Jaunystės metais, kai buvau viskam jautresnis, tėvas man davė patarimą, kurį iki šiol apmąstau.

 

– Jei kada norėsi ką pasmerkti, – pasakė jis, prisimink, jog ne visi žmonės turėjo tokias galimybes, kokias turėjai tu.

 

Smulkiau jis nieko nepaaiškino, bet ir mažai kalbėdami, mudu visada puikiai pabendraudavome, ir aš supratau, kad jis turi galvoje kur kas daugiau, negu pasakė. Todėl ir įpratau susilaikyti nuo bet kokių vertinimų, ir šis įprotis yra man atvėręs įdomių charakterių, bet taip pat per jį ne kartą esu tapęs užkietėjusių nuobodų auka. Liguistas protas netrunka pajusti šią normalaus žmogaus savybę ir tuoj prisikabina, dėl to ir koledže dažnai būdavau kaltinamas diplomatiškumu, nes patys nedraugingiausi ir uždariausi studentai man patikėdavo savo slaptus sielvartus. To atvirumo dažniausiai nė nesiekdavau – kiek kartų, pastebėjęs neabejotinus intymios išpažinties simptomus, apsimesdavau snaudžiančiu, labai užsiėmusiu arba nedraugišku lengvabūdžiu; juk tie intymūs jaunų žmonių prisipažinimai, bent jau žodžiai, kuriais jie išsakomi, paprastai yra neoriginalūs ir dar iškraipyti dėl akivaizdžių nutylėjimų. Susilaikymas nuo vertinimų – neišsenkantis vilties šaltinis. Aš vis dar prisibijau kur nors prašauti užsimiršęs, kad, kaip snobiškai sakydavo mano tėvas ir snobiškai kartoju aš, elementaraus padorumo ne visiems mums gimimo valandą vienodai atseikėta.

 

O dabar, pasigyręs savo pakantumu, prisipažįstu, kad ir jis nėra beribis. Žmogaus elgesio pagrindas gali būti kietas granitas arba klampi pelkė, tačiau, kai peržengiama tam tikra riba, man nebesvarbu – koks tas pagrindas. Kai pernai rudenį* parvažiavau iš Niujorko, pasijutau geidžiąs, kad visas pasaulis būtų įvilktas į mundurą ir dorovės prasme amžinai stovėtų „ramiai“. Man buvo gana tų triukšmingų ekskursų ir privilegijos žvilgčioti į svetimas sielas. Tiktai Getsbiui*, kurio vardu pavadinta ši knyga, darau išimtį – Getsbiui, įkūnijusiam visa, ko aš nuoširdžiai neapkenčiu. Jeigu tarsime, kad asmenybė yra nenutrūkstama sėkmingų veiksmų seka, šis žmogus buvo kažkuo nepaprastas, itin jautrus gyvenimo pasiūloms, tarsi būtų prijungtas prie kokio gudraus prietaiso, registruojančio požeminius smūgius už dvidešimties tūkstančių mylių. Šis jautrumas – ne glebus imlumas įspūdžiams, kuris aukštinamas kaip „menininko temperamentas“, tai retas gebėjimas išlaikyti viltį, romantinis įkarštis, kokio niekur daugiau nesu matęs ir veikiausiai nepamatysiu. Ne, į pabaigą Getsbis pakilo mano akyse; tik tai, kas jį kankino, tos nuodingos dujos, tvyrojusios aplink jo svajonę, laikinai buvo užtemdžiusios mano domėjimąsi bevaisiais žmonių sielvartais ir greitai išsikvepiančiais džiaugsmais.

 

Mūsų giminė pasiturinti, gerai žinoma šiame Vidurio Vakarų mieste, kur gyvena jau trečioji jos karta. Karavėjai – tai ištisas klanas, ir šeimoje gyva tradicija, kad esame kilę iš kunigaikščių Beklu, o tikrasis mūsų šakos pradininkas buvo mano senelio brolis, kuris čia atvyko penkiasdešimt penktaisiais ir, pasiuntęs už save į Federalinę kariuomenę samdinį, pradėjo urmu prekiauti metalo dirbiniais; dabar tai įmonei vadovauja mano tėvas.

