I. PRANCŪZIJA

Gyvenimas - kaip penis: Kai minkštas - jo neišdulkinsi; Kai kietas - jis tave dulkina.

Dručkis, Dievo namų rezidentas 

1

Berė nuoga - tik su akiniais nuo saules. Net dabar, atostogaudamas Prancūzijoje, kai internatūros metai nespėję atšalti kape, nematau jokių jos kūno trūkumų. Man velniškai patinkajos krūtys - kaip keičiasi jai gulint kniūbsčiai, aukštielninkai, stovint ar vaikštant. Ir šokant. Ak, kaip man jos patinka, kai Berė šoka! Krūtis prilaiko Kuperio raiščiai. Kai jie išsitampo, krūtys nukąra kaip skudurėliai. Ir dar man patinka jos gakta, symphysis pubica; tas po oda slypintis kaulas suteikia formą jos Veneros gumburėliui. Reti jos plaukai juodi. Saulėje ją pila prakaitas, ir nuo jo žvilgesio įdegusi oda darosi erotiškesnė. Žvelgiu mediko akimis, ką tik praleidęs metus tarp ligotų kūnų, ir negaliu nieko - tik ramiai sėdėdamas mintyse viską fiksuoti. Diena maloni, šilta, prisodrinta nesuvokiamos lengvos melancholijos. Taip ramu, kad degtuko liepsna kyla tiesiai į viršų, nematoma vaiskiame karštame ore. Žolės žaluma, baltos kaip kreida mūsų išsinuomotos valstiečio trobos sienos ir oranžiniai stogo kraštai rugpjūčio dangaus žydrynėje - viskas pernelyg tobula šiam pasauliui. Nėra reikalo mąstyti. Viskam yra laiko. Rezultato nėra, vien procesas. Berė mėgina išmokyti mane mylėti, kaip mylėjau kadaise, prieš tai, kai tie metai padarė mane bejausmį.

Stengiuosi ilsėtis, bet nepavyksta. Lyg artilerijos sviedinys mintys grįžta į ligoninę, į „Dievo namus", ir galvoju apie tai, kaip aš su kitais internais žiūrėjau į seksą. Be meilės, tarp limpių, merdinčių senių ir mirštančių jaunuolių, lyg laukiniai tvarkėme Namų moteris. Pradedant švelniausia medicinos seserų mokyklos naujoke, rūsčių akių vyriausiomis priimamojo slaugėmis ir baigiant iš Lotynų Amerikos atvykusiomis, apyrankėmis apsikarsčiusiomis švilpaujančiomis ūkio skyriaus darbuotojomis, kurias kalbindavome laužyta ispanų kalba. Jas visas barškindavome savanaudiškais tikslais. Prisimenu Piepį, kuris nuo dvimačio - žurnalinio sekso perėjo prie šiurpiai malonaus lytinio nuotykio su nepasotinama seserimi, vardu Andžela, - su ta pačia Andžela, iš kurios per vienerius ilgus metus niekas neišgirdo nė vieno baigto sakinio, suregzto iš tikrų žodžių. Ir aš dabar žinau, kad seksas „Dievo namuose" buvo liūdnas ir šlykštus, ciniškas ir šlykštus, nes, kaip ir visi kiti mūsų veiksmai Namuose, buvo be meilės, kadangi mes visi apkurtome meilės kuždesiams.

- Grįžk, Rojau. Nereikia dabar ten klajoti.

Berė. Baigiame pietauti - tuoj graušime artišokų šerdis. Šioje Prancūzijos dalyje jie užauga didžiuliai. Aš apipjausčiau ir išviriau daržoves, o Berė sutaisė aštrų padažą. Maistas čia nepakartojamas. Mudu dažnai valgome saulės išmargintame restorano sode, po šakų pinučiais. Iškrakmolyta balta staltiesė, dailūs krištolo stiklai ir ką tik nuskinta rožė sidabrinėje vazelėje beveik per tobuli šiam gyvenimui. Kampe laukia mūsų padavėjas, persimetęs per ranką rankšluostėlį. Jo pirštai virpa. Jį kankina senatvinis drebulys - lim- pio, visų tų metų limpių drebulys. Kai pasiekiu paskutinius artišo- ko žvynelius, kurių purpurinė dalis didesnė už valgomą žaliąją, ir likučius nušveičiu į šiukšlių krūvą valstiečio vištoms ir limpiškam šuniui stiklinėmis akimis, imu galvoti apie limpį, valgantį artišoką. Neįmanoma - nebent daržovę paverstų tyre ir įšvirkštų pro maitinimo vamzdelį. Nuplėšiu žiedą dengiančius tankius, žalius, dygius plaukelius ir nusigaunu iki šerdies, prisimindamas, kaip valgydavome „Dievo namuose", ir tą, kuris geriausiai tai darė, tą, kuris geriausiai išmanė mediciną - savo rezidentą Dručkį. Kaip Dručkis vakarieniaudamas dešimtą valandą vienu metu į burną susikimš- davo svogūnų, bandelę su dešrele iš Nacionalinės hebrajų užeigos ir porciją avietinių ledų. Prisimenu Dručkį, jo NAMŲ ĮSTATYMUS, požiūrį į mediciną, kurį iš pradžių palaikiau nesveiku, bet ilgainiui įpratau priimti tokį, koks yra. Vaizduotėj e matau mus, kai kalbėdavomės palinkę prie limpio - sukaitę, suprakaitavę, nė kiek ne mažesni didvyriai negu Iva Džimos salą užėmę amerikiečių jūrų pėstininkai.

