NAUJŲJŲ METŲ PAŽADAI 

DAUGIAU NIEKADA.

Negersiu daugiau kaip keturiolika alkoholio vienetų per savaitę. Nerūkysiu.

Nešvaistysiu pinigų: makaronų gaminimo įtaisams, ledų aparatams ir kitiems niekad nenaudojamiems kulinariniams prietaisams; nepaskaitomos literatūros autorių knygoms, pasipuikavimui sustatomoms lentynose; egzotiškiems apatiniams — nėra prasmės, nes neturiu draugo.

Neslampinėsiu po namus kaip kokia apsileidėlė, o visą laiką įsivaizduosiu, kad mane kas nors stebi.

Neišleisiu pinigų daugiau negu uždirbu.

Neleisiu, kad neatsakytų laiškų krūva išaugtų iki neįveikiamo aukščio.

Nesileisiu mulkinama jokių toliau išvardytų asmenų: alkoholikų, darboholikų, ilgalaikių santykių vengiančių vyriškių, vedusių ar turinčių merginas, moterų nekentėjų, apsėstųjų didybės manijos, šovinistų, emocinio užknisinėjimo meistrų ar tų, kuriems rūpi ką nors gauti už dyką, taip pat iškrypėlių.

Nesileisiu, kad mama, Una Alkonberi ar Perpetuja mane išmuštų iš pusiausvyros.

Nesijaudinsiu dėl vyrų, bet būsiu šalta it sniego karalienė ir saugosiu vidinę pusiausvyrą.

Neįsimylėsiu ko papuola, o kursiu santykius, pagrįstus brandžiu asmenybės įvertinimu.

Nešnekėsiu kandžių dalykų žmonėms už nugaros, o stengsiuosi į visus reaguoti pozityviai.

Nesiseilėsiu dėl Danielio Klyverio, nes pasigailėtina įsimylėti savo šefą kaip kokiai mis Monipeni [Miss Moneypenny - trilerių apie Džeimsą Bondą herojė, fanatiškai atsidavusi viršininkui] ar visokioms sekretorėms.

Nesigraušiu, kad neturiu draugo, o išsiugdysiu vidinę savitvardą bei galią, suvoksiu save kaip visapusišką moterį, kuriai nebūtinas draugas, nes tik taip ir galima jį susirasti.

ŠIAIS METAIS AŠ.

Mesiu rūkyti.

Negersiu daugiau kaip keturiolika alkoholio vienetų per savaitę.

Pradėsiu laikytis celiulitą naikinančios dietos ir taip sumažinsiu šlaunų apimtį 7 centimetrais (t. y. po 3,5 cm nuo kiekvienos šlaunies).

Išmesiu iš buto viską, kas nėra būtina.

Atiduosiu benamiams visus drabužius, kurių nebuvau apsivilkusi dvejus ar daugiau metų.

Pradėsiu rūpintis savo karjera ir susirasiu naują darbą, teikiantį daugiau perspektyvų.

Imsiu taupyti pinigus sąskaitoje. Glmb. pradėti kaupti pensijai. Labiau pasitikėsiu savimi.

Būsiu tvirtesnė.

Geriau panaudosiu laiką.

Neisiu kur nors kiekvieną vakarą, bet liksiu namie, skaitysiu knygas ir klausysiu klasikinės muzikos.

Dalį pajamų aukosiu labdarai.

Būsiu geresnė ir daugiau padėsiu kitiems.

Valgysiu daugiau ankštinių augalų.

Rytą atsibudusi tuoj pat kelsiuosi iš lovos.

Tris kartus per savaitę eisiu į sporto klubą, ir ne vien sumuštinio nusipirkti.

Sudėliosiu nuotraukas į joms skirtus albumus.

Įsirašysiu specialias kasetes atitinkamoms nuotaikoms, kad galėčiau iš karto uždėti rinktinius mėgstamiausius romantiškus/ šokių/ sužadinančius/ feministinius ir kt. gabalus, nepavirsdama prisilupusiu didžėjumi, apskleidusiu kasetėmis visas kambario grindis.

Užmegsiu ir palaikysiu prasmingus santykius su patikimu brandžiu žmogumi.

Išmoksiu programuoti vaizdo magnetofoną. 

