Ištrauka

debesys

švininiai lyg burės pripildytos pilko lietaus
    ir skaidrūs lyg metai kurių dar praeiti nespėta
jie plaukia link tikslo ar šiaip kažin ko neartaus
    kas niekad netilpo į kryptį ir laiką ir vietą

kaip oro kasyklos kur kasame savo sapnus
    jie nyra į jūrą anapus tykių horizontų
ir vėjas juos lydi paniręs į kirų sparnus
   ir vandens jų atspindžius neša ton pusėn kurion tu

nėsyk nekeliavęs ji tau dar toliau nei toli
    tad slėpki akis prisidėjęs prie antakių ranką
jie plaukia lyg švinas dangum begaliniai keli
    ir viskas dar čia tačiau tau jau kažko neužtenka

lyg svetimas eitų į paliktus tavo namus
    dalintis ir džiaugtis viskuo kas tik tau buvo skirta
nors tai tiktai debesys bet jų artumas ramus
    baisiau už metus kai dar nieko nebuvo patirta

jie srūva kaip kraujas jie leidžiasi gyslom žemyn
    susirenka saulę nuo bokštų bei medžių viršūnių
ir daužomas žingsnių tu sunkiai grįžti kambarin
    ir vėl iki ryto renki savo tūkstantį šukių

budintis

jau budo namai troleibusai pažino elektrą
    iš ryto kavinių pasklido jų turkiškas garas
ir saulė tekėjo švari lyg poesis ekcta
    lyg radijo šunys kelissyk sulojo gitaros

ir bronzinis klasikas vilkosi bronzinį paltą
   aukštai ant granito stovėjo jo bronziniai batai
prieš valdišką pastatą skiesdamos nuobodžio spalvą
    prasiskleidė tulpės raudonos lyg falsifikatai

iš medžių išdužę padangėmis pylėsi varnos
    sparnais kaip stiklais įsipjovę į ryto peizažą
ir žmonės jau kėlėsi malėsi priegatvių vartuos
    minkšti lyg pagalviai jau ėjo kur kelias juos neša

jų lūpos kvepėjo kakavomis bei sumuštiniais
   švarkų atlapuos spuro smulkios ženkliukų skylutės
ir akys didėjo nubėgdamos darbo megztiniais
    jie tolo tvirti tarsi niekad neskęsiančios plūdės

ir saulė juos rijo ir varvino tauką ir tuko
   ir mėnuo jiems metė po kojom rugsėjį ir spalį
atrodė kad girdis daugybė mažų dviratukų
   taip vėrėsi durys į šį kalendoriaus lapelį

štai kirtus baltaisiais diena savo įžangą baigia
    ji viską surinks tarsi nuorūkas miklūs šlavėjai
jau eisi miegoti lyg Dievas kurio nebereikia nes baigės
    naktis kurią visą prie lango stovėjai

karštis
                                                        
diena iš kambarių ištraukė orą
    elektrošvirkštais pro akis rozečių
ir kraujas kilo glembančia aorta
     ir nešė karštį ant plonyčių iečių

ties miesto bortais lydėsi asfaltas
    varvėjo varis nuo bažnyčių kryžių
kreida užbrėžtas horizontas baltas
    sugėlė raineles lyg spiečius bičių

švytėjo akmens įkalti į molį
   nelyg volframas plieskiančių lempučių
taip švyti tai ko dar ar jau nemoki
    taip švilpia kaulai gyjantys po lūžių

diena kada drabužiai tampa sunkūs
    o smėlis lengvas duobkasio kastuvui
visi mes tarsi kokaino siuntos
    gulėjom paruošti ilgam atstumui

tik penktą rytą debesys į dangų
   įspaudė lietų lyg į pasą vizą
jis krito mums ant popierinių rankų
    jį popierinėm lūpom gėrėm: visą