- Jie sukelia mums skausmą, - sakydavo Dručkis.

- Jie mane parklupdė, - atsakydavau.

- Nusižudyčiau, bet nenoriu, kad tie šunsnukiai džiaugtųsi.

Tuomet mudu apsikabindavome ir apsiverkdavome. Mano storasis genijus, kuris visuomet būdavo su manim, kai man jo reikėdavo - kur jis dabar, kai man be jo taip sunku? Holivude, gastroenterologijos skyriuje, atlieka žarnyno tyrimus; kaip pats mėgdavo sakyti - „rausiasi žvaigždžių gaubtinėse žarnose". Dabar jau žinau, kad tuos metus iškentėjau tik dėl jo paiko juoko ir globos - ir dar dėl dviejų priimamojo policininkų rūpinimosi - dviejų policininkų, mano išganytojų, kurie, rodės, viską žino ir visuomet - iš anksto. Nepaisant Dručkio ir tų policininkų, tai, kas dėjosi „Dievo namuose", buvo žiauru, ir aš buvau sužeistas, sunkiai sužeistas. Mat prieš „Dievo namus" mylėjau senus žmones. Dabar jie nustojo buvę seni žmonės ir tapo limpiais, o aš jų nebemylėjau, negalėjau prisiversti mylėti. Kaip įmanydamas stengiuosi ilsėtis, bet negaliu, iš paskutiniųjų stengiuosi mylėti, bet negaliu, nes esu visas išblukęs kaip pernelyg dažnai skalbti vyriški marškiniai.

- Gal tau vis dėlto vertėtų ten grįžti - taip dažnai ten klajoji, - sarkastiškai sako Berė.

- Meilute, man buvo prasti metai.

Gurkšnoju vyną. Didžiąją dalį laiko čia, Prancūzijoje, esu girtas. Pasigeriu kavinėse turgaus dienomis, kai šurmulys atslūgsta turguose ir persimeta į barus. Pasigeriu, kai maudomės upėj e prie namų vidurdienį, kai vandens, oro ir kūno temperatūra vienoda, ir nebeskiriu, kur baigiasi kūnas ir prasideda vanduo. Visata ištirpsta, upė sūkuriuoj a aplink mūsų kūnus, vėsa ir šiluma užlieja pra- maišiui, padrikai, užpildydama visus laikus ir visas gelmes. Plaukiu prieš srovę, žiūrėdamas į tolį, kur upės vaga vingiuoja gluosnių, vikšrių, tuopų, šešėlių ir tos didžiosios šešėlių valdovės saulės lopšyje. Girtas guliu saulės atokaitoje ant rankšluosčio ir jausdamas kylantį geidulį stebiu erotinį baletą anglių, kurios velkasi maudymosi kostiumėlius ar baigusios maudytis drabužius, ir probėgšmais pamatau krūties kraštelį, gaktos plaukų kuokštelį - kaip dažnai Namuose pamatydavau prieš mano akis persirengiančių medicinos seserų kraštelius ir kuokštelius. Kartais nusitašęs imu mąstyti apie savo kepenų būklę ir prisimenu visus cirotikus, kuriuos ste- bėj au pagelstant ir mirštant. Jie arba ima blaškytis, kosėti ir nukraujuoja - paskęsta kraujyje trūkus stemplinėms venoms, arba patekę į komos būseną išnyksta - amoniaku prakvipusiu geltonų plytų keliu palaimingai nukeliauj a į užmarštį. Mane kutena išpylęs prakaitas, ir Berė pasidaro gražesnė negu visada. Nuo vyno j au- čiuosi, tartum būčiau apgaubtas amniono - nekvėpuoju, esu maitinamas motinos kraujo, tekančio bambine vena, slidus visai kaip vaisius be paliovos vartausi pulsuojančių įsčių šilumoje, šiltame amnione - šiltnione. Svaigalai padėdavo „Dievo namuose", ir aš prisimenu geriausią savo draugą Caką, juodaodį interną iš Memfio, kuris juodoje rankinėje visuomet nešiodavosi butelį burbono „Jack Daniels" toms itin sunkioms akimirkoms, kai jį itin skaudžiai užgaudavo limpiai arba Namų mokslinčiai, tokie kaip vyriausiasis rezidentas ar pats vyriausiasis gydytojas, visuomet žiūrėję į Caką kaip į bemokslį likimo nuskriaustąjį, nors iš tikrųjų jis buvo išsilavinęs, likimo pamalonintas ir geresnis gydytojas negu kas nors kitas toje ligoninėje. Girta galva mąstau, jog tai, kas nutiko Cakui Namuose, velniškai liūdna, nes anksčiau jis buvo linksmas pokštininkas, o dabar jų palaužtas virto liūdnu paniurėliu, todėl jo akyse dabar mačiau kiek įpykusio, kiek sugniuždyto žmogaus žvilgsnį, kurį vakar žiūrėdamas mūsų prancūzišką televizorių pastebėjau Niksono akyse, kai tas, įteikęs atsistatydinimo prašymą, stovėjo ant sraigtasparnio laiptelio Baltųjų rūmų pievelėje iškėlęs praskėstus smilių ir didijį pirštą - graudžiai netinkantį ženklą, kuris šįkart reiškė ne pergalę, o pralaimėjimą; tuomet durys užsidarė, Niksonas pranyko, filipiniečiai susuko raudoną kilimą, ir Džeris Fordas, veikiau pritrenktas negu pagarbus, apkabinęs žmoną iš lėto grįžo į prezidentūrą. Limpiai, ak tie limpiai...