SAUSIS

NEĮTIKĖTINAI BLOGA PRADŽIA 

SAUSIO 1, SEKMADIENIS

58,5  kg (bet po Kalėdų), alkoholio vienetų 14 (bet iš esmės reikia padalyti dviem dienoms, nes keturios valandos pobūvio buvo jau šiais metais), cigaretės 22, kalorijos 5424.

Šiandien suvartotas maistas:

2 pak. „Ementalio“ sūrio gabalėlių,

14 šaltų virtų šviežių bulvių,

2 „Kruvinosios Merės“ (priskiriama prie maisto, nes su Vorčesterio padažu ir pomidorais),

1/3 kepalo itališkos duonos su „Bri“ sūriu,

kalendros žaluma — 1/2 pakelio,

12 saldainių „MilkTray“ (geriausia iš karto atsikratyti visais kalėdiniais saldumynais ir rytoj pradėti nuo nulio),

13 kokteilių lazdelių su sūriu ir ananasais,

1 porcija Unos Alkonberi pagaminto kalakutienos troškinio, žirnelių ir bananų,

1 porcija Unos Alkonberi „Aviečių staigmenos“, pagamintos iš „Bourbono“ sausainių, konservuotų aviečių, 30 litrų plaktos grietinėlės ir papuoštos cukruotomis vyšniomis.

Vidudienis. Londonas: mano butas. Brrr. Neturiu nė lašo fizinių, emocinių ar psichinių jėgų važiuoti į Grafton Andervudą, kur Una ir Džefris Alkonberiai rengia naujametį kalakutienos troškinio vakarėlį. Džefris ir Una Alkonberiai yra geriausi mano tėvų draugai, ir dėdė Džefris nuolat primena, jog pažįsta mane nuo tų laikų, kai laksčiau po pievelę nuogut nuogutėlė. Motina man paskambino pernai rugpjūčio mėnesį per banko šventes pusę devynių ryto ir jėga išgavo pažadą atvažiuoti. Pradėjo kalbą klastingai ir labai iš tolo.

— O, labas, meilute. Skambinu tik paklausti, ką norėtum gauti Kalėdoms.

— Kalėdoms?

— Ar norėtum staigmenos, meilute?

— Ne! — suriaumojau. — Atsiprašau. Norėjau pasakyti...

— Žinai, pagalvojau, gal norėtum tokių ratukų, kurie pritaisomi prie lagamino?

— Bet aš neturiu lagamino.

— Tai gal aš tau padovanočiau tokį lagaminėlį su ratukais? Žinai, kokius turi stiuardesės.

— Aš turiu krepšį.

— Oi, meilute, negi visą gyvenimą ir vežiosiesi tą žalią medžiaginį draiskalą. Atrodai kaip valkataujanti Merė Popins. Žiūrėk, o jei tokį mažutį, kompaktišką lagaminėlį su ištraukiama rankena? Nepatikėsi, kiek į jį galima prikrauti. Kokio norėtum — tamsiai mėlyno su raudonu apvadėliu ar raudono su mėlynu?

— Mama. Dabar pusė devynių ryto. Už lango vasara. Labai karšta. Aš nenoriu stiuardesės lagamino.

— Džiulė Enderbi tokį turi. Sako, nebegalėtų į kitokį nė pažiūrėti.

— Kas ta Džiulė Enderbi?

— Meilute, tu ją pažįsti! Džiulė, Meivisės Enderbi dukra! Kuri gavo tą fantastišką darbą „Arthur Andersen“ firmoje!

— Mama...

— Kai jai reikia kur važiuoti, visad jį pasiima...

— Aš nenoriu lagaminėlio su ratukais.

— Žinai ką? O jei mes visi susimesim, Džeimis, tėtis ir aš, ir padovanosim tau padorų didelį lagaminą, o prie jo ratukus?

Pasijutau visai išsekusi ir atitraukiau telefono ragelį nuo ausies spėliodama, kas sukėlė tokį misionierišką bagažo—kalėdinių—dovanų įkarštį. Kai vėl priartinau ragelį, ji kalbėjo:

—...tarp kitko, būna labai įdomių lagaminų su specialiais skyreliais — šampūno voniai buteliukams ir visokiems tokiems daiktams. Dar pagalvojau, gal norėtum pirkinių krepšio su ratukais?

— O ko tu norėtum Kalėdoms? — paklausiau iš nevilties, prisimerkusi nuo akinančios šventinio ryto saulės.

