio­je, taip yra ir da­bar.

Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ma­nu­fak­tū­ri­nin­kai, pra­dė­ję ga­min­ti med­vil­nės dir­bi­nius, dar­bi­nin­kams mo­kė­jo dau­giau nei šie gau­da­vo anks­čiau. Ži­no­ma, dau­ge­lis šių nau­jų dar­bi­nin­kų iki tol ne­gau­da­vo jo­kio at­ly­gi­ni­mo ir to­dėl su­tik­da­vo su bet ko­kiu pa­siū­ly­mu. Po tam tik­ro lai­ko, su­kau­piant dau­giau ka­pi­ta­lo ir gau­sė­jant įmo­nių, at­ly­gi­ni­mai pra­dė­jo di­dė­ti, o to re­zul­ta­tas bu­vo, kaip sa­kiau, ne­re­gė­tas Bri­ta­ni­jos gy­ven­to­jų gau­sė­ji­mas.

Ne­igia­mas kai ku­rių žmo­nių po­žiū­ris į ka­pi­ta­liz­mą kaip į sis­te­mą, su­kur­tą tur­tuo­liams tur­tė­ti ir var­guo­liams skurs­ti, klai­din­gas nuo pra­džios iki ga­lo. Mar­xo tei­gi­nys apie so­cia­liz­mo ne­iš­ven­gia­mu­mą grin­džia­mas prie­lai­da, kad dar­bi­nin­kai vis la­biau skurs­ta, ma­sės vis la­biau ali­na­mos ir kad ga­liau­siai vi­sas ša­lies tur­tas su­si­kaups ke­lių žmo­nių ar net vie­no žmo­gaus ran­ko­se. O ta­da nu­skur­du­sių dar­bi­nin­kų mi­nia su­kils ir nu­sa­vins pa­si­tu­rin­čių sa­vi­nin­kų tur­tus. Pa­gal šią Kar­lo Mar­xo dok­tri­ną ka­pi­ta­lis­ti­nė­je sis­te­mo­je nė­ra jo­kių ga­li­my­bių dar­bi­nin­kų pa­dė­čiai pa­ge­rin­ti.

1865 me­tais kal­bė­da­mas Tarp­tau­ti­nė­je dar­bi­nin­kų aso­cia­ci­jo­je An­gli­jo­je Mar­xas pa­reiš­kė, jog įsi­ti­ki­ni­mas, kad prof­są­jun­gos ga­li pa­ge­rin­ti dar­bo žmo­nių pa­dė­tį, yra „ab­so­liu­čiai klai­din­gas“. Prof­są­jun­gų po­li­ti­ką, rei­ka­lau­jan­čią di­des­nių at­ly­gi­ni­mų ir trum­pes­nės dar­bo die­nos, jis va­di­no kon­ser­va­ty­via (kaip ži­nia, Kar­lo Mar­xo žo­dy­ne tai bu­vo la­biau­siai pa­nie­ki­nan­tis ter­mi­nas). Jis siū­lė są­jun­goms už­si­brėž­ti nau­ją, re­vo­liu­ci­nį tiks­lą: „pa­nai­kin­ti pa­čią sam­do­mo­jo dar­bo sis­te­mą“, o pri­va­čios nu­osa­vy­bės sis­te­mą pa­keis­ti „so­cia­liz­mu“ – vals­ty­bi­ne ga­my­bos prie­mo­nių nu­osa­vy­be.

Žvelg­da­mi į pa­sau­lio is­to­ri­ją, ir ypač į An­gli­jos is­to­ri­ją po 1865 me­tų, su­vo­kia­me, jog Mar­xas kly­do vi­sais po­žiū­riais. Nė­ra Va­ka­ruo­se ka­pi­ta­lis­ti­nės ša­lies, ku­rio­je ma­sių gy­ve­ni­mo są­ly­gos ne­bū­tų pa­ge­rė­ju­sios nie­kad ne­re­gė­tu mas­tu. Šių są­ly­gų ge­rė­ji­mas per pas­ta­ruo­sius 80 ar 90 me­tų vy­ko ne­pai­sant Kar­lo Mar­xo pra­na­šys­čių. Mark­sis­ti­niai so­cia­lis­tai bu­vo įsi­ti­ki­nę, kad dar­bi­nin­kų pa­dė­tis ne­ga­li ge­rė­ti. Jie va­do­va­vo­si klai­din­ga te­ori­ja, gar­siuo­ju „ge­le­ži­niu at­ly­gi­ni­mų dės­niu“ – esą prie ka­pi­ta­liz­mo dar­bi­nin­ko at­ly­gi­ni­mas ne­ga­li bū­ti di­des­nis nei rei­kia jo gy­vy­bei pa­lai­ky­ti dar­bui įmo­nė­je.