- Po paraliais, viskas tau kelia mintis apie limpius, - sako Berė.

- Nesuvokiau, kad mąstau balsu.

- Tu niekados to nesuvoki, bet pastaruoju metu nuolat taip darai. Niksonas, limpiai - pamiršk tuos limpius. Cia limpių nėra.

Žinau, kad ji klysta. Vieną vaiskią dieną iš dyko buvimo vienas patraukiu nuo kapinių kaimelio viršuje snūdžiu vingiuotu keliu, iškilusiu virš pilies, bažnyčios, priešistorinių urvų, aikštės ir toli apačioje - upės slėnio. Mažytės lyg vaikiški žaislai tuopos ir romėnų tiltas rodo, kur eina kelias ir teka ledynmečio palikta viso šio grožio kūrėja mūsų upė. Dar niekad nebuvau ėjęs tuo keteros keliu. Imu atsipalaiduoti, juntu tai, ką jau esu patyręs: ramybę, palaimingą nieko neveikimo būseną. Dienos ima atrodyti ramios, šiltos, nusėtos nugludintais atodūsio nostalgijos akmenukais. Gamta čia tokia dosni, kad paukščiai nesulesa visų prinokusių gervuogių. Stabtelėjęs kelias nusiskinu. Burnoje pajuntu sultingai grikšint. Mano sandalai šlepsi asfaltu. Žiūriu į gėles, kurios besivaržydamos spalvomis ir formomis vilioja bites jas išžaginti. Pirmą kartą daugiau kaip po metų jaučiuosi ramus, niekas pasaulyje nereikalauja iš manęs pastangų, viskas man natūralu, vientisa ir sveika.

Už posūkio pamatau didelį pastatą, panašų į beprotnamį ar ligoninę, su užrašu „Hospice" ant durų. Mano oda ima dilgčioti, plaukeliai ant sprando pasišiaušia, dantys susikanda. Aišku, čia juos pamatau. Jie išvežti į sodelį ir susodinti saulės atokaitoje. Tie žilaplaukiai, išbarstyti sodo žalumoje, atrodo lyg nužydėjusios pienės lauke, gležni voratinkliai, laukiantys paskutinio savo vėjelio. Limpiai. Spoksau į juos. Pamatau simptomus. Diagnozuoju jų ligas. Einant pro šalį, jų akys, rodos, mane seka, tarsi įveikę savo silpnaprotystę jie bandytų pamoti ranka, ar pasakyti bonjour, ar parodyti kokį kitą žmogiškumo likutį. Tačiau jie nemoja, nesako bonjour, nerodo jokio kito žmogiškumo likučio. Sveikas, įdegęs saulėje, girtas, prisivalgęs gervuogių, viduje besijuokiantis ir bijantis to juoko, jaučiuosi puikiai. Visuomet puikiai jaučiuosi pamatęs limpį. Dabar aš juos myliu.

- Na, Prancūzijoje gal ir yra limpių, bet tau nereikia jais rūpintis.

Berė vėl ima valgyti artišoką, ir jos smakru nuteka padažas.