— O, nieko, — džiugiai atsakė. —Aš turiu viską, ko man reikia. Klausyk, meilute, — staiga jos balsas virto šnypštimu, — juk tu šiemet atvažiuosi pas Džefrį ir Uną Alkonberius į naujametį kalakutienos troškinio vakarėlį?

— A... Tiesą sakant, aš... — klaikiausiai persigandau. Ką čia pamelavus? — ...galvoju, kad per Naujus metus teks dirbti.

— Tai nieko. Galėsi atvažiuoti po darbo. Tiesa, ar nesakiau? Atvažiuos Malkolmas ir Eleinė Darsiai ir atsiveš Marką. Atsimeni Marką, meilute? Tą aukščiausios klasės advokatą? Aptekęs pinigais. Išsiskyręs. Prasidės tik aštuntą valandą.

O Dieve mano. Dar vienas kvailas išsipustęs operos gerbėjas šone perskirtais pasišiaušusiais plaukais.

— Mama, aš juk prašiau nepiršliauti...

— Na baik, meilute. Una ir Džefris Alkonberiai rengia naujamečius vakarėlius nuo tada, kai tu lakstei po pievelę nuogut nuogutėlė! Privalai atvažiuoti. Bus proga išmėginti naująjį lagaminą.

11.45 vakare. Uch! Pirma naujųjų metų diena buvo tikras košmaras. Negaliu patikėti, kad ir vėl pradedu metus viengulėje lovoje tėvų namuose. Mano amžiuje tai tikras pažeminimas. Kažin, ar jie užuos, jei parūkysiu persisvėrusi pro langą? Visą dieną ištupėjau namie tikėdamasi, kad praeis pagirios, paskui pasidaviau likimui ir gerokai vėluodama išvažiavau į kalakutienos troškinio vakarėlį. Kai pasiekiau Alkonberių namą ir paspaudžiau jų durų skambutį, kuris groja visą rotušės varpų melodiją, plūduriavau keistame vaizduotės pasaulyje, kupiname šleikštulio, galvos skausmo ir negailestingai ėdančio rėmens. Be to, dar nebuvo praėjęs vairavimo įtūžis, nes užuot įsukusi į autostradą Ml, netyčia nuvažiavau M6, ir tik prie pat Birmingemo radau kur apsisukti. Buvau taip persiutusi, kad koja be paliovos spaudžiau greičio pedalą, norėdama išlieti pyktį, o tai labai pavojinga. Pasirengusi blogiausiam tyliai stebėjau, kaip artėja ciklameno spalvos kostiumėliu aptaisytas Unos Alkonberi siluetas, intriguojamai iškreiptas banguoto durų stiklo.

— Bridžita! O mes galvojam, kur gi tu dingai! Su Naujais metais! Jau norėjom pradėti be tavęs.

Per vieną sekundę ji spėjo mane pabučiuoti, nuvilkti paltą, užmesti jį ant turėklų, nuvalyti man nuo skruosto lūpų dažus ir priversti pasijusti neįtikėtinai kalta; kad neparpulčiau, atsirėmiau į drožinėtą lentyną.

— Atsiprašau. Buvau pasiklydusi.

— Pasiklydai? Čia dabar! Tai ką mums su tavim daryti? Nagi įeik!

Pro šarmoto stiklo duris ji mane įvedė į kambarį, šaukdama:

— Jūs tik paklausykit, ji buvo pasiklydusi!

— Bridžita! Su Naujais metais! — tarė Džefris Alkonberis, apsirengęs geltonu, rombais išmargintu megztiniu. Šokio žingsniu priėjo artyn ir taip mane apkabino, kad turėčiau tuoj pat paduoti jį į teismą.

— Ahem, — ištarė išraudęs ir pasitempė kelnių juosmenį. — Kokioj sankryžoj pasukai?

— Devynioliktoj, bet ten buvo apylanka...

— Devynioliktoj! Una, ji pasuko devynioliktoj sankryžoj! Tu dar nespėjai iš namų išvažiuoti, o jau pridėjai mažiausiai valandą kelio! Na, eime, įpilsiu išgerti. Tai kaip tavo meilės reikaliukai?