Sa­vo te­ori­ją mark­sis­tai dės­tė taip: jei­gu dar­bi­nin­kų at­ly­gi­ni­mai di­dės ir vir­šys pra­gy­ve­ni­mo mi­ni­mu­mą, gims dau­giau vai­kų; o šie vai­kai, įsi­lie­da­mi į dar­bo jė­gą, taip pa­di­dins dar­bi­nin­kų skai­čių, kad at­ly­gi­ni­mai vėl smuks grą­žin­da­mi dar­bi­nin­kus į pra­di­nį ly­gį – prie mi­ni­mu­mo, ku­rio vos pa­kan­ka, kad dar­bi­nin­kai ne­iš­mir­tų.

Ta­čiau šis Mar­xo ir dau­ge­lio ki­tų so­cia­lis­tų po­žiū­ris į dar­bo žmo­gų pri­me­na bio­lo­go po­žiū­rį (vi­siš­kai pa­grįs­tą) į jo ti­ria­mų gy­vū­nų, pa­vyz­džiui, pe­lių, gy­ve­ni­mą.

Jei­gu gy­vū­nai ar mik­ro­bai gau­na dau­giau mais­to, dau­giau jų iš­gy­ve­na. Ma­žė­jant mais­to, ma­žė­ja ir gy­vū­nų. Bet žmo­gus yra ki­to­kia bū­ty­bė. Net dar­bi­nin­kas – nors mark­sis­tai to ne­no­ri pri­pa­žin­ti – tu­ri ki­to­kių žmo­giš­kų­jų no­rų nei tik mais­tas ir gi­mi­nės pra­tę­si­mas. Re­a­liai di­dė­jant at­ly­gi­ni­mams di­dė­ja ne tik gy­ven­to­jų skai­čius, bet vi­sų pir­ma vi­du­ti­nis pra­gy­ve­ni­mo ly­gis. Štai ko­dėl pragy­ve­ni­mo ly­gis Eu­ro­po­je ir Jung­ti­nė­se Vals­ti­jo­se šian­dien aukš­tes­nis nei be­si­vys­tan­čio­se ša­ly­se, pa­vyz­džiui, Af­ri­ko­je.

Ta­čiau tu­ri­me su­vok­ti, jog šis aukš­tes­nis pra­gy­ve­ni­mo ly­gis pri­klau­so nuo ka­pi­ta­lo pa­siū­los. Ji pa­aiš­ki­na Jung­ti­nių Vals­ti­jų ir In­di­jos są­ly­gų skir­tu­mą. Pa­nau­do­jus šiuo­lai­ki­nes ko­vos su in­fek­ci­nė­mis li­go­mis prie­mo­nes In­di­jo­je la­bai pa­di­dė­jo gy­ven­to­jų skai­čius, ta­čiau ka­dan­gi šio gy­ven­to­jų skai­čiaus di­dė­ji­mo ne­ly­dė­jo ati­tin­ka­mas in­ves­tuo­ja­mo ka­pi­ta­lo di­dė­ji­mas, pa­di­dė­jo ir skur­das. Ša­lies ge­ro­vė di­dė­ja pro­por­cin­gai in­ves­tuo­tam ka­pi­ta­lui skai­čiuo­jant vie­nam gy­ven­to­jui.

Ti­kiuo­si, kad ki­to­se pa­skai­to­se tu­rė­siu pro­gos smul­kiau pa­nag­ri­nė­ti šias pro­ble­mas, nes kai ku­riuos ter­mi­nus, to­kius kaip „in­ves­tuo­tas ka­pi­ta­las per ca­pi­ta“, rei­kia pa­aiš­kin­ti nuo­dug­niau.

Ta­čiau jūs tu­ri­te pri­si­min­ti, jog eko­no­mi­nė­je po­li­ti­ko­je ste­buk­lų ne­bū­na. Iš laik­raš­čių jums tur­būt te­ko gir­dė­ti apie va­di­na­mą­jį Vo­kie­ti­jos eko­no­mi­kos ste­buk­lą – apie Vo­kie­ti­jos at­si­ga­vi­mą po jos pra­lai­mė­ji­mo ir su­grio­vi­mo per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Ta­čiau tai ne­bu­vo ste­buk­las. Tai bu­vo lais­vo­sios rin­kos eko­no­mi­kos prin­ci­pų, ka­pi­ta­liz­mo me­to­dų tai­ky­mo, net ne vi­sais po­žiū­riais nu­osek­laus tai­ky­mo, re­zul­ta­tas. Kiek­vie­na ša­lis ga­li pa­tir­ti to­kį pat eko­no­mi­kos at­gi­mi­mo „ste­buk­lą“; no­riu pa­brėž­ti, jog eko­no­mi­kos at­gi­mi­mas nė­ra ste­buk­lo pa­da­ri­nys, vei­kiau jis yra tei­sin­gos eko­no­mi­nės po­li­ti­kos tai­ky­mo re­zul­ta­tas.