 

Nemačiau to savo giminaičio, bet sakoma, jog esu į jį panašus – tai patvirtinąs ir ne itin meniškas portretas, kabantis tėvo kabinete. Baigiau Niu Heiveno universitetą devyni šimtai penkioliktais metais, lygiai po ketvirčio amžiaus, kai jį baigė mano tėvas, ir dalyvavau Didžiajame pasauliniame kare – kaip priimta vadinti tą pavėluotą teutonų genčių migraciją. Man taip patiko kontrpuolimas, kad ir sugrįžęs namo neturėjau ramybės. Vidurio Vakarai nebeatrodė man ramus ir šiltas pasaulio centras, o veikiau aptriušę visatos padurkai, todėl nusprendžiau važiuoti į Rytus ir išmokti prekiauti vertybiniais popieriais. Visi mano pažįstami prekiavo vertybiniais popieriais. Tai nejaugi tenai neatsiras vietos dar vienam viengungiui? Tetulės ir dėdės ilgai svarstė, tarsi spręsdami, į kokią pradinę mokyklą mane leisti, ir galiausiai, suraukę kaktas, neryžtingai tarė: „Na ką-ą gi…“ Tėvas sutiko vienus metus mane paremti, ir po įvairių atidėliojimų dvidešimt antrųjų metų pavasarį išvažiavau į Niujorką, kaip man tuomet atrodė, visam laikui.

 

Praktiškiausia būtų buvę nusisamdyti butą miesto centre, bet prasidėjo vasara, ir aš ką tik buvau atvažiavęs iš krašto, kur plačios vejos ir toks malonus medžių pavėsis, todėl, kai vienas bendradarbis pasiūlė apsigyventi kartu su juo kur nors priemiestyje, man ta mintis labai patiko. Jis surado ir namą – nutriušusį vasarnamį už aštuoniasdešimt dolerių per mėnesį, bet paskutinę minutę firma išsiuntė tą vyruką į Vašingtoną, ir aš persikrausčiau tenai vienas. Turėjau šunį, – tiesa, po kelių dienų jis pabėgo, – seną automobilį „dodžą“ ir suomę patarnautoją, kuri klodavo man patalą ir taisydavo pusryčius, bambėdama sau panosėje ties elektrine virykle kažkokius suomiškus burtažodžius.

 

Dieną kitą jaučiausi vienišas, kol vieną rytą gatvėje mane sustabdė kažkoks žmogus, atvykęs čia vėliau, ir beviltiškai paklausė:

– Gal pasakytumėt, kaip pakliūti į Vest Egą?

 

Aš jam paaiškinau. Ir kai vėl pradėjau žingsniuoti tolyn, – nebesijaučiau vienišas. Aš jau galiu būti vadovas šioje vietovėje, aš pirmtakas, senbuvis. Pats to nežinodamas, žmogus suteikė man galimybę pasijusti savam tarp kaimynų.

 

Saulei šildant ir medžių lapams augant taip greitai, kaip kartais matome augant sulėtintuose filmuose, man grįžo pažįstamas jausmas, jog pavasarį gyvenimas vėl prasideda.

 

Tiek daug reikėjo perskaityti knygų, bet ir tiek daug buvo galima įkvėpti gyvybinių jėgų iš šviežio ir gaivaus oro. Prisipirkau kapitalo investavimo, bankininkystės ir kredito operacijų vadovėlių, ir jie stovėjo išrikiuoti mano lentynoje, spindėdami raudonais viršeliais ir auksuotomis nugarėlėmis lyg naujos, ką tik nukaltos monetos, žadėdami atskleisti paslaptis, kurias žinojo tik Midas, Morganas ir Mecenatas.

 

Be šitų, buvau karštai pasiryžęs perskaityti dar daug kitų knygų. Jau koledže pasireiškė mano literatūriniai polinkiai – vienais metais parašiau seriją labai iškilmingų, ryškių vedamųjų straipsnių į „Yale News“ – tad dabar vėl ketinau imtis plunksnos ir tapti siauriausiu iš visų specialistų, bet „plataus akiračio“ žmogum. Tai ne paradoksas, juk gyvenimas geriausiai matomas, kai žiūri pro vienintelį langą.