O Dieve mano. Kodėl vedę žmonės niekaip nesugeba suprasti, kad šito klausti jau seniai nebedera? Mes juk nepuolam prie jų klykdami; „Na, tai kaip jūsų santuoka? Dar miegat kartu?“ Visi puikiausiai žino, kad peržengus trisdešimt, pasimatymai nebėra toji lengva ir maloni atvira konkurencija, kokia buvo sulaukus dvidešimt dvejų, ir kad sąžiningas atsakymas veikiau būtų: „Tiesą sakant, vakar vakare pas mane atėjo mano vedęs meilužis, apsimovęs moteriškas kojines, su žavingu trumpučiu angorinės vilnos megztuku, prisipažino, jog yra gėjus/seksoholikas/narkomanas/paniškai bijo ilgalaikių santykių ir primušė mane vibratorium“, o ne: „Ačiū, puikiai“.

Iš prigimties nesu melagė, todėl susigėdusi sumurmėjau Džefriui Alkonberiui: „Gerai“, o jis tuoj pat sugriaudėjo:

— Tai vis dar neturi vaikino!

— Bridžita! Na ką mums su tavim daryti! — prisidėjo Una. — Jau tos dirbančios merginos! Tiesiog nežinau! Atsimink, negalima atidėlioti be galo! Tik—tak, tik—tak.

— Tikrai. Kaip tau pavyko sulaukti tokio amžiaus neištekėjus? — užbaubė Brajanas Enderbis (Meivisės Enderbi vyras, buvęs Keteringo „Rotary“ klubo prezidentas), mojuodamas chereso taure. Laimė, mane išgelbėjo tėtis.

— Labai džiaugiuosi, kad atvažiavai, Bridžita, — tarė jis imdamas mane už parankės. — Motina jau pastatė ant ausų visą Northemptono grafystės policiją, jie tik laukia komandos, kad pradėtų dantų šepetukais šukuoti aplinkinius krūmus ir ieškoti į gabalus sukapoto tavo kūno. Ateik ir jai pasirodyk, tada aš galėsiu pradėti linksmintis. Kaip tavo ratuotasis lagaminas?

— Be proto didžiulis. Kaip tavo žirklutės ausų plaukams karpyti?

— O, žinai, tiesiog stebuklingai... žirkliškos.

Turbūt nieko baisaus. Jei nebūčiau atvažiavusi, jausčiau sąžinės graužimą, bet Markas Darsis... ūūū. Jau kelias savaites motina paskambinusi užsiveda: „Bet, meilute, tu tikrai prisimeni Darsius. Kai mes gyvenom Bakingeme, jie buvo atvažiavę, judu su Marku dar žaidėte tvenkinyje“, arba: „O! Ar sakiau, kad Malkolmas ir Eleinė atsiveš Marką į Unos naujametį kalakutienos troškinio vakarėlį? Kiek supratau, jis ką tik grįžo iš Amerikos. Išsiskyręs. Ieško namo Holand Parke. Sako, jam baisiai nepasisekė su žmona. Japonė. Žinai, japonai tokia žiauri rasė“.

Arba vėl, nei iš šio, nei iš to: „Meilute, atsimeni Marką Darsį? Malkolmo ir Eleinės sūnų? Tą klasišką aukščiausios kategorijos advokatą? Jis išsiskyręs. Eleinė sako, kad dabar visą laiką dirba ir yra siaubingai vienišas. Tiesa, man atrodo, jis atvažiuos į Unos naujametį kalakutienos troškinio vakarėlį“.

Neįsivaizduoju, kodėl neišdrožia tiesiai: „Meilute, imk ir pasidulkink su Marku Darsiu tiesiai prie kalakutienos troškinio. Jis labai turtingas“.

— Eikš čia ir susipažink su Marku, — užgiedojo Una Alkonberi man dar nespėjus gurkšnio nuryti. Būti prieš savo valią peršamai vyriškiui yra vienas dalykas, bet kai tave, kamuojamą rūgščių pagirių, Una Alkonberi tiesiogine prasme tempia prie jo, o tą vaizdą stebi pilnas kambarys tėvų draugų — tokio pažeminimo reikia gerai paieškoti.

Turtingasis Markas, išsiskyręs su žiauria japone žmona, — tarp kita ko, pakankamai aukštas, — stovėjo nusisukęs nuo svečių ir apžiūrinėjo Alkonberių knygų lentynas, pilnas oda įrištų leidinių apie Trečiąjį Reichą, kuriuos Džefris užsisako per „Reader’s Digest“. Pagalvojau, kad visai juokinga, kai žmogus vadinasi ponas Darsis [Mr. Darcy — romantiškas Jane Austen romano „Puikybė ir prietarai“ (Pride and Prejudice) herojus] ir niūrus bei vienišas stovi pilname svečių kambaryje. Tai tas pat kaip vadintis Hitklifu [Heathcliff— nežabotas, aistringas įsimylėjėlis iš Emily Bronte romano „Vėtrų kalnas“ (Wuthering Heights)] ir visą vakarą praleisti sode, šaukiant „Kete!“ bei daužant galva į medžius.

