Apie knygą
„Kartais galvoju (ir vis dažniau), kad aš gyvenu kaip per anksti atėjęs į vaidinimą – laike, kuris neturi jokios apčiuopiamos ar suvokiamos reikšmės, kurio vienintelis imperatyvas yra būsimasis vaidinimas, t. y. mirtis.“
„Sandros gimimo diena. Pavasario intensyvumo kulminacija. Tūkstantąjį kartą (tad aš čia kartojuos) apėmęs nenugalimas noras rėkte rėkti, kad gyvenimas nėra mokykla, kad gyvenant nieko neišmokstama ir nepasimokoma, kad sakyti „gyveni ir mokaisi“ yra didžiausia nesąmonė etc., etc. Tūkstančius metų mokomasi, – ir vis blogyn!“
„Tai diena, kada nieko neįvyksta, diena be istorijos, kuri ir lieka beveik niekieno nepastebėta. Kad kiek, ir aš pats vakare jau būčiau primiršęs, kad rytą gerokai pasnigo (nors sniegas yra mano mėgiamiausias gamtos spektaklis). Taip mes pamirštam, kad dar ir iš viso gyvenam.“
„Gyveno kartą karalius... Buvo kadaise daugelis pasaulių, kuriuose aš gyvenau pakaitomis arba tuo pačiu metu. Namų pasaulis, sodų pasaulis, kelių ir takų pasaulis; paupių ir pamiškių pasaulis... Anderseno ir brolių Grimmų pasaulis; Chateaubriand’o, Lamartine’o, Baudelaire’o ir Valéry pasaulis; Claude Lorrain, Georges de La Tour ir Tiziano pasaulis; Heraklito, Marko Aurelijaus, Kanto ir Kierkegaardo pasaulis; Prousto ir impresionistų pasaulis... Liko tik vienas pasaulis, mano pasaulis, kuriame aš vienas gyvenu. Beldžiuosi į smegenis: kas atsilieps? Parmos žibuoklės.“
„Popiet tysodamas su knyga lovoje dešimttūkstantąjį kartą galvojau apie stebuklingąsias Nemeikščių ir Utenos vasaras, tuščias vidudienių gatves, vėsų šulinio vandenį ir į rentinį atsitrenkusio kibiro žvangėjimą. Viešpatie, jeigu man reiktų dar kartą gyventi, apgyvendink mane Nemeikščiuose arba, ten nesant vietos, Utenoje, ir aš Tau būsiu astronominiais matavimais dėkingas per amžius amžinuosius!“
Dailininkė Dalia Šimavičiūtė