 

Tai buvo grynas atsitiktinumas, kad išsinuomojau namą vietovėje, kur gyveno keisčiausia Šiaurės Amerikoje bendruomenė. Toje ilgoje, triukšmingoje, nuo Niujorko tiesiai į rytus nusidriekusioje saloje, be kitų keistenybių, yra dvi gamtos keistenybės – du neįprastos formos žemės dariniai. Už dvidešimties mylių nuo miesto į Long Ailendo sąsiaurį, tą tirščiausiai Vakarų pusrutulyje apgyventą sūraus vandens baseiną, lyg į kokį šlapią diendaržį, išlindę du dideli kiaušinio formos kyšuliai, vienodos konfigūracijos, vienas nuo kito atskirti tik siauros įlankėlės. Abu jie nėra taisyklingi ovalai, o suplotais galais prie pagrindo, kaip tas Kolumbo kiaušinis, bet tokie panašūs, kad virš jų skraidančios žuvėdros turėtų nesiliaudamos tuo stebėtis. O besparniams padarams didesnę nuostabą kelia jų skirtingumas visais kitais atžvilgiais, nes panašūs jie tik forma ir dydžiu.

 

Aš apsigyvenau Vest Ege, ne tokiame… na, prašmatniame, kaip Ist Egas, nors tai neišsamus apibūdinimas, neatspindintis keisto, sakyčiau, net grėsmingo jų skirtingumo. Mano namas buvo pačiame kyšulio gale, tik už kokių penkiasdešimties jardų nuo sąsiaurio, įspraustas tarp dviejų didžiulių vilų, kurios nuomojamos už dvylika ar penkiolika tūkstančių per sezoną. Ypač didinga buvo toji iš dešinės pusės – tiksli kopija kokios nors rotušės Normandijoje, švytinti naujumu pro žalias vijoklių kasas, su bokštu viename šone, marmuriniu baseinu, daugiau kaip keturiasdešimties akrų veja ir sodu. Tai buvo Getsbio vila. Arba, tiksliau, joje gyveno džentelmenas tokia pavarde, mat aš jo tada dar nepažinojau. Mano namelis buvo čia tartum krislas akyje, bet toks menkas krislas, kad niekas jo ir nepastebėdavo; užtat aš galėjau gėrėtis ne tik jūros, bet ir svetimo sodo vaizdu ir pasiguosti artima milijonieriaus kaimynyste – ir tik už aštuoniasdešimt dolerių per mėnesį.

 

Kitoje įlankėlės pusėje virš vandens spindėjo balti ištaigingi Ist Ego rūmai, ir tos vasaros istorija prasidėjo vieną vakarą, kai aš nuvažiavau į aną pusę pietauti pas Bjukenenus. Deizė buvo man trečios eilės pusseserė, o Tomą pažinojau iš universiteto laikų. Tuoj po karo dvi dienas viešėjau pas juos Čikagoje.

 

Tomas, be kitų fizinių privalumų, buvo vienas iš tų jaunuolių, kurie, būdami dvidešimt vienerių metų, pasiekia kokios nors aukščiausios viršūnės, o paskui viskas atrodo kaip atomazga. Jo tėvai buvo pasakiškai turtingi – dar mokydamasis universitete jis nepadoriai švaistė pinigus; dar ir dabar, keldamasis iš Čikagos į Rytus, taip plačiai užsimojo, kad net kvapą gniaužė – pavyzdžiui, atsivežė iš Leik Foresto polo žaidimui visą komandą arkliukų ponių. Net sunku įsivaizduoti, kad mano kartos žmogus turėtų pakankamai pinigų tokiems dalykams.

Nežinau, kodėl jie persikėlė į Rytus. Metus gyveno Prancūzijoje, taip pat be jokių ypatingų priežasčių, paskui bastėsi tai šen, tai ten, kur suvažiuoja turtuoliai žaisti polo ir drauge praleisti laiko. Šį kartą jie apsistojo galutinai, kaip sakė man per telefoną Deizė, bet aš tuo netikėjau. Deizės širdies negalėjau įžvelgti, bet Tomas, man atrodė, nesiliaus klajojęs visą gyvenimą, ilgesingai ieškodamas aštrių, nepakartojamų futbolininko pojūčių.