— Markai! — ištarė Una tarsi fėja iš Santa Klauso palydos. — Štai, paruošiau tau malonią pažintį.

Jam atsisukus pasirodė, kad iš nugaros normalus tamsiai mėlynas megztinis priekyje turi trikampio formos iškirptę ir yra išmargintas geltonais bei melsvais rombais — tokius mėgsta itin nusenę sporto žurnalistai. Mano draugas Tomas dažnai sako, kad stačiai neįtikėtina, kiek sutaupytum laiko ir pinigų, jei eidamas į pasimatymą daugiau dėmesio skirtum smulkmenoms. Pakanka baltų kojinių, raudonų petnešų, pilkų įsispiriamų batų ar svastikėlės — ir gali nesivarginti užsirašinėdamas telefono numerį ar švaistydamas pinigus brangiems pietums: iš karto aišku, kad nieko nebus.

— Markai, čia Kolino ir Pames duktė Bridžita, — iškaitusi sučiulbo Una. — Ji dirba leidybos srityje, ką, Bridžita?

— Taip, tai tiesa, — kažkodėl atsakiau, tarsi dalyvaučiau kokioje radijo viktorinoje ir ketinčiau tuoj paklausti Unos, ar galiu perduoti linkėjimus savo draugams Džudei, Šeron ir Tomui, broliui Džeimiui, brangiems bendradarbiams, mamai ir tėčiui, o taip pat visiems, susirinkusiems į kalakutienos troškinio vakarėlį.

— Na, jaunime, tai gal aš jus paliksiu vienus, — tarė Una. — Nieko sau! Tikriausiai tie seni iškvėšėliai jums jau mirtinai įkyrėjo.

— Visiškai ne, — nesmagiai atsakė Markas Darsis, gana nevykusiai mėgindamas nusišypsoti; tai pamačiusi Una pavartė akis, prisidėjo ranką prie krūtinės ir skambiai it varpelis nusikvatojo, paskui krestelėjo galvą ir paliko mudu stovėti šiurpioje tyloje.

— Aš. Em. Ar skaitai ką nors, em... Ar pastaruoju metu skaitei kokią gerą knygą? — paklausė jis.

O Viešpatie.

Ėmiau karštligiškai raustis smegenyse norėdama prisiminti, kada paskutinį kartą skaičiau normalią knygą. Kai dirbi leidykloje, tai skaityti laisvalaikiu atrodo tas pats, kaip dirbant šiukšlininku kas vakarą raustis šiukšlių konteineryje. Buvau beveik įpusėjusi „Vyrai kilę iš Marso, moterys — iš Veneros“, kurią man paskolino Džudė, bet nepanašu, kad Markas Darsis, kad ir koks iš pažiūros keistas, jau pasirengęs susitaikyti su tuo, jog yra marsietis. Staiga man nušvito protas.

— Tiesą sakant, kaip tik skaitau Sjuzen Faludi „Susirėmimą“, — pergalingai pareiškiau. Ha! Aišku, kad neskaičiau, bet tiek prisiklausiau iš Šeron, jog jaučiuosi tarsi perskaičiusi. Užtat puikus pasirinkimas, nes kas jau kas, o tas gerietis rombais papuoštu megztiniu tikrai nebus skaitęs penkių šimtų puslapių apimties feministinio manifesto.

— Aha. Tikrai? — atsakė jis. — Aš tą knygą perskaičiau, kai tik pasirodė. Ar nemanai, kad ji gerokai tendencinga?

— Ėė ne, ne taip jau labai... — nutęsiau pasimetusi ir vėl ėmiau kankintis, kaip čia pakeitus temą. — Ar tu Naujus metus sutikai pas tėvus?

— Taip, — džiugiai linktelėjo jis. — Tu irgi?

