Romane „Be likimo" nusikeliame į Budapeštą, kur gyvena žydų berniukas vardu Diordis Kiovešas. Siaučiant Antrajam pasauliniam karui jo tėvas išsiunčiamas į darbo stovyklą, o penkiolikametis Diordis įdarbinamas privalomiesiems darbams naftos gamykloje. Vieną vasaros rytą pakeliui į darbą Diordį ir kitus žydų berniukus sučiumpa ir išveža į Aušvico koncentracijos stovyklą.
Romane sunkūs koncentracijos stovyklos darbai ir alinančios gyvenimo sąlygos vaizduojamos jaunojo Kiovešo akimis. Skaitytojas pamažu susipažįsta su knygos herojumi, kuris į viską žvelgia šviesiai, nemoralizuodamas. Nors ir pats vargiai supranta, kas jam nutiko, nieko nekaltina ir turi tik vieną troškimą - išlikti. Su vaikišku naivumu atpasakoti koncentracijos stovyklų baisumai atrodo dar įtikinamiau, tikroviškiau. Galbūt ir todėl, kad herojus likimo smūgį priima kaip natūralų dalyką, nieko nesmerkdamas ir griežtai nevertindamas.
Be gausybės žymių apdovanojimų, už romaną ,,Be likimo" Imrė Kertėsas 2002 m. apdovanotas Nobelio premija. Jis yra pirmasis ir kol kas vienintelis Vengrijos rašytojas, įvertintas šia premija