Jinai jo nesišluosto. Ne tokia. Jai patinka aliejaus klampumas ir acto gaižumas. Jai patinka savo pačios nuogybė, nerūpestingumas, laisvumas ir aliejuotas smakras. Jaučiu, kad ją apima jaudulys. Ji vėl meta į mane žvilgsnį. Gal aš pasakiau tai balsu? Ne. Mudu žiūrime vienas į kitą, o padažas tuo metu varva nuo smakro jai ant krūties. Abu žiūrime. Padažas tiriamai, iš lėto šliaužia oda į pietus - spenelio link. Netardami nė žodžio spėliojame, ar aliejui pavyks iki jo nusigauti - o gal nukryps į šalį, į krūtinės duobutę ar tarp krūtų. Mintyse vėl grįžtu prie medicinos - galvoju apie pažas- tinių limfmazgių karcinomą. Apie mastektomiją. Galvoje pasipila krūvos skaičių. Berė šypsosi man nenujausdama, kad mintyse keliauju į mirtį. Padažas nenukrypsta į šalį - nuteka ant spenelio ir ant jo pakimba. Mudu šypsomės.

- Mesk tas įkyrias mintis apie limpius ir priėjęs jį nulaižyk.

- Jie vis vien gali sukelti man skausmą.

- Ne, negali. Nagi eikš.

Priglaudžiu lūpas prie spenelio, ir liežuvį nutvilko padažas. Pajuntu, kaip spenelis ima kilti, bet vaizduotėje esu visai kitur - širdies smūgio ištikto ligonio palatoje. Žmonių čia sausakimša, aš atėjau paskutinis. Lovoje guli jaunas ligonis. Jis intubuotas, prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Rezidentas bando įkišti į veną storą vamzdelį, o medicinos studentas be perstojo laksto aplink lovą. Visi esantys kambaryje žino, kad ligonis mirs. Atsiklaupusi ant lovos ligoniui uždarą širdies masažą daro viena iš intensyviosios terapijos skyriaus seserų - rudaplauke iš Havajų puikiomis šlaunimis ir dideliais papais. Havajiški papai. Jisai buvo jos ligonis, ir ji pirmoji atėjo nustojus plakti širdžiai. Stebiu atsistojęs tarpduryje: jos baltas sijonėlis užsismaukė į viršų, todėl lenkdamasi prie ligonio parodo visą užpakalį. Ji mūvi gėlėtomis bikinio kelnaitėmis. Pro baltų elastingų pėdkelnių siūles beveik matau jos gėdos lūpas. Galvoju apie Havajus. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, jos pasturgalis juda aukštyn žemyn, o aplink vien krauj as, vėmalai, šlapimas, šūdai ir žmonės. Bangos plaka vulkaninės kilmės paplūdimius - aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Ne užpakaliukas, o fantastiškas prašmatnus limuzinas. Priėjęs prie jos uždedu ant jo ranką. Ji atsigręžia, pamato, kas ją liečia, sako, ė, sveikas, Rojau, ir toliau maigo krūtinę. Kol ji juda aukštyn žemyn, masažuoju jai šiknytę - mano ranka be perstojo sukasi ratu. Kuždu jai į ausį kažką nešvankaus. Suėmęs abiem rankom nutraukiu pėdkelnes, paskui iki kelių nusmaukiu kelnaites. Ji vis spaudo ligoniui krūtinę. Tuomet aš vieną ranką įkišu jai į tarpkojį, o kita braukau aukštyn žemyn per jos šlaunų vidinę pusę tuo pačiu ritmu, kaip ji maigo krūtinės ląstą bandydama atgaivinti ligonį. Laisvąja rankaji atsagsto mano baltas kelnes ir sugriebia už stačios varpos. Neįtikėtina įtampa. Girdėti šauksmai „Adrenalino!" ir „Defibriliatorių!"

Galop visi pasiruošia uždėti defibriliatoriaus elektrodus ant ligonio krūtinės ir paleisti elektros srovę per mirštančią širdį. Kažkas surinka: „Visi traukitės nuo lovos!", ir havajietė šliaužte už- šliaužia man ant varpos.

- Įjunkit srovę!

Įjungia aparatą. Kūnas konvulsiškai pakyla į viršų, nes raumenys susitraukia nuo 3000voltų, bet širdies monitorius brėžia tiesią liniją. Širdis nebegyva. Į palatą įeina internas Piepis. Ligonis jo. Piepis atrodo nusiminęs. Rodos, tuoj apsiašaros. Paskui pamato, kaip mudu su havajiete tvatinamės, ir jo akyse atsispindi nuostaba. Atsisukęs į jį sakau:

- Nenukabink nosies, Piepi, kai tau stovi, depresija niekuomet neapims.

Fantazija baigiasi tuo, kad jaunasis ligonis miršta, o mes visi guodžiamės dulkindamiesi ant slidžių nuo kraujo grindų. Prieš pasiekdami orgazmą mes traukiame:

- Kaip aš noriu sugrįžti į šiaudinę trobytę Kulakahoj, Ha- VAAAA-JUOOOOS!..