— Taip. Ne. Vakar buvau tokiam vakarėly Londone. Tai dabar truputį kamuoja pagirios. — Susinervinusi stengiausi kuo daugiau kalbėti, kad Una ir mama nepagalvotų, jog visiškai nemoku elgtis su vyrais ir nesugebu užkalbinti net Marko Darsio. — Manau, kad naujametiai pažadai techniškai turi įsigalioti tik nuo sausio antros, o kaip tau atrodo? Nes, matai, tęsiasi naujametė naktis, rūkoriai įsirūkė, negi ims ir staiga mes išmušus vidurnaktį, kai organizmas jau pilnas nikotino. Dar labai kvaila sausio pirmą laikytis dietos, nes protingai valgyti neįmanoma, reikia atsipalaiduoti ir leisti organizmui rinktis tą, kas geriausiai padeda nuo pagirių. Man atrodo, būtų daug protingiau, jei visi pažadai prasidėtų sausio antrą.

— Gal norėtum ko nors užkąsti? — atsakė jis ir staiga puolė bufeto link, palikęs mane stovėti prie knygų lentynų, o visi susirinkusieji stebeilijosi į mane galvodami: „Tai štai kodėl Bridžita neištekėjo. Vyrai ja bjaurisi“.

Blogiausia buvo tai, kad Una Alkonberi ir mama niekaip nesusitaikė su pralaimėjimu. Jos vertė mane vaikščioti po kambarį nešiną padėklais su marinuotais agurkėliais ir saldaus chereso taurėmis, beviltiškai tikėdamos, jog mudviejų su Marku Darsiu keliai vėl susikirs. Galiausiai abi iš sielvarto taip įsiaudrino, kad vos aš su visais agurkėliais atsidūriau už metro nuo Marko, Una liuoktelėjo per kambarį tarsi Vilas Karlingas [Willas Carlingas — regbio rinktinės kapitonas, išgarsėjęs romanu su princese Diana] ir tarė:

— Markai, prieš išeidamas būtinai užsirašyk Bridžitos telefoną, tada būdamas Londone galėsi jai paskambinti.

Prieš savo valią skaisčiai išraudau. Jaučiau, kaip raudonis kyla kaklu aukštyn. Aišku, dabar Markas pagalvos, kad tai aš ją užsiundžiau.

— Esu tikras, ponia Alkonberi, kad Bridžita Londone ir taip turi ką veikti, — atsakė jis. Hm. Ne taip jau baisiai norėjau, kad užsirašytų tą telefoną ar ką, bet neapsidžiaugiau, kai taip aiškiai visiems davė suprasti, jog neturi nė mažiausio noro tą daryti. Nuleidau akis ir pamačiau, kad jis apsimovęs baltas kojines su geltonomis kamanėmis.

— Gal galėčiau pasiūlyti agurkėlį? — paklausiau norėdama įrodyti, jog priėjau ne be priežasties ir jog toji priežastis susijusi anaiptol ne su telefono numeriais, bet su marinuotais agurkais.

— Ačiū, ne, — atsakė jis, žiūrėdamas į mane truputį sunerimęs.

— Tikrai? O gal kimštą alyvą? — neatstojau.

— Ne, tikrai ne.

— Marinuotą svogūną? — gundžiau. — Buroko griežinėlį?

— Ačiū, — beviltiškai atsakė jis ir paėmė alyvą.

— Gero apetito, — pergalingai pareiškiau.

Pobūviui baigiantis pamačiau, kaip Marką užvaldė jo motina bei Una, kuri už rankos jį atvedė prie manęs ir saugojo užnugarį, kol šis nerangiai pratarė:

— Gal tave parvežti į Londoną? Aš pasilieku, bet galiu tau duoti savo automobilį.

— Kaip, ir aš jį vairuosiu? — paklausiau.

Jis kvailai sumirksėjo.

— Na čia dabar! Kvailele, Markas turi bendrovės automobilį su vairuotoju, — paaiškino Una.

— Ačiū, tai labai malonu, — atsakiau. — Bet geriau grįšiu rytoj vienu iš savo traukinių.

2 nakties. O, kodėl aš tokia nepatraukli? Kodėl? Nepatikau net vyrui, mūvinčiam kojines su kamanėmis. Nekenčiu Naujų metų. Visų nekenčiu. Išskyrus Danielį Klyverį. Užtat ant naktinio stalelio turiu nuo Kalėdų užsilikusį milžinišką „Cadbury’s“ šokoladą, dar juokingą mažytį buteliuką džino su tonika. Suvartosiu, paskui dar parūkysiu.